TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Dešimties kaimų respublika

2014 05 16 6:00
Lietuvą nuo Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto skiriantis tiltas per Merkį. Nuotrauka iš Akiro (S.Biržio) knygos „Alytaus apskritis“

Prieš 95 metus, pirmomis 1919-ųjų gegužės dienomis, formaliai nustojusi egzistuoti vadinamoji Perlojos respublika - unikalus reiškinys Lietuvos savivaldos istorijoje. Tačiau ir vėlesniais metais nedidelė perlojiškių bendruomenė neprarado laisvės troškimo ir suvaidino svarbų vaidmenį kovodama su Lietuvos nepriklausomybės priešais.

Vieną paskutinių 1919 metų balandžio dienų Lietuvos kariuomenės I pėstininkų pulko kuopa iš Varėnos patraukė link Perlojos miestelio, iš kurio ką tik pasitraukė Raudonoji armija. Vienuolikos kilometrų žygis Varėnos plentu neatrodė nei sunkus, nei pavojingas. Tačiau likus vos pusantro kilometro iki miestelio Lietuvos karių laukė nemaloni staigmena - prie Mildupio upelio iš krūmų pasigirdo šūvių papliūpos.

Manydami, kad šaudo nuo savo dalinių atsilikę bolševikai, kuopos kariai nesiryžo keliauti toliau. Jie apsisuko ir nužygiavo atgal į Varėną, iš kurios gegužės 2-ąją grįžo jau su kulkosvaidžiais ir artilerijos pabūklu. Paleidę į Perloją keletą sviedinių ir taip privertę nežinomus užpuolikus atsitraukti, Lietuvos kariai įžengė į miestelį ir čia dar labiau nustebo. Pasirodo, kuopą apšaudė ne bolševikai ar kokia plėšikaujanti gauja, o nedidelis būrelis Perlojos vyrų.

Kodėl perlojiškiai priešinosi savai kariuomenei? Kaip vėliau aiškino miestelio savigynos aktyvistai, susišaudymas įvyko per nesusipratimą - Perlojos vyrai neatpažino Lietuvos karių ir palaikė juos grįžtančiais raudonarmiečiais arba lenkų legionieriais. Ir vieni, ir kiti miesteliui jau buvo pridarę daug bėdų.

Po incidento kuopos vadas įsakė nuginkluoti Perlojos apsaugos būrį ir suimti 13 jo vyrų. Visi buvo nugabenti į Varėnoje esantį pulko štabą, o iš ten - į Kauno kalėjimą. Tiesa, po mėnesio Perlojos kovotojai sugrįžo namo. Bylos jiems niekas nekėlė.

Perlojos parapijos komiteto vadovas J.Česnulevičius su Lietuvos geležinkelininko uniforma. / Nuotrauka iš P.Česnulevičiūtės knygos „Kovojanti Perloja“

Tą patį gegužės mėnesį Alytaus apskrities administracija išardė Perlojos savivaldą, kuriai priklausė dešimt kaimų. Šeši jų buvo priskirti Merkinės, vienas - Nedzingės valsčiui. Pačiam Perlojos valsčiui liko tik trys artimiausi kaimai.

Taip baigėsi maždaug pusmetį trukusi unikalios Perlojos parapijos savivaldos, labiau žinomos kaip Perlojos respublika, istorija. Neaišku, kas suteikė dešimt kaimų vienijusiai teritorijai tokį titulą, tačiau kitaip nei respublika ją sunku pavadinti. Perloja turėjo visus realiai veikiančius respublikos atributus - įstatymus leidžiančią visuotinę gyventojų sueigą, vykdomosios valdžios funkcijas atliekantį komitetą, kariuomenę, teismą, policiją (miliciją). Įdomu, kad ji, įkurta beveik tą pačią dieną, kai buvo suformuota Lietuvos Vyriausybė, gerokai aplenkė likusią šalies dalį. Mat Lietuva paskelbta Respublika tik 1920-aisiais, susirinkus Steigiamajam Seimui.

