TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Diena, kai Europoje stojome kaip lygūs

2014 07 05 6:00
Dr. Tomas Čelkis Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Liepos 6-oji – diena, kai gimė Lietuvos valstybė. Kunigaikštis Mindaugas ne tik pirmąkart suvienijo lietuvių žemes į vientisą valstybę. Su popiežiaus palaiminimu užsidėjęs karūną, jis taip pat atvėrė Lietuvai Europą, o ši sužinojo, kas yra Lietuva.

Nors tuo metu lietuviai labai skyrėsi nuo visos Europos, kaimynai vis dar baiminosi jų kaip barbarų, bet valstybės pamatus padėję lietuviai ją ne tik išsaugojo, bet ir išplėtojo, o vėliau, nepaisydami praradimų, nepamiršo savo ištakų ir su Mindaugo Lietuva save tapatina ligi šiol. Apie tai, kokia buvo mūsų kelio pradžia ir ar galime save laikyti anos valstybės paveldėtojais, - "Lietuvos žinių" interviu su istoriku dr. Tomu Čelkiu.

„Savi“ tarp europiečių

- Švenčiame tris mūsų valstybingumo šventes, o liepos 6 diena žymi patį Lietuvos gimimą. Gal ji turėtų būti svarbiausia šventė?

- Gana sunku palyginti, šias datas skiria ilgas laikotarpis, žymūs atotrūkiai. Žinoma, liepos 6-ąją švenčiame itin svarbų mūsų istorijos įvykį - mūsų atsiradimą Europos panoramoje tiesiogine to žodžio prasme. Turėjome karalių krikščionį krikščioniškoje Europoje, kurios politiką tuo metu daugiausia formavo Šventosios Romos imperijos imperatorius ir popiežius. Tokiu būdu ir mūsų šalis per karūnavimą ir krikštą pateko į popiežiaus globojamą Europos karalysčių šeimą.

Tapome žinomi ir tam tikra prasme savi. Ligi tol popiežius į mūsų kraštus žiūrėjo kaip ir į visus pagonis, duodamas leidimą krikščionims, šiuo atveju - Vokiečių ordinui, šias žemes užkariauti ir atversti į krikščionių tikėjimą.

- Ar karūnavus Mindaugą tapome „sistemine“ europine valstybe?

- Valdovas privalo turėti titulą - būti karaliumi. Galime įsivaizduoti, ką didžiojo kunigaikščio titulas turėjo reikšti kitiems Europos monarchams? Be to, kunigaikštis - pagonis. Ar jis toks pat kaip tie monarchai, ar kas nors visai kita?

Po karūnavimo Lietuva atsidūrė Europos valstybių gretose tarsi lygiavertė valstybė. Mums šis įvykis yra labai svarbus. Galiausiai Mindaugas - vienintelis mūsų karalius. Platesniame kontekste tapome paskutine Europoje susiformavusia karalyste. Čia, sakyčiau, taip pat yra tam tikro žavesio. Be to, gebėjome labai sparčiai prisitaikyti ir pasivyti Europą.

Valstybė priklauso valdovui

- Du kartus per metus švenčiame valstybingumo dienas, žyminčias išsivadavimą nuo užkariautojų. Abiem atvejais lietuviai, siekdami nepriklausomybės, save aiškiai suvokė kaip etnosą. O kaip buvo Mindaugo laikais?

- Na, kai kurie žemaičiai ir dabar savęs nelaiko lietuviais. Mindaugo laikais, jei kalbėtume pirmiausia apie žemesnius luomus, žmonės vargu ar identifikavo save kaip lietuvius. Jie save labiau identifikavo lokaliai, pagal kraštą, kuriame gyveno. Buvo tam tikrų sričių kunigaikščių ar karo vadų, kurie save taip pat pirmiausia suvokė pagal pavaldumą tam tikram valdovui.

Galima sakyti, kad viduramžių Europa buvo daugybės mažų pasaulių dėlionė. Kiekvienas kaimas buvo lyg mažas pasaulis, todėl nemanau, kad tais laikais būta etninės konotacijos. Kaip sakė prof. Edvardas Gudavičius, buvo Mindaugo Lietuva ir ne Mindaugo Lietuva. Tai štai Mindaugas ir vienijo tas teritorijas, ir pajėgė jas išlaikyti. Šiuo atžvilgiu Lietuvos vardas plito kaip struktūrinio politinio darinio pavadinimas, o ne etninis apibrėžimas.

