TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Didžiojo karo patirtis Lietuvoje: nuo moralės išbandymų iki nepriklausomybės siekių

2014 12 31 6:00
Dr. Vilma Bukaitė. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos. 

Nors Didžiojo karo, kurio pradžios šimtmetį šiemet minėjome, metu Rytų fronte nebūta tokių mūšių kaip Somos ar Verdeno, čia gyvenantys patyrė didelį sukrėtimą, pasikeitė jų vaizduotė, buitis, moralinė laikysena. 

Šio laikotarpio inteligentų dienoraščius skaičiusi istorikė dr. Vilma Bukaitė teigia, kad Pirmasis pasaulinis karas tapo moraliniu išbandymu, kurio daugelis neišlaikė. Susipriešino ir vieni kitus įskųsdavo kaimynai, giminaičiai, padaugėjo vagysčių, Oberoste teko patirti vokiečių savivalę. Tiesa, lietuviai, diplomatiškai laviruodami tarp savo siekinių ir kaizerinės Vokietijos reikalavimų sugebėjo dar karui nepasibaigus vieni pirmųjų paskelbti nepriklausomybę. Mokslininkė pastebi, jog žinia apie vasario 16-ąją paskelbtą aktą plito labai lėtai dėl okupantų cenzūros ir apribotų galimybių keliauti.

2010 m. V. Bukaitė už kryptingą 1918 metų Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės akto signatarų, Lietuvos Respublikos Seimų narių biografijų tyrinėjimą buvo apdovanota Nepriklausomybės premija, yra paskelbusi monografiją, skirtą signatarui kun. Vladui Mironui. Būtent per jį, savo kraštietį, iš Rokiškio rajono kilusi mokslininkė atrado savo interesų lauką. Šiuo metu V. Bukaitė dirba ten, kur daugiausia Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio Lietuvoje istorijos –ekspozicijos Signatarų namuose kviečia susipažinti su lietuvių inteligentų siekiais sukurti modernią valstybę.

- Kaip teigėte, dienoraščiai – „gyvo nervo šaltinis“, tiksliausiai fiksuojantis to meto jausenas bei aktualijas. Kurių inteligentų asmeniniai užrašai labiausiai padėjo susidaryti Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje vaizdą?

- Daugiausiai informacijos suteikė jau tarpukariu publikuoti dienoraščiai. Dėl to šiek tiek gaila, nes jie jau šiek tiek išgryninti, ypatingai jei parengė pats autorius. Kažkas greičiausiai liko „už borto“ – klaidingos prielaidos, detalės, kurios atrodė neorios, nesvarbios. Nors skaitant Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo metų užrašus“ atrodo, kad įeina viskas. Apimtis didžiulė – trys dideli tomai. Ten sutilpo įvairiausi siužetai, jausenos, pasakojimai, yra duomenų apie buitį, ligas, vyrų ir moterų santykius, smurtą, nepriteklius. Daugelis tų klausimų autoriams vyrams dažnai atrodė nereikalingi ar nelabai orūs. Taip pat vyrų dienoraščiuose randama mažiau emocijų, o Bitės užrašuose jos labai stiprios. Pranciškaus Žadeikio, kunigo iš Skuodo, dienoraštyje galima pajausti emocijas, nors ir santūrias, tuo tarpu Vilniuje veikusių valstybininkų jausmai pridengiami, nors skaitant galima nuspėti, kad žmogus nerimauja, piktinasi, atjaučia.

Jei G. Petkevičaitė siekia kuo daugiau visko išrašyti, kad mažiau liktų galvoje, tai antitezė šiam dienoraščiui – neišsilavinusios merginos Veronikos Bukėnienės užrašai, kur labai daug kaimo gyventojų buities, kasdienybės, į ją karas tik labai trumpam įsitraukė. Ko gero, kai kuriuose Lietuvos kaimuose karas buvo mažiau juntamas, pavyzdžiui, šilinių dzūkų parapijose. Toks įspūdis, kad net 1916 m. viduryje vokiečiai nebuvo iki ten nuėję, tik retai fragmentiškai pasirodydavo. Jeigu Alytus netgi sudegė, Varėna stipriai nukentėjo, tai tos parapijos beveik nepajuto jokio karo poveikio. Parapijos, kurios buvo neturtingos dėl prastų žemių, staiga tapo pakankamai turtingomis ir per karą nualintųjų maitintojomis.