Maža to, šis nedidelis Dzūkijos kampelis su aštuoniomis dešimtimis ginkluotų vyrų sugebėjo efektyviai pasipriešinti įvairaus plauko atėjūnams, pradedant besitraukiančiais iš Lietuvos vokiečiais ir baigiant bolševikais bei lenkais. Reikia pridurti, kad parapijos gyventojai, net ir nustojus egzistuoti Perlojos respublikai, toliau gynė savo kraštą susitelkę į neformalų savigynos būrį, o vėliau - tapę Lietuvos šauliais.

Šiandien prisiminkime, kaip paprasti kelių kaimų vyrai ir moterys sugebėjo sukurti sveiku protu ir bendruomenės jausmu grįstą nedidelę "valstybę", kaip ši bendruomenė vėlesniais neramiais laikais gynė savo žemės lopinėlį.

Aplenkė Lietuvos valstybę

Perloja, kaip ir visa Dzūkija, niekada nebuvo turtingas kraštas. Didžiausia jo vertybė - sumanūs ir drąsūs žmonės. Galbūt per drąsu ieškoti perlojiškių sąmoningumo ištakų XIV amžiuje, tačiau 1378-aisiais pirmą kartą Perlojos vardą mininčiose kronikose kalbama apie tai, kad čia buvo viena iš 15 svarbiausių Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio pilių, o vietos gyventojams teko atsakingas uždavinys saugoti per miestelį iš Vilniaus į Gardiną vedusį kelią. 1387 metais rašytoje Vygando Marburgiečio kronikoje pasakojama apie Perloją užpuolusius kryžiuočius, kuriuos vietiniai po šešias dienas trukusių susirėmimų išvijo.

Perlojos savivaldos tradicijos siekia 1792 metus, kai paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatkovskis suteikė miesteliui Magdeburgo teises.

1918-aisiais paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės perlojiškiai iš pradžių nejuto. Kaip žinoma, iki tų metų vėlyvo rudens net Vilniuje dar šeimininkavo kaizeriniai okupantai. Be to, sostinėje veikė ir prorusiški Prano Eidukevičiaus bei Vinco Mickevičiaus-Kapsuko bolševikai. Grėsmę naujai valstybei kėlė ir nepriklausomybę atgavusi Lenkija, dėl savo rytinių sienų kovojusi Lietuvos sąskaita.

Lenkų kareiviai okupuotoje Lietuvos dalyje anapus tilto per Merkį. / Nuotrauka iš Akiro (S.Biržio) knygos „Alytaus apskritis“

Tuo metu Lietuvos valstybė nė neketino kurti savos kariuomenės. Remdamasi 1918 metų sausio 8 dieną JAV prezidento Woodrow Wilsono paskelbta tautų apsisprendimo deklaracija, Lietuva tikėjosi, kad ją gins tarptautinė teisė. Net lapkričio 11 dieną, kai buvo tvirtinama pirmoji Lietuvos Vyriausybė, jos vadovas Augustinas Voldemaras aiškino: "Lietuvai su niekuo nebekariaujant ir kaimynams neturint pamato ją pulti, didelių pajėgų sienoms saugoti nereikia."

