TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Didysis Tikėjimo žmogus

2012 05 10 6:00

2003 metų rugsėjį minint 10-ąsias profesoriaus kunigo V.Butkaus mirties metines, skaičiau pranešimą Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto gražiojoje salėje. Dabar, jausdamas Bažnyčios krizę, dažnai prisimenu didįjį Tikėjimo žmogų ir klausiu savęs, o kaip jis būtų elgęsis laisvoje Lietuvoje?

Kunigas ROBERTAS PUKENIS

Biografijos datos        

Šiandien man, mokiniui, tenka kalbėti apie savo mokytoją, kunigą, profesorių, Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektorių V.Butkų.

V.Butkus gimė 1923 metų sausio 18 dieną Garliavos parapijoje, Tirkliškių kaime. Baigęs pradinę mokyklą, dešimtmetis Viktoras atvyko mokytis į Kauno jėzuitų gimnaziją. Aštuonerius metus jėzuitai formavo jo pašaukimą - tapti kunigu. Neeilinių gabumų jaunuolis įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, bet mokslus baigė Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1945 metų rugsėjo 15 dieną per Kryžiaus Išaukštinimo šventę Kaišiadoryse vyskupas Teofilis Matulionis įšventino V.Butkų į kunigus. Kiekvienam kunigui įšventinimas - įsimintiniausia ir šviesiausia, ilgai siekta valanda.

Neramiais pokario laikais jis trejus metus darbavosi Višakio Rudoje vikaru, o nuo 1948-ųjų buvo Gižų parapijos klebonu. 1952 metais pradėjo dėstyti Kauno kunigų seminarijoje lotynų kalbą, drauge buvo klierikų dvasios tėvu. Atėjo į seminariją ne kaip teoretikas, vien knygos žmogus, bet ir kaip patyręs kunigas, išmanantis pastoracinį darbą.

Kas galėtų patikslinti, kodėl kunigas V.Butkus buvo priverstas palikti alma mater? Tikriausiai sovietinei valdžiai nepatiko jo buvimas seminarijoje, nes tuo metu KGB stipriai kontroliavo Bažnyčios gyvenimą. Vienus metus jaunas kunigas Viktoras praleido klebonaudamas Paštuvos ir dvejus - Sintautų parapijose. Iš čia 1959 metais kunigas Viktoras išvyko į Romą studijuoti Laterano universitete. 1961-aisiais apgynė moralinės teologijos daktaratą aukščiausiu įvertinimu (summa cum laude), pagrįsdamas Marijos Nekalto Prasidėjimo dogmą. Labai visiems kritiškas, bet garbingas prelatas Ladas Tulaba, buvęs Lietuvių šv. Kazimiero kolegijos ilgametis rektorius, apie V.Butkų atsiliepdavo tik teigiamai. Aš pats buvau tų pokalbių liudininku.

Dvi seminarijos imperijoje      

1962 metais V.Butkus tapo vienintelės seminarijos Lietuvoje rektoriumi. Visoje Sovietų Sąjungoje veikė tik dvi katalikų kunigų seminarijos, antroji buvo Rygoje. O Lietuva juk buvo pati neramiausia Maskvos imperijoje, tad galima suvokti, kokį dėmesį skyrė Kremlius kunigams "perauklėti", kad taptų lojalūs santvarkai. Be to, nuolat mažinant stojančiųjų skaičių buvo siekiama prieiti iki nulio, o visuomenėje ir užsienyje skelbti, esą nebėra pašauktųjų.

Man 1974 metais padavus pareiškimą į Kauno kunigų seminariją saugumietis aiškino, jog kapitalizmas traukiasi ir trauksis, kiek metų dar užsitęs, sunku pasakyti, bet pergalė bus mūsų. "Kam čia tau lįsti į tą seminariją?" - klausė jis.

Nagrinėjant Vatikano politiką galima pastebėti, kad net aukšto rango Šventojo Sosto diplomatai jau galvojo apie ilgą komunizmo viešpatavimą. Italų žurnalistas Alceste Santini klausė Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Agostino Casaroli: "Ar numatėte komunizmo žlugimą?" - "Teoriškai taip, nes kiekviena imperija žūsta, bet kad taip greitai, tai nesitikėjome", - atsakė šis (A.Santini. Agostino Casaroli, "Uomo del dialogo", Milano. 1993, p. 38). Daugybė politikų manė, kad ši sistema egzistuos dar mažiausiai 50 metų. Todėl dalis dvasininkų, norėdami Bažnyčiai gero, manė, kad bendradarbiaudami, t. y. remdami Kremliaus politiką, laimės komunistinės vyriausybės nuolaidų Bažnyčiai, išsaugos institucijas, palengvins tikinčiųjų sąlygas praktikuoti religiją. Iš tikrųjų, kuo blogiau sovietams sekdavosi užsienyje, tuo lengviau mums būdavo namie. Tada Kremlius per kulto ministrą leisdavo priimti į seminariją nors keliais kandidatais daugiau, o ir į tą patį skaičių stengdavosi įkišti vieną kitą tokį, kuris turėdavo nusivilkti sutaną ir sakyti, kad "Dievo nėra" arba dar daugiau - griauti Bažnyčią iš vidaus, būdamas informatoriumi.