Bitės ir P. Žadeikio dienoraščiuose privatus gyvenimas, ūkio istorija ypač detaliai aprašyti, o kalbant apie politinį gyvenimą, naudingiausi buvo diplomato Petro Klimo ir kunigo Prano Bieliausko tekstai. Nors įrašai ganėtinai taupūs, jie labai iškalbūs. Buities juose maža. 1917 metais ji vis labiau ėjo į antrą planą, mat įsitraukimas į politinį darbą ir jausmas, kad stiprėja lietuvių politinės pozicijos, užgožia pakankamai šiurpius ir tebeaštrėjančius kasdienybės vaizdus. Kitas dalykas, kurį mini P. Bieliauskas, žmonės per karą gerokai atbuko, netgi matydami gatvėje ištinusius, parkritusius, girdėdami apie mirštančius, mažiau reaguodavo.

- Taip pat minėjote, jog dienoraščius galima skaityti kaip papročių dramą, kur daug dėmesio skiriama moralės išbandymams, Dievo įsakymų perversijai, vyrų ir moterų santykių pasikeitimui.

- Daugeliui žmonių šitas karas tapo dideliu moraliniu išbandymu. Susipriešindavo kaimynai, giminaičiai, padaugėjo įskundimų, vagysčių. Be to, Lietuvoje telkėsi gana nemaži būriai besislapstančių belaisvių ir rusų kariuomenės dezertyrų. Jie dažnai slapstydavosi miškuose, netgi žiemodavo, prie jų prisidėdavo ir lietuviai avantiūristai ar žmonės, papuolę į visišką socialinį užribį. Šitaip susidarydavo gana nemaži būriai ginkluotų plėšikaujančių žmonių. Kai kas turėjo ginklų dar iš Rusijos kariuomenės, kai kas sugebėdavo įsigyti iš vokiečių arba pavogti. Moralinė sfera ėmė gerokai svyruoti. Skaitant dienoraščius susidaro įspūdis, kad daugelis žmonių toje situacijoje neišlaikė egzamino. Stengdamiesi prasimanyti pinigų, maisto, apsisaugoti nuo pavojų, įskundinėjo kitus. Be visos įtampos, kurią atnešė vokiečiai, šis susipriešinimas, tarpusavio nepasitikėjimas sukėlė dar ir vidinę įtampą.

Kita vertus, ne tik Vilniuje, bet ir kaimuose, miesteliuose žmonės vis tiek burdavosi draugėn. Karas sutelkė bendraminčius, darnių šeimų narius, tapo proga ieškoti būdų šviestis. Iki vokiečių atėjimo lietuvių kalbos padėtis mokyklose jau buvo pagerėjusi, bet okupacijos laiku palengva ėmė rastis grupės, susitelkusios tam, kad kartu lavintųsi, skaitytų, mokytųsi rašto. Iš pačių gyventojų radosi mokyklų užuomazgos. Be to, nepaisant nepriteklių ir toliau buvo švenčiamos tradicinės jaunimo šventės – žmonės ir dainuodavo, ir šokdavo. Šventės, žinoma, būdavo gan asketiškos, labai trūko maisto. Visgi mažų langelių iš įtampą keliančios tikrovės, tam tikrų orlaidžių, reikėjo.

- Kaip vaizduojamas vokiečių karių santykis su lietuvėmis?

