TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Du prezidentai: keliai ir kryžkelės

2010 12 31 0:00
Lietuvos Respublikos prezidentas K.Grinius. Kaunas, 1926 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Gruodžio 17-oji turbūt dar ilgus dešimtmečius kels asociacijas su 1926 metais įvykdytu valstybės perversmu, atvedusiu į valdžią tautininkus ir jų prezidentą Antaną Smetoną. Kur kas mažiau prisimenančiųjų, kad tą pačią dieną 1866 metais gimė kitas Lietuvos vadovas - Kazys Grinius. Maža to, šios dvi datos tiesiogiai susijusios, nes perversmo data buvo pasirinkta neatsitiktinai - tą dieną K.Grinius minėjo savo gimtadienio šešiasdešimtmetį. Tad šiandien turime puikią progą prisiminti ir palyginti dviejų politinių oponentų gyvenimo trajektorijas, kurios dramatiškai susikirto 1926-ųjų gruodį.

Pirmuoju demokratiškai išrinktu Lietuvos prezidentu laikomas A.Smetona, paskutiniuoju demokratiniu būdu į valdžią atėjusiu prezidentu - K.Grinius. Galiausiai A.Smetonai teko būti paskutiniuoju nepriklausomos tarpukario Lietuvos vadovu. Du politiniai oponentai, kuriuos galima palyginti su ugnimi ir vandeniu. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šių dviejų vyrų gyvenimo keliai net neturėjo susiliesti. Tačiau netrukus pamatysime, kad likimas norėjo kitaip.

Vienas - Ukmergės krašto vaikas, užaugęs netoli Taujėnų, prie paukščiais krykšiančio Lėno ežero. Kitas - santūrus sūduvis iš Sasnavos valsčiaus lygumų. Šiedu vyrai niekada nebuvo nei draugai, nei sąjungininkai, nors ne kartą buvo susitikę ir ne kartą sėdėjo vienoje posėdžių salėje. Kadaise jie trumpam buvo netgi vienoje partijoje.

Du studentai, du kovotojai

Tačiau kol kas grįžkime prie ištakų. Kaip jau minėjome, K.Grinius gimė 1866 metų gruodžio 17 dieną Sasnavos valsčiaus Selemos Būdos kaime. Skaityti ir rašyti lietuviškai jį išmokė tėvai, nors šiaip jam, kai ir daugeliui to meto vaikų, teko mokytis rusiškoje mokykloje.

Rusiškai teko mokytis ir A.Smetonai - einantį dešimtuosius metus tėvas jį pirmą kartą nuvežė į už 12 kilometrų nuo gimtųjų Taujėnų esančią rusišką pradžios mokyklą. Tuo metu gimnazistas K.Grinius jau skaitė pirmuosius "Aušros" numerius ir pats mėgino plunksną, leido ranka rašytą laikraštėlį "Priešaušris". Kai 1887-aisiais K.Grinius baigė Marijampolės gimnaziją ir įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, A.Smetonai buvo likę dar metai krimsti pradžios mokslus.

Tuo metu, kai A.Smetona Ukmergėje ruošėsi stoti į progimnaziją, Vincas Kudirka išleido pirmąjį "Varpo" numerį. K.Grinius aktyviai įsitraukė į varpininkų veiklą. Šis būsimo politiko gyvenimo etapas tikrai vertas dėmesio - jei ne vėlesnis varpininkų suartėjimas su socialdemokratinių pažiūrų veikėjais, paskatinęs tolesnį K.Griniaus pažiūrų posūkį kairėn, jis galbūt ir būtų atsidūręs vienoje valtyje su savo būsimu politiniu oponentu A.Smetona. Juk varpininkai, kaip ir gerokai vėliau politiniame kraštovaizdyje pasirodysiantys tautininkai, taip pat propagavo tautines idėjas ir tautinę vienybę. Tačiau greičiausiai tai vis dėlto nebūtų įvykę, nes, kitaip, nei būsimi tautininkai, V.Kudirkos pasekėjai nuolat pabrėždavo humanizmą, demokratiškumą ir liaudiškumą, niekuomet nesusižavėjo "vadizmo" ar tvirtos rankos idėja.