Galima tik įsivaizduoti, ką lietuviškos valdžios silpnumas reiškė perlojiškiams. Vietos gyventojai patys vadino savo miestelį žirniu prie kelio, kurį mindžiojo ir skriaudė kas netingėjo - tiek besitraukiantys vokiečiai, tiek puldinėjantys lenkai, tiek bolševikai. Tačiau ilgai kentėti tokią savivalę Perlojos žmonės neketino. Dar 1918 metų viduryje maždaug 50 vietos vyrų susibūrė į savigynos būrį. Jie apsiginklavo aštuoniomis dešimtimis šautuvų, kuriuos 1915-aisiais iš vokiečių buvo nugvelbęs ir užkasęs vienas perlojiškis. Taigi Perloja savo kariuomenę suformavo gerokai anksčiau negu Lietuvos Respublika. Ji ginkluotąsias pajėgas pradėjo kurti tik 1918 metų lapkričio 23 dieną. Kiek anksčiau, lapkričio 13-ąją, "Lietuvos aidas" paskelbė Vyriausybės atsišaukimą, kuriame nepriklausomos valstybės piliečiai buvo raginami "paimti į savo rankas tvarkyti apylinkės gyvenimą", kitaip sakant, kaimuose ir miesteliuose steigti vietos tarybas bei komitetus.

Perlojiškiams tokio raginimo net nereikėjo. Tą pačią lapkričio 13-ąją miestelio ir jo apylinkių žmonės, suprantama, nė akyse nematę minėto atsišaukimo, sukvietė visuotinį susirinkimą ir išsirinko Parapijos komitetą, kuriam vadovauti buvo patikėta 21 metų perlojiškiui Jonui Česnulevičiui. Šis komitetas tapo tarsi Perlojos vykdomąja valdžia, disponuojančia labai dideliais įgaliojimais. Jam buvo patikėta rūpintis parapijos teritorijos apsauga, vykdyti teisingumą, tvarkyti ūkinius reikalus. Taigi Perloja, sukūrusi visas valdžios šakas, turėjusi savo teritoriją ir net kariuomenę, atrodė kaip tikrų tikriausia respublika, beje, valdoma ne atstovaujamosios, o tiesioginės demokratijos būdu, nes jos aukščiausia valdžia buvo visuotinė gyventojų sueiga.

Perlojos apsaugos būrio vadas J.Lukoševičius apie 1920 m. / Nuotrauka iš P.Česnulevičiūtės knygos „Kovojanti Perloja“

Nuo gynybos iki teisingumo

Pirmasis išrinkto Parapijos komiteto darbas buvo sustiprinti ginkluotą Perlojos apsaugą. Nuspręsta, kad savigynos būriui turi priklausyti ne vien savanoriai, bet visi kovoti galintys vyrai. Dabar Perloja turėjo ne tik nedidelę reguliarią kariuomenę, bet ir jos rezervą. Parapiją, kurioje gyveno maždaug tūkstantis žmonių, nuolat buvo pasirengę ginti apie 80 vyrų, neskaičiuojant keliolikos "rezervininkų". Jie turėjo papildyti kariuomenę kritiniais atvejais. Nuo lapkričio pabaigos Perlojos apsaugos būrio vadu tapo ką tik iš Rusijos kariuomenės demobilizavęsis Juozas Lukoševičius. Jam vadovaujant perlojiškiai susiremdavo (nors ne visada sėkmingai) ir su vokiečių, ir su lenkų reguliariosios kariuomenės pajėgomis.

Tačiau apie karinius šio būrio žygius pakalbėsime kiek vėliau. Kol kas pažiūrėkime, kaip Perlojos žmonėms sekėsi tvarkyti kasdienį savo nedidelės respublikos gyvenimą. Komitetas, be kovinio apsaugos būrio, įkūrė ir vietos miliciją. Tvarkai palaikyti užteko šešių vyrų. Viena svarbiausių milicijos funkcijų buvo prižiūrėti, kaip vykdomi Parapijos komiteto nutarimai ir teismo sprendimai.

