TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Dienos, kai praradome valstybę

2009 07 03 0:00
Lietuvos prezidentas A.Smetona (kairėje) su JAV pareigūnu ponu Knudsen iškilmių metu Čikagos Soldier Field stadiione, kur A.Smetona buvo pristatytas kaip Lietuvos Respublikos prezidentas. 1941 m. JAV.

Šiandien pratęsime ankstesniame mūsų dienraščio numeryje pradėtą istoriją apie kelias lemiamas 1940 metų birželio dienas, per kurias mes ilgiems dešimtmečiams praradome savo valstybę.

Ankstų birželio penkioliktosios rytą po prezidentūroje vykusio ilgo ir sunkaus naktinio posėdžio Lietuvos Vyriausybės nariai nutarė priimti visus Maskvos pateiktus ultimatyvius reikalavimus, iš kurių svarbiausias - įsileisti į šalies teritoriją papildomus sovietų karinius dalinius. Beveik visi kabineto nariai, įskaitant ir kariuomenės vadovybę bei skubiai į prezidentūrą iškviestą naująjį kandidatą į premjerus generolą Stasį Raštikį, buvo įsitikinę, kad efektyviai pasipriešinti gresiančiai invazijai neįmanoma, o simbolinis pasipriešinimas galėtų sukelti neprognozuojamų padarinių. Maniusiųjų, kad reikia bent simbolinio gynybos šūvio, buvo mažuma. Šiai mažumai priklausė ir prezidentas Antanas Smetona.

Po kelių valandų kalbėdamas su Tautininkų sąjungos pirmininku D.Cesevičiumi A.Smetona praneš apie dar vieną lemtingą savo sprendimą: "Lietuvos okupacija prasidėjo 1939 metų lapkritį, kai prieš mūsų valią buvo įvesti pirmieji sovietinės kariuomenės daliniai. Naujų dalinių įvedimu sovietai nori mus visiškai okupuoti. Tik ką gautas pranešimas, kad Sovietų Sąjungos vadų netenkina S.Raštikio kandidatūra į premjerus ir kad į Kauną atskrenda aukšti Sovietų Sąjungos pareigūnai sudaryti Lietuvos Vyriausybės. Tai reiškia, kad greta karinės okupacijos prasideda ir politinė. Pasilikęs Lietuvoje aš būčiau priverstas padėti sovietams įforminti karinę ir politinę Lietuvos okupaciją." Taigi A.Smetona nutaria trauktis.

Raginimai sveikinti okupantus

Nieko nelaukiant bėgti iš Lietuvos prezidentas pataria ir vidaus reikalų ministrui Kazimierui Skučui, nes suimti jį sykiu su saugumo vadovu Antanu Povilaičiu Maskva reikalavo itin atkakliai. "Nebėgsiu. Išbėgus man, kiti turės atsakyti. Aš ir Povilaičiui pasakiau, kad nebėgtų. Kaip bus, taip - palieku", - atsakė A.Skučas.

Dar kartą kabineto nariai susirinko jau popietę. Nutariama, kad Vyriausybė pasilieka Lietuvoje, tačiau jei kuris nors jos narys norės išvykti, tam nebus prieštaraujama. A.Smetona pasirašo dokumentą, vėliau turėsiantį labai didelę reikšmę niekais paverčiant bet kokias sovietų pastangas pavaizduoti Lietuvos okupaciją kaip teisėtą valdžios pasikeitimą. Šis dokumentas skambėjo taip: "Ponui ats. Pulk. Ltn. Antanui Merkiui, Ministrui Pirmininkui. Man sunegalavus, prašau Tamstą pavaduoti mane respublikos Prezidento pareigose."

Beveik tuo pat metu iš Lietuvos pasiuntinio Maskvoje Lado Natkevičiaus atskrieja dar vienas patvirtinimas, kad Kremliaus visiškai netenkina S.Raštikio kandidatūra ir kad jau šį vakarą tartis dėl tinkamo kandidato į Kauną atskris specialus Maskvos įgaliotinis Vladimiras Dekanozovas. Prezidentas aiškiai supranta, ko pirmiausia ieškos nekviestas svečias, tad likti Kaune tampa rizikinga.

