TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Diena, kai nusileido uždanga

2011 03 04 0:00

Lygiai prieš 65 metus Didžiosios Britanijos konservatorių lyderis ir buvęs šios šalies premjeras Winstonas Churchillis ištarė žodžius, ne tik davusius pradžią šaltajam karui, bet ir suteikusius išsivadavimo vilties daugybei sovietų pavergtų tautų. Tarp jų - ir Lietuvai.

Tačiau šioms viltims buvo lemta išsipildyti tik po kelių ilgų dešimtmečių. "Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos per visą žemyną nusidriekė geležinė uždanga. Už šios linijos liko visos senų Vidurio ir Rytų Europos sostinės: Varšuva, Berlynas, Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija, visi šie garsūs miestai ir aplink gyvenantys žmonės yra patekę į tai, ką aš pavadinčiau sovietine sritimi, ir visi jie daugiau ar mažiau yra ne tik sovietinės įtakos, bet ir didžiulės, o kai kuriais atvejais ir stiprėjančios Maskvos kontrolės objektai... Labai mažoms šių šalių komunistų partijoms buvo suteikta tokia padėtis ir jėga, kad jos dabar siekia visiškos totalitarinės kontrolės."

Šie karo metų Didžiosios Britanijos premjero W.Churchillio žodžiai, prieš 65 metus ištarti JAV Misūrio valstijos Fultono mieste, sukėlė milžinišką atgarsį pasaulyje. Sovietams tai buvo tarsi signalinė raketa, reiškianti šaltojo karo pradžią. Visoms komunistinės imperijos pavergtoms tautoms ši kalba reiškė viltį, kad anapus geležinės uždangos jos neliks vienišos. Nėra abejonių, kad kai kuriose šalyse minėta kalba suteikė ne tik vilties, bet ir naują impulsą kovoti už išsivadavimą.

Ne išimtis buvo ką tik antrą kartą sovietų okupuotos Lietuvos žmonės, ypač tie, kurie tikėjosi padedami Vakarų greitai atkurti nepriklausomą mūsų valstybę. Tačiau prieš atsakydami į klausimą, iš kur atsirado tokių vilčių ir kodėl joms nebuvo lemta išsipildyti, turėtume bent keliais sakiniais peržvelgti ano meto Europos kontekstą ir pačią britų opozicijos lyderio kalbos priešistorę.

Stalinas prabyla apie karą

Padėtis po Antrojo pasaulinio karo buvo neaiški ir komplikuota. Formaliai dar tebeegzistuojančioje antihitlerinėje koalicijoje prieštaravimai tarp SSRS ir jos sąjungininkų darėsi vis akivaizdesni.

Sovietų diktatorius Josifas Stalinas niekada nepraleisdavo progos pabrėžti, kad būtent jo šalis suvaidino svarbiausią vaidmenį sunaikinant nacizmą, ir buvo įsitikinęs, kad būtent Maskvai priklauso ir lemiamas žodis, nustatant tvarką pokario pasaulyje, ypač - Europoje ir Azijoje. Komunistai plėtė įtaką tiek Rytų, tiek Vakarų Europoje. Graikijoje vyko pilietinis karas tarp prokomunistinių ir antikomunistinių jėgų. Tuo pat metu Vakaruose daug kas tikėjo, kad su Maskva ir toliau bus galima palaikyti draugiškus santykius, o sovietų pretenzijas laikė teisėtu susirūpinimu dėl savo saugumo ir noru gauti teisingą kompensaciją už karo metu patirtas netektis.

Tokie argumentai galbūt tiko daugeliui, tik ne W.Churchilliui. Buvęs britų premjeras, o dabar - opozicijos lyderis puikiai suprato, kad Didžioji Britanija, iki karo buvusi svarbiausia Europos šalimi, tokio statuso jau nebeturi. Tuo metu karo nualintos Vakarų Europos šalys, kuriose vis labiau juntama komunistų įtaka, nesugebės efektyviai pasipriešinti sovietų ekspansijai. Sustabdyti Maskvą galėjo tik JAV, mažiausiai nukentėjusios nuo karo ir vienintelės tuo metu turėjusios branduolinį ginklą. Netrukus W.Churchilliui pasitaikys puiki proga pasakyti apie tai garsiai. Būtent kalbos apie britų ir amerikiečių vienijimąsi prieš komunizmą, o ne metafora apie geležinę uždangą netrukus sukels nemenką J.Stalino susierzinimą.

