TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Diplomatas tarp girnų

2014 01 03 6:00
V.Sidzikauskas (stovi ketvirtas iš kairės) tarp Marijampolės apskrities mokytojų. 1913 m. Nuotrauka iš V.Sidzikausko knygos „Lietuvos diplomatijos paraštėje“.

2013-ųjų gruodžio 2 dieną sukako 40 metų, kai Čikagoje mirė vienas žymiausių mūsų šalies diplomatų Vaclovas Sidzikauskas, tarpukario Lietuvos atstovas Šveicarijoje, Vokietijoje, daugelio Lietuvai gyvybiškai svarbių derybų narys ir vadovas.

Galime sakyti, kad diplomatu V.Sidzikauskas tapo atsitiktinai. Jei tikime atsitiktinumais. Jei ne, galime daryti prielaidą, kad tokia misija jam buvo skirta iš aukščiau. Pats V.Sidzikauskas planavo būti teisininku, tačiau likimas jam lėmė tapti viena ryškiausių diplomatijos žvaigždžių. Jam tekdavo sunkiausios ir atsakingiausios misijos: derybos dėl mūsų valstybės pripažinimo, kova dėl Klaipėdos krašto priskyrimo Lietuvai ir mūšiai su vokiečiais dėl uostamiesčio statuso Hagos tribunole, Lietuvos ir Lenkijos byla dėl tranzito Nemunu ir daugybė kitų gyvybiškai svarbių reikalų. Svaiginamos V.Sidzikausko karjeros viršūne galėjo tapti užsienio reikalų ministro postas, tačiau tam sutrukdė Maskvos intrigos, nes diplomatas visais įmanomais būdais priešinosi Kremliaus įtakos stiprėjimui Lietuvoje.

V.Sidzikauskas – Lietuvos misijos Šveicarijoje vadovas. 1919 m./LCVA nuotrauka

Visos šios pastangos lėmė dramatiškiausius V.Sidzikausko gyvenimo momentus, kurių kiekvienas jam galėjo kainuoti gyvybę. Jis per plauką išvengė Sibiro lagerių, išgyveno Aušvico koncentracijos stovykloje. Vėliau vėl grįžęs prie sovietų okupuotos Lietuvos bylos buvo drabstomas purvais, kurių pėdsaką galima rasti ir šiandien - sovietinio saugumo dokumentuose galima rasti žinių apie jo bendradarbiavimą su NKVD, kurį pats diplomatas prisiminimuose kategoriškai neigia. Sprendžiant iš faktų, teikti kokios nors informacijos okupantams jis neketino, tad ryžosi rizikingam žingsniui slapta pabėgti į Vokietiją. Ten nedelsiant pakliuvo į gestapininkų nagus.

Vis dėlto likimas V.Sidzikauskui lėmė ilgą ir produktyvų gyvenimą. Prisiminkime ryškiausius jo momentus.

Lemtingos pažintys Maskvoje

Gimė V.Sidzikauskas 1893 metų balandžio 10 dieną Šiaudinės kaime netoli Kidulių, dabartiniame Šakių rajone. Baigęs dviejų klasių pradžios mokyklą Jurbarke, 1906 metais jis įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, joje mokėsi penkerius metus. 1911-aisiais vaikinas išvyko studijuoti teisės į Freiburgo universitetą Šveicarijoje.

V.Sidzikausko tėvas, būdamas šviesus ir suprantantis išsilavinimo svarbą žmogus, iš paskutiniųjų rėmė sūnaus studijas. Deja, tai truko neilgai - mirus motinai, Vaclovui teko grįžti į Lietuvą ir imtis mokytojo darbo.