- Kol neskaičiau dienoraščių, gana abstrahuotai įsivaizdavau Pirmojo pasaulinio karo buitį. Žinojau tik apie tokius socialinius dalykus kaip žvėriškos kainos, maisto stoka, ligų epidemijos, ypač 1918 m., kai žmonės tiesiog šeimomis išmirdavo nuo ispaniško gripo. Vyrų ir moterų santykių aspekto nežinodama, įsivaizdavau jį gana idealizuotai. Man buvo įdomu, nors kiek ir šiurpu, suprasti, kad Pirmojo pasaulinio karo metais viskas vyko taip pat, kaip ir Antrojo, Lietuvoje gal net ir sudėtingiau. Kaip visada karo metais buvo daug prievartavimų, vertimo verstis prostitucija. Tam tikras moterų kiekis sutikdavo tapti vokiečių karių meilužėmis. Buvo juokaujama, kad kai kurie vokiečiai turi po moterį kas keletą kilometrų. Reikšmingai pagerėdavo tų moterų buitis, jos gaudavo dalį iš kitų lietuvių rekvizuojamų daiktų. Galima spėti, jog būta ir nuoširdžių romantiškų santykių, ne tik pragmatinių ryšių, tačiau toks variantas dienoraščiuose netgi nesvarstomas, nes visuomenės vertinimas buvo negatyvus. Be ekonomės naudos, kai kuriais atvejais minima, kad lietuvės, gyvenančios su vokiečiais, būdavo labai arogantiškos, paniekinamai priimdavo lietuvius, demonstratyviai puošdavosi.

Taip pat minima, jog iš šių santykių gimę nemažai vaikų. Bitė buvo gydytojo dukra, pati domėjosi medicina ir karo metais sugebėjo išsilaikyti medicinos egzaminus. Gydytojų apskritai buvo labai maža, o jos Puziniškio dvaro apylinkėse matyt ir visai nebuvo. Kaimo žmonės pas ją eidavo vaistų, patarimų, ypač 1917-1918 metais ji nuolat mini, kad moterų, prašančių pagalbos nepastoti ar atsikratyti kūdikio, labai daug, lyginant su tuo, kad anksčiau tokių besikreipiančių nebūdavo. Įdomu, kad vokiečiai imponuoja žmonėms savo manieromis, pasitempimu, jei elgiasi pakankamai padoriai, negrubiai. Pati Bitė, priėmusi keletą karininkų gyventi dėl darbų, pastebi, jog nepaisant to, kad jie puikūs jaunuoliai, aplink juos spiečiasi daug lietuvių merginų, kurios noriai sutinka būti lydimos, kas tuo metu atrodė įžūlu.

- Taigi lietuviai iš vokiečių tikėjosi tam tikros kultūros, tvarkos pavyzdžio, net jei matė neįtikėtiną jų grubumą ir savivalę?

- Vos atėję vokiečiai į šį kraštą žiūrėjo kaip į gerokai žemesnį, maitintoją, kone žaliavų sandėlį. Tiek karininkai, tiek kariai į Lietuvos gyventojus žvelgė arogantiškai, su tam tikra panieka. Galbūt tai logiška, turint mintyje, kad jie buvo okupuotame priešo krašte, jie nepatingai skyrė, ar čia lietuviai, ar rusai. Stebina krašto alinimas, juk planuota jį vėliau prisijungti, inkorporuoti. Manau, kad kokie 95 proc. įrašų dienoraščiuose yra labai negatyvūs: smurtas, daiktų grobimas, ciniškas santykis su vietiniais. Jei ne begalinė savivalė, kai kurie vokiečių atžvilgiu būtų nusiteikę neutraliai ar net pozityviai.

Nors ir nedaug, buvo gerą įspūdį palikusių, simpatiškų vokiečių. Susidaro įspūdis, kad dienoraščių autoriai ieškojo „gerojo vokiečio“. Noras atjausti apskritai persmelkia tekstus, dažnai užrašomos istorijos apie žmones, kuriems reikalingas gailestis: ligonius, išbadėjusius senus žmones, basus vaikus, iš nuovargio alpstančius vokiečių karus. Norima užfiksuoti gerumo, kultūros pasireiškimus iš vokiečių pusės. Tiek G. Petkevičaitė-Bitė, tiek karininkas, spaudos darbuotojas Vincas Jonuška mini, jog jų namuose gyvenę vokiečiai itin santūriai ir pagarbiai elgdavosi su šeimininkais, kas, kaip suprantu, labai retai pasitaikydavo. Pelikso Bugailiškio užrašuose užtikau net keletą anekdotų apie vokiečius. Man jie neatrodo juokingi, bet faktas, kad žmonės priešindamiesi esamai situacijai bent pasijuokdavo iš jų savivalės. Norėta išryškinti absurdą, kurio buvo pilna tikrovėje.