Naujos idėjos      

1978 metų spalio 16 dieną išrinktas popiežiumi Karolis Wojtyla naujomis idėjomis pradėjo stabdyti komunistinės ideologijos plitimą tarp tautų. Prisimenu, kaip mes džiaugėmės, kad lenkas iš socialistinės stovyklos, pažįstantis patį velnią iš arti, sugebės vadovauti Bažnyčiai. Šventasis Sostas nebenuolaidžiaus, nebebus "tylios Bažnyčios". Tuo metu Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius Jurijus Andropovas (buvęs KGB viršininkas) suprato, kad šis popiežius pažadins lenkų tautą laisvei, o tada subyrės ir Varšuvos pakto sąjunga. Komunistai, neturėdami idėjų, bandė fiziškai likviduoti Apvaizdos pašauktą Šventosios Dvasios šedevrą, bet jiems nepasisekė. Tai Dievo motina Marija išgelbėjo jo gyvybę, nes jo šūkis buvo Totus Tuus - aš visas Tavo. Už savo populiarumą, dinamiką ir siekį išlaisvinti visas tautas iš bet kokios priespaudos, kaip teigia rimti ir nepriklausomi žurnalistai bei politikai, Jonui Pauliui II teko sumokėti kankinyste, patirti pasikėsinimą į gyvybę 1983-iųjų gegužės 14 dieną Romoje, Šv. Petro aikštėje.

Komunistinės ideologijos "pranašumą", religijos pasmerkimą žlugti mums pabrėždavo ir lektoriai, skaitantys seminarijoje paskaitas tarptautinėmis temomis. Rektorius privalėjo kviestis tokius svečius, kad parodytų palankumą valdžiai, nes tada būdavo lengviau išreikalauti ir nuolaidų. Sulaukdavome seminarijoje ir labai gerbiamų svečių, tokių kaip akademikas Kazys Ulvydas, rašytojas Juozas Baltušis, fizikas P.Valaitis. Šie mums išsitardavo daugiau negu buvo tada galima pasakyti. K.Ulvydas ragino: "Jūs kalbėkite taisyklingai lietuviškai, kad geriau perduotumėte savo idėjas tautai. Jūs nesivadinkite dvasiškiais, jūs būkite dvasininkais." Prie dėstytojų stalo rašytojas J.Baltušis pasakojo, kad rinkdamas medžiagą knygai turėjo nuvykti į Rygą, į Šv. Alberto bažnyčią. "Ten buvau pakrikštytas. Įleido mane į vidų, buvo tyla ir taip norėjosi klauptis", - pasakojo jis. O P.Valaitis kalbėjo apie sovietų technikos "pranašumus". Pasak jo, Jurijaus Gagarino tikslas buvo kaip nors pakilti ir nusileisti, kad tik pasauliui būtų galima pasakyti: pirmasis žmogus, pakilęs į kosmosą, buvo tarybinis. O kai J.Gagarinas leidosi, buvo abejojama, ar jis gyvens, nes dėl nesvarumo poveikio sutrinka kaulų čiulpų būklė, juos reikia stiprinti specialiais vaistais, o šių galima gauti iš amerikiečių. Galbūt po tokių atvirų pasakojimų valdžia uždraudė jam kalbėti viešose paskaitose.

Kova už kiekvieną jaunuolį

Kai V.Butkus pradėjo vadovauti seminarijai, iš viso tebuvo likę 23 seminaristai. Įsivaizduokime, jeigu per metus įšventinami 5, o visoje Lietuvoje miršta per 20 kunigų. Jie sensta, gretos tirpsta. Rektorius viską puikiai suprato ir kovojo, kad būtų padidintas limitas. Dažnai jam tekdavo lėkti į Vilnių pas Religinių reikalų įgaliotinį derybų arba, žiūrėk, atvažiuoja seminarijon "ponai", turintys galingą valdžią ir savo fizionomija parodantys - mes jums galime ir duoti, ir visai sumažinti stojančiųjų skaičių. Ir rektorius su prokuratoriumi A.Turčinsku "šildydavo" juos degtine, vaišėmis, kad tik neužrūstintų šių nemalonių svečių. Geriausiai, atrodo, sekėsi, kai įgaliotiniu buvo Kazimieras Tumėnas. Jis leido daugiau priimti į seminariją, bet už nuolaidas Bažnyčiai buvo pakeistas Petru Anilioniu, kuris dažnai daužydavo kumščiu į stalą: "Už įstatymų nesilaikymą būsite baudžiami." Panašiai taip prabilo pirmą kartą atvykęs į seminariją. O klierikai prapliupo juoktis. Buvau padaręs įrašą, bet perduodant per sieną pakliuvo į saugumiečių rankas. Iš vakaro su seminaristu Kastyčiu Kriščiukaičiu įdėjome į pianiną, laidus privedėme iki kėdės prie sienos, kur turėjau atsisėsti. Viskas pavyko sklandžiai, nes tokie "svečiai" turėdavo atsigerti, pasivaišinti ir paprastai visada vėluodavo, o kai įėjo jis į auditoriją, sujungiau laidus ir mikrofonas puikiai įrašė jo kalbą. Sugrojus sovietinės Lietuvos himną, klausėme "paskaitos". Šį kartą stebėjomės "draugo" P.Anilionio išmintimi, kaip reikės dirbti "įstatymų ribose". Beje, rektorius pristatydamas įgaliotinį visada pavadindavo jį "ministru", o šiam patikdavo. Tada atsiprašė P.Anilionio už mūsų netaktą ir pažadėjo auklėti, sąmoninti, esą daugiau nebesijuoksime. Rektorius visaip užstodavo seminaristus, "nusikaltusį" valdžiai. Jis buvo kaip tikras tėvas: išgyveno dėl kiekvieno pašauktojo, norėjo, kad taptų gerais kunigais. Jis labai sielodavosi, kai reikėdavo šalinti jaunuolį iš seminarijos. Gerai apgalvodavo ir vadovaudavosi taisykle: jeigu ir geras seminaristas gali pagesti, tai kas bus su tokiu, kuriam jau dabar malda nerūpi, tikėjimas neįdomus, kunigystė nebranginama, atostogos leidžiamos laisvai, tik važinėjant... Tad geriau būk laimingas pasaulio gyvenime ir eik sau pro vartus. Pagrindinis argumentas, kai šalindavo klieriką, - nesilaikė seminarijos regulos. O valdžia visada argumentuodavo: mes į Bažnyčios vidaus gyvenimą nesikišame ir kanonų nustatytos tvarkos negriauname.