Tačiau ilgai mokytojauti V.Sidzikauskui neteko - Lietuvą užgriuvo Pirmasis pasaulinis karas. Drauge su 200 tūkst. nuo vokiečių okupacijos bėgančių lietuvių vaikinas pasitraukė į Rusiją ir atsidūrė Maskvoje. Tenykštėje berniukų gimnazijoje išlaikęs brandos egzaminus, jis skubiai įstojo į Maskvos universiteto Gamtos fakultetą. Toks pasirinkimas atrodytų keistokas, tačiau viską paaiškina tai, kad rinktis nebuvo kada - neįstojus į universitetą V.Sidzikauskui, kaip ir daugeliui jaunų vyrų, grėsė mobilizacija, o perspektyva žūti fronte už Rusijos imperijos interesus vaikino visai neviliojo. Po vienų studijų metų V.Sidzikauskui atsirado galimybė tęsti Šveicarijoje pradėtą studijų kryptį ir jis perėjo į Teisės fakultetą.

Teisės fakultete užsimezgusios pažintys buvo lemtingos. Būtent ten studentas V.Sidzikauskas, kraštiečio advokato Petro Leono paakintas, įsitraukė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Maskvos lietuvių komiteto veiklą ir buvo išrinktas jo generaliniu sekretoriumi. Kaip žinoma, draugija suvienijo daugelį būsimų nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjų - politikų ir diplomatų. Tarp pastarųjų galima paminėti būsimą ilgametį Lietuvos pasiuntinį Maskvoje Jurgį Baltrušaitį ir paskutinį nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį.

Tuo pat metu prasidėjo ir politinė V.Sidzikausko veikla - 1917-ųjų pradžioje jis prisidėjo prie būrelio lietuvių inteligentų, Maskvoje įsteigusių Demokratinę tautos laisvės santarą. Kaip vėliau memuaruose prisiminė organizacijos atstovas advokatas Rapolas Skipitis, šios partijos "norėjo surasti vidurio kelią tarp kairiųjų ir dešiniųjų mūsų politinių srovių, nes šios srovės per daug aštriai kapojosi". Pasak prisiminimų autoriaus, Santaros nariai išpažino nuosaikaus liberalizmo ideologiją.

V.Sidzikauskas (stovi šeštas iš kairės) Lietuvos atstovų konferencijoje Kaune. 1923 m./LCVA nuotrauka

Akis į akį su bolševikais

Tačiau tiek V.Sidzikausko studijos, tiek jo visuomeninė veikla Maskvoje netruko ilgai - viską aukštyn kojomis apvertė 1917-ųjų bolševikų perversmas, po kurio Rusijoje gyvenantys aktyvesni lietuviai pateko į nepavydėtiną padėtį. Netrukus po perversmo Voroneže buvo suimti Lietuvių vyriausiojo komiteto nariai Martynas Yčas, Mykolas Sleževičius, Pranas Mašiotas ir daugelis kitų. Maskviečiai nutarė nedelsdami imtis žygių, kad įkalintieji lietuviai būtų paleisti. "Įkalbėjom adv. Petrą Leoną nueiti pas tuometinį Rusijos komisarą tautybių reikalams Josifą Džiugašvilį-Staliną prašyti, kad paleistų suimtuosius. Tas žygis buvo sėkmingas. Suimtieji buvo paleisti", - vėliau prisiminė V.Sidzikauskas.

Tiesa, pats M.Yčas pateikia kitokią, kiek paprastesnę lietuvių paleidimo versiją. Pasak jo, išsilaisvinti iš belangės Voronežo lietuviams padėjo pinigai. "Iš karto bolševikai paprašė kyšio 25 000 rublių, kad mus išleistų. Imta lygties ir susiderėta už 13 000 rublių. Išleido mus kovo 27 d. su ta sąlyga, kad mes niekur neišvažiuotume iš Voronežo ir kartą per savaitę lankytumės pas bolševikų žandarus", - taip apie atgautą laisvę laiške uošviams rašė Voronežo lietuvių veikėjas.

