TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Derybos, paklupdžiusios Vyriausybę

2011 02 04 0:00
Paminklo Biržų krašto mokytojui, poetui, vertėjui Stanislovui Dagiliui atidengimo iškilmės. Iš kairės: 2-Jonas Šliūpas, 4-kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, 5-Jonas Yčas, 6-Lietuvos Respublikos finansų ministras V.Petrulis (priekyje), 8-Lietuvos Respublikos švietimo ministras Leonas Bistras (priekyje), 9-Biržų komendantas plk. Edvardas Adamkavičius, 10-Martynas Yčas ir kiti. Biržai, 1923 m. rugsėjo 2 d.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Prieš 86 metus, 1925-ųjų vasario 4 dieną, buvo suformuota 11-oji Lietuvos Vyriausybė, o jai vadovauti paskirtas penkių ankstesnių kabinetų finansų ministras Vytautas Petrulis.

Tačiau patyręs finansininkas, pamėginęs vykdyti ekonominiais interesais grįstą pragmatišką užsienio politiką, vos po 7 mėnesių užplukdė Vyriausybės laivą ant seklumos.

Vienuoliktosios Vyriausybės vadovu V.Petrulis buvo paskirtas jau turėdamas solidžią politiko patirtį, kurios sėmėsi nuo pat 1918-ųjų, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Maskvos prekybos instituto absolventas jau tų metų balandį buvo pakviestas į Lietuvos Tarybos Finansų komisiją, lapkritį kooptuotas į Lietuvos Tarybą, o po kurio laiko paskirtas jos prezidiumo sekretoriumi. Vėliau V.Petrulis net penkiose vyriausybėse užėmė atsakingą finansų ministro postą. Šio žmogaus nuopelnai Lietuvos ekonomikai ir finansams reikalautų atskiro pasakojimo. Bet šį kartą prisiminkime 7 V.Petrulio politinės karjeros viršūnės mėnesius, kai 1925 metų vasarį jam buvo patikėta suformuoti 11-ąjį šalies ministrų kabinetą.

Pirmasis incidentas

Kodėl formuoti Vyriausybę buvo patikėta būtent V.Petruliui, nors krikščionių blokas turėjo neabejotinai stipresnį ir populiaresnį kandidatą Mykolą Krupavičių? Juk būtent jo pavardė, žlungant Antano Tumėno kabinetui, buvo minima tarp realiausių kandidatų į ministro pirmininko postą. Į šį klausimą galima atsakyti gana paprastai - kur du pešasi, trečias laimi. A.Petrulis tiesiog atsidūrė reikiamu metu reikiamoje vietoje.

Prisiminkime, kad sugriuvus 2-ajame Seime susiformavusiai krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų koalicijai, šalį valdė vienpartinis krikdemų kabinetas. Atrodytų, vienpartinė Vyriausybė, turinti daugumos paramą Seime, gali veikti ilgai ir stabiliai, tačiau jos darbui koją pakišo vidaus nesutarimai. Viena vertus, po truputį atsirado takoskyra tarp krikdemų bloką sudariusių Krikščionių demokratų partijos, Ūkininkų sąjungos ir Darbo federacijos. Tačiau tai nebuvo rimta problema, galėjusi įsiūbuoti Vyriausybės laivelį. Kur kas blogiau, kad visose šiose organizacijose vis labiau ryškėjo skirtumai tarp nuosaikaus ir radikalaus jų sparno. Šias dvi pozicijas įkūnijo nuosaikusis kabineto vadovas A.Tumėnas ir radikalusis kandidatas į premjerus M.Krupavičius. Taigi nenorint didinti nesutarimų, kurie galėjo privesti prie valdančiosios koalicijos skilimo, M.Krupavičiaus kandidatūros teko atsisakyti. Vietoje jo į kabineto vadovo postą buvo pasiūlytas nė vienos iš oponuojančių šalių nepalaikantis V.Petrulis.

