TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvių atminimui

2015 10 31 6:00
Povilo Višinskio (skulpt. B. Vyšniauskas) ir Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalio (dešinėje; skulpt. R. Karpavičius) antkapinis paminklas. Antano Grinčelaičio nuotraukos.

Lietuvių suvažiavimo, arba Didžiojo Vilniaus Seimo, dalyvių kapų yra daugelyje Lietuvos kapinių, bet daugiausia – Vilniaus Rasose. 18 Seimo organizatorių ir aktyviausių dalyvių, kovotojų dėl nepriklausomos valstybės ilsisi Senosiose ir Naujosiose Rasose. Tai – vienas iš memorialų didžiausiame XIX-XX a. pirmosios pusės mūsų valstybės nekropolyje.

1905 metų gruodžio 4–5 dienomis Vilniaus miesto salėje (dabartinė Nacionalinė filharmonija) vyko Lietuvių suvažiavimas, netrukus pavadintas Didžiuoju Vilniaus Seimu. Iš visos Lietuvos, taip pat iš Peterburgo, Maskvos, Rygos, Varšuvos, Odesos bei kitur suvažiavę 2 tūkst. delegatų vos tilpo salėje. Įvardyti visų dalyvių neleidžia dingę Seimo organizacinio komiteto (OK) protokolai, todėl nustatyta tik apie 200.

Vileišių koplytėlė. XX a. pradžia.

„Kelkitės, žmonės ateina!“

Neįtikėtina, bet šį sambūrį pavyko organizuoti per mėnesį. Jono Basanavičiaus ar Jono Kriaučiūno idėja sušaukti Lietuvių suvažiavimą kilo po 1905 metų spalio 30 dieną paskelbto caro manifesto, kuriame buvo leista „ypatos neliečiamybė, nuomonių, sakyto ir spausdinto žodžio, susirinkimų ir susidraugavimų laisvės“. „Vadinasi, laisvė tverti įvairių įvairiausiais kuopas, ratelius, draugystes ir sąjungas. Valdžios ne tik nereikia prašyti, bet ji ir kištis visai neturi tiesos“, – interpretavo Petro Vileišio lėšomis leistas oficiozas „Vilniaus žinios“. Reikėjo labai skubėti, nes niekas nežinojo, kada ir kaip tos „laisvės“ pasibaigs. (Ir išties jos baigėsi jau tų pačių metų pabaigoje prasidėjusiomis represijomis.)

Parengtame ir Seimo OK pirmininko J. Basanavičiaus, ir sekretoriaus J. Kriaučiūno pasirašytame bei 1905 metais lapkričio 11 dieną „Vilniaus žiniose“ paskelbtame atsišaukime į lietuvių tautą „Lietuviai ir lietuvės!“ buvo pažymima: „Lai būna garbė visiems kankiniams už laisvę ir žmonių gerovę! Dabar pasinaudodami naujai įgytomis laisvėmis: žodžio, susirinkimų ir susidraugavimų, susispieskime krūvon visi, kam rūpi prikėlimas Lietuvos iš miego, iš neturto, iš tamsos, iš nusižeminimo!“

Tos idėjos buvo pagarsintos ir Rusijos ministrui pirmininkui Sergejui Vittei adresuotame memorandume, pasirašytame Seimo OK įgaliotųjų J. Basanavičiaus, Donato Malinausko, kun. Juozo Ambraziejaus, Mečislovo Dovoinos-Silvestravičiaus ir lapkričio 26 dieną publikuotame „Vilniaus žiniose“. „Geisdami kuo plačiausios, žmogui įgimtos laisvės ir sykiu norėdami, kad kitos tautos, drauge su jais gyvenančios, galėtų tuo naudotis, lietuviai reikalauja savo tėvynei plačios autonomijos, su įsteigiamuoju Seimu senovės Lietuvos sostapilėje Vilniuje, idant apie savo šalies reikalus patys galėtų tartis“, – buvo skelbiama jo antrajame punkte.

Prano Klimaičio antkapinis paminklas Naujosiose Rasų kapinėse.