Tačiau tuo susidūrimai su bolševikų valdžia nesibaigė. 1918 metų pavasarį į Maskvą atvykęs nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Tarybos atstovas kunigas Povilas Jakubėnas atvežė V.Sidzikauskui įgaliojimą evakuoti iš Maskvos ten gyvenančius studentus, mokytojus, mokyklas ir prieglaudas. Kaip Rusijos atstovas šiuos reikalus tvarkė bolševikų valdžios įgaliotinis lietuvių reikalams Vincas Mickevičius-Kapsukas. Turint galvoje tai, kad Voronežo lietuvių veikėjai buvo įkalinti jo asmeniniu nurodymu, nesunku suprasti, kad susitarti su būsimu Lietuvos bolševikų vadeiva buvo ne taip paprasta. "Kai visi techniniai klausimai buvo sutvarkyti ir gautas sanitarinis traukinys Nr. 105, V.Kapsukas pareikalavo evakuojamų inteligentų sąrašo. Nuėjau pas jį į komisariatą su sąrašu. Jis atidžiai perskaitė ir išbraukė pavardes tų, kurie jau buvo universitetą baigę", - prisimena V.Sidzikauskas.

Pasitaręs su draugais, būsimas diplomatas dar kartą perrašė sąrašą, vėl įrašydamas į jį išbrauktųjų pavardes. Tačiau V.Kapsuko pergudrauti nepavyko. Netikėtai pasirodęs stotyje ir radęs sąraše anksčiau išbrauktųjų pavardes, bolševikų pareigūnas pareiškė: "Tamsta nori išvežti inteligentus, o darbininkai palieka čia", - pareiškė V.Kapsukas.

Galiausiai, užtarus V.Kapsuko bendradarbiui Vladui Poželai, visiems įrašytiesiems į sąrašą vis dėlto buvo leista išvykti. "Važiuok, susitiksim ant barikadų", - taip, pasak paties V.Sidzikausko, su juo atsisveikinęs lietuvis bolševikas.

V.Sidzikauskas (dešinėje) ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius Lietuvos atstovybėje Berlyne. 1931 m. lapkritis./Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka

Pirmieji žingsniai Lietuvoje

Galima tik įsivaizduoti, ką jautė sanitarinio traukinio keleiviai, laukdami susitikimo su išsiilgtąja Lietuva ir koks nusivylimas jų laukė, susidūrus su realybe. "Buvome tikri, kad būsime iškilmingai Lietuvos Tarybos atstovų sutikti, todėl garvežio priekyje iškėlėme Lietuvos vėliavą ir pasiruošėme Vilniaus stotyje pasveikinti Tarybos atstovus. (...). Sunku aprašyti mūsų nusivylimą, kai Vilniaus stotyje mus pasitiko tik vokiečių karinės valdžios pareigūnai. Jie garsiai sukomandavo "raus", liepė susikrauti mantą ant geležinkelio platformos ir laukti, iki būsim nuvežti į karantino punktus", - prisimena V.Sidzikauskas.

Lietuvos Taryba nedaug kuo galėjo padėti sugrįžusiems pabėgėliams - nebent atsiųsti dviem arkliais pakinkytą vežimą daiktams pervežti. Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, vis dar šeimininkavo vokiečiai, nė girdėti nenorintys apie Tarybos paskelbtą nepriklausomybę. Tik rudeniop okupantai leido sudaryti pirmąją Lietuvos Vyriausybę, kurią formuojant kaip Lietuvos demokratinės tautos laisvės santaros centro komiteto narys dalyvavo ir V.Sidzikauskas.

Šios Vyriausybės teisingumo ministru paskirtas V.Sidzikausko Maskvos laikų bendražygis advokatas P.Leonas pakvietė savo bičiulį eiti ministerijos reikalų vedėjo pareigas. Čia buvusio teisės studento laukė nelengvos užduotys - ministerijai reikėjo iš nieko sukurti savą, lietuvišką teisės sistemą, ieškoti kandidatų teisėjų, prokurorų pereigoms. Pats V.Sidzikauskas prisiminimuose pripažįsta, kad tokiam darbui jis nebuvo pasirengęs nei teoriškai, nei praktiškai, tad be patyrusio teisininko P.Leono vargu ar būtų su juo susidorojęs.

