TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Diplomatas, visuomenininkas, kūrėjas

2013 04 19 6:00
J.Purickis - Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje, 1919 m. Atvirukas iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos fondų.

Šiandien sukanka 130 metų, kai gimė Lietuvos Valstybės Tarybos narys, diplomatas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas Juozas Purickis.

Juozo Purickio gyvenimas buvo neilgas, bet ryškus ir daugiabriaunis, kartais - net prieštaringas. Istorijos daktaras ir niekuomet ganytojo pareigų nėjęs kunigas. Lietuvos Valstybės Tarybos narys, atkakliai kovojęs dėl krizę sukėlusio sumanymo skelbti Lietuvą monarchija. Diplomatas ir užsienio reikalų ministras, apkaltintas kontrabandos organizavimu. Teistas ir išteisintas, bet turėjęs atsistatydinti. Dviejų užsienio reikalų ministerijos departamentų direktorius, vėliau pasitraukęs iš valstybinio darbo ir visa galva pasinėręs į žurnalistiką. Redaktorius, publicistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovas, daugelio visuomeninių organizacijų narys. Taip būtų galima trumpai apibūdinti J.Purickio gyvenimą ir veiklą. Šiandien prisiminkime ryškesnius jo biografijos momentus.

Vargo dienos ir mokslo aukštumos

"Vargo dienos" - taip savo vaikystę senam bičiuliui Matui Šalčiui apibūdino pats J.Purickis. Nuo pat mažumės neturtingoje šeimoje su keturiais broliais augusiam Juozui teko daug ir sunkiai dirbti - ganyti žąsis, karves, avis, triūsti laukuose.

Nors Kietaviškio bažnyčios krikštų registravimo knygoje įrašyta, kad 1883 metų balandžio 19-ąją gimusio Juozo tėvai Jonas ir Franciška Purickiai - bajorai, nuosavos žemės jie ilgą laiką neturėjo. Ūkį iš 1863 metų sukilimą rėmusio Juozo senelio atėmė caro valdžia. Taigi, kol įsigijo nedidelį ūkelį Stakliškių valsčiuje, Jonui ir Franciškai žemę teko nuomotis.

Mokytis Juozas pradėjo Stakliškių parapijos mokykloje, kur išryškėjo neeiliniai vaiko gabumai ir puiki atmintis. Tėvai svajojo išleisti sūnų į kunigus, bet tam nebuvo lėšų, tad baigęs mokyklą vaikas dar trejus metus dirbo ūkyje. 1898-aisiais, Kietaviškių klebono Vincento Butvydo remiamas, J.Purickis išvažiavo į Kauną. Ten, prisiglaudęs pas gimines, jis mokėsi privačiai ir 1902 metais išlaikė keturių klasių baigimo egzaminus.

Kai 1904 metais J.Purickis įstojo į Kauno kunigų seminariją, ten dar buvo gyva Motiejaus Valančiaus dvasia. Seminarijoje dėstęs kunigas ir poetas Aleksandras Dambrauskas, labiau žinomas Adomo Jakšto slapyvardžiu, 1906-aisiais čia įkūrė Šv. Kazimiero draugiją, platinusią ir leidusią lietuvišką spaudą. Pats J.Purickis priklausė seminaristų rateliui, kuris domėjosi Lietuvos istorija, literatūra ir politika.

Seminariją 1910-aisiais J.Purickis baigė labai gerais pažymiais, tačiau, neturėdamas 24 metų, dar negalėjo būti įšventintas į kunigus. Tuomet gabiam vaikinui pavyko patekti į vieną iš trijų valstybės finansuojamų vietų Peterburgo dvasinėje akademijoje. Siekdamas teologijos magistro laipsnio J.Purickis jau nuo trečio kurso rašė mokslinius darbus, juose nagrinėjo protestantizmo Lietuvoje istoriją ir beletristikos vaidmenį auklėjant jaunimą ir visuomenę. 1912 metais akademiją jis baigė aukso medaliu.

Grįžęs į Kauną, J.Purickis kurį laiką dėstė Kunigų seminarijoje, tačiau jį labiau domino mokslinė veikla. 1913 metais jis pradėjo skelbti pirmuosius akademinius darbus.