"Nukunigėjimas"

Tad ir būdavo rektoriaus geras motyvas, prisidengiant regulos nesilaikymu, pašalinti ne vieną "užverbuotą" klieriką. Negaliu užmiršti rektoriaus pranešimo, atrodo, kad tai buvo 1977 metais. Pietų metu atėjęs rektorius prabilo kaip visada skardžiu, maloniai skambančiu balsu, bet buvo labai susijaudinęs: "Už nesilaikymą regulos, už dorovinių nuostatų laužymą pašalinamas iš seminarijos R., - ir dar pridūrė: - Taksistas parvežė naktį klieriką girtą, klierikas šoko Palangos (kažkokiam) bare ir t. t." Trenkė taip, kad vėliau ir Kulto įgaliotiniui būtų sunku besugrąžinti tokį atgal į seminariją. Nedaug kas dabar pagalvoja, kad už tokį poelgį rektorius galėjo gauti peilio smūgį arba nuodų, nes KGB kerštas yra didelis ir išradingas, jie ilgai neužmiršta savo praradimų.

Seminarijoje ilgai buvo jaučiama įtampa. Sklido kalbos, esą rektorius sakęs: "Jeigu versite sugrąžinti R. atgal į seminariją, aš atsistatydinsiu." Neturiu galimybės patikrinti, taigi daug dalykų taip ir liks paslaptyje. Kokia kaina rektorius globojo Bažnyčios ateitį Lietuvoje, kaip "švarino" seminariją, nors ir labai trūko kunigų tėvynėje, - puikus pavyzdys ir šiandien mūsų vadovams.

Ar įmanoma išsiaiškinti, kokie asmenys pašalintąjį R. taip globojo, kad gautų šventimus, ir kas juos suteikė??? Žinau vieną dėstytoją, kuris pokalbio metu aiškiai deklaravo, kad "R. atliko atgailą ir reikia duoti jam šventimus". Tai buvo "ypatingas" dėstytojas... R. puikiai atliko savo vaidmenį, pridarydamas daug rūpesčių ordinarui, skandalais apipildamas Bažnyčią. Panašūs vadinamojo kunigo poelgiai ilgam paliko neigiamą įspūdį žmonių sąmonėje apie Katalikų bažnyčią. (Nebecituoju tų visų laikraščių ir nuotraukų.) Tokių "nukunigėjųsių" asmenų likimai yra nelaimingiausi. (Nemetu akmens, visi mes esame trapūs. Todėl aš neturiu teisės teisti, bet ginti Bažnyčią, turėti idealą yra kiekvieno kunigo pareiga.)

Teko rašyti ir man "kronikininkams" paliudijimą, kad N.N. elgesys yra prieštaringas arba abejojame jų pašaukimu ir tikslu. Kartą pasikvietė mane arkivyskupas Liudas Povilonis ir išklausinėjęs pasakė: "Nebijok, žiūrim, darome, galvojame, bet vienas kitas turi praeiti." Taigi vienas kitas KGB žmogus turėjo "praeiti" į kunigus kaip valdžios statytinis. Taigi negalima kaltinti vien rektorių, nes visa oficialioji linija buvo tokia, be kompromisų buvo neįmanoma apsieiti. Vyskupai J.Steponavičius ir V.Sladkevičius, pasipriešinę ir nepaklusę Religinių reikalų įgaliotinio nurodymams, buvo ištremti iš savų vyskupijų. Kalbama, kad viena iš priežasčių buvo jų atsisakymas šventinti netinkamus kunigystei.  