Maža to, darbą smarkiai apsunkino ir susidariusi grėsminga padėtis. Prie Vilniaus veržliai artėjo Raudonoji armija, tuo tarpu besitraukiantys vokiečiai miestą ketino perduoti lenkams. Suprasdama, kad sostinė vienaip ar kitaip bus okupuota, Lietuvos Vyriausybė 1919 metų sausio 1 dieną, nutarusi keltis į Kauną, išvyko paskutiniu vokiečių traukiniu. V.Sidzikauskui teko pasirūpinti, kad į laikinąją sostinę būtų pergabentos visos Teisingumo ministerijos bylos. Jis prisimena sukrovęs dokumentus į roges, kuriomis su P.Leonu visą valdišką mantą nugabeno į geležinkelio stotį.

Ten V.Sidzikauską užgriuvo dar didesnė darbų našta. Vasario 1 dieną jis buvo paskirtas ministerijos Administracijos departamento direktoriumi. Tačiau, katastrofiškai trūkstant bent kiek pasirengusių žmonių, jam tuo pat metu teko laikinai eiti dar ir Civilinės ir baudžiamosios teisės bei Kalėjimų departamento direktoriaus pareigas. Taigi, greta "popierinių" darbų jaunam valdininkui teko raminti bolševikų maištus Kauno kalėjime, organizuoti kalinių mainus tarp didelę grupę Vilniaus inteligentų suėmusios V.Kapsuko valdžios ir bolševikus įkalinusios Lietuvos vadovybės. Tokių klausimų sėdint ministerijos kabinete neišspręsi, tad V.Sidzikauskui teko pavojinga misija - vykti prie kovų su bolševikais fronto linijos ir pačiam organizuoti suimtųjų perdavimą.

V.Sidzikauskas sako kalbą Pavergtųjų tautų kongrese. 1963 m./Nuotrauka iš V.Sidzikausko knygos „Lietuvos diplomatijos paraštėje“

Kylanti diplomatijos žvaigždė

Tų pačių 1919-ųjų spalio įvykiai iš esmės pakeitė V.Sidzikausko likimą. Tą rudenį jis atvyko į Berną tęsti teisės studijų tenykščiame universitete. Tačiau studijos nebuvo vienintelis V.Sidzikausko tikslas - į Berną jis vežėsi ir paskyrimą dirbti diplomatinėje tarnyboje. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Berne studijavo keletas lietuvių, tarp kurių buvo ir Lietuvos misijos Šveicarijoje vadovas Jurgis Šaulys. V.Sidzikauskas buvo paskirtas Lietuvos pasiuntinybės pirmuoju sekretoriumi.

Karjerą pradėjęs diplomatas nė nenumanė, kad studijas Berne netrukus teks pamiršti - tarnyba misijoje ėmė reikalauti beveik viso jo laiko. Lyg to būtų negana, po penkių savaičių V.Sidzikausko pečius užgulė dar didesnė našta. Dėl kažko susikivirčijęs su užsienio reikalų ministru Augustinu Voldemaru, iš pareigų pasitraukė J.Šaulys, tad V.Sidzikauskui teko perimti buvusio šefo pareigas. Tai buvo nelengva užduotis. "Reikėjo pačiam prasiskinti kelią į Šveicarijos vyriausybę ir į Berno diplomatinį korpusą, išmokti rašyti diplomatinę korespondenciją ir t. t.", - memuaruose prisimena diplomatas.