Apie Perlojos teismą verta papasakoti išsamiau. Jį sudarė trys komiteto pirmininko J.Česnulevičiaus vadovaujami autoritetingi perlojiškiai. Teismo posėdžiai vykdavo kartą per savaitę Parapijos namuose. Čia buvo nagrinėjamos tiek "baudžiamosios", tiek "civilinės" bylos. Dažniausi to meto kriminaliniai nusikaltimai Perlojoje būdavo muštynės, vagystės ar spekuliacija. Beje, griežčiausiai teismas bausdavo miško vagis ir arkliavagius. Ir tai suprantama: parapijos miškus nuo beatodairiško kirtimo saugojo specialus Perlojos įstatymas, o arklys tuomet buvo neįkainojamas turtas - be jo žmonės negalėdavo nei ūkio darbų nudirbti, nei tvarkos palaikyti, nei savivaldos ginti. Todėl už pavogtą arklį teismas ne tik skirdavo 500-700 markių baudą, bet ir įmesdavo nusikaltėlį į Parapijos namų rūsyje įrengtą kalėjimą. Tiesa, bausmės būdavo neilgos - dažniausiai viena kita para nelaisvės, maitinant nuteistąjį tik duona ir vandeniu.

Teismas spręsdavo ir įvairius turtinius ginčus bei kaimynų nesutarimus. Verta paminėti, kad vietos teisėsauga netoleruodavo ir žmonių įžeidinėjimo. Štai ką apie vieną tokį atvejį 1931 metais išleistoje knygoje "Alytaus apskritis" rašo Akiro slapyvardžiu pasivadinęs kraštotyrininkas ir literatas Petras Biržys: "Vienas perlojiškis viešai keikė vietinę pilietę, vadindamas ją prostitute. Teismas nusprendžia: kaltininkas turi sekmadienį, kai žmonės išeina iš bažnyčios, viešai nukentėjusiąją atsiprašyti, o ne - tai kelioms dienoms "sklepan".

Tačiau grįžkime prie Perlojos respublikos apsaugos ir gynybos reikalų. Aštuonioms dešimtis ginkluotų parapijos vyrų teko ne tik ginti savo žemės lopinėlį nuo vagių, plėšikų, bet ir kovoti su svetimos reguliariosios kariuomenės būriais. Jau vienas pirmųjų tokių susirėmimų pareikalavo aukos - perlojiškiams susigrūmus su plėšikaujančias vokiečių kareiviais žuvo miestelio gyventojas Povilas Bušniauskas.

Perlojos respublikos žemėlapis iš Leono Juozonio 1990 m. sudarytos atmintinės.

Bet tai buvo tik pradžia. 1919 metų sausio 6-osios naktį Perlojos savigynos vyrų laukė kur kas rimtesnis išbandymas - susirėmimas su 100 iš Rusijos grįžtančių lenkų kareivių. Kaip knygoje "Kovojanti Perloja" pasakoja J.Česnulevičiaus duktė Petronėlė Česnulevičiūtė, į miestelį užklydę lenkai be ceremonijų ėmėsi šeimininkauti klebonijoje - tempė iš klojimo šieną ir šiaudus, landžiojo po kitus trobesius ir viską, ką rado, nešė į savo roges.

Klebonijoje tuo metu buvo tik kunigas Ignas Šopara. Jis išlindo pro langą ir nuskubėjo pas arčiausiai gyvenantį apsaugos būrio narį. Netrukus prie klebonijos atvyko keliolika ginkluotų perlojiškių. Vyrai apsupo nekviestus svečius iš trijų pusių ir ėmė šaudyti į orą, o paskui - į klebonijos kiemą.

Nesitikėję ginkluoto pasipriešinimo lenkai aprimo, bet iš klebonijos pasitraukė tik praaušus. Tačiau pasiekę Varėnos-Merkinės plentą atėjūnai pateko į kryžminę perlojiškių ugnį. Išsigandę lenkai spruko į šalis, palikę ir roges, ir ginklus, ir amuniciją. Nuo to laiko visus į Perloją vedančius kelius saugojo ginkluota sargyba.

