TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Didysis Vilniaus Seimas. Valstiečių įpilietinimas

2015 12 11 8:00
Tuometiniai Vilniaus miesto rūmai, kuriuose dabar įsikūrusi Lietuvos nacionalinė filharmonija. LR Seimo nuotrauka

Visos Lietuvos politinės partijos, pradėjusios kurtis XIX a. pab., kėlė parlamento sušaukimo tikslą. Prieš šimtą dešimt metų Vilniaus miesto namuose lietuvių suvažiavimas pagaliau įvyko. Pirmasis Seimu jį pavadino Mažosios Lietuvos atstovas Jonas Vanagaitis, o Povilas Višinskis, suprasdamas jo reikšmę, pakrikštijo Didžiuoju. 

1905 m. gruodžio 4–5 dienomis vykusio sambūrio darbotvarkėje buvo tokie klausimai kaip padėtis Rusijoje ir Lietuva, lietuvių autonomija ir jos iškovojimo taktika, situacija valsčių įstaigose bei mokyklose. Pasak Lietuvos istorijos direktoriaus dr. Rimanto Miknio, pirmasis parlamentarizmo idėjos įgyvendinimas praktikoje, kuriuo nuspręsta „reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo“ buvo solidus ir pavykęs.

Modernios visuomenės užgimimas

XIX a. pab.-XX a. pr. Lietuvos liaudis virto modernia visuomene ir tam nemaža įtakos turėjo Didysis Vilniaus Seimas, teigia istorikas. Pirmajame istorinėje sostinėje vykusiame lietuvių suvažiavime dalyvavo apie du tūkstančiai žmonių. Jie atvyko tiek iš Kauno, Suvalkų, Vilniaus, Gardino gubernijų, tiek iš lietuvių kolonijų Rusijoje, Estijoje, Latvijoje, Mažojoje Lietuvoje. Suprasta, jog norint „sugriauti dabartinę prispaudimo tvarką [...] reikia vienyti visas Lietuvos politines partijų ir pavienių asmenų pajėgas“. Tad atstovautos visos to meto partijos: socialdemokratai, demokratai, krikščionys demokratai, tautiniai demokratai, Lietuvos valstiečių sąjunga. Skaičiuojama, kad tarp jų buvo nuo tūkstančio iki pusantro tūkstančio valstiečių, šimtas-šimtas penkiasdešimt darbininkų, apie penkis-šešis šimtus inteligentų.

R. Miknio nuomone, svarbiausias Didžiojo Vilniaus Seimo pasiekimas – gausiausios visuomenės dalies, vastiečių, įpilietinimas: „Valstiečiai atvažiavo neturėdami aiškaus supratimo apie Lietuvoje ir Rusijoje vykstančius procesus, o grįžo savo rankose turėdami veiklos programą“. Pasak jo, valstiečiai suvokė esą tokie pat lietuviai, kaip ir kunigai, farmacininkai ir kiti: „Valstietis buvo suprastas ir pats nemažai suprato“.

Dr. R. Miknys / Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Apie tai, kad Seimas vainikavo valstietijos susitapatinimo su visuomene procesą, liudija, kaip teigia R. Miknys, naivaus žemaičio atsakymas dėl dalyvavimo suvažiavime jį kvotusiam žandarui 1907-aisiais: „rinkom Lietuvos karalių“. Valstietis gavo pusantrų metų kalėjimo, mat Rusijos pareigūnams karaliaus rinkimas siejosi su valdžios keitimu. Dalyvavimas Seime Rusijos pareigūnų laikytas rimtu nusikaltimu.

Valstiečių sąmonės perversmas

Suvažiavimui pasibaigus, jo nutarimai imti įgyvendinti: apie 40 proc. valsčių tarybų buvo pertvarkytos, iš Rusijos atsiųsti raštininkai pakeisti lietuviais, išrinkti savi viršaičiai, teisėjai, pradinėse mokyklose įvesta lietuvių kalba, o rusakalbiai mokytojai – išvaryti. Vien Kauno gubernijoje buvo „sulietuvintos“ beveik pusė mokyklų. Rusijos valdžia už tai ėmėsi represijų: daug suvažiavimo nutarimų vykdytojų buvo įkalinti ar ištremti į Sibirą. Kai kurie, siekdami išvengti nemalonaus susidūrimo su valdžia emigravo, tačiau kitiems persekiojimai sustiprino supratimą, kad caro valdžia – „pikčiausias priešas“, kaip parašyta pirmame Seimo nutarime.

„Galima drąsiai teigti, kad 1906–1917 metais valstiečių tarpe įvyko galutinis persiorientavimas į savarankišką valstybingumą ir įvyko virsmas iš žmogaus sau į Lietuvos pilietį“, – kalba R. Miknys. Anot jo, tai įrodo faktas, kad Vilniaus konferencija, išrinkusi Krašto tarybą (vėliau virtusią į Lietuvos Valstybės Tarybą), buvo priimta kaip sava. 1918 metais tarybai plaukė šimtai valstiečių skundų dėl vokiečių valdžios skriaudų, prašymų apsaugoti nuo jų savivalės. Iliustratyvus ir tarybai adresuotas Adutiškio valsčiaus gyventojų raštas, atsiųstas apie 1918 spalio 30 d., kai jau buvo diskutuojama dėl sienos tarp Lietuvos ir Rusijos. Besibaimindami, kad jų parapija atsidurs už Lietuvos ribų, jie rašė: „turim savo norą prigulėt prie Lietuvos, o ne prie Rusijos“.