Nuo to laiko V.Sidzikausko vardas tapo neatsiejamas nuo didžiausių Lietuvos diplomatijos laimėjimų: Lietuvos pripažinimo de jure 1921-aisiais, sėkmingų 1922-1923 metų derybų su Ambasadorių konferencija dėl Klaipėdos krašto suverenumo, 1928 metų sienos sutarties su Vokietija, Lietuvos ir Lenkijos bylos dėl tranzito Nemunu. Prie kai kurių minėtų epizodų dar grįšime, o kol kas prisiminkime, kad 1926-aisiais talentingas diplomatas vos netapo Lietuvos užsienio reikalų ministru.

Tuomet Trečiojo Seimo rinkimus laimėjusios kairiosios partijos nesugebėjo rasti nė vieno kandidato, tinkamo į užsienio reikalų ministrus. Šalies diplomatijos vadovą naujasis ministras pirmininkas M.Sleževičius 1926-ųjų birželį bandė prisivilioti arba iš kitų partijų, arba rasti nepartinį ir politiškai neutralų specialistą. Labiausiai M.Sleževičiui imponavo tuometinis Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje V.Sidzikauskas. Tačiau V.Sidzikauskas buvo centro, tiksliau tariant, dešiniojo centro - Ūkininkų partijos narys, ir šios partijos centro komitetas nesutiko, kad jos atstovas dalyvautų kairiojoje M.Sleževičiaus Vyriausybėje.

Taigi, V.Sidzikauskas liko diplomatinėje tarnyboje ir netrukus pasiekė tai, ką kai kurie tyrinėtojai laiko jo meistriškumo viršūne. 1932 metais, Lietuvos Vyriausybei nušalinus Klaipėdos krašto direktorijos pirmininką ir paleidus seimelį, diplomatui pavyko apginti šiuos veiksmus Hagos teisme, įrodyti, kad jie nepažeidžia Klaipėdos konvencijos, ir taip sustiprinti Lietuvos pozicijas krašte.

Berlynui pralaimėjus ginčą, įtūžę Klaipėdos vokiečiai apkaltino V.Sidzikauską pasisavinus labdarai skirtus pinigus. Nors teismas diplomatą išteisino, iš tarnybos jam teko pasitraukti. Tačiau Klaipėdos reikalų jis ir toliau neapleido - 1937-aisiais ėmė vadovauti Lietuvos Vakarų sąjungai, kurios pagrindinis tikslas buvo stiprinti Klaipėdos krašto ryšius su kitais Lietuvos regionais, kad būtų atremta hitlerininkų propaganda. Sąjunga organizuodavo parodas, literatūros vakarus, paskaitas, leido populiarų dienraštį „Vakarai".

Vėliau pamatysime, kad su Klaipėda susijusios V.Sidzikausko veiklos Vokietijos naciai niekada nepamirš ar kad po kurio laiko ji vos nekainuos jam gyvybės.

V.Sidzikauskas apie 1964-1965 m./Nuotrauka iš V.Sidzikausko knygos „Lietuvos diplomatijos paraštėje“

Juodas NKVD šešėlis

Sovietinė okupacija V.Sidzikauską užklupo Taline, kur jis buvo nuvykęs į bendro Baltijos šalių žurnalo "La revue Baltic" pasitarimą. Kaip prisimena pats buvęs diplomatas, nelemtą birželio 15-ąją jis praleido Lietuvos pasiuntinybėje klausydamas radijo, tačiau suprasti, kas iš tikrųjų dedasi Kaune, buvo nelengva. Atrodo, kad net tą pačią dieną gauta Kaune likusios žmonos telegrama, kurioje ši patarė vyrui negrįžti į Lietuvą, o kuo skubiau vykti į Suomiją, didesnio nerimo nesukėlė. Kitos dienos pavakare V.Sidzikauskas išvyko į Rygą, o iš ten - namo.

Pats V.Sidzikauskas tokį savo sprendimą prisiminimuose aiškina taip: "Tiek asmeniniai, tiek politiniai iššūkiai ir pavojingos situacijos mane visuomet masino ir viliojo." Buvęs Lietuvos diplomatas nė nenujautė, kad šie iššūkiai virs kančiomis ir mirtinais pavojais.

