TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Dainavos partizanų dramos: išduoti savų

2015 06 09 6:00
Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Juozapavičiaus grupės partizanai miško stovyklavietėje 1949-1950 m. Pirmas kairėje - Boleslovas Vailionis-Narsuolis, pirmas dešinėje - Juozas Gegužis-Diemedis. LGGRTC Genocido aukų muziejaus fondų nuotraukos

Į redakciją kreipėsi garbaus amžiaus alytiškis Vaidas Vailionis, norėdamas sužinoti apie pokariu miške žuvusį savo krikšto tėvą, tėvo brolį partizaną Boleslovą Vailionį. „Iki šiol nežinau, nei kur jis palaidotas, nei kaip žuvo“, - sakė V. Vailionis, kuris vaikystėje matydavo į jų namus užsukančius partizanus.

Iš gretimų kaimų Lazdijų rajone - Jovaišių ir Mižonių - pokariu į miškus išėjo nemažai vyrų. Kaimynai kartu partizanavo Dainavos apygardos Šarūno rinktinėje. Žuvo visi. Kaip dabar aiškėja iš archyvinių dokumentų, išduoti savų, buvusių bendražygių.

1941 metais gimęs Vaidas pamena, kad pas juos užeidavę partizanai labai pagarbiai vienas su kitu elgdavosi, susitikę apsikabindavo. Vaikui į atmintį įstrigo prie sienos suremti jų šautuvai. "Mano krikštatėvis Boleslovas duodavo palaikyti savo automatą. O koks sunkus buvo! Aš net klupdavau. Stebėjausi, kaip jie tokius ir paneša", - prisiminė Vaidas. Vyrai kalbėdavo, kad sugedusius ginklus nuskandindavo netoliese esančiame akivare. Vėliau paauglystėje Vaidas yra bandęs ten jų ieškoti. Tikino, kad vieną net yra išsigriebęs ilgu kabliu. Kad tai tikrai partizanų, o ne sovietų kareivių ginklai, bylojo tarp spyruoklės užkišta 20 lietuviškų centų moneta.

Kaip jis pamena, tada tėvai kiaules laikė kažkur miške, balų apsuptoje kemsynėje, alksnyne gardus padarę. "Kad valdžia neatimtų. Kai kas iš kaimo žinojo, bet nepaskundė. Reikėjo ir partizanus pamaitinti, ir įdėti jiems išsinešti", - sakė Vaidas.

1951 metais iš tėvo išgirdo, kad krikštatėvis Boleslovas žuvo. "Tačiau nei kaip, nei kur, nežinojome, - pasakojo jis. - Pamenu, tėvą savaitei išsiveždavo į Alytų, grįždavo sumuštas, krauju spjaudydavo. Kartą pasisodinęs ir pasakė, koks reikalas."

Vaidas svarstė, kodėl jo tėvas kartu su nevedusiu broliu į mišką neišėjo. "Lietuvybė jam buvo viskas. Sienos namie kunigaikščių portretais buvo išpieštos, - teigė jis. - Bet namie buvome trys maži vaikai, ligota mama, sena močiutė. Kaip būtume gyvenę? Gal dėl to ir neišėjo."

Tąkart Narsuolis liko gyvas

Pasak Vailionių istoriją archyvuose tyrinėjusios Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyriaus vyresniosios specialistės Vaidos Pakarklytės, Boleslovas partizanavo nuo 1944 metų Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijoje. Jo slapyvardis buvo Narsuolis. Iš pradžių buvo eilinis, pirmo būrio vadu tapo 1950 metais, kai buvo nužudytas tuometinis vadas Antanas Vailionis-Špokas.