Proga apsilankyti Amerikoje W.Churchilliui pasitaikė 1945-1946 metų žiemą, kai jis išvyko ten gydytojų patartas. Dar 1945 metų gruodį žymus politikas priėmė Vestminsterio koledžo pasiūlymą paskaityti paskaitą apie tarptautinius santykius. Būtent šio koledžo kvietimą W.Churchillis priėmė neatsitiktinai - mat ši mokykla įsikūrusi ne kur kitur, o jo seno bičiulio JAV prezidento Harry Trumano gimtajame mieste Fultone. Taigi, britų politikas turi galimybę ne tik skaityti paskaitą, bet ir įkalbėti drauge važiuoti patį H.Trumaną ir pasiūlyti jam pasiklausyti kalbos.

Kovo 5 dieną W.Churchillis ir H.Trumanas specialiu traukiniu vyksta į Fultoną. Traukinio vagone britų politikas baigia rašyti savo kalbą, kurią sudaro 50 nedidelio formato lapelių, ir duoda ją perskaityti JAV prezidentui. Šis pareiškia, kad kalba esanti nuostabi - nors ji ir sukelsianti sumaištį, bet duosianti ir daug teigiamų rezultatų.

Kalbėdamas apie sumaištį H.Trumanas tikriausiai turėjo galvoje J.Stalino reakciją. Netrukus pamatysime, kad šioji nebus tokia drastiška, kaip buvo galima tikėtis. Nereikia pamiršti, kad svarbiausias savo garsiosios Fultono kalbos tezes W.Churchillis brandino nuo 1943 metų. Kaip knygoje "Jalta-1945" rašo žinoma rusų istorikė Natalija Naročnickaja, dar iki Krymo konferencijos ant Stalino stalo jau gulėjo svarbiausi tuomečio britų premjero pokario planų metmenys. Todėl sovietų diktatoriaus tokie buvusio sąjungininko pareiškimai neturėjo labai nustebinti.

Suprantama, apie W.Churchillio kalbą Stalinas buvo informuotas nedelsiant. Kurį laiką jis tylėdamas laukė reakcijos iš Vakarų. Ir tik kovo 14 dieną duodamas interviu dienraščiui "Pravda" sovietų diktatorius, viena vertus, įspėjo dėl galimo karo grėsmės ir ragino laikytis santūriai, kita vertus, - vienareikšmiškai sulygino W.Churchillį su Adolfu Hitleriu ir pažymėjo, kad britų politikas ragina Vakarus pradėti karą su SSRS ir dar apkaltino buvusį sąjungininką rasizmu.

"Reikia pastebėti, kad ponas W.Churchillis bei jo draugai šia prasme stebėtinai primena Hitlerį ir jo draugus. Hitleris pradėjo pasirengimą karui nuo to, jog paskelbė rasių teoriją ir pareiškė, kad tik vokiškai kalbantys žmonės sudaro visavertę naciją. Ponas W.Churchillis taip pat pasirengimą karui pradeda nuo to paties, rasių teorijos, jis teigia, kad tik angliškai kalbančios nacijos yra visavertės, pašauktos lemti viso pasaulio likimą", - dėstė SSRS tironas.

Greito išvadavimo viltys

Suprantama, kad vien pareiškimai apie galimą Vakarų ir Sovietų konfliktą sukėlė daugybę vilčių visoje sovietų kontroliuojamoje Europoje. Ne išimtis buvo ir Lietuva. Čia įtakingojo britų politiko žodžiai buvo suprasti kaip neištartas pažadas nepalikti pavergtų tautų likimo valiai. Beveik niekas neabejojo, kad karas tarp būsimų antinacinės koalicijos sąjungininkų - tai tik mėnesių ar blogiausiu atveju metų klausimas. Lietuvos rezistencijos vadovybė dar nebuvo pamiršusi 1941 metų pamokų, kai sovietus užpuolusius vokiečius buvo mėginta pastatyti prieš įvykusį faktą, jau suformavus Lietuvos Laikinąją Vyriausybę, nors vilčių, kad naujieji okupantai ją pripažins, beveik nebuvo.

Šį kartą padėtis atrodė nepalyginamai šviesesnė: karo atveju Lietuvai negrėsė atsidurti mirtino dviejų nesutaikomų totalitarinių sistemų mūšio lauke. Ginkluoto konflikto atveju ją paremtų tie, kurie sutriuškinę nacizmą darė viską, kad užtikrintų laisvę ir demokratiją vakarinėje Europos dalyje, o dabar tikriausiai ryšis suardyti ir Senąjį žemyną padalijusią geležinę uždangą.