Iš pradžių atrodė, kad viskas klostosi ne taip jau blogai. Tiesa, tuo metu kompanijos "Shell" Lietuvos filialui vadovavusiam V.Sidzikauskui teko savo rankomis tvarkyti įmonės nacionalizavimo reikalus ir perduoti ją naujajai valdžiai. Suprantama, darbo jis neteko, tačiau be duonos kąsnio neliko - buvusiam direktoriui buvo pasiūlytos kuklios pareigos "Lietūkyje". "Maniau, kad man, pastaruoju laiku atokiau stovėjusiam nuo politikos, neturėtų grėsti staigus pavojus", - vėliau prisiminė buvęs diplomatas, tuomet nė nenumanęs, kad paskui jį jau slenka juodas NKVD šešėlis.

Susidūrimo su sovietine saugumo žinyba ilgai laukti neteko. Gruodžio mėnesį Sidzikauskų bute apsilankė nepažįstamas jaunuolis. Prisistatęs Kauno miesto vykdomojo komiteto Butų ūkio skyriaus pareigūnu, jis pasiūlė atvykti į jų įstaigą - neva reikia aptarti buto "glaudinimo" klausimą. Šis keistas sovietinės naujakalbės žodis reiškė, kad iš Sidzikauskų gali būti atimti keli kambariai, į kuriuos bus įkelti kiti gyventojai. Tačiau nekviestas svečias leido suprasti, kad jei V.Sidzikauskas asmeniškai pasikalbėsiąs su jo viršininku, jo namai greičiausiai būsią palikti ramybėje.

"Nebuvo išeities, teko eiti. Nuėjęs patekau į NKVD spąstus", - prisimena V.Sidzikauskas. Butų ūkio skyriaus viršininko kabinete jo laukė jau matytas jaunuolis, kuris šį kartą prisistatė esąs saugumo pareigūnas ir primygtinai pasiūlė pratęsti pokalbį policijos nuovadoje. Ten buvęs diplomatas suprato, kodėl iki šiol jo ne tik nelietė, bet ir davė tarnybą, taip pat net užsimindavo apie galimą darbą užsienyje.

„Mano inkvizitorius pradėjo dėstyti, kokie buvo tie „svarbūs reikalai“, kurie mane, jo lydimą, atvedė į policijos nuovadą. Tai buvo noras, anot jo, priversti mane duoti apčiuopiamą lojalumo „liaudžiai“ įrodymą. "(...) gausite tam tikrus pavedimus ar uždavinius, o kai būsite juos atlikęs, ir vėl susitiksime. Galėsite turėti butą, kokį tik norėsit, o ir Tamstos alga „Lietūkyje“ bus tokia, kad pinigų Jums netrūks.“ Atsakiau, kad jis kreipiasi ne tuo adresu (...). (...) Kiek patylėjęs, jis padavė man popieriaus lapą ir liepė rašyti tai, ką jis (...) pradėjo diktuoti. Parašęs „Aš (pavardė ir vardas), niekieno neverčiamas, savo laisva valia pasižadu...“, aš sustojau rašęs ir pasakiau, kad, deja, tokių dalykų rašyti aš nemoku ir nerašysiu", - skaitome V.Sidzikausko memuaruose.

Suprantama, kad tuo viskas nesibaigė - enkavėdistai nusižiūrėtų aukų taip lengvai nepaleisdavo. Spaudimas vis stiprėjo. Dabar į žaidimą įsitraukė pats Kauno NKVD viršininkas Piotras Gladkovas. Baigdamas visą naktį trukusį sunkų pokalbį, šis pareiškė: "Aš galėčiau Tamstą suimti, bet to nepadarysiu, tačiau žinokit, kad Jums bus bėda, jei man prireiks būti Jūsų prokuroru." Gavęs dvi savaites apsigalvoti, V.Sidzikauskas nutarė daugiau nebandyti likimo ir skubiai bėgti į Vokietiją.