Prie fronto linijos

Vis dėlto perlojiškai buvo pajėgūs pasipriešinti ne visiems reguliariosios kariuomenės daliniams. 1919 metų vasario mėnesį prie Perlojos priartėjo Alytaus kryptimi žygiuojantis Raudonosios armijos Pskovo divizijos 3-iasis pulkas. Viena jo kuopa apsistojo pačiame miestelyje. "Mes nuo bolševikų nesigynėme. Viena, buvome per silpni pasipriešinti tokiai jėgai, antra, bolševikai vijo mūsų priešus lenkus ir kovojo su vokiečiais", - vėliau prisimins vienas savisaugos būrio kovotojų Jonas Svirskas.

Taigi perlojiškiai išslapstė ginklus ir nusprendė leisti svetimoms kariuomenėms pliektis tarpusavyje. Tačiau tokia taktika patiko ne visiems. Jaunesni ir karštesni vyrai buvo pasirengę mušti visus, kas tik lenda į Perloją, neišskiriant ir bolševikų. Vis dėlto jiems teko paklusti Parapijos komiteto sprendimui pataupyti jėgas ir apsaugoti vietinių gyvybes.

Balandžio pabaigoje raudonarmiečiai išsinešdino iš Perlojos, o paskui besitraukiančius bolševikus Alytaus link jau traukė neseniai suformuotos Lietuvos kariuomenės I pėstininkų pulko kuopa. Štai tuomet ir įvyko šio pasakojimo pradžioje paminėtas incidentas, tapęs paskutiniu Perlojos respublikos "mūšiu". Nebelikus parapijos savivaldos, gegužės pradžioje įgaliojimų neteko ir jos komitetas, ir teismas, o savisaugos būrys buvo nuginkluotas. Tačiau tuo perlojiškių kova už savo žemę nesibaigė. Artėjo nauji neramūs laikais.

1919-ųjų vasaros viduryje Perloja vėl atsidūrė karo veiksmų zonoje. Dar balandžio 21-23 dienomis Vilnių okupavusi Lenkijos kariuomenė, nepaisydama Ambasadorių konferencijos nustatytos demarkacijos linijos, birželį užėmė Varėnos-Vilniaus geležinkelį, o liepą vienas jos skrajojantis eskadronas įsiveržė ir į Perloją.

Perlojoje 1930 metais pastatytas ir sovietmečiu vietos gyventojų apgintas paminklas Vytautui Didžiajam. / Wikimedia Commons nuotrauka

Rugpjūčio viduryje miestelyje jau šeimininkavo reguliariosios Lenkijos kariuomenės dalinys. Atėjūnai įvedė čia savo tvarką: paskelbė komendanto valandą, apdėjo gyventojus duoklėmis, tvarkai prižiūrėti paskyrė savo seniūnus. Be to, kai kurie lenkų kareiviai nesibodėjo nei vogti, nei plėšikauti, nei grobti žmonių, kad pareikalautų už juos išpirkos - sviesto ar kiaušinių. Būta ir liūdnesnių atvejų, kai keletas savivalei pasipriešinusių vietos gyventojų buvo tiesiog nužudyti.

Saviškių nuginkluoti savisaugos būrio vyrai negalėjo pasipriešinti atėjūnams jėga, tačiau kovinės dvasios neprarado ir griebėsi žvalgybinės veiklos - pradėjo teikti informaciją Alytaus komendantūrai. Vilčių parapijos kovotojams suteikė ir tai, kad 1920-ųjų pradžioje Alytuje apsistojo po sunkių kovų su bolševikais ir bermontininkais į nuolatinę dislokacijos vietą sugrįžęs Lietuvos kariuomenės I pėstininkų pulkas. Tą žiemą ir pavasarį perlojiškiai ėmėsi partizaninės kovos - grupė savisaugos būrio vyrų įsilaužė į lenkų ginklų sandėlį ir paėmė 6 šautuvus, 15 granatų bei dėžę šovinių. Vėl apsiginklavę perlojiškiai ne kartą apšaudė Varėnos plentu traukiančius lenkų kareivius. Be to, parapijos žmonės griebdavosi ir diversijų - naikindavo priešo komunikacijas, pjaustydavo telefono stulpus, pridarydavo lenkams kitokių nemalonumų.