Istorikas atkreipia dėmesį, jog Didysis Vilniaus Seimas parodo, kad Lietuvos parlamentarizmo užuomazgos turi europietišką dimensiją, nes Vakarų civilizacijoje valstybė yra solidarios, sąmoningos, gebančios bendrus interesus iškelti virš asmeninių visuomenės kūrinys. Būtent 1905-ųjų gruodį vykusiame suvažiavime pradėtas naujas modernios visuomenės formavimo etapas, kurį vainikavo valstybės sukūrimas.

Pasiruošimas kaip Sąjūdžio steigiamajam suvažiavimui

Suvažiavimo demokratiškumą bei svarbą pabrėžia ir Signatarų namų muziejininkė dr. Vilma Bukaitė: „Viename demokratiškiausių XX a. lietuvių susibūrimų įvardinti reikalavimai kartojosi ir pirmojoje nuolatinėje 1922 metų Konstitucijoje. Dauguma jų – Lietuvos politinio savarankiškumo atkūrimo, lietuvių kalbos naudojimo valdžios įstaigose ir mokyklose – tarpukariu pavyko įgyvendinti. Liko neįkūnytas tik troškimas, kad Vilnius taptų Lietuvos sostine“.

Tokio reikšmingo įvykio organizavimas pareikalavo nemažai pastangų. Pasak istorikės, dalyvių gausa bei parengiamąja veikla Didysis Vilniaus Seimas prilygsta ir net lenkia Lietuvos Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą 1988-aisiais. Pagrindiniais organizatoriais laikomi Jonas Basanavičius ir Jonas Kriaučiūnas. Sužinoję apie caro Nikolajaus II „Spalio manifestą“, žadantį demokratines laisves, jie „Vilniaus žinių“ redakcijoje susitiko su leidėju Petru Vileišiu ir sutarė, kad būtinas lietuvių suvažiavimas. Tą dieną išrinktas organizacinis komitetas, į kurį įėjo ir Antanas Smetona, broliai Vileišiai, Felicija Bortkevičienė, Povilas Višinskis, Jonas Jablonskis, Gabrielius Landsbergis Žemkalnis ir kiti.

Dr. V. Bukaitė

Pasiruošimas, kurio metu penkiolikos asmenų organizaciniam komitetui talkino dar apie penkios dešimtys žmonių, užtruko mėnesį. Pakvietimai buvo išspausdinti „Vilniaus žiniose“, tačiau inteligentai, sugrįžę į miestelius bei kaimus, ir patys kvietė žmones atvykti. Kaip pasakoja V. Bukaitė, organizatorius nustebino dalyvių gausa: užimti ne tik visi pigesni viešbučiai, bet ir daugumos inteligentų butai.

Tarp dalyvių – aštuoni būsimieji signatarai

„Jei signatarai būtų susėdę bendrai nuotraukai, pamatytume neįprastai jaunus jų veidus, – apie bent aštuonis identifikuojamus būsimuosius Vasario 16-osios akto signatarus teigia istorikė. – Tuomet šie politikai dar nežinojo, kad po dvylikos metų susiburs, taps Lietuvos Tarybos nariais ir dirbs drauge, kad įkūnytų dar 1905 metais svarstytus tautos politinius siekius“.

Vyriausias iš jų buvo 54 metų Jonas Basanavičius, jauniausias – 23-ejų Maskvos universiteto studentas Mykolas Biržiška. Vos už jį vyresni 25 m. kunigas Vladas Mironas bei 26-erių Peterburgo Technologijos universiteto studentas Steponas Kairys atstovavo oponavusioms grupėms – krikščionims demokratams bei socialdemokratams. Tuo metu Antanui Smetonai buvo 31-eri, Lietuvių demokratų partijos kūrėjui, „Lietuvos žinių“ leidėjui Jonui Vileišiui 33-eji, o Donatui Malinauskui – 35-eri, o kairiesiems simpatizavusiam bajorui iš Žemaitijos Stanislovui Narutavičiui – 43 metai.

Signatarų vaidmenys Didžiajame Vilniaus Seime buvo skirtingi. Pavyzdžiui, D. Malinauskas buvo paskirtas tvarkdariu: tikrino įeinančiųjų bilietus, ramino įsismarkavusius dalyvius. M. Biržiška klausėsi ir balsavo, o kun. V. Mironas bei S. Narutavičius bent po kartą pasisakė. Pastarojo kalba apie privačios žemės nuosavybės panaikinimą, liudininkų teigimu, buvo bene geriausia trečiajame iš keturių posėdžių. A. Smetona pirmininkavo daliai pirmojo ir visam antrajam posėdžiui, kuris buvo svarbiausias, mat aptarta Lietuvos autonomija, jis dalyvavo ir rengiant nutarimus. Pastarajame procese savo teisinėmis žiniomis talkino ir J. Vileišis – vienas aktyviausių suvažiavimo rengėjų. Patys veikliausi jame buvo idėjiniai oponentai S. Narutavičius ir J. Basanavičius – faktinis prezidiumo pirmininkas. O štai S. Kairys buvo jungtis tarp kairiųjų ir dešiniųjų, dalyvavo rengiant nutarimus ir perskaitė juos dalyviams paskutiniame posėdyje lietuvių bei lenkų kalbomis. „Būsimųjų signatarų veikla perša mintį, kad jie nebuvo atsitiktiniai suvažiavimo dalyviai“, – apibendrina istorikė.

Istorikai pranešimus skaitė gruodžio 4-ąją Signatarų namuose vykusiame Didžiojo Vilniaus Seimo 110-ųjų metinių renginyje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"