TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Didžiajam kunigaikščiui pralaimintis karalius

2015 07 04 6:00
Dr. V. Volungevičius.  Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Liepos 6-ąją, prisimindami Mindaugo karūnavimą, švęsime Valstybės dieną. Istorikas Vytautas Volungevičius pabrėžia, kad kertine Lietuvos istorijos figūra išlieka Vytautas Didysis, o Mindaugas, nors ir atspindi pasirinktą europietišką kelią, yra nepakankamai suaktualintas.

Apie dabartinės Lietuvos ryšį su XIII amžiaus valstybe ir karaliaus vaidmenį mūsų istorinėje sąmonėje - „Lietuvos žinių“ interviu su Vilniaus universiteto lektoriumi medievistu dr. Vytautu Volungevičiumi.

Svarbu suvokti, kodėl minime

- Prieš keletą metų istorikas Tomas Baranauskas metė pirštinę profesoriui Edvardui Gudavičiui dėl tikslios Mindaugo karūnavimo datos. Anot jo, tai ne 1253 metų liepos 6-oji, o birželio 29 diena. Ar viešojoje erdvėje tąsyk kilę debatai jums atrodo svarbūs?

- Tam tikrai periferinei istorikų daliai jie galbūt svarbūs, tačiau autoritetingiausi istorikai į šią pseudopolemiką nekreipia dėmesio. Šios datos nustatymas - iš esmės hipotetinis. Prof. E. Gudavičius ją pasiūlė remdamasis keliais dokumentais, visų pirma - 1253 metų liepos mėnesio Mindaugo Žemaitijos dovanojimo aktu, kuriame nurodyta, kad jis sudarytas karūnavimo dieną. Popiežius Inocentas IV dovanojimą patvirtino tų pačių metų rugpjūčio antroje pusėje. Apskaičiuota, kad kelionė nuo Lietuvos iki Romos tuo metu truko apie penkias savaites. Kitas dalykas - karūnavimas būtinai turėjo vykti sekmadienį. Iš šių faktų E. Gudavičius išvedė, kad tai liepos 6 arba 13 diena. Šiandien mums svarbi ne tiksli data, o simbolinė jos prasmė. Neverta laužyti iečių, svarbu suvokti, kodėl minime šią datą.

- Tad ir paklausiu - kodėl minime Liepos 6-ąją, vieną iš trijų svarbiausių valstybinių švenčių greta Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios? Pavyzdžiui, tarpukariu egzistavo Vytauto Didžiojo kultas, o Mindaugo karūnavimas yra švenčiamas tik nuo nepriklausomybės atkūrimo.

- Atgavę nepriklausomybę turėjome Pirmosios Respublikos paskelbimo ir jos atkūrimo datas, tačiau trūko sąryšio su senąją Lietuvos valstybe. Sovietmečiu ji buvo nubrukta į istorijos paraštes, nieko apie ją nežinojome. Galima sakyti, kad Liepos 6-osios įtraukimas į valstybinių švenčių sąrašą buvo senosios istorijos susigrąžinimas. Tai atspindi mūsų istorinę savimonę, parodo, kas mums svarbu, į ką orientuojamės laikui bėgant.

- Bet filosofas Alvydas Jokubaitis teigia, kad dabartinė mūsų valstybingumo tradicija vis dėlto šaknijasi moderniojoje 1918 metų Lietuvoje. Kuo mums vis dėlto svarbi ta XIII amžiuje keliolika metų egzistavusi Lietuvos Karalystė tiek politiniu, tiek kultūriniu požiūriu?

- Aš paklausčiau, iš kur atsirado tarpukario valstybė. Jei žvelgtume į XIX amžiaus antros pusės tautinį atgimimą, pamatytume, kad visi mūsų šviesuoliai - varpininkai, aušrininkai - atspirties ieškojo senojoje Lietuvos valstybėje. Kitas dalykas - kam daugiausia istorinės kultūros dėmesio buvo skiriama tarpukario valstybėje? Visi buvo atsigręžę būtent į kunigaikščių laikus, ten ieškojo ištakų. Vytautas buvo kertinė istorinė figūra.

Kuriant naujus darinius reikia įtvirtinti idėjinį matmenį - šiuo atveju santykį su senąja valstybe. Atgavome nepriklausomybę, stojome į NATO, Europos Sąjungą, kodėl reikėjo Liepos 6-osios? Kad atrastume savo vietą Europoje. Mindaugo krikštas ir karūnavimas atspindi tai, ką suaktualiname šiandien, kaip grindžiame savo orientaciją. Suvokiame, kad ir kultūriniu, ir politiniu požiūriu, nors nebuvo tęstinumo, Lietuva pirmąkart įsitraukė į lotyniškosios Europos civilizacijos šeimą. Ne tiek svarbu tiesioginės sąsajos, kiek tai, ką suaktualiname iš savo istorinės atminties.

Jei būtų buvęs tęstinumas

- Koks pačių istorikų santykis su Mindaugu? Kaip rašo istorikas Artūras Dubonis, į istorinę savivoką karalius sugrįžo tik XIX amžiuje, iki tol buvo visiškai nugrimzdęs į užmaršties gelmes.