Dabar Vyriausybėje, kurioje liko dirbti daugelis A.Tumėno kabineto ministrų, tarp radikalų ir nuosaikiųjų susidarė beveik tobula jėgų pusiausvyra. Vienuoliktajame kabinete V.Petrulis pasiliko finansų ministro portfelį, užsienio reikalų ministras liko Voldemaras Čarneckis, žemės ūkio - M.Krupavičius, susisiekimo - Balys Sližys, krašto apsaugos - Teodoras Daukantas, vidaus reikalų ministru buvo paskirtas Antanas Endziulaitis, jis pakeitė šiame poste nuo liepos pareigas ėjusį Zigmą Starkų, švietimo ministro portfelį iš Leono Bistro perėmė Kazimieras Jokantas, o buvusiam kabineto vadovui A.Tumėnui teko teisingumo ministro portfelis. Taigi iš esmės niekas nepasikeitė - šalį ėmė valdyti vienpartinė krikdemų Vyriausybė, kurioje liko dirbti ir du nepartiniai ankstesnio kabineto ministrai - T.Daukantas ir Z.Sližys.

Po poros dienų ministras pirmininkas paskelbė Vyriausybės deklaraciją. Joje iš esmės buvo pakartota dar 1919-ųjų lapkritį suformuluota svarbiausia V.Petrulio idėja - valstybės laisvės ir nepriklausomybės tvirčiausias pagrindas yra jos ūkio nepriklausomybė. Iš deklaracijos matyti, kad daugiausia dėmesio naujasis kabinetas ketina skirti ekonominiams reikalams ir krašto modernizavimui. Pastarąją programos dalį, numatančią plėtoti oro susisiekimą, automobilizaciją ir radijo ryšį, itin priešiškai sutiko opozicinės frakcijos. Jos pareiškė, kad tokie sumanymai "plačiosioms darbo žmonių masėms" visiškai nereikalingi. Vis dėlto krikščioniškojo bloko balsais programa buvo patvirtinta. Netrukus įsitikinsime, kad profesionalaus finansininko noras, remiantis ekonomika vykdyti pragmatišką užsienio politiką, atsigręš prieš jo vadovaujamą kabinetą.

Pirmas įspėjantis skambutis nuskambėjo jau po 10 dienų, kai minint Nepriklausomybės paskelbimo septintąsias metines iškilmingame Seimo posėdyje šalia naujojo premjero atsisėdo dar neakredituotas Vatikano pasiuntinys Antonio Zecchini. To užteko, kad kiltų opozicijos nepasitenkinimas, o netrukus - ir viešas skandalas. Mat po kelių dienų visuomenė sužinos apie vasario 10 dieną pasirašytą Vatikano ir Lenkijos konkordatą, kuriuo okupuoto Vilniaus vyskupija be jokių ceremonijų priskirta Lenkijos bažnytinei provincijai. Po poros savaičių įtūžę kauniečiai apmėtė kiaušiniais Vatikano pasiuntinybę, o Vyriausybės mėginimai ištaisyti padėtį tik dar labiau ją komplikavo. Su specialia misija į Vatikaną išsiųstam kunigui Juozui Purickiui buvo parodytos durys, o Lietuvos pasiuntinys prie Šventojo Sosto Juozas Macevičius gavo išklausyti Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Gaspario pamokymus, kaip turėtų elgtis jauni ir nepatyrę diplomatai. Lietuvos Vyriausybei nebeliko nieko kita, kaip atšaukti savo pasiuntinį į Kauną ir nebeįsileisti trumpam į Rygą išvykusio A.Zecchini.

Taigi V.Petrulio Vyriausybės darbas prasidėjo nuo rimto diplomatinio incidento. Tačiau tai neatgrasė 11-ojo kabineto vadovo nuo naujų rizikingų sprendimų. Tuo metu Lietuvai vienu metu teko spręsti du uždavinius - diplomatiniais būdais kovoti dėl lenkų užgrobto Vilniaus ir įsitvirtinti neseniai iš vokiečių atsiimtame Klaipėdos krašte. Blogiausia, kad šių dviejų problemų sprendimo būdai buvo sunkiai suderinami tarpusavyje. Tačiau V.Petrulis nutarė pamėginti laviruoti.