1920 metų rudenį, Perlojai atsidūrus prie pat lietuvių ir lenkų kovų fronto linijos, prasidėjo naujas vietos savigynos veiklos etapas - buvęs apsaugos būrys tapo Šaulių sąjungos Alytaus rinktinės padaliniu. Vietos vyrai vėl apsiginklavo, šį kartą - visiškai legaliai. Rinktinė skyrė perlojiškiams 80 šautuvų, 16 tūkst. šovinių, 30 granatų ir kulkosvaidį. Būriui vadovauti liko tas pats J.Lukoševičius.

Štai kaip apie Perlojos vyrų dalyvavimą 1920 metų kovos veiksmuose rašo istorikas Jonas Matusas: „Apie 3 mėn. Perlojos būrys laikė fronto barą (Merkinė-Valkininkai, beveik 15 km) drauge su kariuomene, atseit iš pradžių su 1-ojo pulko 4-ąja kuopa, paskui su 6-uoju pulku. Apkasuose gulėdavo 2 kareiviai ir vienas šaulys. Tik gruodžio 7 d. nuo tos pareigos atleistas. Su minėta 4-ąja kuopa perlojiečiai veikė prie Nočios, iš čia traukė per Rudnią, Zervynas, Mančiagirę, Žiūrus iki Perlojos. Čia įvyko žinomos kautynės ant Merkio tilto. Veikta drauge su 4-ąja kuopa. Per tiltą į aną, Perlojos pusę perbėgo 15 šaulių. Buvo paėmę iš priešų kulkosvaidį, bet spaudžiami turėjo palikti. Sužeistas šaulys J.Jonytis. Paskui, spalio 4 d., lenkai puolė ties Brokraistėle ir Vartavalakiu, bet kariuomenė ir šauliai atsilaikė. Kai grįžo iš baro, perlojiškiai jau rytojaus dieną gavo ginti nuo lenkų savo gimtąją Perloją. Puolimą atlaikė, į nelaisvę paėmė 6 vyrus.

Tais pačiais metais buvo ir daugiau susirėmimų. Perlojiškiai du kartus vyko į Žiūrus, ten susišaudė su priešais ir paėmė kulkosvaidį. Ties Varėna susprogdino geležinkelio tiltą per Merkį (15 vyrų būrys), kur 3 lenkai nukauti ir 2 sužeisti. Paimtas lengvas priešo automobilis. Kenkė, kai priešas bėgo nuo bolševikų: apšaudė traukinį ir plentą, suėmė 15 raitelių.“

Niekieno žemėje

Deja, kovoti su priešu perlojiškiams teko neilgai. Po lenkų generolo Lucjano Želigowskio "maišto", per kurį, sulaužius Suvalkų sutartį, vėl buvo užgrobtas Vilnius, nustatyta nauja Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos linija. Nuo jos į abi puses driekėsi 6 kilometrų neutrali zona. Gruodžio 7 dieną Perlojos būrio šauliai buvo paleisti namo, o pats miestelis ir dalis jo apylinkių atsidūrė niekieno žemėje.

Tuo metu vietos šaulių būrį jau sudarė 99 vyrai - ne tik perlojiškiai, bet ir Milioniškės, Kaibučių bei Sielovartės kaimų gyventojai. Tačiau galimybė naudoti ginklą neutralioje teritorijoje saugantis provokacijų buvo griežtai apribota. 1921 metų balandžio 21 dieną Šaulių sąjungos vadovybė išsiuntinėjo būriams telefonogramą, kurioje sakoma: "Pafrontės būrių šauliams griežčiausiai uždrausta vartoti ginklą, daryti su ginklu rikiuotės pamokas, ginklą nešioti ir t. t. visu pafrontės ruožu per 10 kilometrų nuo mūsų neutralinės fronto linijos."