"Jie negiminės, bet iš to paties kaimo. Abu žuvo skirtingomis aplinkybėmis, išduoti suimtų ir užverbuotų partizanų, - teigė istorikė. - A. Vailionis žuvo 1950 metų birželio 24 dieną. Ta istorija gerai žinoma, nes kartu žuvo ir Dainavos apygardos partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Prie bunkerio stribus atvedė iš Jovaišių kaimo kilęs partizanų ryšininkas Kazys Kalanta-Kovas, užverbuotas ir dirbęs jau kaip agentas Vasaris. Jis su enkavėdistais parengė planą: sulauks, kol ateis stambus laimikis - vadas, o tada puls. Kelias dienas laukė. Pasirodė ne tik L.Baliukevičius-Dzūkas, bet ir Augustinas Babrauskas-Švedrys, A. Vailionis-Špokas, Anastazas Kaknevičius-Švidrys. Su jais turėjo būti ir B. Vailionis-Narsuolis, tačiau tuo metu su kitu partizanu jis buvo kažkur išvykęs."

Naktį, 2.30 val., keturių smogikų grupė prisiartino prie bunkerio, nukovė sargybinį A. Kaknevičių-Švidrį, o į bunkerį paleido nenutrūkstamų šūvių seriją. "Sakoma, kad visi partizanai buvo užkasti Leipalingyje. Išdaviko likimas nežinomas, - teigė V. Pakarklytė. - Kaip paaiškėjo iš archyvinių duomenų, Boleslovas jau buvo beveik grįžęs, netoli bunkerio, matė, kaip čekistai užpuolė. Tuo metu jis liko gyvas."

Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Juozapavičiaus grupės partizanai: pirmoje eilėje iš kairės - Antanas Vailionis-Špokas, trečioje eilėje iš kairės - Boleslovas Vailionis-Narsuolis, iš dešinės - Juozas Gegužis-Diemedis.

Klajūnas užverbuotas Lenkijoje

Saugumiečiai toliau rezgė planus, kaip sunaikinti likusius Dzūkijos partizanus. Per įvairias operacijas stengėsi paimti gyvų, juos bandydavo palaužti ir užverbuoti, o vėliau tie jau atvesdavo prie bunkerių.

Pasak V. Pakarklytės, to paties būrio partizanas Bronius Saveikis-Klajūnas buvo užverbuotas suėmus jį Lenkijoje. Kaip yra rašęs istorikas Mindaugas Pocius, Klajūnas (vado adjutantas) 1948 metų rudenį vykdė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vado Juozo Gegužio-Diemedžio užduotį. Jis su apygardos štabo žvalgybos viršininku Jurgiu Krikščiūnu-Rimvydu perėjo SSRS–Lenkijos sieną, turėjo nusigauti iki Stokholmo, kur planavo susisiekti su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o) atstovu Vaclovu Sidzikausku. Tačiau 1949 metais Lenkijoje per kautynes su vietiniais enkavėdistais Rimvydas žuvo, o sužeistas Klajūnas pateko į nelaisvę (lenkų saugumiečiai perdavė sovietiniams). "Netrukus apgydytas partizanas (jam amputavo koją) buvo palaužtas ir užverbuotas Broniaus slapyvardžiu, - rašė M. Pocius. - Enkavėdistai, pasinaudodami Gdanske užverbuotais buvusiais partizanų ryšininkais, Klajūno vardu pradėjo susirašinėti su Diemedžiu. Šarūno rinktinės vadas patikėjo, kad Klajūnas po metų grįš kartu su dviem V. Sidzikausko “atstovais”, lydimas keturių “sargybinių”. 1951 metų rugsėjo mėnesį buvo suvaidintas neva iš užsienio grįžtančio Klajūno sienos perėjimas.