Prisiminkime, kad dar 1924 metų gegužės 8 dieną pasirašyta Klaipėdos konvencija įpareigojo Lietuvą užtikrinti kitoms valstybėms išėjimą į Baltijos jūrą, bet Lenkija, su kuria dėl Vilniaus kovojanti Lietuva neturėjo nei diplomatinių santykių, nei prekybinių sutarčių, šia galimybe pasinaudoti negalėjo, tad nuolat kaltino Kauną nesilaikant pasirašyto susitarimo. Kita vertus, natūraliais Varšuvos sąjungininkais tapo Klaipėdos pramonės įmonių savininkai ir pirkliai - be tranzito Nemunu visa uostamiesčio medienos pramonė buvo atsidūrusi ties žlugimo riba. Tačiau, tiek opozicija, tiek dauguma valdančiųjų nepaisė klaipėdiečių spaudimo, sutartinai laikėsi pozicijos - derybos, o juo labiau susitarimai su Lenkija faktiškai įteisintų Lietuvos sostinės okupaciją.

Tuo metu patyrusiam finansininkui V.Petruliui diplomatijos subtilybės rūpėjo kur kas mažiau nei daugumai kitų politikų. Kaip jau buvo minėta, kabineto vadovui daug svarbesni buvo ekonominiai reikalai, dėl jų premjeras buvo pasiryžęs kalbėtis su Lenkijos atstovais. Tiesa, iki šiol ne visiškai aišku, ar V.Petrulio poziciją šiuo atveju lėmė tik valstybės, ar ir paties kabineto vadovo interesai. Šiaip ar taip, dirbdamas Prekybos ir pramonės banko Klaipėdos skyriaus direktoriumi V.Petrulis spėjo užmegzti ryšius su įtakingais šio krašto verslininkais, tarp kurių buvo ir jo firmos kompanionas bei banko klientas N.Naphthalis. Būtent jis siūlėsi tarpininkauti neoficialiose derybose su lenkais. Maža to, pritarimą šiam pasiūlymui premjerui neva siūlyta atsilyginti. Kaip teigiama dar sovietmečiu išleistoje istorikės Reginos Žepkaitės knygoje, užuominų apie galimą

atlygį esama Lenkijos archyvuose. Kita vertus, pats V.Petrulis, 1940 metais tardomas NKVD, tokią versiją kategoriškai neigė.

Žaidimai už kulisų

Šiaip ar taip, N.Naphthalio rankose atsirado V.Petrulio vardu pasirašytas įgaliojimas vesti pokalbius su lenkais, apie kurį Kaune niekas nežinojo, o tai jau savaime statė premjerą į keblią padėtį. Minėtas raštas tapo labai rimtu įrankiu, kuriuo pasinaudodamas buvęs verslo partneris galėjo spausti ar net šantažuoti kabineto vadovą ir taip padaryti jį sukalbamesnį. O kad būtų įtikimiau, N.Naphthalis dar parodė šį raštą britų konsului. Tad ilgiau konsultacijų su lenkais išlaikyti paslaptyje buvo beveik neįmanoma.

Taigi po Stalupėnuose ir Berlyne vykusių neoficialių ir slaptų V.Petrulio susitikimų su Lenkijos diplomatais Lietuvos Vyriausybė tyliai nutarė pradėti derybas su Varšuva, tačiau jose apsiriboti tik vienu klausimu - dėl miško plukdymo Nemunu. Suprantama, kad nuslėpti nuo visuomenės pasirengimą deryboms buvo ir sunku, ir labai rizikinga, juolab kad Kaune vis garsiau sklido gandai apie prezidento Aleksandro Stulginskio viloje Palangoje surengtą slaptą susitikimą su Lenkijos atstovais. Taigi rugpjūčio 20-ąją, likus dešimčiai dienų iki derybų Kopenhagoje pradžios, užsienio reikalų ministras V.Čarneckis susitikęs su žurnalistais pareiškė, kad su Lenkijos atstovais nebuvo jokių susitikimų nei Palangoje, nei Kaune. "Kol lenkai valdo Vilnių, su jais negalimi jokie susitarimai", - tvirtino Lietuvos diplomatijos vadovas.