Alma mater veidas

Prisimenu, 1975-aisiais seminarijos kieme tiesiog nebuvo kur pasivaikščioti, gyvendavome po keturis kambaryje. Taip ir matai per langą: čia vienus "ponus" vaišina, čia kiti ateina, kad tik greičiau jie pabaigtų remontus. Rektorius jiems rodydavo aplinką: štai kaip baisu, kaip maža vietos, o užsieniečiai dar užeina ir vėl rašys užsienio spaudoje, jog persekiojama Bažnyčia. Jis įvairiausiais būdais prašydavo valdžios pagerinti seminaristų buities sąlygas. Retkarčiais rektorius po rytinių šv. Mišių užsukdavo į mūsų koplyčią, kur mes melsdavomės, pažiūrėti, ar užtenka seminaristams oro. (Tada, kai perkėlė koplyčią į mažo namelio rūsį.) Maistas buvo geras, parapijų klebonai atveždavo daržovių, vaisių. Paaukodavo ir žmonės, bet pagrindinis išlaikymo šaltinis buvo parapijų rinkliavos visose Lietuvos bažnyčiose.

Rektorius pamažu plėtė seminariją: arba atgaudamas senas patalpas, arba pastatydamas naują bendrabutį. Gražino kiekvieną seminarijos kampelį. Prefektas A.Kajackas išpuošė seminariją skulptūromis, paveikslais, meno kūriniais, surinktais iš Katedros palėpės. Kai kurie klierikai jam talkininkaudavo ir patys įgydavo restauravimo įgūdžių. Seminarijos remontas paspartėjo sovietams ruošiantis Maskvos olimpiadai, nes "neišvengiamai bent keli žurnalistai norės užsukti pažiūrėti ir seminarijos aplinkos".

Norėdama išsaugoti seminaristų sveikatą, seminarijos vadovybė dažnokai organizuodavo išvykas už miesto, net paplaukiodavome garlaiviu.

Aplankydavome visus pagrindinius spektaklius Kaune, o kartais pažiūrėdavome ir operą Vilniuje. Prisimenu, privačiai ateidavo vienas žurnalistas pamokyti, kaip rašyti straipsnius, sakyti pamokslus. Patardavo, ką pasauliečiai nori išgirsti iš kunigo lūpų? Į miestą išleisdavo tik vieną kartą po du. O ketvirtadieniais eidavome į pirtį. Nepasakyčiau, kad man buvo nuobodu. Po pietų, jeigu oras gražus, apsukdavome ratą Nemuno ir Nėries santakoje.

Tada nė pagalvoti negalėjome, kad čia atvyks popiežius Jonas Paulius II, o jo apsilankymo vietoje iškils paminklas.

Šiandien Kauno kunigų seminarija labai graži, neįmanoma nė palyginti. Todėl dalis seminarijos ir privatizuota. Gaila, nes nebėra kam studijuoti. Ar daromos išvados, kodėl? Ar tik pasiteisinama žiniasklaidos puolimu, liberalizmu, pairusiomis šeimomis?

Diplomatija ar bičiulystė su šėtonu?

Rektorius buvo visapusiškai gabus, taigi turėjo ir politiko gyslelę. Jis net buvo išrinktas Berlyno taikos konferencijos viceprezidentu. Dalyvaudamas tokioje konferencijoje, kurioje reikėjo pritarti tarybinei propagandai, jautėsi drąsesnis. Tai reiškia, kad vietinius "pėstininkus" aš galiu apskųsti Maskvoje, jeigu jūs leisite seminaristams gyventi tokiomis sąlygomis; jeigu užsienyje sakys, kad persekiojami tikintieji, nes mes patys lankydamiesi matėme baisias seminarijoje sąlygas... Jūs patys kenksite vyriausybės prestižui, Komunistų partijos garbei? (Čia aš pats taip šaržuotai pasakiau, bet tokia buvo derybų logika.) Nemanau, kad rektoriui patiko šios kelionės į Berlyną ir ta viceprezidento pareigybė, nes jutome jo lietuvišką dvasią, jo meilę Bažnyčiai.

Asmeniniams reikalams tvarkyti ji pasikviesdavo į pagalbą sąžiningus, nesugadintus seminaristus, kaimo vaikus, tokius kaip "gražuliukai". (Kaip gaila, kad kunigas Juozas Gražulis, nelaiku išėjęs į amžinybę, nespėjo man daug ko papasakoti, nes buvome susitarę pasikalbėti apie rektorių. Jis sakė: "Oi, kiek daug turiu pasakyti gero ir gražaus.")

Tiesa, rektorius neragino mūsų kovoti su valdžia, bet įkvėpdavo būti uoliais kunigais. "Tyliai dirbsite, daugiau padarysite", - sakydavo. Rektorius siekė priimti į seminariją kuo pozityvesnių dėstytojų. Kai Algis Baniulis įgijo teologijos licenciato laipsnį, rektorius pakvietė šį kilnų kunigą dėstyti. Prisimenu, su kokiu tėvišku rūpesčiu jis paklausdavo, pasidomėdavo, kaip laikomės. Pavyzdžiui, tuometis kunigas Jonas Ivanauskas (dabar vyskupas), tik ką priimtas dėstyti, tvarkėsi bute. "Na kaip, Joneli, ar baigei remontus, ar susitvarkei butą?" Rektorius ragindavo mus mokytis užsienio kalbų, ruoštis studijoms Romoje. O iš Berlyno tempdavo lagaminus naujausios teologinės literatūros, knygomis dalydavosi su kunigais ar pajėgesniais studentais.