Reikia atkreipti dėmesį, kad dar iki minėtos britų politiko kalbos daug kas Lietuvoje neabejojo greita buvusių antinacinės koalicijos sąjungininkų medaus mėnesio pabaiga. Jau 1945 metų pabaigoje buvusiam Lietuvos kariuomenės karininkui, vėliau - antisovietinio ir antinacinio pogrindžio aktyvistui Jonui Noreikai, įeisiančiam į istoriją Generolo Vėtros vardu, kilo mintis įkurti organizaciją, galinčią suvienyti įvairias partizanines ir pogrindines grupes, turinčias bendrą vadovybę. Iškilus reikalui ši vadovybė turėjo imtis koordinuoti plataus masto veiksmus, leisiančius atkurti šalies nepriklausomybę. 1946 metų pradžioje J.Noreika su savo bendražygiais Ona Lukauskaite-Poškiene ir Stasiu Gorodeckiu šią organizaciją, tiksliau, jos pogrindinį politinį sparną, pavadino Lietuvos tautine taryba (LTT).

Taigi, tuoj po garsiosios Fultono kalbos LTT pradėjo svarstyti būsimos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės formavimo klausimą. Kaip "Laisvės kovų archyve" prisimena žinomas pasipriešinimo naciams ir sovietams veikėjas Viktoras Ašmenskas, pirmiausia norėta išplėsti pačios LTT sudėtį, įtraukiant į ją tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pogrindžio organizacijų atstovus, ir rengti bendrą programą. Tačiau vėliau šios minties buvo atsisakyta, nuogąstaujant pažeisti griežtus konspiracijos principus. Taigi, atsakomybę už visus tolesnius veiksmus teko prisiimti esamos sudėties LTT.

Sprendimas neplėsti LTT sudėties vėliau pasirodė esąs teisingas. Mat netrukus sovietinis saugumas aptiks kairiųjų ideologo ir jos programos nuostatų rengėjo Vilniaus universiteto dėstytojo Petro Juodelio pėdsakų. Tuo metu dešiniųjų programą apsiėmė rengti pats J.Noreika. Pasak V.Ašmensko, tai greičiausiai išgelbėjo dešiniųjų partijos konsultantą profesorių Kazį Šalkauskį, kuriam, trūkstant įkalčių, byla taip ir nebuvo iškelta.

Tačiau grįžkime prie būsimos šalies vyriausybės, į kurią J.Noreika, O.Poškienė ir S.Gorodeckis pasiūlė keturiolika kandidatūrų, tarp jų buvo ir užsienyje gyvenančių lietuvių. Į vyriausybę turėjo įeiti tokie žinomi tarpukario Lietuvos veikėjai kaip profesoriai: Leonas Bistras, Vladas Jurgutis, Balys Sruoga, Kazys Šalkauskis, Antanas Žvironas, Miunchene gyvenantis socialdemokratų lyderis inžinierius Steponas Kairys ir kiti.

Panašiu principu buvo formuojama ir Vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadovybė. 1946 metų kovo pradžioje LTT skelbia jos generalinio sekretoriaus S.Gorodeckio pasirašytą įsakymą Nr. 3, kuriuo Lietuvos pogrindžio ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu skiriamas J.Noreika. Nuo to laiko, tikėdamiesi greitos atomazgos, LTT ir Vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadovybė pradeda intensyviai rengtis būsimam sukilimui. Jis turėjo prasidėti pirmąją karo tarp Sovietų Sąjungos ir JAV bei Anglijos bloko dieną.

Kaip minėjome, buvo manyta pasinaudoti 1941 metų birželio 23-iosios patirtimi, tad signalas sukilimui turėjo būti duotas per radiją. Iš anksto parengtame pranešime Lietuvos piliečiai turėjo būti raginami priešintis okupantams, formuoti vietines valstybės įstaigas, organizuoti turto ir žmonių apsaugą. Be to, specialiai suformuotoms ir parengtoms Vilniaus studentų bei specialiųjų mokyklų moksleivių grupėms buvo iškeltas uždavinys užimti radijo, elektros, geležinkelio stotis ir svarbiausias valdžios įstaigas. Minėtos grupės, vadintos mirtininkais, pradėtos formuoti dar vasario mėnesį. Užbėgdami įvykiams už akių pastebėsime, kad šios grupės vargu ar būtų įvykdžiusios savo užduotį, mat daugelis jų narių buvo gana greitai suimti ir jau rugpjūčio mėnesį nuteisti nuo 5 iki 10 metų lagerių bei įvairiam tremties laikui.