Kalbas apie susitikimus su lenkais jau gerokai vėliau paneigs ir tuometis nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Berlyne Vaclovas Sidzikauskas. Pasak jo, pasitarime A.Stulginskio viloje dalyvavo tik lietuviai: prezidentas, ministras pirmininkas V.Petrulis, užsienio reikalų ministras V.Čarneckis, nepaprastieji ir įgaliotieji ministrai Londone, Paryžiuje ir Prahoje Ernestas Galvanauskas, Petras Klimas ir Dovas Zaunius bei pats prisiminimų autorius. Po ilgų diskusijų Palangoje vienbalsiai nutarta priimti Lenkijos pasiūlymą derėtis. A.Stulginskio ir V.Petrulio primygtinai prašomas, Lietuvos delegacijai sutiko vadovauti V.Sidzikauskas.

Kadangi minėtas V.Čarneckio pareiškimas spaudai nenuramino įsiaudrinusios visuomenės, rugpjūčio 24 dieną spaudos konferenciją surengė pats V.Petrulis. Jis užtikrino, kad derybos dėl miško plukdymo Nemunu jokiu būdu nereiškia diplomatinių santykių užmezgimo ir kad tai esą įmanoma padaryti tik galutinai išsprendus Vilniaus problemą. Kabineto vadovas, savaime suprantama, nutylėjo tai, kad dar liepos mėnesį Tilžėje susitikęs su Lenkijos atstovais jis, britų diplomatų įkalbėtas, sutiko įtraukti į būsimo susitarimo projektą ne tik miško tranzitą, bet ir tiesioginio telefono ryšio klausimą (to lenkai net nebuvo prašę), o svarbiausia - iš anksto sutiko, kad prie kurio nors Klaipėdoje veikiančio užsienio šalies konsulato, atstovausiančio Lenkijos interesams, galėtų dirbti ir specialiai paskirtas Lenkijos valdininkas. Apie tokį sprendimą, faktiškai reiškiantį pirmą žingsnį diplomatinių santykių užmezgimo link, savo kabineto narių premjeras tuomet neinformavo.

Savaime suprantama, kad nieko apie tai nežinojo ir Seimo Užsienio reikalų komitetas, kurio posėdis buvo sukviestas tik rugpjūčio 25-ąją, kai traukinys su Lietuvos delegacija jau riedėjo Kopenhagos link. Pateikus opozicijai jau įvykusį faktą, ką nors pakeisti buvo per vėlu. Nieko nepadėjo nei Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovų nepritarimas deryboms, nei į jį nepakviestų įtakingų opozicijos lyderių M.Sleževičiaus ir Z.Toliušio raštiški protestai.

Kita vertus, matydamas vis didėjantį visuomenės, opozicijos ir net dalies valdančiosios frakcijos narių nepasitenkinimą, V.Petrulis nutarė atsisakyti kai kurių liepos mėnesį lenkams duotų pažadų. V.Sidzikausko delegacijai buvo duotos griežtos instrukcijos derėtis tik techniniais klausimais ir jokiu būdu nesileisti į kalbas apie diplomatinių ar konsulinių santykių užmezgimą.

Tokia Lietuvos pozicija visiškai netenkino Lenkijos, kuri, gavusi neoficialių V.Petrulio patikinimų, iš Kopenhagos derybų tikėjosi daug daugiau. Tad rugsėjo 1-ąją susitikimas dar vyko visai draugiškai, o vėliau derybų atmosfera ėmė kaisti. To buvo galima tikėtis: jau pirmame susitikime Lenkijos užsienio reikalų ministras Leonas Wasilewskis leido suprasti, kad techninių klausimų sprendimas tėra tik minimalus jo vadovaujamos delegacijos tikslas. Netrukus lenkai ėmė vis atkakliau reikalauti, kad Lietuva užtikrintų laisvą susisiekimą su Klaipėda, siūlydama bet kuriame Lenkijos mieste įsteigti Lietuvos konsulatą ir pageidaudama įsteigti Lenkijos konsulatą Klaipėdoje. Kaip prisimena pats V.Sidzikauskas, tokia kieta kaimynų pozicija pasirodė labai netikėta, nes iki šiol vykusiuose neoficialiuose pokalbiuose buvo užsiminta nebent apie tai, kad Lenkijai uostamiestyje galėtų atstovauti kurios nors kitos šalies konsulatas, kuriame galėtų dirbti ir pareigūnas iš Lenkijos.