- Tai ir pačiam Mindaugui Lietuva, matyt, buvo jo valdos, kurių dalis buvo lietuviškos, dalis - slaviškos, bet visos jos sudarė „jo Lietuvą“?

- Tam tikra prasme - taip. Tai jo domenas. Tarkime, ir rusų metraščiuose Lietuva yra tiesiog būrys, karinis vienetas, atvykstantis į jų žemes: „Litva priechala.“ Mindaugas davė Lietuvai pradžią, o kita atliko jau vėlesni valdovai.

Karių visuomenė

- Mindaugo laikais Lietuva ėmė plėstis. Tai nebuvo savaiminis procesas. Kas lemdavo plėtros kryptį: derlingos žemės, prekybos keliai ar kas nors kita?

- Žmonės dažnai įsivaizduoja žemėlapį ir kaip valstybė jame plečiasi, tačiau tais laikais teritorijos užvaldymas, užkariavimas turėjo kitokį pobūdį. Valdovas valdė savo domeną, lankydavosi įvairiose jo vietose ir taip surišdavo visas savo valdas jas kontroliuodamas. Tačiau galėdavo būti ir taip, kad tarp jo valdų centro ir kokio nors tolimo atramos taško buvo tiesiog tušti plotai, kuriuose apskritai nežinia kas darėsi.

Plėtra buvo labai dinamiškas procesas, viskas nuolat keitėsi. Pavyzdžiui, iškilus naujam valdovui, visos žemės siųsdavo pas jį pasiuntinius, kad atnaujintų sutartinius ryšius. Plėtra vyko per tam tikrą komunikaciją tarp sričių valdytojų ir monarcho.

Nepamirškime, kad Mindaugo laikais dar egzistavo kariaunos, kurių žygiai buvo pragyvenimo šaltinis: nuvykti, prisiplėšti. O toks nuolatinis lankymasis tapdavo mokesčių rinkimu. Taip formavosi tam tikros įtakos sferos.

Labiausiai masino pajamos. Tarkime, Polockas buvo stiprus prekybos centras, prekybos kelių kontrolė žadėjo tam tikrą pelną. Žemdirbystė nebuvo tokia svarbi ir tuo metu nebuvo išvystyta. Žmonės, žinoma, dirbo žemę, bet kiek tų žmonių tebuvo? Maždaug trys gyventojai viename kvadratiniame kilometre.

Tai reiškia, kad gyvenimo pagrindas buvo karyba. Tacitas, rašydamas apie germanus, teigė, kad, jų nuomone, kariui užsiimti žemdirbyste yra negarbinga. Manyčiau, tai galima taikyti ir Mindaugo laikų lietuviams.

- Vadinasi, skirtingai nei Vakarų Europa, kur dirbama žemė buvo didžiausias turtas, lietuviai rinkdamiesi ekspansijos kryptis ieškojo galimybių susirinkti kuo daugiau mokesčių? Ėmė grynaisiais?

- Iš esmės - taip, ėmė grynaisiais, natūra, gyvuliais. Čia tokie kraštai: nedaug gyventojų, mažai dirbamos žemės. Ir ordinas, atsikėlęs į mūsų regioną, turėjo vežtis kolonistus, kurie išmaitintų kryžiuočių kariuomenę, aprūpintų ją amatininkų produkcija.

Žemės buvo, nebuvo kas ją dirba. Tai pasakytina ir apie rusėniškas teritorijas, kuriose buvo tiesiog gyventojų salos tarp bekraščių pelkynų. Todėl naudingiau buvo pasisavinti kieno nors turtą, nei grobti žemę, kuriai apgyvendinti neturi žmonių.

Valdžią laikė stiprieji

- Kaip Mindaugas įtvirtino savo valdžią sujungtose žemėse?

- Pirmiausia - karine jėga. Jis turėjo kariauną, su kuria žygiuodavo į kokio nors kunigaikščio žemę, ir šis jam arba paklusdavo, arba priešinosi. Kai kurie bėgdavo, taip atlaisvindami teritoriją, kurioje atsirasdavo valdovo dvaras. Kiti žūdavo besipriešindami. Tokie laikai, žudynės buvo gana įprastas dalykas, apie tai byloja ir paties Mindaugo likimas.