Ilgai neskelbusi jokių tikrų žinių iš Maskvos apie sovietų ultimatumą pagaliau prabyla ELTA. Pranešime visi raginami "Laikytis kuo ramiausiai, eiti savo kasdienines pareigas ir dirbti savo kasdieninius darbus." Kariuomenei ir šauliams jų vadovybė nurodo kuo draugiškiau sutikti netrukus į šalį įžengsiančias okupantų pajėgas. 15 val. Lietuvos sieną peržengia sovietų 8 ir 11 armijos, gavusios kovinės parengties įsakymą Nr. 1 (kitaip sakant - būti pasirengusioms kiekvienu momentu stoti į kautynes). Beje, sovietų kariškiai turi ne tik šį įsakymą, bet ir Minske parengtų atsišaukimų, kuriais lietuviai raginami nekelti ginklo prieš savo brolius raudonarmiečius, ateinančius padėti Lietuvos liaudžiai nusimesti išnaudotojų jungą.

Dar maždaug po valandos pasirodo ir sovietų karo aviacija. Jos eskadrilių lėktuvai leidžiasi Radviliškio ir Šiaulių aerodromuose. 15 val. į prezidentūrą susirinkusiai Vyriausybei pranešama apie Ukmergės plentu iš Gaižiūnų Kauno link riedančius sovietų tankus. Apie pusę ketvirtos jie jau Žaliakalnyje.

"Antanai, bėkime",- sako teisingumo ministrui A.Tamošaičiui krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis. Jiedu praneša A. Merkiui, kad išvažiuoja ir mėgins susisiekti su prezidentu. "Darykite, kaip jums geriau atrodo",- atsako ministras pirmininkas. Apie tai, kur dabar yra A.Smetona, niekas nieko tikro negali pasakyti. Tik jau visai vakarop iš Vilkaviškio apskrities policijos viršininko du ministrai sužinos, kad prezidento automobilis ką tik nuvažiavo Kybartų link.

Iš tiesų prezidentas ir jo palyda iš Kauno išvyko apie 16 val. 40 min. Prieš tai dar vyko ilgas pokalbis su A.Merkiu, kuris atkakliai įtikinėjo A.Smetoną pasilikti. Tačiau V.Dekanozovas jau skrenda. Kas bus, jei jis užtiks prezidentą Kaune? Jei sumanys iš karto jį "aplankyti"? "Tai nieko, ko jis čia eis",- ramina A.Smetoną ministras pirmininkas ir siūlo pabūti Kaune bent jau iki vakaro. Vėliau paaiškės, kad prezidento sprendimas nebedelsti buvo teisingas. Ir net šiek tiek pavėluotas. Tačiau išvykti anksčiau buvo neįmanoma: reikėjo sutvarkyti dokumentus, gauti Vokietijos vizą, pagaliau sulaukti Lietuvos banko valdytojo su valiuta. Prezidentas turėjo tik Vokietijos konsulato vizuotą paprastą diplomatinį pasą, tuo metu du jo apsaugos karininkai taip ir išvyko be jokių dokumentų.

Sumaištis Kybartuose

Vakarop prezidento automobiliai pasiekė Kybartus. Vietos valdininkai nustebę: iš kur taip netikėtai pasirodė aukštas svečias? Stotyje prie prezidento prieina burmistras ir gimnazijos direktorius. Jiems A.Smetona papasakoja, kur važiuojąs ir kas nutiko Kaune. Iš valdininkų prezidentas sužino, kad Užsienio reikalų ministerijos Politikos skyriaus vedėjas Evaldas Turauskas prieš valandą perėjo sieną ir jau esąs Eitkūnuose. Apsaugos karininkai, pasiklausę, ką kalba žmonės, pataria tuoj pat važiuoti per sieną. Kybartiškiai atkalbinėja, siūlo pernakvoti ir pavakarieniauti. Šiaip ar taip, vis tiek tenka sugaišti dar kelias valandas: kažkur dingo sunkvežimis su daiktais, kuris pasirodė tik po dešimtos vakaro. Kelyje iš Ukmergės užtruko ir A.Smetonos žmona Sofija.