Taip pat žmonės dienoraščiuose mini kontaktus su vokiečių armijoje tarnavusiais lietuvininkais ir juos stebi su tam tikra nuostaba, svetimumo jausmu. „Labai suvokietėjęs“, – rašoma. Galbūt tai turėjo įtakos ir susvetimėjimui, perdavus Lietuvai valdyti Klaipėdos kraštą autonomijos teisėmis. Tam tikras nutolimas per tarpukarį nebuvo įveiktas.

- Ar dienoraščiuose atsispindi, ką lietuviai galvojo apie rusus, kaip traktavo carinės Rusijos praeitį?

- Daugelis rašo, kad jaučiasi atsiskyrę nuo ankstesnės ramaus laiko praeities ir nuo Rusijos imperijos administracinės, socialinės santvarkos. 1914-1915 metais apie rusus dar rašoma „mūsų caras ir mūsų kariai“, vėliau šis įvardijimas palengva išsitrina. Suvokimas, kad lietuviai nėra rusai buvo labai senas, ypatingai stiprėjo po spaudos draudimo, Didžiojo Vilniaus Seimo. Tai buvo dar vienas laiptas link mentalinio savarankiškumo.

- Iš kur dienoraščių autoriai gaudavo žinių apie įvykius Lietuvoje? Juk periodika nebuvo patikimas informacijos šaltinis.

- Sugrįžę iš fronto žmonės pasakodavo priešingas istorijas nei pateiktos kiekvienam karui būdingoje propagandoje, pavyzdžiui, kaip kenčia ar badauja Vokietija ir puikiai laikosi rusų kariai. Žmonės liudijo, kad būtent rusų kariuomenėje badaujama, o vokiečių atsargų maišeliai ganėtinai pilni įvairaus maisto. Dienoraščių autoriai tai dėjosi į galvą. Judėjimo galimybės buvo apribotos, taigi žmonių ir inteligentų akiratis nebuvo platus. Net Vilniaus inteligentai gyveno gana uždarai savo mieste ir tik nelegaliais būdais su paprastų žmonių pagalba perduodavo laiškus, nugabendavo žinias. Daugeliui jų nebuvo leidžiama išvykti, tame tarpe ir Jonui Basanavičiui. Regos laukas apsiribojo keleto ar keliolikos kilometrų spinduliu, tad pagrindinis žinių šaltinis buvo agentūra „viena ponia sakė“ – artimiausi liudininkai ir tai, kas išgirsta gatvėse.

Dienoraščiuose įamžinti pagrįsti liudijimai persipina su keistomis, pasakiškomis istorijomis apie masinius prostitučių sušaudymus, neįvykusius mūšius, skraidančius oro įrenginius. Neįtikėtinumas tampa traukos momentu, noras užfiksuoti kone legendinius liudijimus buvo pakankamai stiprus. Kita vertus, Oberoste būta tiek absurdiškų reikalavimų ar draudimų, kad kai kurios neįtikėtinos istorijos galėjo būti ir gana arti tiesos. Pavyzdžiui, reikalauta, kad žmonės visą laiką dirbtų. Iš tiesų galėjai būti primuštas už tai, kad sergi, nes vokiečiai iš šio krašto norėjo išspausti kuo daugiau. Jei namuose rasdavo veltėdžiaujantį ar besiilsintį žmogų –bauda. Lietuviai turėjo dirbti be perstojo net savo ūkyje, kad prasimaitintų ir vokiečius pamaitintų. Buvo reikalavimas rinkti dilgėles, vaisių kauliukus, pelkių švylius.

- Ar Didžiojo karo pradžia užfiksuota kaip reikšmingas įvykis ar liko blanki?