Pradžia buvo tokia, vėliau ėmė plėtotis „administracinė sistema“, pradėti steigti dvarai, atsirado vietininkai. Stiprėjantis vietos valdytojų paklusnumas monarchui suteikė jų karinės paramos valdovui garantiją. Jie galėjo vienyti jėgas su viena vėliava ir eiti prisijungti dar daugiau teritorijų. Atsiranda pavyzdžių, kai valdovas leidžia savo valdiniams užimti naujas teritorijas: XIV amžiuje Karijotaičiams rengiant žygį į Ukrainą buvo leista valdyti tiek žemių, kiek jie pajėgs užkariauti.

Rusėnų žemėse jau egzistavo valdymo mechanizmas, tam tikra mokesčių sistema, ir lietuviai galėjo sėkmingai naudotis šiais mechanizmais valdydami savo valstybę. Lietuvių kariaunos perėmė tam tikrus dalykus, kuriuos rado Kijevo Rusios griuvėsiuose.

- Gal rusėnų kunigaikštijoms tai buvo net savotiškai naudinga? Tarkime, jos įgydavo tam tikrų apsaugos garantijų?

- Joks valdovas nenorėdavo laisva valia dalytis savo turtu bei valdžia su kitu valdovu ir mokėti jam mokesčius. Reikia įsivaizduoti, kas tais laikais buvo kariaunos žygis: rusų metraščiuose užsimenama apie tai, kaip lietuviai atėjo, viską nusiaubė ir „susirinko mokesčius“. Livonijos eiliuotoje kronikoje minima, kaip jie į bažnyčias su rogėmis įvažiavo. Lietuviai nebuvo iš tų, kurie elgėsi labai diplomatiškai.

Nepamirškime, kad kalbame apie XIII amžių. Lietuvių santykio su prisijungtomis žemėmis nepavadinsi bendradarbiavimu: buvo užkariautojai (lietuviai) ir užkariautieji.

- Taigi jau turime Mindaugo suvienytą valstybę, kuri ima plėstis į Rytus. Kaip tuo metu keičiasi Lietuva?

- Tuos pokyčius labai sunku išskirti šaltiniuose, nes Mindaugo laikų dokumentai nedaug jų atskleidžia. Tačiau galime numanyti, kad vyko tam tikri kultūriniai procesai. Tarkime, buvo įkurta vyskupija, vadinasi, ėmė plėtotis bažnytinė struktūra.

Taip pat manoma, kad tuo metu Lietuvoje atsirado mūrinė statyba, nes pirmoji katedra veikiausiai buvo mūrinė. Pasak E. Gudavičiaus, tai - Vakarų kultūros atėjimo rodiklis. Vystėsi prekyba, į Lietuvą atvykdavo vis daugiau europiečių, kurie ieškodavo ir jau rasdavo šį tą bendra su lietuviais, nebesame tokie svetimi.

Tačiau daugiau ką nors pasakyti sudėtinga. Tuometė Lietuva vis dar labai skyrėsi nuo to pasaulio, kuris buvo susiformavęs Vakarų Europoje.

Džiaugtųsi, kad Lietuva yra

- Kai kalbame apie tokias karalystes kaip, pavyzdžiui, Anglija, niekada neabejojame jų tęstinumu nuo pat atsiradimo. O ar mes esame tikri Mindaugo Lietuvos paveldėtojai?

- Na, juk tikrai paveldėjome Lietuvos vardą. Be to, juk patys save tapatiname su Mindaugu ir jo valstybe, nemanome, kad tų laikų Lietuva yra kokia nors kita šalis, su kuria neturime nieko bendra. Politinis tęstinumas taip pat buvo išlaikytas, kad ir neturint karalių. Bet monarchinį suvokimą išlaikėme, ir valstybės tradicija buvo tęsiama.

Ar galime save tapatinti su Mindaugo Lietuva? Manau, kad taip, esame tos Lietuvos palikuoniai. Kas gi, jei ne dabartinė Lietuva, yra anos valstybės paveldėtoja?

- O jei Mindaugas matytų dabartinę Lietuvą?

- Na, čia reikia kreiptis ne į istoriją, o į mokslinę fantastiką. Bet drįsčiau spėti, kad jis tikrai džiaugtųsi, kad yra Lietuva, kuriai pradžią kadaise jis ir davė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"