Tų pačių metų pabaigoje be Rusijos valdžios leidimo, naudodamasis suklastotu pasu Korybutto pavarde, J.Purickis per Lenkiją išvyko į Šveicariją tęsti studijų, įstojo į Freiburgo universitetą. Rinkdamas medžiagą būsimai disertacijai, J.Purickis dirbo Drezdeno ir Leipcigo bibliotekose, lankėsi Romoje ir Florencijoje. 1916 metų liepos 25 dieną sėkmingai apgynusiam disertaciją tema "Protestantizmo Lietuvoje žlugimo priežastys" J.Purickiui buvo suteiktas daktaro laipsnis.

Nuo tos akimirkos kunigui atsivėrė plačios galimybės - jis galėjo profesoriauti seminarijoje, rinktis mokslininko ar istoriko karjerą. Tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas viską pakreipė kita linkme.

Lietuvos karaliaus beieškant

Karo metais keliai į vokiečių okupuotą Lietuvą buvo atkirsti. Šveicarija liko tarsi maža ramybės ir taikos salelė, iš visų pusių apsupta karo liepsnų. Nenuostabu, kad būtent šioje Alpių šalyje ėmė kurtis daugelio tautų atstovybės ir organizacijos.

Ne išimtis buvo ir Lietuva. Karo pradžioje lietuviškos visuomeninės organizacijos statusą įgijo nuo 1913 metų veikusi studentų draugija "Lituania". Iš jos narių J.Purickis sudarė Lietuvių komitetą, kurio pradinis tikslas buvo šelpti lietuvius karo belaisvius Vokietijoje, Austrijoje ir kitose šalyse. Netrukus jis įsitraukė ir į Šveicarijon persikėlusio Lietuvių informacijos biuro veiklą. Šios organizacijos pastangomis 1916-ųjų kovą Berne įvyko Šveicarijos lietuvių suvažiavimas, nutaręs, kad viso pasaulio lietuviai turi reikalauti savo krašto nepriklausomybės.

1917-aisiais J.Purickis deleguojamas į spalio 17-22 dienomis Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją. Kelionė į Lietuvą nebuvo paprasta. J.Purickis su kitais dviem Šveicarijos lietuvių delegatais kunigais Konstantinu Olšausku ir Antanu Steponaičiu per Vokietiją keliavo su suklastotais pasais ir svetimomis pavardėmis.

J.Purickis (stovi trečias iš kairės) Lietuvos valstybės veikėjų susitikime Berlyne dėl pirmojo ministro pirmininko kandidatūros. Iš kairės sėdi: J.Staugaitis, A.Smetona, K.Olšauskas; stovi: J.Šernas, J.Šaulys, V.Gaigalaitis, M.Yčas, A.Voldemaras. 1918 m. spalis. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Konferencijoje J.Purickis perskaitė Šveicarijos lietuvių pranešimą, kuriame Lietuvai buvo siūloma orientuotis į dvi valstybes - Vokietiją ir JAV. Toks siūlymas argumentuotas tuo, kad Vokietija vis dar tebėra okupavusi Lietuvą, o JAV diplomatija po karo turės lemiamą įtaką Europai. Ši kalba konferencijos dalyviams nepatiko - Amerikos įtaka jie netikėjo, o vokiečių paprasčiausiai nekentė.

Kaip žinome, Lietuvių konferencija nepriklausomybės siekiams įgyvendinti išrinko Lietuvos Tarybą. J.Purickis į jos sudėtį tąkart nepateko, tačiau jo laukė kiti uždaviniai. Nuvykęs į Stokholme surengtą lietuvių konferenciją, jis turėjo informuoti jos dalyvius apie Vilniuje priimtus sprendimus ir paprašyti paramos bei pasitikėjimo Lietuvos Tarybai. Būtent Stokholme Lietuvos Taryba ir buvo pripažinta pagrindine Lietuvių tautos institucija nepriklausomybei atkurti.

Dar nuo Berno konferencijos laikų J.Purickis, kaip ir dauguma joje dalyvavusių kunigų, aktyviai pasisakė už tai, kad Lietuva turi tapti konstitucine monarchija. Tiesa, dėl kilusių nesutarimų ši idėja nepateko į konferencijos protokolus, tačiau tai nereiškia, jog ji buvo pamiršta. J.Purickis tapo vienu aktyviausių tokio sumanymo puoselėtojų. Tiek jis, tiek jo šalininkai, tarp kurių buvo ir Tarybos pirmininkas Antanas Smetona manė, kad nedidelės ir neįtakingos Vokietijos žemės kunigaikščio paskyrimas Lietuvos valdovu sukliudys Vokietijos karinių sluoksnių planams susieti Lietuvą su Prūsija ar Saksonija. Tokiam planui pritarė ir įtakingiausios Reichstago Katalikų centro frakcijos vadovas Matthias Erzbergeris. Pats kilęs iš Viurtembergo karalystės, jis dar 1917 metų rudenį į Berlyną atvykusiems J.Purickiui ir K.Olšauskui Lietuvos karaliumi rekomendavo rinkti Viurtembergo grafą hercogą Wilhelmą von Urachą.