Galiausiai susirenka visi, įskaitant ir K.Musteikį, kuris siūlo išsikviesti į Kybartus 9 pulką ir suorganizuoti bent simbolinį pasipriešinimą sovietams. Tačiau dideliam jo nusivylimui pulko vadas atsisako vykdyti įsakymą. "Pone ministre, aš to nepadarysiu",- pareiškia karininkas.

Tuo metu iš Kauno nesiliauja telefono skambučiai. Keletą kartų skambina A.Merkys ir dusliu balsu įkalbinėja prezidentą sugrįžti. Paklaustas, iš kur kalba, atsako, kad iš savo buto. Jau gerokai vėliau A.Smetona prisimins: "...atrodė, kad A.Merkys ne vienas, kad šalia būta kokio ragintojo."

Nežinia, kas tada buvo šalia ministro pirmininko, bet ragintojų Kaune tuo metu jau buvo daug: apie 19 val. čia nusileido lėktuvas su V.Dekanozovu, o svarbiausiose miesto vietose jau stovėjo sovietų tankai. Apie vienuoliktą vakaro K.Musteikis pareiškia, kad iš Kauno atvyksta kažin kokia delegacija parsivežti prezidento, tad laukti daugiau negalima nė minutės, reikia nedelsiant vykti per sieną į Eitkūnus. Tačiau šiame trumpame kelyje laukia dar vienas netikėtumas.

Automobilis slenka tiltu per Širvintos (Lieponos) upelį. Tačiau Lietuvos pusėje pasienio užtvara nuleista. "Praleiskite prezidentą",- sušunka išlipęs iš automobilio K.Musteikis, tačiau sargybiniai atkiša šautuvus. K.Musteikis prieina prie barjero ir, nepaisydamas mėginančios jį sulaikyti pasienio puskarininkio rankos, pereina į kitą sienos pusę.

A.Smetona išlipa iš automobilio, tačiau eiti per tiltą nesiryžta. Priėję apsaugos karininkai žino, kad baro viršininkui įsakyta praleisti visus. Tačiau tik dabar paaiškėja, kad šis įsakymas jau nebegalioja, nes A.Merkys ką tik nurodė nebepraleisti nieko.

A.Smetona eina ieškoti baro viršininko, jį padėti surasti pasisiūlo kažkoks šaulys. Beldžiasi - niekas neatsidaro. Viduje tamsu. Prieina vienas šaulys, antras, kažką pažada, tačiau staiga vėl dingsta. Matyt, nori suimti, nusprendžia A.Smetona. Patamsyje pilna pasimetusių žmonių. Prieina A.Smetonos sūnus Julius, sakosi radęs kažkokį policininką, kuris perves juos per sieną. Jaunas pareigūnas veda tamsiais skersgatviais. Padėti pasišauna ir kažkoks vyriškis, parodęs kelią per savo namų kiemą - tiesiai upelio link. Lietuvos prezidentas atsisveikina su policininku bei vedliu, nusiauna batus ir brenda per upelį - tolyn, nuo Lietuvos, kurios jis daugiau niekada nebepamatys.

Sugrąžinti prezidentą!

Jau po vidurnakčio A.Smetona pasiekia Eitkūnų geležinkelio stotį, kur jau randa K.Musteikį su žmona. Prisistatęs vokiečių karininkas mandagiai pasisveikina ir pareiškia užuojautą dėl Lietuvą ištikusios katastrofos. A.Smetona prašo pranešti kam reikia, kad jis yra atvykęs, ir padaryti viską, kad nebūtų grąžintas sovietams. Karininkas apgailestaudamas pareiškia negalintis atsakyti, ar jam bus leista pasilikti Vokietijoje, nes šį klausimą spręs pats A.Hitleris. Nedideliame Eitkūnų viešbutėlyje Lietuvos prezidento laukė dar viena nerami naktis.