Šokantys kunigai      

Tačiau svarbiausia - jis auklėjo seminaristus Bažnyčios meilės dvasia. Kunigas turi būti visada ir visur dvasingas, žvelgti į įvykius ir žmones amžinybės žvilgsniu. Kunigai privalo būti tarp savęs vieningi, netgi jeigu ir nepažįsta sutiktojo, bet žino, kad kunigas, būtina pasisveikinti, o gavus parapiją aplankyti savo kaimynus pagarbos vizito. Išvengsite papiktinimų, jei užlaikysite kanonų reikalavimus ir gyvensite doroviškai. (Kodėl ši kunigų vienybės sritis dabar liko apleista???) Menu rektoriaus konferencijų pagrindinius akcentus seminaristams: "Jeigu jūs skaitote tik romanus, tai ką jūs duosite žmonėms, koks bus jūsų dvasinis lygis? Anot žemaičių patarlės, "jeigu tau kviap sijonėlis, tai nebūsi geras kunigėlis". Per rekolekcijas jis mokė: "Pasakyk, širdie, nors ir gražus esi padarėlis, bet ne man tu esi", "Kas šoka vasarą, tas rudenį turės iššokti per seminarijos tvorą." Kartą tik įėjęs į auditoriją, po maldos prieš paskaitą, kad žėrė seminaristui Mindaugui: "Tai ką, tu dar "neapsiženijęs?" Ir gavo metus atostogų patikrinti savo pašaukimą. Dažniausiai tokie nebesugrįždavo. Atleistasis privalėdavo pas kokį nors gerą kleboną dirbti zakristijonu. Jeigu žmogus neturi pašaukimo - negali ištverti, tęsia  draugystes su mergaitėmis, galiausiai pats apleidžia seminariją. O kuris tikrai siekia kunigystės, apmąsto savo poelgius, meldžiasi, skaito knygas, gražiai patarnauja klebonui, vėl sugrąžinamas tęsti mokslų. (Gal prieš metus Lietuvos televizijos laidoje buvo parodyta, kaip seminaristai šoka susikabinę (ne ratelyje) su mergaitėmis. Ar jie buvo tėviškai pamokyti, įspėti, kad taip netinka? Juk mūsų ganytojai dabar turi valdžią, laisvus ryšius su Roma, visas priemones, nėra persekiojimų, tai kodėl taip viskas apleidžiama?) Iš tų šokių nieko gero. Kunigo etika nesikeičia, esant laisvei ar kitai santvarkai.

Rektorius ypač peikė kunigus, kurie linkę turėti prabangias mašinas. Prisiminkite, kad žmonės jums viską atleis, bet nedovanos gobšumo. Būkite jautrūs žmonių vargui. Renkitės tvarkingai, bet nevaidinkite skurdžių, turite būti inteligentiški. Bažnyčios aplinkoje privalote vilkėti sutaną, o namie svečius priimti su "kaloratke" (balta juosta prie kaklo). Įsigykite naujausios literatūros ir negailėkite jos skolinti parapijiečiams. Būtų gerai Lietuvos klebonijose įvesti tokią tvarką, kaip Vokietijoje, kad kunigas keldamasis į kitą parapiją pasiimtų tik asmeninius drabužius, daiktelius ir savo studijų knygas. Visa kita paliktų, nes būtinus dalykus rastų naujoje parapijoje. Mažiau vargo kilojantis.

Maldos vyrai     

Mūsų kursas prašė rektoriaus, kad mums pravestų rekolekcijas prieš įšventinimą. Rekolekcijų vedėjo gilios mintys mus graudino. Čia tik nuotrupos: "Pažadėkite, kaip Tumas Vaižgantas, kad neturėsite laiko pagundoms. Būkite maldos vyrai. Žmonės turi jumyse matyti maldos pavyzdį. Žmones daugiau patraukia kunigo elgesys, taktas, negu pamokslai. Turite sekti naujienas, skaityti knygas ir nuolat atsinaujinti, kad kunigas būtų įdomus inteligentams. Ruoškitės pamokslams. Kalbėdami būkite kuklūs, neįžeiskite tikinčiųjų, nesijauskite viešpačiais, nesuvedinėkite sąskaitų dėl kokių nors kalbų ar nesusipratimų. Sakykla skirta tik Dievo žodžiui. Šv. Mišias visada aukokite kaip pirmą kartą, sakykloje būkite kaip liūtai, skelbiantys Dievo Evangeliją, o klausykloje su žmonėmis malonūs, ramūs kaip avinėliai. Privalote būti pasaulyje, bet nesupasaulėti. Niekada nepasakokite anekdotų, kurie pajuokia šventus dalykus. Apie tikėjimo dalykus kalbama tik pagarbiai ir kilniai."