Tų pačių metų pabaigoje J.Purickis ir K.Olšauskas slapta susitiko su kandidatu į Lietuvos valdovo sostą. Nors Lietuvoje apie susitikimą kalbėti vengta, jis netruko iškilti aikštėn, mat 1918 metų sausio 2 dieną W.von Uracho klausimą viešai svarstė Vokietijos žemių sąjungos taryba.

Po 1918 metų kovo 23-iosios, kai Vokietijos kaizeris pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę, karaliaus skyrimas tapo dar aktualesnis. J.Purickis ėmė veikti. Matyt, galutinai įtikinęs tiek M.Erzbergerį, tiek kitus jo frakcijos narius, Lietuvos atstovas dar kartą aplankė W.von Urachą ir gavo jo sutikimą karūnuotis.

Sugrįžęs į Lietuvą, J.Purickis apie tai tuoj pat informavo Lietuvos Tarybos prezidiumo narius. Štai kaip slaptą prezidiumo posėdį po 16 metų žurnale "Vairas" prisimins

Tarybos narys Martynas Yčas:

"Jis (J.Purickis - aut.) su visom detalėm ir dideliu palankumu nupasakojo apie patį hercogą von Urachą (...) kaip apie labai rimtą vyrą, dorą, taktišką ir dievobaimingą. (...) Esąs demokratiškų pažiūrų, bus palankus mūsų tautiniam atgimimui ir ištikimai tarnaus mūsų valstybei."

Diskusijose prezidiumo nariai nusprendė, kad išrinkdama W.von Urachą karaliumi, Lietuva pradės nepralošiamą partiją. "Išrinkti karalių iš pačių Vokietijos princų. Tuomet jiems bus sunku ką nors pasakyti prieš saviškį. (...) Jeigu vokiečiai prieštarautų, tai dar geriau. Aliantai į mus pažiūrėtų ir pamatytų, kad Lietuva, nors ir vokiečių okupacijoje būdama, vis dėlto reiškia savaimą valią, neatsižvelgdama į jų galingumą. Jeigu vokiečiai (...) leistų Urachui užimti Lietuvos karalių sostą, o karą laimėtų aliantai, tuomet didžiulės valstybės, radusios karalių soste, jau turės skaitytis su Lietuva kaip su nepriklausoma valstybe", - tokius diskusijoje girdėtus argumentus prisimena M.Yčas.

Pritaręs monarcho kandidatūrai, prezidiumas pavedė J.Purickiui ir M.Yčui parengti laikinąją Konstituciją ir W.von Uracho sutikimo užimti Lietuvos sostą tekstą. Su šiais dokumentais J.Purickis liepos 1 dieną išskubėjo į Vokietiją. Po kelių dienų buvo gauta J.Purickio telegrama, kad kandidatas sutinka tapti karaliumi.

Pastangos įgyvendinti monarchijos idėją sukėlė rimtą krizę Lietuvos Taryboje. Protestuodami prieš W.von Uracho išrinkimą karaliumi, liepos 13 dieną iš Tarybos pasitraukė keturi kairieji jos nariai: Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys ir Stanislovas Narutavičius. J.Purickiui tai išėjo tik į naudą, nes jis su dar penkiais naujais nariais buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą.

Priminsime, kad karaliauti W.von Urachui taip ir neteko. Spalio 20 dieną, likus vos trims savaitėms iki Kompjeno paliaubų, karą pralaiminti Vokietija pagaliau pripažino Lietuvos apsisprendimo teisę. Taigi, vokiečių hercogo karaliavimas tapo nebeaktualus. Lapkričio 2-ąją Lietuvos Valstybės Taryba atšaukė nutarimą dėl Viurtembergo hercogo išrinkimo Lietuvos karaliumi, o sprendimą dėl Lietuvos valdymo formos paliko Steigiamajam Seimui.