Jis nežino, kad Kaune, Užsienio reikalų ministerijoje, V.Dekanozovas jau diriguoja naujos Vyriausybės sudarymui. Tačiau tam, kad viskas bent jau atrodytų teisėta, reikalingas Lietuvos prezidento sprendimas. Vicepremjeras Kazys Bizauskas kreipiasi į Lietuvos pasiuntinybę Berlyne ir prašo pasiuntinio Kazio Škirpos susisiekti su Eitkūnais bei pasistengti Vyriausybės vardu įtikinti valstybės prezidentą grįžti į Kauną, kol V.Dekanozovas oficialiai dar nieko nežino apie jo išvykimą į užsienį. Mat V.Dekanozovas ką tik pareiškęs, kad jo misija Lietuvoje esanti susitarti dėl naujos Vyriausybės sudarymo. Tam, kad tos derybos duotų kuo geresnių rezultatų, anot Vyriausybės, prezidento dalyvavimas pasitarimuose šiuo momentu Lietuvai yra naudingas, o priešingu atveju padėtis gali tik pasunkėti.

Apie 4 val. ryto K.Škirpa prisiskambina į viešbutį. Atsiliepęs K.Musteikis niekaip nenori kviesti prie telefono prezidento, tačiau galiausiai nusileidžia. K.Škirpa atsiprašo, kad prikėlė A.Smetoną iš miego. "Koks čia miegas, jau kelinta naktis, kai nebesuveriu akių. Buvau kaip tik šiek tiek išsitiesęs, kad duočiau pailsėti savo kaulams",- atsako A.Smetona. K.Škirpa pareiškia turintis ministro pirmininko pavedimą įtikinti valstybės vadovą sugrįžti. "Ko jie dar iš manęs nori, iš seno ir sergančio žmogaus?" - sudejuoja A.Smetona ir ima aiškinti, kad grįžti nebėra jokios prasmės, nes sovietai per daug kišasi į krašto valdymą. "Grįžčiau, jei tatai patarnautų Lietuvos nepriklausomybės reikalui, bet netikiu, kad tai įmanoma po rusų raudonosios armijos durtuvais," - baigia pokalbį A.Smetona.

Rytą Lietuvos prezidentui buvo pranešta, kad jam leista pasilikti Vokietijoje. K.Škirpa prisimena, kad vokiečiai ilgai svarstė, kaip pasielgti veikiant Molotovo ir Ribbentropo paktui. Tuo metu vyko konsultacijos telefonu tarp Hitlerio būstinės fronte, gestapo vadovybės Berlyne ir vokiečių policijos komisaro Eitkūnuose. K.Škirpos teigimu, A.Smetonos atsiradimas maišė vokiečių žaidimo su Rusija kortas. Tik apie 11 val. buvo nutarta leisti A.Smetonai pasilikti Vokietijoje, iš pradžių jį integravus pačiuose Rytprūsiuose. Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas Ribbentropas internavimą patvirtinančią instrukciją išsiunčia 11.15 val. Matyt, dar buvo diplomatiniais kanalais aiškinamasi ir su Maskva. Tą galėtų liudyti ir toks faktas, kad sovietų naujienų agentūra TASS birželio 17 dieną šią žinią paskelbė remdamasi ne informacija iš Kauno, bet oficialiu Vokietijos ambasados Maskvoje pranešimu sovietų vyriausybei.

Lietuvos prezidento išvykimas buvo rimtas smūgis sovietų planams. Tai liudija kad ir toks sovietų užsienio reikalų ministro V.Molotovo pareiškimas Vokietijos pasiuntiniui Maskvoje birželio 17 dieną: "Ryšium su Smetonos pabėgimu ir galimu Lietuvos kariuomenės dalinių sienos peržengimu Lietuvos siena, matyt, nesanti tinkamai saugoma. Dėl to Sovietų Vyriausybė padės Lietuvos Vyriausybei saugoti savo sienas, šios prašymu."