- Iš pradžių visi matė pražygiuojančią rusų kariuomenę. Po to tam tikrą laiką frontas judėjo pirmyn ir atgal, ypač pietų Lietuvoje. Buvo teritorijų, kur žmonės keletą mėnesių gyveno lyg ne karo sąlygomis, nejautė nepriteklių, beveik nematė karių, apie karą skaitė tik laikraščiuose. Patys įžengimai į didžiuosius miestus žmonėms pasirodė keistai blankūs ir dažnai gaubiami tylos ar bent jau tam tikro santūrumo. Čia karas vyko tarsi prislopintas, lyginant su Vakarų frontu. Mūšų čia buvo mažiau, po okupacijos kraštas tarsi sustingo ir Vakarų istoriografijoje Rytų fronto istorija ganėtinai prastai žinoma. Tai buvo kokybiškai naujas karas ir visų dėmesys nukreiptas į Vakarų frontą, kur skraidė lėktuvai, sproginėjo bombos, miestai virto griuvėsiais ir žūdavo dešimtimis tūkstančiais žmonių.

- Koks įspūdis susidaro apie politinį Lietuvos inteligentų gyvenimą? Kas rašoma apie Lietuvos tarybą?

- Sąmoningas politinis gyvenimas vyko tiktai Vilniuje, o provincijoje egzistavo pasipriešinimo judėjimas vokiečiams – sabotažas, laidų pjaustymas, lietuviškų atsišaukimų nepaklusti valdžiai platinimas, keli nesėkmingi teroro aktų bandymai Suvalkijoje. Nors tarp Vilniaus inteligentų būta srovinių nesutarimų, debatų, vienijo Nepriklausomybės idėja. Krikščionys demokratai ir kairieji politikai pralenkė laiką, o vėliau tautine pavadintos srovės politikai dar mąstė pasenusiais, ikikariniais standartais. Subyrėjus daugeliui imperijų, nusivylimas monarchiniu valdymu buvo didelis ir daugelis valstybių po Pirmojo pasaulinio karo stengėsi suformuoti prezidentines respublikas. Visgi nemanau, kad mąstymą, kas galėtų tapti Lietuvos karaliumi, reikėtų laikyti anachronizmu. Dar nebuvo didelio aiškumo, kas spręs situaciją po karo ir kokia bus Lietuvos padėtis. Vilhelmas fon Urachas, kuris taip ir nespėjo pakaraliauti, iš pradžių buvo kompromisinis variantas. Rimti svarstymai dėl jo valdymo truko vos vieną ar du mėnesius 1918 metų vasarą, rudeniui artėjant, kai Vokietija labai aiškiai pralaiminėjo, patys Lietuvos tarybos nariai šią idėją suspendavo, neketino jos realizuoti. Manau, kad toks Tarybos laviravimas buvo neišvengiamas, visgi Lietuva pirmoji iš Vidurio ir Rytų Europos šalių paskelbė nepriklausomybę tuo laikotarpiu. Dauguma kitų šalių tapo nepriklausomomis, kai jau praktiškai vyko derybos dėl taikos ar pasirašytos Kompjeno paliaubos.

- Kaip reaguota į Vasario 16-osios aktą?

- Vilniečiai inteligentai tuo gyveno, net jei nedirbo Lietuvos taryboje, veikė Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti, Lietuvių mokslų draugijoje. Aktyviai dalyvavę Vilniaus politiniame ar kultūriniame gyvenime, viską žinojo ir stengėsi pasižymėti Nepriklausomybės paskelbimo faktą dienoraščiuose. Tuo tarpu provincijoje gyvenusių P. Žadeikio ir G. Petkevičaitės-Bitės dienoraščiuose įrašai apie atsiranda balandžio mėnesį. Informacija juos pasiekė gana vėlai. Nepriklausomybės akto tekstas buvo atspausdintas ant mažų lapelių, ko gero, šiek tiek jų pasklido po Lietuvą. Kokius tris šimtus egzempliorius ar mažiau Petras Klimas atspausdino „Lietuvos aide“ dar iki cenzūros sprendimo dėl to laikraščio numerio. Tad žinia palengva sklido, o patys vokiečiai leido ją pranešti, pavyzdžiui, Berlyne, tik ne Lietuvoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"