- 1263 metais, kai Mindaugas buvo nužudytas kartu su sūnumis Rukliu ir Rupeikiu, nutrūko beužsimezganti karališka dinastija. Neraštingoje visuomenėje - juk Mindaugo pirmosios privilegijos, donacijos tebuvo rašto daigai - nutrūko genealoginės atminties tradicija, dėl to jis ir užmirštas. Tik XVI amžiuje su Motiejumi Strijkovskiu karalius prisimenamas. Galima rasti, kad jis epizodiškai paminimas XIV amžiuje Gedimino laiškuose, apie jį užsimenama XV amžiuje Vytautui ir Vokiečių ordinui sprendžiant dėl Žemaitijos sienos. Tačiau istorikų Mindaugas suaktualintas tik XIX amžiuje - nacionalizmo, tautinių valstybių kūrimosi amžiuje. Istorija tuo metu tarnavo ideologiniams pagrindimams, savo ištakų paieškoms. Mindaugas suaktualintas prireikus spręsti kylančias problemas.

- Kaip galėtume įsivaizduoti Lietuvą, jei karališka dinastija XIII amžiuje nebūtų nutrūkusi?

- Visa Lietuvos istorija būtų pajudėjusi daug greitesne vesternizacijos kryptimi. XIII amžiuje visuomenė būtų krikščionėjusi, plečiamas parapijų tinklas, statomos bažnyčios. Kartu būtų vykusi ir rašto kultūros bei kitų viduramžių Europos institucijų ir institutų plėtra. Labai tikėtina, kad ir universitetas Lietuvoje būtų atsiradęs 200 metų anksčiau. XIV amžiuje nebūtume turėję tiek daug problemų su Vokiečių ordinu. Manau, kad tęstinumo neturėjęs Mindaugo krikštas kuriam laikui sustabdė Lietuvos valstybingumo vystymąsi, ypač čia svarbus krikščionybės vaidmuo. Drįsčiau pasakyti, kad tai būtų atsiliepę ir šių dienų visuomenei. Nebūtume taip „vėluojantys“ pasivyti Vakarus.

- Kodėl po Mindaugo neturėjome daugiau karalių?

- Visų pirma dėl to, kad nutrūko karališkoji dinastija. Kitas dalykas - Mindaugo valstybė formavosi kryžiaus karų epochoje, kai krikštas pagonims nebebuvo suvokiamas kaip taikus. Manyta, kad iš pagonių žemės turi būti atimamos, o jie patys krikštijami prievarta - ugnimi ir kalaviju. Taikaus krikšto Europoje būta daug anksčiau - VI-VIII amžiais. Norėdamas būti karūnuotas kuris nors didysis kunigaikštis pirmiausia turėjo pasikrikštyti, nes karūną galėjo gauti tik iš popiežiaus. 1385 metų Krėvos sutartis su Lenkija ir kitos teisinės peripetijos personalinės unijos šviesoje lėmė, kad karalių Lietuvoje nebeatsirado. Buvo Vytauto epizodas, bet jis karūną bandė pasiekti labai sudėtingomis aplinkybėmis, deja, nepavyko. Vėliau, 1526 metais, LDK Ponų taryboje iškeltas Lietuvos, kaip karalystės, projektas irgi liko neįgyvendintas.

Neturi deramo vaidmens

- Kaip istorikai vaizduoja Mindaugą? Ar atskleidžiamas visas jo paveikslas, ar linkstama iškelti vien nuopelnus, nutylint tamsius dalykus?

- Mindaugas buvo visoks, ir istoriografijoje tikrai nėra piešiamas vien teigiamomis spalvomis, pradedant jau amžininkų kalbėjimu eiliuotoje Livonijos kronikoje, rusėniškuose Hipatijaus ar Voluinės metraščiuose. Eiliuotoje Livonijos kronikoje jis piešiamas teigiamiau nei kitur - kaip sumanus, apsukrus žmogus, dovanomis (jas šiandien vadintume papirkinėjimu) siekiantis savo tikslo. Tuo metu rusų metraščiuose jis matomas kaip brolžudys, pasikrikštijęs apgaule, garbinantis senuosius dievus, stabus.

Kalbant apie šiandieną, prof. E. Gudavičius Mindaugą pavaizdavo ne pačiomis gražiausiomis spalvomis, tačiau pridūrė, kad jis atliepė savo laikotarpio reikalavimus. Kai kurie kairuoliškų pažiūrų intelektualai bando suvesti sąskaitas su istoriniais asmenimis, tačiau pamiršta, kad epochą turime vertinti pagal jos pačios kriterijus, nuostatas, vertybes. Žvelgdami iš dabartinio požiūrio taško, Mindaugą galime laikyti niekšu, nes valstybę jis kūrė plienu ir krauju. Bet kas viduramžiais darė kitaip? Mindaugas kūrė savąją epochą ir pats buvo jos kūrinys.

- Ar, jūsų nuomone, Mindaugas užima svarbią vietą mūsų istorinėje sąmonėje, ar pakankamai reprezentuojamas istorinėje kultūroje?

- Bėda ne ta, kad per mažai apie jį žinome, gana daug pagrįstų dalykų yra pasakyta, o tai, kad jis neturi deramo vaidmens. Turbūt per mažai aktualizuotas. Ašine figūra išlieka Vytautas - didžiausias lietuvis Lietuvos istorijoje. Kalbant apie reprezentaciją, turime vieną kitą jam skirtą paminklą, daugiau gal nebereikia. Jų statymas šiandien vertinamas nevienareikšmiškai. Mielai pažiūrėčiau istorinį filmą, jei kas nors sukurtų gerą. Manau, kad bandymai instituciškai įtvirtinti Mindaugą kaip nepaprastai svarbų Lietuvos istorijos asmenį nėra būtini, nes neaišku, ar to reikia visuomenei.

Liepos 6-oji - puiki istorinės atminties vieta, padedanti suvokti mūsų bendrą orientaciją laike, savo valstybės ir kartu savo regiono istoriją, pasirinktą europėjimo kelią - nesvarbu, ar žmonės tądien dalyvauja viešuose renginiuose, ar tiesiog ilsisi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"