Taip visa ši istorija atrodo žvelgiant paties V.Sidzikausko akimis. Bet kaip atsitiko, kad buvusio diplomato pavardė vis dėlto atidūrė šiandien viešai skelbiamuose NKVD agentų sąrašuose? 1940 metų balandžio 4 dieną pradėtos agento asmens bylos kortelėje galima rasti tokį įrašą: "Agentas „Intelligent“ buvęs buržuazinės Lietuvos užsienio reikalų ministerijos valdininkas. Nuo 1922 m. iki 1931 m. dirbo Lietuvos pasiuntiniu Vokietijoje, nuo 1931 m. iki 1934 m. ėjo tokias pat pareigas Anglijoje. Po to grįžo į Lietuvą, kur užėmė vadovaujamas pareigas prekybinėje organizacijoje. 1941 m. vasarį pasitraukė į Vokietiją. Asmens bylos medžiaga yra istoriškai vertinga." Byloje taip pat nurodoma, kad agentas bendradarbiavo su sovietiniu saugumu iki tų pačių metų gruodžio. Vis dėlto labiausiai tikėtina, kad agento byla buvo sudaryta nepaisant V.Sidzikausko atsisakymo bendradarbiauti ir tiesiog laikantis tam tikrų NKVD biurokratinių taisyklių.

Kalinys Nr. 24477

Kad ir kaip ten būtų, iš NKVD nagų V.Sidzikauskas ištrūko pačiu laiku: po geros savaitės, dar jam besislapstant palėpėje pas Kauno priemiestyje gyvenantį bičiulį, saugumiečiai buvo atėję jo suimti. Tuomet kelio atgal nebeliko. Draugo parūpintomis arklio traukiamomis rogėmis jis patraukė link Vokietijos sienos, kur jo laukė ten gyvenantys bičiuliai. Po kurio laiko V.Sidzikauskas sėkmingai perėjo užšalusį Lieponos upelį - tą patį, per kurį prieš pusmetį brido paskutinis tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

Atrodė, kad dabar visi pavojai liko anapus. Tačiau tai buvo tik iliuzija. V.Sidzikauskas nė neįtarė, kad, ištrūkęs iš vieno grobuonies letenų, jis pateko į kito plėšrūno nasrus.

Vieną rytą į viešbutį, kuriame buvo apgyvendintas buvęs Lietuvos diplomatas prisistatė gestapininkai. V.Sidzikauskas buvo suimtas ir atsidūrė Soldau stovykloje. Tačiau, pasak paties diplomato, tai buvo tik skaistykla. Kelias į pragarą prasidėjo tą dieną, kai Soldau viršininkas perskaitė jam tokį Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos vado Reinhardo Heydricho įsakymą: "Sidzikauskas veikė prieš Vokietiją ir pagrįstai įtariama, kad paleistas į laisvę jis gali pakenkti vokiečių tautos ir Reicho interesams." Naciai neatleido V.Sidzikauskui nei už Hagą, nei už Klaipėdą. Reicho priešas turėjo žūti. Taigi už Lietuvos interesus kovojęs diplomatas tapo vienos baisiausių mirties stovyklų - Aušvico kaliniu Nr. 24477.

Tačiau likimas V.Sidzikauskui buvo palankus. Seni bičiuliai iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos rado kelius pas vidaus reikalų ministrą Heinrichą Himmlerį ir po 20 mėnesių trukusio pragaro buvęs diplomatas 1942-aisiais buvo paleistas iš Aušvico. Jam leista apsigyventi Berlyne policijos priežiūroje.

Po poros metų V.Sidzikauskas vėl grįžo į diplomatinį darbą, šį kartą atstovaudamas pavergtai Lietuvai. Tačiau tai - jau kitos istorijos tema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"