Po primicijų rektorius džiaugdavosi, jeigu naujam kunigui (neopresbiteris) pasisekdavo gražiai pravesti šventės iškilmes. O jeigu klierikai išsišokdavo, pavyzdžiui, pasigerdavo, kabinėdavosi ar nusišnekėdavo, tokie greitai gaudavo įspėjimą. Taigi rektorius buvo ramus, atsargus diplomatas dėl Bažnyčios bendros gerovės. Bendravo su valdžios žmonėmis tik todėl, kad apsaugotų kunigus nuo valdžios represijų ir padėtų Bažnyčiai. Jis kitos išeities tada ir neturėjo, o savieji nedaug kuo galėjo padėti.

"LKB kronika" - lyg žiburys tamsią naktį

Sovietinės valdžios lindimas į Bažnyčios vidų, tikinčiųjų persekiojimas kėlė pasipriešinimą. Iš tikrųjų kova su valdžia niekada ir nebuvo nutrūkusi, tik keitė formas: iš ginkluotos perėjo į kultūrinę, tautinę ir religinę rezistenciją. Visiškai suprantama, kad kilęs tautinis ir religinis sąjūdis negalėjo toleruoti tų žmonių, kurie rodė valdžiai lojalumą, nors laviravo ir gal norėjo gero (aš čia turiu omenyje ne vien rektorių V.Butkų). Už pasipriešinimą sovietinei santvarkai aš tada dievinau kunigą A.Svarinską, visus nuteistuosius, gerbiau Panevėžio kanauninką Bronių Antanaitį, prelatą Leopoldą Praskelį, vadinome jį Panevėžio vyskupijos tėvu. Per atostogas susitikti su jais būdavo tikra šventė. Džiugu ir gera pasišnekėti. Taigi to meto seminaristai buvo formuojami dviejų jėgų: oficialiai - seminarijos vadovybės ir iš kitos pusės - pogrindžio veikėjų. O rektorius drebėdavo, kad seminaristai nevažinėtų pas "Kronikos" leidėjus, nes Kulto įgaliotinis pateiks ultimatumą - išmesti iš seminarijos. Tai žinojo kiekvienas kunigas ir mus saugojo, patardavo. O man geriausiai patikdavo susitikti per kokio nors mirusio kunigo laidotuves ar kita proga, kad neužkristum per daug "draugams" į akis. Mes gaudydavome "LKB kronikos" numerius, religinio ir tautinio turinio knygas. Tai naujai kovai su sovietais arba "valdiškais bedieviais" pritarė beveik visi to meto seminaristai. Kokios buvo laimės akimirkos, kai trečio kurso studentas Marius Savickas paduodavo pasiskaityti "Kronikos" naują numerį. Arba seminaristai Antanas Gražulis, Jonas Kauneckas (dabartinis Panevėžio vyskupas) paplatindavo vieną kitą religinę knygą. Dažniausiai tai įvykdavo pagrindinio namelio rūsyje arba vakare pašonėje uždarytos bažnyčios. O kaip tiesiog "rydavau" docento, garsaus disidento Vytauto Skuodžio išleistus "Perspektyvų" numerius. (Jo žurnalas vėliau mane įkvėps leisti "Lietuvos aidą", pradėjau 1987 metų rugpjūtį.)

Praėjus daugiau laiko ir pasvėrus visas aplinkybes, mes drąsiai teigiame, kad rektoriui tiesioginiu būdu "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika", pradėjusi savo kelią 1972-ųjų gegužę, padėjo pasiekti daug geresnių rezultatų. "Kronika" smūgiavo į pašonę komunistinei propagandai, demaskavo valdžios užmačias Bažnyčios atžvilgiu, pranešė visam pasauliui apie Bažnyčios persekiojimą. Tada Maskva pradėjo lengvinti Bažnyčios egzistavimo sąlygas, nors ir kosmetiškai, pamažu. Štai kaip "LKB kronikos" 57 numeris apibūdino padėtį: "Žinyne pasigendama Kauno kunigų seminarijos besimokančių klierikų sąrašo, kurį būtina kiekvienais metais įdėti greta vyskupijų kunigų sąrašo. Lietuvos kunigams nesuprantama, kodėl į žinyną įtraukta neoficialiai pašventinto diakono Ričardo Jakučio pavardė, o neįdėta taip pat neoficialiai pašventintų Petro Našlėno, Jono Matulionio, Jono Borutos ir kitų kunigų pavardės. Argi KGB turi nurodyti, kurių dvasiškių pavardes įrašyti į Žinyną, o kurias apleisti? Kunigų Seminarijos  rektorius kun. prof. dr. Viktoras Butkus Žinyne aprašė seminarijos gyvavimą nuo 1944 m. iki šiai dienai. Suprantama, kad atvira tiesa apie kunigų seminariją nebūtų praslydusi pro KGB cenzūrą. Toli gražu ne tokiomis spalvomis turėtų būti nupieštas tikrasis kunigų seminarijos veidas. Kokia šiurpi istorija atsiskleistų, jei kas nors užfiksuotų kaip KGB ir RRT terorizuoja seminaristus ir dėstytojus?" Reikėtų pažymėti, kad "LKB kronikos" redakcija labai atsargiai ir taktiškai, nenuteisdama rektoriaus, visą kaltę suvertė saugumui už kišimąsi į seminariją šiais žodžiais: "Suprantama, kad atvira tiesa apie kunigų seminariją nebūtų praslydusi." Tokia apdairi ir logiška "LKB kronikos" redakcijos taktika tiesiog privertė vyriausybę skaitytis su tikinčiaisiais. Seminaristų skaičius išaugo iki 70 ir pamažu kasmet vis didėjo. Einant pogrindyje "LKB kronikai", rektorius ėmė drąsiau reikalauti iš valdžios nuolaidų ir dar pozityviau reikštis auklėdamas seminaristus.  