Turėdama griežtas instrukcijas derėtis tik dėl techninių klausimų, Lietuvos delegacija buvo įvaryta į kampą. L.Wasilewskis, suprantama, to nežinojo ir nutarė išbandyti paskutinę spaudimo priemonę - jis pareiškė, kad neišsprendus konsulato klausimo, jo vadovaujama delegacija toliau nebesiderės. Tačiau čia lenkų diplomatas aiškiai perlenkė lazdą: po tokio jo pareiškimo V.Sidzikauskui ir jo vadovaujamai delegacijai buvo duotas nurodymas nedelsiant grįžti į Kauną.

Po trumpų konsultacijų gavusi pakartotiną Vyriausybės nurodymą nesileisti į jokias kalbas dėl konsulato Klaipėdoje steigimo ir grįžusi prie derybų stalo, Lietuvos delegacija kategoriškai pareiškė, kad lenkams neatsisakius savo reikalavimų dėl konsulinių santykių užmezgimo derybos bus nutrauktos. Toks griežtas pareiškimas tiesiog pribloškė derybų partnerius, vis dar tikėjusius kadaise neatsargiai duotais V.Petrulio pažadais. "Iš slaptų susitikimų lenkai buvo tikri, kad dėl visų pagrindinių klausimų jau susitarta ir kad Kopenhagoje jie būsią tik apiforminti", - taip susiklosčiusią padėtį vėliau apibūdins V.Sidzikauskas.

Ieškodamas išeities, Lenkijos delegacijos vadovas pasiūlė atidėti derybas bent trims savaitėms. V.Sidzikauskas su tokiu pasiūlymu sutiko, bet, norėdamas apsidrausti, tuoj pat nusiuntė telegramą į Kauną ir paprašė, kad tokiam jo sprendimui pritartų Vyriausybė. Jis nurodė, jog atsakymo nebuvimą laikysiąs pritarimu. Iki rugsėjo 15-osios vidudienio, kai turėjo įvykti paskutinis derybininkų posėdis, jokio atsakymo iš Kauno Lietuvos delegacija nesulaukė, tad V.Sidzikauskas ramia širdimi pasirašė baigiamąjį derybų posėdžio protokolą. Jis negalėjo nė nujausti, kad drauge pasirašo nuosprendį 11-ajam ministrų kabinetui.

Paklydusi instrukcija

Atrodytų, kad šiuo atveju Lietuvos diplomato klaidą lėmė apmaudus atsitiktinumas. Netrukus paaiškėjo, kad telegrama su naujomis instrukcijomis į Kopenhagą buvo pasiųsta dar liepos 14 dieną. Joje V.Sidzikauskui aiškiai buvo nurodyta arba galutinai nutraukti derybas, arba sutikti, kad jos būtų atidėtos ne ilgiau kaip savaitei. Tačiau telegrama adresato nežinia kodėl nepasiekė. Kalčiausia liko Užsienio reikalų ministerijos slaptosios raštinės tarnautoja. Siųsdama telegramą ji nurodė tik du žodžius: "Sidzikauskui. Kopenhaga." Danijos telegrafistėms to neužteko, tad jos grąžino telegramą į Kauną, prašydamos patikslinti adresą.

Vis dėlto istorija apie netiksliai užrašytą adresą kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Kaip galėjo slaptosios kanceliarijos darbuotoja padaryti tokią apmaudžią klaidą? Ar siųsdama telegramą "seneliui į kaimą" ji veikė savo iniciatyva, ar vykdė kieno nors kito, tarkime, paties V.Petrulio nurodymą?