Perlojiškiai Stasys Ignatavičius (stovi pirmas iš kairės) ir Gintautas Tamulaitis (stovi antras iš kairės) - Lietuvos šaulių sąjungos Kauno apskrities Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės šauliai. / LCVA nuotrauka

Reikia įsivaizduoti, kokį apmaudą perlojiškiams turėjo sukelti toks nurodymas, juolab kad tos pačios dienos popietę prie Varėnos stoties pasirodė trys lenkų pėstininkų kuopos. Žvalgybos duomenys rodė, kad lenkai, sulaukę raitelių eskadrono pastiprinimo, ketina pulti Perlojos kryptimi.

Ką daryti? Iš Alytaus šaulių štabo į centrą skrieja skubi telefonograma: "Prašau skubiai nurodyti, kaip elgtis perlojiečiams prie puolimo. Į tamstos telefonogramą Nr. 137 veikimas turi būti sustabdytas. Prašau skubiai prisiųsti 10 000 rusiškų šovinių ir 2000 japoniškų." Kitą dieną centras patikslino anksčiau duotą įsakymą - nurodė, jog "nėra draudžiama gintis ginklu nuo lenkų puolimo, tik draudžiama patiems pulti lenkus ir daryti viešas ginkluotas demonstracijas išvengimui puolimų iš lenkų pusės".

Toks patikslinimas gautas labai laiku ir vietoje, nes neutralioje zonoje ramybės niekada nebuvo: tai šen, tai ten vis pasirodydavo lenkų raiteliai, tarp Varėnos ir Marcinkonių nuolat zujo jų šarvuotas traukinys. Tiesa, rimtų susirėmimų tuo metu nekildavo, tačiau perlojiškiams teko nuolat saugoti savo teritoriją nuo provokacijų ir pavienių antpuolių.

1923 metų vasarį, lenkams panaikinus savo pusėje neutralią zoną, Perloja buvo padalyta į dvi dalis, o ginkluota priešprieša vėl virto kruvinais susirėmimais. Vasario 26-ąją didelės lenkų pajėgos puolė lietuvišką miestelio dalį. Su užpuolikais susigrūmė 50 šaulių būrys. Neatlaikę spaudimo lenkai ėmė trauktis, o juos persekioję lietuviai stojo į durtuvų kautynes. Šiame itin žiauriame mūšyje žuvo du perlojiškiai šauliai ir 15 lenkų. Dar 30 užpuolikų buvo sužeista.

1923 metų kovo 15 dieną Ambasadorių konferencija galutinai pripažino demarkacijos liniją Lietuvos ir Lenkijos valstybių siena. Perloja taip ir liko padalyta dviejų priešiškų jėgų, o sienos apsaugą iš vietos šaulių perėmė Lietuvos pasienio policija. Tuo ginkluotos perlojiškių kovos baigėsi.

Vis dėlto perlojiškių kovos dvasia neišblėso ir vėlesniais laikais. Kai Lietuvą okupavo sovietai, maždaug pusšimtis miestelio vyrų su ginklu rankoje išėjo į miškus ir įsiliejo į Dainavos apygardos partizanų gretas. Jie nepabūgo nei trėmimų, per kuriuos Sibire atsidūrė 27 perlojiškių šeimos, nei dvasinės priespaudos. Per visą sovietmetį miestelio gyventojai sugebėjo išsaugoti ir 1930 metais Vytautui Didžiajam pastatytą paminklą - komunistinė valdžia ne kartą mėgino jį nugriauti traktoriais, tačiau perlojiškiai, gyvu žiedu apsupę laisvės simbolį, įstengė jį apginti. Ir tuomet, kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais, Perlojos žmonės įrodė, kad net maža bendruomenė, "apsiginklavusi" meile laisvei ir savo kraštui, gali apsiginti nuo brutalios svetimos jėgos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"