LTT vadovybė turėjo ir daugiau nepasiteisinusių vilčių. Tarkime, ji tikėjosi, kad į sukilėlių pusę pareis tuomet dar neišformuotos 16-osios lietuviškos divizijos kariai, kad pirmąją karo dieną sukils ne tik Lietuva, bet ir kitų sovietinių respublikų tautos, o Raudonoji armija tiesiog pakriks, pasiduos arba pereis į priešininko pusę.

Rengiantis sukilimui buvo išleisti keturi įsakymai, viena instrukcija ir keturios direktyvos. Jose numatyta suformuoti karinius dalinius ir keturias karines apygardas, sudaryti rajonų štabus ir karines komendantūras, kurios sukilimo metu turėjo vykdyti mobilizaciją bei imtis policijos funkcijų. Tačiau šių instrukcijų netrukus nebus kam vykdyti. LTT vadovai taip ir nesulauks dienos, kai galės duoti pradžią sukilimui. Nesulauks jos kiti laisvės kovotojai, tačiau apie tai - kiek vėliau.

O dabar prisiminkime pačios LTT likvidavimą. Didelė šios organizacijos vadovų dalis buvo suimta jau 1946 metų pavasarį. Apskritai priešininkui išaiškinti visą organizaciją pavyko stebėtinai greitai. Kaip saugumiečiams pavyko tai padaryti, galima tik spėlioti. Štai jau minėtas V.Ašmenskas pastebi, kad "dalis LTT dalyvių neturėjo pakankamo patyrimo ir informacija netyčia galėjo nutekėti, o gal į šią organizaciją buvo infiltruotas mums nežinomas žmogus, kuris teikė saugumui žinias apie veiklą. Tačiau iki dabar tokia versija nepasitvirtino".

Kitoje "Laisvės kovų archyve" skelbiamų prisiminimų vietoje V.Ašmenskas prisimena ir labai gudrius bei suktus saugumo tardytojų metodus: "... tardomajam pakišami KGB sufabrikuoti bendražygių parodymai, tuo pačiu klausimu tardo kelis kartus ir klaidinančiais klausimais mėgina išsiaiškinti, ar keičiami parodymai. Neapsieinama ir be kuriozų. Tardytojas perša sufabrikuotus tardomojo vardu parodymus, o tardomasis neigia. Tada tardytojas sako, kad taip galėjo būti, ir tardomajam atsakius "taip", tai palaikoma prisipažinimu."

Šiaip ar taip, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po J.Noreikos adjutanto suėmimo, kovo 16 dieną sovietų saugumo rankose drauge su O.Poškiene ir S.Gorodeckiu atsiduria ir pats Generolas Vėtra. Tačiau net ir teisiamas jis kovos iki galo, karinio tribunolo posėdžiuose J.Noreika tvirtins, kad nepripažįsta okupacinės valdžios teismo teisėtumo. Vis dėlto 1946 metų lapkričio 22 dieną J.Noreika buvo nuteistas mirties bausme sušaudant, nuosprendis jam buvo įvykdytas 1947 metų vasario 26 dieną Vilniuje, MGB kalėjimo rūsyje.

Nuo Lietuvos miškų iki Prahos gatvių

LTT planai ir jų žlugimas dažniausiai laikomi paskutiniu mėginimu susieti Lietuvos išlaisvinimą su tiesiogine karine intervencija iš Vakarų. Bėgant mėnesiams ir metams darėsi visiškai aišku, kad šaltasis karas ir liks tik šaltuoju karu, tad miškuose likusiems partizanams yra tik du pasirinkimo variantai - kovoti iki galo ir žūti laisviems gimtojoje žemėje arba patiems ieškoti ryšių su Vakarais. Tokių ryšių ginkluotas pogrindis ieškojo nuo pat 1946 metų, tačiau po kurio laiko tapo aišku, kad tiek Švedijoje, tiek Anglijoje, tiek JAV mūsų kovotojai susiduria ne tiek su noru paremti laisvės siekį, kiek su minėtųjų šalių specialiųjų tarnybų interesais jų kovoje su sovietine žvalgyba. Ilgainiui kai kurie mūsų pogrindininkai patys to nežinodami tapo MGB dezinformacijos, kurią Maskva siuntė britų žvalgybai, įrankiais. Arba jos aukomis, kaip nutiko 1949 metais anglų žvalgybos į Lietuvos pajūrį pasiųstai desantininkų grupei, patekusiai į gerai parengtą sovietų pasalą. Didžiosios valstybės žaidė savo nesuprantamus žaidimus, lyg alavinius kareivėlius stumdydamos gyvus žmones.