"Ar tikrai V.Sidzikauskas neturėjo jokių slaptų V.Petrulio instrukcijų? Gal neteisingai užrašytas adresas buvo tik iš anksto gerai apgalvotas akių dūmimas, atsarginis V.Petrulio variantas? Kaip ir netikėtas V.Sidzikausko grįžimas instrukcijoms iš Kopenhagos, kurį britų diplomatai buvo linkę vertinti tik kaip komediją publikai, nes, jų žiniomis, susitikimas Kopenhagoje turėjo būti tik pro forma, t. y. ten turėjo būti pasirašyta tik tai, kas jau buvo iš anksto susitarta", - tokius klausimus, į kuriuos iki šiol nėra aiškių atsakymų, pateikia knygos "Lietuvos diplomatijos istorija (1925-1940)" autorius Vytautas Žalys. Šiuos klausimus, kurios galima suprasti kaip versijas, netiesiogiai galėtų patvirtinti ir kai kurie faktai. Tarkime, nedovanotiną klaidą padariusi ministerijos darbuotoja ne tik nebuvo atleista iš darbo, bet ir negavo jokių kitų nuobaudų. Niekaip nenukentėjo ir delegacijos vadovas V.Sidzikauskas. Nors spauda tvirtino, esą į postą pasiuntinys Berlyne daugiau nebegrįš, V.Sidzikauskas ne tik grįžo, bet ir toliau sėkmingai tęsė diplomato karjerą.

Tuo metu pačiam kabineto vadovui ankstesni užkulisiniai žaidimai baigėsi kur kas blogiau. Žinia apie nesuprantamus derybų viražus sukėlė pasipiktinimo bangą ne tik valdžios koridoriuose, bet ir visame Kaune, net provincijoje. Daugelyje vietovių, greičiausiai ne be opozicijos pastangų, buvo rengiami mitingai, kuriuose reikalauta V.Petrulio Vyriausybės atsistatydinimo. Bandymai nuraminti visuomenę aiškinant, kad bet kokie diplomatiniai santykiai su Lenkija gali būti atkurti tik išsprendus teritorinius ginčus, nedavė jokių rezultatų. Rugsėjo 19 dieną V.Petrulio Vyriausybė buvo priversta atsistatydinti, užleisdama vietą po savaitės suformuotam krikdemo Leono Bistro kabinetui. Ir nors naujoji Vyriausybė deklaravo užsienio politikos tęstinumą, V.Petruliui, kaip ir užsienio reikalų ministrui V.Čarneckiui, ministrų portfeliai joje nebuvo pasiūlyti.

Nuo to laiko buvusio penkių vyriausybių finansų ministro reikalai pakrypo labai negera linkme. Vos pasitraukęs iš valdžios, jis pateko į teisėsaugos nemalonę. Paaiškėjo, kad 1924 metais V.Petrulio vadovaujama Finansų ministerija Klaipėdoje veikusiam Tautiniam lietuvių bankui suteikė 150 tūkst. litų paskolą, už kurią priklausančios palūkanos buvo pervestos ne į valstybės, o į asmeninę V.Petrulio sąskaitą. 1932-aisiais vykusiame teismo posėdyje buvusiam premjerui ir finansų ministrui už tai buvo skirta pusantrų metų kalėjimo bausmė. Po pusantro mėnesio, prezidentui Antanui Smetonai patenkinus nuteistojo malonės prašymą, V.Petrulis pasitraukė iš viešojo gyvenimo ir leido dienas savo ūkyje Julijanavoje, tikėdamasis, kad niekam daugiau nebeužklius.

Deja, sovietams okupavus Lietuvą, naujojo saugumo vado Antano Sniečkaus potvarkiu, V.Petrulis 1940 metų liepos 30 dieną buvo suimtas ir apkaltintas priklausymu "kontrrevoliucinei" Ūkininkų sąjungai ir tuo, kad "būdamas kontrrevoliucinės Vyriausybės nariu vedė aktyvią kovą už revoliucinio judėjimo nuslopinimą ir Lietuvos komunistų partijos likvidavimą", - už tai buvo nuteistas 8 metams lagerių. Po metų, jau kalinčiam Uchtos lageryje, buvusiam premjerui buvo sukurpta dar viena byla, kurios baigtis buvo tragiška: 1941-ųjų rugsėjį Komijos ASSR Aukščiausiasis Teismas nuteisė buvusį premjerą sušaudyti. Po trijų mėnesių nuosprendis buvo įvykdytas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"