Priesaika išduotai Konstitucijai

Šiaip ar taip, naujos Lietuvos Vyriausybės sudarymo V.Dekanozovui teko imtis be Lietuvos prezidento pagalbos. Birželio 16 dieną eiti ministro pirmininko pareigas ir formuoti naująjį kabinetą buvo pasiūlyta Justui Paleckiui, o užsienio reikalų ministru V.Dekanozovas numatė rašytoją Vincą Krėvę-Mickevičių. Pasakojama, kad rašytojas ilgai svarstė ir kankinosi suprasdamas, kad veliasi į svetimus žaidimus, tačiau galiausiai vis dėlto sutiko.

Taigi birželio 16 dieną, apie 10 val., Kaune likę senosios Vyriausybės nariai renkasi į posėdį. Vidudienį iš Eitkūnų grįžta nieko nepešusi delegacija, turėjusį įkalbėti A.Smetoną sugrįžti. A.Merkys pasiūlė tokį prezidento žingsnį laikyti atsistatydinimu, nors tuometė Konstitucija neleido Vyriausybei atstatydinti prezidento. Pagal ją premjeras gali vadovauti valstybei tik prezidentui mirus arba atsistatydinus. Vis dėlto Vyriausybės nurodymu parengiamas toks Eltos pranešimas: "Vakar, birželio 15 dieną, Respublikos prezidentas Antanas Smetona išvyko į užsienį. Jo išvykimą susidariusiomis aplinkybėmis Vyriausybė laiko atsistatydinimu iš Respublikos prezidento pareigų. Respublikos prezidento pareigas, einant Lietuvos Konstitucijos 72 str., eina Ministras Pirmininkas Antanas Merkys". Dabar V.Dekanozovo rankos skirti marionetinį premjerą buvo laisvos.

A.Merkys skelbia valstybės gynimo metą, atleidžia K.Musteikį, paveda ministro pareigas eiti V.Vitkauskui, uždaro į kalėjimą K.Skučą ir A.Povilaitį. Visuomenė apie A.Smetonos išvykimą sužino tik pavakare, per radiją. Kaune ši žinia sukelia paniką. Tuo metu A.Merkys per radiją ragina laikytis rimties ir įtikinėja, kad santvarka Lietuvoje nesikeis, ir viskas, kas vyksta, tik didina krašto saugumą.

Tuo metu pasaulis mažai ką žino apie įvykius Lietuvoje. Vokietijos spauda ir radijas blokuoja net kokius pranešimus iš šalies. To meto spaudoje rastume tik TASS pranešimą, kad Lietuva pažeidė 1939 metų sutartį.

Niekas nežino, kad paskutinėmis senosios Vyriausybės gyvavimo valandomis A.Merkį aplanko buvę prezidentai Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius, maldaute maldaudami jį pasitraukti iš pareigų arba bent jau nepasiduoti spaudimui ir neskirti premjeru komunisto. Skirtingai nei visuomenė, šiedu politikai greičiausiai nujautė, kad Lietuvai kaip nepriklausomai valstybei iškilo mirtina grėsmė.

Vis dėlto A.Merkys neperkalbamas. Birželio 17 dieną jis paskiria ministru pirmininku J.Paleckį ir paveda jam suformuoti Vyriausybę, taip dar kartą pažeisdamas Konstituciją. Mat pagal ją ministrui pirmininkui perėmus prezidento pareigas, kabineto vadovu tampa buvusio ministro pirmininko pavaduotojas, šiuo atveju - K.Bizauskas.

Šiaip ar taip, birželio 17 dieną, 7 val. vakaro, naujoji "liaudies" Vyriausybė iškilmingai prisiekė ištikimybę 1938 metų Konstitucijai. Tai pačiai, kuri per pastarąsias porą dienų buvo net kelis kartus paminta po kojomis.

Po daugelio metų, prisimindamas šią ceremoniją, Vyriausybės narys rašytojas V.Krėvė-Mickevičius parašys: "Jaučiausi lyg esu pakasynose kažko brangaus ir artimo, gal ne visai dar užmerkusio akis, bet jau kovojančio su mirtimi paskutinėje agonijoje. Visi jutome, kad nebūsime savo krašto vairuotojai, bet greičiau pastumdėliai, o kai kurių likimas gal jau iš anksto nuspręstas."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"