Vis dėlto Vakarų pagalba vis dar buvo tikima. Tam, kad anapus geležinės uždangos būtų įmanoma atstovauti visiems rezistentams, po penkerių pasipriešinimo metų pagaliau pavyko įkurti vieningą politinę rezistencijos vadovybę. 1949-ųjų vasario 10-20 dienomis netoli Radviliškio susirinkę Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio ir partizanų sričių bei apygardų vadai manė įkūrę Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS), kurio pirmininku išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas.

Iš viso tomis dienomis suvažiavime buvo priimti 23 dokumentai, tačiau bene svarbiausias jų - LLKS tarybos politinė deklaracija, kurioje artėjant vasario 16-ajai numatyta paskelbti dokumentą, pritariantį 1918 metų Nepriklausomybės Aktui. Dar svarbiau, kad LLKS vadai kalbėjo ne šiaip apie nepriklausomą, bet apie demokratinę Lietuvą - tokią, kokia buvo sukurta remiantis 1922 metais priimta pirmąja Konstitucija.

Tačiau Vakarai tuo metu turėjo kitų rūpesčių - jų dėmesys buvo sutelktas ten, kur savo garsiojoje kalboje žvilgsnį kreipė W.Churchillis - į Vakarus nuo Štetino. Būtent nuo 1948 metų liepos iki 1949 metų gegužės buvusių sąjungininkų padalytoje Vokietijoje vyko pirmoji rimta šaltojo karo krizė, įėjusi į istoriją kaip Berlyno blokada. Siekdami perimti faktinę viso Berlyno kontrolę sovietai blokavo visus į sąjungininkų kontroliuojamą vakarinę miesto dalį vedančius sausumos kelius. Šimtai tūkstančių sektoriaus gyventojų rizikavo greitai likti be maisto, vandens ir kuro. Atsakydami į tokį žingsnį Vakarų sąjungininkai metė milžiniškas jėgas, organizuodami neregėto masto "oro tiltą". Britų ir amerikiečių lėktuvai per metus į užblokuotą miestą buvo atskridę daugiau nei 200 tūkst. kartų ir atgabeno berlyniečiams iki 4700 visų būtinų prekių ir produktų. Supratę, kad tokiais metodais nieko nepasieks, sovietai buvo priversti nusileisti ir panaikinti blokadą.

Tuo pat metu, kai vakarų aviacija gelbėjo nuo bado berlyniečius, Lietuvoje vyko didžiausi masiniai trėmimai, o daugelis likusių kaimo gyventojų buvo įbauginti, suvaryti į "kolchozus", o miškuose tebuvo likę ne daugiau nei 2,5 tūkst. vyrų, pasirengusių kovoti iki galo. Iki 1953-iųjų Lietuvoje buvo žuvę per 20 tūkst. partizanų. Tais metais, kai stribai ir enkavėdistai naikins paskutinius jų bunkerius, pasaulis vėl žvelgs į Rytų Berlyną, kur birželį įvyks pirmasis masinis sukilimas prieš socialistinį "rojų". Čia pat, Vakarų pašonėje, sukilimas buvo žiauriai sutraiškytas tankais. "Sukilėliams tapo aišku, kad jie liko vieni. Buvo smarkiai suabejota Vakarų politikos nuoširdumu", - taip šią istoriją ateityje prisimins buvęs Vakarų Vokietijos kancleris Willy Brandtas. Vėliau pasaulis užjaus 1956 metais sukilusius vengrus, baisėsis 1961-aisiais Berlyne iškilusia siena, kone trims dešimtmečiams tapsiančia jau nebe metafora, o tikra geležine uždanga, smerks 1968 metų sovietų invaziją į Čekoslovakiją. Tačiau tol, kol egzistuos branduoliniais ginklais žvanginanti sovietinė imperija, visi, išdrįsę ištarti jai "ne", ir toliau liks vienui vieni.

Ir tik tada, kai šaltasis karas pasibaigs beviltišku totalitarinio režimo pralaimėjimu, kai nuo Baltijos iki Adrijos ims aižėti sienos, pagaliau išsipildys W.Churchillio žodžiai: "Per kelerius metus Europą galima padaryti laisvą ir laimingą. Reikia atgaivinti Europos tautų šeimą, bent jau tokią, kokią galime, ir suteikti jai tokią struktūrą, kuri sudarytų sąlygas jai gyventi taikiai, saugiai ir laisvai."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"