Nepavykus dokumento nuvežti, memorandumas buvo išsiųstas paštu. Lapkričio 31 dieną nenustatytas autorius „Vilniaus žiniose“ skelbė: „Ir negalima dabar jau pasakyti: „Kelkitės, valdžia ateina!“ Dabar nuskambėjo kitas, daug galingesnis ir rūstesnis balsas :“Kelkitės, žmonės ateina!“

Suvažiavime būta ir ginčų

Ir tikrai žmonės atėjo, suvažiavo, kas geležinkeliu, kas bėriuku. Pilni vagonai „sausakimšai susigrūdusių sodiečių, visi vyrai milo drabužiais“. Taip vėliau prisiminė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kuri tuomet irgi skubėjo į šį forumą. Atvykusieji savaitgalį turėjo kur pernakvoti. Tuo rūpinosi „Lietuvos bitininko“ redaktorius, charizmatiškasis kunigas Juozapas Ambraziejus, priėmęs juos Koževenos (dabar Odminių) gatvėje. Dalį dalyvių priėmė ir Valentinas Urbanavičius, turtingas geležinkelio tarnautojas, turintis Vilniuje keletą namų ir vyno fabriką. Būtent jo dėka Polesės (Pagirio) geležinkelio valdybos bute Chersono (dabar Adomo Jakšto) gatvėje sekmadienį, gruodžio 3-iąją, įvyko pirmasis ką tik susikūrusios draugijos „Vilniaus kanklės“ spektaklis – trijų veiksmų drama „Iš tamsos į šviesą“ ir vieno veiksmo farsas „Neatmezgamas mazgas“. Chorą organizavo Mikas Petrauskas, vaidinimus – Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis.

Gruodžio 4 ir 5 dienomis (pirmadienį ir antradienį) P. Vileišio išnuomotoje miesto salėje buvo audringa. Dar išvakarėse pirmojo lietuviškojo knygyno „Vilniaus žinios“ vedėja Marija Šlapelienė dalijo įleidimo bilietus, bet vėliau jų niekas nepaisė, mat susirinkusiųjų buvo daugiau nei bilietų. Čia pat sukinėjosi ir aktyviai Seime darbavęsis jos vyras gydytojas, bet labiau žinomas kaip kalbininkas Jurgis Šlapelis. G. Landsbergis-Žemkalnis, vienas iš Seimo saugotojų, suprojektavo sidabrinius vyčius su žalios ir raudonos spalvų kaspinėliu.

Mečislovo Davainio-Silvestravičiaus antkapinis paminklas. 1989 m. Skulpt. I. Užkurnys.

Kaip rašo amžininkai, ne kartą atrodė, kad susivaidijusieji išsiskirstys nebaigę savo reikalų. Juos taikydavo Povilas Višinskis. „Kai tik kildavo didesnių ginčų, kai tik partijų vadai grasė suardyti Seimą – tuojau lipo Višinskis estradon taikytų“, – „Lietuvos aide“ 1917 metais rašė Liudas Gira. Buvo visokių egzistuojančių ar besikuriančių partijų nuomonių, audringų ginčų, tačiau priimant svarbiausią punktą, dėl kurio dalyviai ir buvo susirinkę, – Lietuvos autonomijos klausimą – salė buvo vieninga. Už Stepono Kairio perskaitytus nutarimus visi balsavo pakeltų rankų jūra: „Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotinu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo.“ Tai buvo ryžtingas apsisprendimas ir posūkis Lietuvos nepriklausomybės link.

. . .

Rasose ilsisi šie aktyviausi Didžiojo Vilniaus Seimo organizatoriai:

1. Valentinas Urbanavičius (Antanas Urbonas; 1845–1929), lietuviškų vakarų organizatorius, Seimo organizacinio komiteto (OK) narys;

2. Mečislovas Davainis– Silvestravičius (Silvestraitis; 1849–1919), tautosakininkas, poetas, redaktorius, Seimo OK narys, vienas iš pasirašiusiųjų memorandumą Rusijos ministrui pirmininkui S. Vitei, tautinis demokratas.