"Išdavikai partizanus dažnai bandydavo apsvaiginti migdomaisiais ir paimti gyvus", - sakė Vaida Pakarklytė. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Kaip pasakojo šią istoriją tyrinėjusi ir V. Pakarklytė, Klajūnas apsimetė, kad eina su lenkų partizanu (surado mokančius lenkiškai, juos aprengė lenkų partizanų uniformomis), nešėsi lenkiškų cigarečių, muilo. "Klajūnas buvo gerbiamas Lietuvos partizanų, tad jį iškart visi priėmė peržengus sieną, - pasakojo ji. - Klajūnas žinojo, kuriame bunkeryje buvoja B. Vailionis-Narsuolis ir Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vadas J. Gegužis-Diemedis. Anksti ryte išdavikas prie bunkerio pasiuntė smogiką išsiaiškinti, ar jau visi partizanai grįžę. B. Vailionis-Narsuolis su vienu iš Dainavos apygardos vadų Juozu Karpavičiumi-Medeliu prieš tai buvo kažkur išėję. Smogikai įsitikino, kad jau yra visi, kuriuos tikėjosi rasti. Vienoje vietoje buvo septyni partizanų būrių vadai."

Pirmiausia nušovė sargybinius, o esančiuosius bunkeryje norėjo paimti gyvus, į vidų primėtė migdomųjų granatų. Kaip teigė V. Pakarklytė, partizanus dažnai buvo bandoma apsvaiginti migdomaisiais. Pildavo jų ir į gėrimus. Išdavikui duodavo specialių tablečių, kurių turėdavo išgerti prieš 40 minučių, tada galėdavo kartu su partizanais gurkšnoti tą pačią arbatą ar degtinę, tačiau jo migdomieji neveikdavo.

Nusišauti Medeliui nepavyko

Kaip V. Pakarklytė skaitė archyvuose, operacijos metu partizanai bandė prasiveržti, atidarė bunkerio dangtį, tačiau jis nuo smogikų kulkų subyrėjo į šipulius. Iš vienintelio tuo metu likusio gyvo Medelio pasakojimo yra žinoma, kad vyrai, supratę, jog prasiveržti nepavyks, atsiklaupė, pasimeldė ir nusišovė. Kaip apie tą pačią operaciją yra rašęs M. Pocius, nusišovė ir B. Vailionis-Narsuolis, rinktinės vadas J. Gegužis-Diemedis, jo pavaduotojas Bronius Šalaševičius-Žilvitis, Algirdas Salinis-Skirmantas, Stasys Krukonis-Žvaigždikis bei partizanas, kurio slapyvardis buvo Pavasaris.

"Archyvuose iš operatyvininkų pasakojimų radau užrašyta, kad tuomet vienintelis gyvas liko Medelis, - teigė V. Pakarklytė. - Jam bandant nusišauti ant jo krisdamas užgriuvo kitas partizanas, užkliudė ranką, kulka praslydo per kaktą. Ištrauktas iš bunkerio Medelis dar bandė bėgti, tačiau jį pagavo. Ne taip greitai, bet, deja, irgi užverbavo. Dirbo agento Juozo slapyvardžiu. Kiek žinau, minėtas bunkeris dabar yra atstatytas."

Kaip yra išsiaiškinęs istorikas M. Pocius, ta pati specialioji grupė, vadovaujama operatyvinio įgaliotinio Popovo, Veisiejų apylinkėse įvykdė dar ne vieną operaciją. Nespėjus susisprogdinti rankoje laikyta granata buvo paimtas gyvas Šarūno rinktinės Vytenio būrio vadas Zigmas Stravinskas-Sapnas. Iš viso, Klajūno (jau agento Broniaus) parodymais, buvo suimta 13 ryšininkų ir rėmėjų, nukauta 15 partizanų. O Medelis, tapęs agentu Juozu, padėjo nužudyti Šarūno rinktinės kitų būrių vadus - Rimvydą, Vieversį ir Laimę. Iki 1953 metų gegužės vidurio Juozui dalyvaujant buvo nužudyta ir paimta į nelaisvę 28 Dainavos apygardos partizanai.

Kai visą šią istoriją telefonu papasakojau Vaidui, nuo kurio prisiminimų ir pradėjome gilintis į seną istoriją, jis atsiduso: "Visų partizanų gyvenimas buvo gyva kančia, kuri baigėsi mirtimi."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"