Paprastai "valdiški bedieviai" (kunigo A.Svarinsko labai taiklus terminas) nepakęsdavo dvasingų, apaštališkos laikysenos kunigų. Kuo didesnę įtaką kunigo asmenybė turėjo savo aplinkoje, tautos gyvenime, tuo labiau jo nekęsdavo Kulto ministerija. Tada valdžia stengdavosi tokį kunigą iškelti per ordinarą į mažesnę parapiją, nepatogesnę vietą, kad izoliuotų dvasingo kunigo veiklą. Taigi ir rektorius, ir dvasios tėvas Vladas Michelevičius (vėliau tapęs vyskupu) duodavo suprasti, kad gabesni ir kilnesni kunigai patektų dirbti į didesnius miestus ir pamokslais, nuoširdumu daugiau galėtų laimėti žmonių. Įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas (TTGK) buvo lyg žaibolaidis. Saugumiečių didžiausias įniršis buvo nukreiptas prieš juos. Ne tik seniau, bet ir dabar dar laikomasi tokios taktikos: svarbiausia paskleisti gandą, šmeižtą, o, žiūrėk, ir kažkas užkibs, pakartos, pasklis, kažkas suabejos. Tada apšmeižtas buvo ne vien kunigas Juozas Zdebskis. Visi kovojantieji (kunigai, vienuolės ar pasauliečiai) būdavo paniekinami, laikraščiuose pajuokiami, vadinami ligoniais, atsilikėliais. Bet jie ėjo pirmyn. Mes visi, kurie daugiau ar mažiau vienu ar kitu būdu rašėme, rinkome, kūrėme, skatinome mylėti Dievą ir Tėvynę - kovojome, prisidėjome pralaužiant geležinę sieną.

Žmogaus teisių frontas

Frontas atsidarė ir žmogaus teisių gynimo srityje. Vakarų pasaulio politikai, kultūros veikėjai, Bažnyčių vadovai ir kitų tikėjimų išpažinėjai drąsiau pradėjo reikalauti Kremliaus, kad nebelaužytų žmogaus teisių, išleistų politinius kalinius. JAV prezidentai priimdavo pas save disidentus, su jais nusifotografuodavo. Toks įvertinimas įkvėpdavo kovotojus nenusivilti, nepasiduoti. O Vatikane K.Wojtyla, tapęs popiežiumi, irgi pradėjo rašyti laiškus į Maskvą žmogaus teisių gynėjams, atvirai remti Lenkijos "Solidarumo" sąjūdį, įvertinti kovojančius savo Bažnyčios vaikus. Taigi mes rožinio ginklu nugalėjome. Ką reiškia gėrio, meilės, tiesos ideologija, tarnystė žmogui? Kristaus pilnutinio humanizmo pavyzdys yra nenugalimas.

Rektorius buvo puikus administratorius ir strategas, draugiškas su bendradarbiais, bet jis turėjo saugotis povandeninių uolų ir tarp saviškių. Be abejo, jam buvo sunkus smūgis, Bažnyčiai pasiekus laisvę gauti atleidimo iš rektoriaus pareigų raštą. Jis tepasakė: "Istorija įvertins viską." Kaip vėliau pasakojo jo sesuo, jam buvo labai sunku matyti, kad jis tiek darė sunkiais metais, o esant laisvai Lietuvai, turint visas galimybes, seminarijos dvasinis lygis pradėjo kristi... Pasklido apkalbos. Iš pradžių keitėsi rektoriai. O talentingas administratorius, patyręs pedagogas, tėviškos širdies kunigas V.Butkus turėjo likti nuošalyje ir sielvartingai stebėti, kaip griaunamas jo ilgametis sielos kūrinys - Kauno kunigų seminarija.

1992 metų vasarą, prieš išvykdamas į Romą, aš sutikau seminarijoje profesorių V.Butkų, jis įsivedė mane į kambarėlį ir patarė: "Būtinai studijuok civilinę ir bažnytinę teisę, tau pravers. Tad stok į Laterano universitetą." Išsitarė, kas man trukdė išvažiuoti į Romą studijuoti. ("... ir tas, už kurį rinkau parašus, kad išleistų iš kalėjimo. Daugiausia man visas sudarytas kliūtis pašalino tik kardinolas V.Sladkevičius. Iki mirties esu dėkingas didžios dvasios, tikėjimo ir meilės Ganytojui.") Rektorius džiaugėsi, kad aš, tarybiniais metais nesutikęs bendradarbiauti su KGB, buvau tada neišleistas, tai dabar savo vis vien pasiekiau, po remontų, po daugybės darbų išvykstu mokytis. Tai buvo paskutinis Kauno kunigų seminarijoje mūsų susitikimas-atsisveikinimas su profesoriumi V.Butkumi. Rašau ir tebejaučiu ilgesį.