Kulka miegamojo sienoje

Aktyviai Lietuvos Taryboje ir jos vardu veikęs J.Purickis vos netapo pirmosios Lietuvos Vyriausybės nariu - kabineto vadovas Augustinas Voldemaras pasiūlė jam švietimo ministro portfelį. Kodėl kunigas nepateko į kabineto sudėtį, egzistuoja dvi versijos. Matas Šalčius žurnale "Tautos ūkis" 1934 metais teigė, jog J.Purickis jautęs, "kad gali būti naudingesnis su savo žiniomis ir bagažu užsienyje, ir nuo tos vietos atsisakė". To tarpu M.Yčo atsiminimų knygoje "Nepriklausomybės keliais" sakoma, kad kunigo kandidatūrai pasipriešino Tarybos daugumą sudarę kairieji.

Į J.Purickio norą pritaikyti savo patirtį užsienyje buvo atsižvelgta. 1918 metų spalio pabaigoje jis išvyko dirbti ką tik oficialiai įsteigtos Lietuvos atstovybės Berlyne patarėju. Kitų metų kovą, drauge atstovybei vadovavusiam J.Šauliui išvykus į Šveicariją, J.Purickis tapo oficialiu Lietuvos atstovu Vokietijoje ir šias pareigas ėjo iki Steigiamojo Seimo rinkimų.

Į Steigiamąjį Seimą J.Purickis buvo išrinktas pagal krikščionių demokratų sąrašą, čia dirbo neilgai. 1920 metų balandžio 19 dieną jis buvo paskirtas užsienio reikalų ministru Kazio Griniaus Vyriausybėje. Kaip memuarų knygoje "Nepriklausomą Lietuvą statant" prisimena tos pačios Vyriausybės vidaus reikalų ministras Rapolas Skipitis, "sunkiausiai vykdomi uždaviniai teko Užsienių reikalų ministerijai. Todėl mūsų politikos vadovu negalėjo būti koks eilinis žmogelis. Jis turėjo būti aukštų privalumų asmuo: turėjo gerai susivokti tarptautinėj politikoj, sugebėti tinkamai ginti ir atstovauti Lietuvai tarpvalstybiniuose pasitarimuose, sugebėti parinkti tinkamus asmenis užsienių reikalų tarnybai ir deryboms su kitomis valstybėmis ir, pagaliau, mokėti didžiųjų Vakarų Europos valstybių bent porą kalbų. Dr. Juozas Purickis, mano nuomone, tuos privalumus turėjo".

Svarbiausias diplomatijos vadovo uždavinys buvo pasiekti, kad Lietuvą pripažintų užsienio valstybės. J.Purickis ne tik skatino Lietuvos atstovus užsienyje ieškoti šio tikslo įgyvendinimo būdų, bet ir pats lankėsi Anglijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Reikia pastebėti, kad ten 36 metų Lietuvos diplomatijos vadovas nebuvo sutiktas išskėstomis rankomis. Kaip 1968 metais paskelbtuose prisiminimuose pasakoja istorikas kanauninkas Antanas Steponaitis, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Georgas Curzonas netgi atvirai suabejojo: "Negi tokia maža tautelė kaip lietuviai gali svajoti būti nepriklausoma tarp tokių didelių imperialistų kaip rusai ir vokiečiai?"

Nors užsienio kolegos ir buvo skeptiški, J.Purickis netrukus pasiekė pirmų, nors ir nedidelių laimėjimų. Jo dėka Lietuvos ir Lenkijos teritorinis ginčas perkeltas į Tautų Sąjungą, išvengta Vakarų siūlomo plebiscito lenkų okupuotame Vilniaus krašte. J.Purickio vadovavimo Užsienio reikalų ministerijai metu Lietuvą de jure pripažino 11 valstybių: Sovietų Rusija, Šveicarija, Švedija, Norvegija, Danija, Olandija, Estija, Latvija, Argentina, Meksika ir Brazilija.

Deja, nesėkmių buvo nė kiek ne mažiau. Nors 1920 metų liepos 12 dieną pasirašyta taikos sutartimi sovietų Rusija pripažino Vilnių ir jo kraštą Lietuvai, sostinę tą patį rudenį užgrobė generolo Liucijano Želigovskio legionai. Tuo metu Lietuvai teko gintis nuo Antantės siūlomo Hymanso projekto, kuriuo lietuvių ir lenkų ginčą norėta išspręsti pasinaudojant Šveicarijos patirtimi ir pertvarkant Lietuvos valstybę į federaciją, susidedančią iš Kauno ir Vilniaus autonominių kantonų, su centrine vyriausybe Vilniuje, kurios funkcijos nebuvo apibrėžtos.