Juozapo Ambraziejaus (Ambrazevičiaus) antkapinis paminklas. Pastatytas Vilniaus lietuvių lėšomis 1935 metais.

3. Petras Vileišis (1851–1926), inžinierius, lietuviškų knygų ir „Vilniaus žinių“ leidėjas, OK narys, tautinis demokratas;

4. Jonas Basanavičius (1851–1927), gydytojas, tautosakininkas, Seimo OK pirmininkas, vienas iš atsišaukimo į lietuvių tautą ir memorandumo S. Vitei autorių, tautinis demokratas;

5. Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (1852–1916), dramaturgas, Seimo OK narys, „Vilniaus žinių“ bendradarbis, tautinis demokratas;

6. Jonas Ambraziejus (Ambrazevičius;1855–1915), kunigas, lietuviškų chorų organizatorius, Seimo OK narys, vienas iš pasirašiusių memorandumą Rusijos ministrui pirmininkui S. Vitei; tautinis demokratas;

7. Antanas Vileišis (1856–1919), gydytojas, Seimo OK narys, lietuviškų vakarų organizatorius, tautinis demokratas;

8. Emilija Vileišienė (1861–1935), visuomenininkė, Seimo OK narė, tautinė demokratė;

9. Jonas Vileišis (1872–1942), teisininkas, visuomenininkas, vienas iš Lietuvių mokslo draugijos steigėjų, aktyvus Seimo dalyvis;

10. Jonas Baronas (1873–1952), pedagogas, leksikografas, Seimo OK narys;

Liudo Giros antkapinis paminklas. 1952 m., skulptorė A. Navickaitė.

11. Mikas Petrauskas (1873–1937), vargonininkas, kompozitorius, lietuvių chorų ir vakarų organizatorius, Seimo dalyvis;

12. Povilas Višinskis (1875–1906), mokytojas, visuomenininkas, pirmųjų „Vilniaus žinių“ numerių redaktorius, Seimo OK narys, suvažiavimo stenografas, vienas iš Lietuvių (Lietuvos) demokratų partijos (LDP) steigėjų;

13. Jurgis Šlapelis, (1876–1941), gydytojas, kalbininkas, Seimo darbo organizatorius. 1905 metais atstovavo Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP);

14. Sofija Gimbutaitė (1879–1911), gydytoja, Seimo OK narė, tautinė demokratė;

15. Marija Šlapelienė (Piaseckaitė; 1880–1977), lietuviškų vakarų dalyvė, „Vilniaus žinių“ knygyno vedėja, Seimo darbo organizatorė;

16. Pranas Klimaitis (1883–1940), mokytojas, žurnalistas, „Vilniaus žinių“ redaktorius, suvažiavimo sekretorius, tautinis demokratas. Palaidotas Naujųjų Rasų kapinėse;

17. Peliksas Bugailiškis (1883–1965), teisininkas, vienas iš „Lietuvių laikraščio“ leidėjų Sankt Peterburge 1904 metais. 1905 metais LSDP atstovas Seime;

Didžiojo Vilniaus Seimo organizacinio komiteto pirmininko Jono Basanavičiaus antkapinis paminklas. 1929 m. Skulptorius J. Bikneris.

18. Liudas Gira (1884–1946), žurnalistas, vienas aktyviausių Seimo OK narių, suvažiavimo sekretorius ir stenografas, LDP ir besikuriančios Lietuvos valstiečių sąjungos atstovas.

. . .

Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvių pagerbimas

Lapkričio 7 dieną (šeštadienį) 12 valandą Rasų kapinėse bus aukojamos Gedulinės Vėlinių šv. Mišios už Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvius. Šv. Mišias aukos Šv. Teresės bažnyčios kunigas Vytautas Brilius. Giedos Vilniaus arkikatedros liaudies giesmių ansamblis (vadovė Janina Bukontaitė). Po šv. Mišių aplankysime ir pagerbsime Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvių kapus.

Vilniaus istorinių kapinių draugija „Rasos“, Vilniaus Šv. Teresės parapija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"