Kunigo profesoriaus V.Butkaus gyvenimas buvo sudėtingas, nes politinė sistema buvo žiauri. Jis mylėjo Bažnyčią ir būdamas gudrus diplomatas sugebėjo išlaviruoti mokant seminaristus sentire cum Ecclesia - jausti su Bažnyčia. Mes jo bijojome, bet gerbėme ir mylėjome. Geras dėstytojas, gabus kalbininkas, puikus oratorius (girdėdavome kas sekmadienį jo pamokslus Kauno arkikatedroje), fundamentinės ir moralinės teologijos specialistas. Moralinės teologijos vadovėlių pagal Laterano universiteto programą autorius dėstė naujoviškai ir gyvenimiškai. Vėliau daug prisidėjo prie Filosofijos ir teologijos fakulteto atkūrimo Vytauto Didžiojo universitete (VDU), be to, trejus metus buvo jo dekanu. Priklausė VDU senatui.

Kunigo Viktoro siela, pavargusi nuo streso, neteisybės ir nuo šėtono kėslų, ištikus širdies infarktui, 1993 metų liepos 15-ąją iškeliavo pas vyriausią Kunigą Kristų. Vynuogyno šeimininkas pasikvietė savo ištikimąjį tarną, dar jėgų brandume, sulaukusį tik 70 metų. Galima sakyti: beveik išvakarėse popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimo į Lietuvą. Teisingai kanauninkas Algimantas Kajackas nekrologe sakė: "Šiandien jau aišku, kad kunigas V.Butkus tais sunkiais Lietuvos Bažnyčiai laikais buvo asmenybė."

Nutildyti kankiniai kunigai

Kai monsinjoras A.Svarinskas netoli Ukmergės partizanų parke aukoja šv. Mišias, artimų parapijų jauni kunigai niekada nedalyvauja jose. Ir buvę kovotojai, turintys realią valdžią, jų neparagina. O tie kunigėliai, kurie nesidomi Bažnyčios gyvenimu, nesirūpina ir nepuoselėja tautinių tradicijų, ypač susijusių su rezistencija, jaučiasi gana tvirtai ir dažnokai tokie daro karjerą. XXI amžiuje žmonės turėjo ginti, vargti, kad nebūtų sugriautas garsiausio Lietuvos knygnešio A.Sederevičiaus autentiškas namas ir trobesiai Sudarge. (Daugiau nei metus pylėsi straipsniai apie Sudargo kleboniją.) Dar daugiau, prorusiškos partijos kūrėja Šiluvos bažnyčioje gauna padėką, o nacionalinė relikvija - A.Svarinskas - ne visada gali kalbėti viešai ar net koncelebruoti šv. Mišias.

Ar gerbiami kunigai už ištikimybę Bažnyčiai ir popiežiui? Kiek turėjau Panevėžyje vargo, kol gavau leidimą statyti Rūpintojėlio šventovę popiežiaus garbei - Santarvės rūmus (t. y. bažnyčią su biblioteka, muziejiniais kampeliais), ir priešingai, kaip lengvai verčiasi kunigai jau net su dvarais... Slegia sielvartas, nes taip Bažnyčia praranda žavesį šių dienų visuomenėje. O jeigu rektorius V.Butkus būtų tapęs vyskupu, tikrai kankiniai kunigai nebūtų buvę nutildyti arba išvaryti iš Bažnyčios? Kodėl inteligentija tyli: ar nesupranta, ar pavargo? Kova tęsiasi. Sovietinio saugumo Lietuvoje buvęs viršininkas generolas Eduardas Eismuntas, kuris vykdė tautos fizinį ir dvasinį genocidą, sugrįžęs iš Maskvos į Lietuvą laisvai sėdi Vilniuje. Ne, jis nesėdi. Vladimiras Putinas pasakė tiesą: "Buvusių saugumiečių nebūna." Tai parodė kad ir banko "Snoras" apvogimas, kai atitinkamos valstybės institucijos beveik nieko nedirba. Taigi ir šiandien yra kontroliuojamos visos Lietuvos valstybės sritys, kad paprastam piliečiui būtų kuo sunkiau gyventi. O piliečiai, nusivylę laisve, neskubės jos ginti. Skubėkime, kol nevėlu įtvirtinti Nepriklausomybę, išvalant valstybės ir visuomenės institucijas nuo svetimųjų elementų. Mes privalome ne tik melstis, bet ir atsakyti į didįjį kodėl? Išspręsti lygtį su daugeliu nežinomųjų, bet visada vienybėje su Kristumi, kad Bažnyčia atsinaujintų ir jos palaima atgaivintų varganą mūsų šalelę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"