Pastebėsime, kad nors dauguma ministrų ir Seimo narių projektą griežtai atmetė, J.Purickis manė, kad su lenkais reikia ir toliau derėtis, tuo pat metu reikalaujant, jog Varšuva laikytųsi Suvalkų sutarties, kuria ji pripažino Vilnių Lietuvai. Kalbama, kad tokia pozicija vos nekainavo J.Purickiui gyvybės.

1921 metų birželio 21-ąją dienraštyje "Lietuva" pasirodė tokio turinio pranešimas: "Naktį iš šeštadienio į sekmadienį įvyko pasikėsinimas prieš Užs. Reik. Ministerį d-rą Purickį. Apie 2 1/2 v. naktį piktadarys šovė iš parabellum pro langą į Ministerio miegamąjį kambarį. Kulka pataikė sienon ties miegančiojo krūtine. (...) Kol pasirodė milicija, piktadariui pavyko išbėgt pro sodą. Po langu atrasta popierio sklypas, ant kurio pieštuku nupiešta makaulė, kaipo mirties simbolis. Iš visų apystovų matyti, kad pasikėsinimas buvo politinis ir iš anksto gerai apgalvotas."

J.Purickis (antras iš dešinės) su Steigiamojo Seimo Krikščionių demokratų frakcijos prezidiumo nariais.

Šis incidentas taip ir nebuvo ištirtas, tačiau visuomenėje sklandė visokiausių gandų ir versijų. R.Skipitis prisiminimų knygoje "Nepriklausomą Lietuvą statant" rašo, kad tuomet "dideli patriotai ir maži politikai, kurie vadovavosi ne protu, o jausmais (...) įžiūrėjo, kad Lietuva ant prarajos krašto, o toji praraja - tai Lenkija. Tie politikai sudarė Lietuvos gelbėjimo komitetą, kuris organizavo antilenkiškus susirinkimus, rašė grasinančius laiškus žymesniems asmenims ir nutarė Galvanauską ir Purickį pašalinti iš gyvųjų tarpo". Kalbėta, kad už šio pasikėsinimo stovėjo nuo politikos nustumtas A.Voldemaras, tačiau kalbos ir liko tik kalbomis. Tuo tarpu J.Purickio laukė kur kas didesni nemalonumai, kainavę jam ministro pirmininko postą.

"Keturių Juozų byla"

Viskas prasidėjo, kai 1921 metų gruodžio 3-iąją Lietuvos muitininkai pasienyje sulaikė tris geležinkelio vagonus. Pasak dokumentų, dviejuose iš jų gabenta labdara badaujantiems sovietų gyventojams, o trečio turinys buvo skirtas Lietuvos atstovybei Maskvoje. Patikrinus krovinį, labdaros vagone buvo rastos beveik 4 dėžės sacharino, o diplomatams skirtoje siuntoje - dar 190 dėžių sacharino ir 4 kilogramai kokaino.

Tai, kad iš Lietuvos keliavo vagonai su labdara, nebuvo keista. Tuo metu sovietų Rusija badavo, tad ją pagal galimybes šelpė visos kaimyninės šalys. Pateikti pagalbos Rusijai projektą Užsienio reikalų ministerijai Vyriausybė pavedė dar rugpjūčio 8 dieną. Tačiau įvykdyti pagalbos planą buvo ne taip paprasta, nes po Nepriklausomybės karų atsigaunančios Lietuvos padėtis nebuvo lengva.

Nežinia, ar planai būtų įgyvendinti, jei ne įtartina Lietuvos pasiuntinybės Maskvoje patarėjo Juozo Avižonio saviveikla. Spalio 7 dieną per šventinį priėmimą Lietuvos diplomatas valstybės vardu pažadėjo padovanoti Rusijai vagoną miltų ir vagoną cukraus. Apie tai kaipmat ištrimitavo sovietų spauda, tad trauktis jau nebuvo kur.

Tuomet J.Avižonis parašė J.Purickiui laišką, kuriame pažadėjo, kad reikiamais produktais pasirūpins ir juos į Maskvą pristatys pasiuntinybės tarnautojas Zacharas Milikovskis. Diplomatas nuo savo viršininko neslėpė, kad Z.Milikovskiui taip pat bus leista prikabinti prie sąstato dar vieną vagoną su pačiai pasiuntinybei skirtomis prekėmis, įskaitant sachariną. J.Purickis sutiko ir liepė ministerijos departamento direktoriui Juozui Vaitiekūnui imtis veiksmų.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad nieko neteisėto nevyksta, tad kodėl siunta sulaukė muitinės ir valstybės saugumo pareigūnų dėmesio? Sacharinas Lietuvoje pardavinėtas tik vaistinėse ir jo išvežimą reglamentavo specialios taisyklės. O ką jau kalbėti apie diplomatiniame vagone rastus 4 kilogramus kokaino. Šiandien už tokią kontrabandą grėstų iki 20 metų nelaisvės, tačiau 1921-aisiais kokainas dar nebuvo visuotinai pripažintas narkotine medžiaga ir bausmės už tokius veiksmus buvo gerokai švelnesnės.

Šiaip ar taip, ministru J.Purickiui, URM departamento direktoriui J.Vaitiekūnui, pasiuntinybės patarėjui J.Avižoniui ir URM ūkio dalies vedėjui Juozui Žemaičiui buvo iškelta baudžiamoji byla. Visi minėti pareigūnai iš karto neteko postų, o ministras buvo priverstas atsistatydinti. Pradėta kruopščiai tikrinti pačios ministerijos ir Lietuvos atstovybės Maskvoje veikla. Be kontrolierių vizitų neapsiėjo ir Lietuvos pasiuntinybė Berlyne.

Manyta, kad kontrabandos schemą J.Purickis galėjo sumanyti dar dirbdamas Vokietijoje. Jam tapus ministru, prie atstovybės Maskvoje buvo įkurtas Prekybos-ekonomikos skyrius, kurio darbuotojai su sovietų pareigūnais susitarė taip: mažesnė dalis siunčiamų į Maskvą prekių valstybinėmis kainomis atitenka "Glavvneštorgui", o likusioji parduodama rinkos kainomis. Kadangi sovietinis rublis buvo nieko vertas, už sachariną bus atsiskaitoma meno dirbiniais, knygomis ar brangenybėmis. Tuomet viename savo laiške J.Avižonis džiaugėsi, kad taip "ne tik atstovybę išlaikysime, bet ir Kaunan išsiųsime". Čia reikia pridurti, kad tuomet ministerijų išlaikymu tekdavo rūpintis patiems ministrams. Kokia dalis uždirbtų pinigų nubyrėdavo ministerijos valdininkams ir ar iš to pasipelnė pats J.Purickis, niekas taip ir neišsiaiškino.

Daugiau nei trejus metus narpliota "sacharino byla" teisme subliūško - visi keturi kaltinamieji buvo išteisinti.

1927 metų pradžioje J.Purickis buvo paskirtas Užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracijos departamento direktoriumi, tačiau šias pareigas ėjo neilgai. Gegužės 15-ąją Krikščionių demokratų partijos vadovybei atšaukus savo ministrus iš tautininkų dominuojamo kabineto, trauktis teko ir J.Purickiui. Tuomet jis galutiniai atsisveikino su politika ir visa galva pasinėrė į žurnalistiką: nuo 1930 metų redagavo žurnalą "Tautos ūkis", rašė "Lietuvos aidui", "Mūsų Vilniui", "Mūsų rytojui", "Trimitui", kitiems laikraščiams ir žurnalams. Nuo 1929-ųjų J.Purickis vadovavo reorganizuotai Lietuvos žurnalistų sąjungai. Šį darbą jis dirbo iki pat mirties.

Iš gyvenimo J.Purickis pasitraukė netikėtai. 1934 metų spalio 25-osios rytą jis turėjo atnešti į žurnalo "Mūsų Vilnius" redakciją žadėtą tarptautinės politikos apžvalgą, tačiau to nepadarė. Žurnalo redaktorius Vincas Uždavinys prisimena: "Spalių 25 dieną apie 8 val. rytą atvykęs į redakciją skambinu vėl dr. Purickio telefono numeriu, norėdamas užklausti, ar jau galima atsiimti straipsnį, o vietoj jo balso girdžiu skaudų ir jaudinantį nelauktą atsakymą: "Daktaras šiandien 4 valandą mirė."

Tai buvo skaudus smūgis daugeliui J.Purickį pažinojusių žmonių. Niekada nesiskundusį sveikata, niekada nenuilsdavusį, nuo darbų prie darbų nuolat skubėjusį 51 metų vyrą pakirto klastinga širdies liga. J.Purickiui skirtame nekrologe M. Biržiška įrašė tokius žodžius: "Užmiršdavome, kad ir jis turėjo savų rūpesčių, savų skausmų, savų kančių... ir daug jautusi, daug kentusi ir vargusi širdis sustojo."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"