Pats K.Grinius, beje, nevengė domėtis ir socialistine ideologija. Kaip trečiajam prezidentui skirtoje monografijoje nurodo istorikas Alfonsas Eidintas, būdamas ketvirtame kurse K.Grinius ne tik spėjo prisiskaityti Karlo Marxo ir Friedricho Engelso kūrinių bei kitokios socialistinės literatūros, bet ir šiek tiek dalyvavo lietuvių socialistų veikloje. Turint galvoje, kad socializmo idėjos buvo madingos tarp visos Europos studentų, tokia draugyste labai stebėtis nereikėtų.

1893-ieji abiem būsimiems prezidentams labai svarbūs. K.Grinius išlaikė baigiamuosius egzaminus universitete, gavo diplomą ir, devynis mėnesius atidirbęs gydytoju laive bei sukaupęs šiek tiek pinigų, grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais A.Smetona sėkmingai baigė progimnaziją, išlaikė egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją, bet netrukus šio sumanymo atsisakė ir nusprendė tęsti mokslus Mintaujos gimnazijoje. Galima sakyti, kad būtent tai buvo lemiamas momentas, padėjęs pagrindus būsimo pirmojo Lietuvos prezidento pažiūroms ir pirmasis žingsnis politinės kovos keliu.

Būtent šioje gimnazijoje mokytojavusio Jono Jablonskio globotas A.Smetona su grupe lietuvių griežtai atsisakė vykdyti administracijos reikalavimą, kad moksleiviai katalikai prieš pamoką sukalbėtų maldą rusiškai. Už tai 1896 metų rudenį A.Smetona ir dar penkiolika mokinių iš gimnazijos buvo pašalinti. Tačiau maištautojai nepasidavė - nuvykę į Peterburgą jie gavo švietimo ministro leidimą tęsti mokslus. Tačiau į Mintaują būsimasis prezidentas nebegrįžo - po metų jis baigė gimnaziją Peterburge ir ten pat įstojo į universitetą, kur pasirinko teisės studijas. Kaip ir Maskvoje studijavęs K.Grinius, A.Smetona Peterburge aktyviai įsiliejo į lietuvių studentų draugijų veiklą, bet, priešingai nei jo vyresnysis kolega, socialistinės ideologijos jis vengė lyg ugnies. Atrodo, šie metai ir lėmė tai, kad abu politikai po daugelio metų taps nesutaikomi oponentai.

Jau Peterburge buvo matyti, kad A.Smetona nevengia aktyvių kovos būdų. 1899 metais už dalyvavimą protestuose prieš studentų teisių į eitynes suvaržymą jis buvo pašalintas iš universiteto, suimtas ir po dviejų savaičių įkalinimo ištremtas į Vilnių. Ir nors po mėnesio jam buvo leista tęsti studijas, 1902 metais A.Smetona vėl atsidūrė tvirtovėje - šį kartą už lietuviškos literatūros laikymą. Laimei, pritrūkus įkalčių byla buvo nutraukta. Tais pačiais metais baigęs studijas būsimasis prezidentas grįžo į Lietuvą. Gavęs Vilniuje kuklią advokato padėjėjo vietą, A.Smetona tuoj pat aktyviai įsitraukė į visuomeninę politinę veiklą. Netrukus jo ir K.Griniaus keliai pirmą kartą susikirs - abu vyrai kuriam laikui taps vienos partijos nariais.

Tais pačiais metais, kai A.Smetona sugrįžo į Lietuvą, netoli Šiaulių esančiame Dabikinės dvare susirinkę varpininkai svarstė jų steigiamos Lietuvos demokratų partijos programą, kurią rengusiam Povilui Višinskiui aktyviausiai talkino ne kas kitas, o K.Grinius. Jau minėtoje A.Eidinto monografijoje rašoma, esą partijos programoje buvo ypač pabrėžta, kad būtina išrinkti visiems luomams ir visiems gyventojų sluoksniams atstovaujantį Seimą. Kitaip sakant, dar gerokai iki 1918 metų vasario 16-osios buvo aiškiai kalbama apie tai, kad Lietuva turi tapti nepriklausoma valstybe.

Netrukus aktyviu partijos nariu tapo ir A.Smetona, vėliau drauge su kitais bendraminčiais suformuosiantis vadinamąją Pažangos srovę. Partijoje, ypač jos Vilniaus skyriuje, netrukus atsirado aiški takoskyra tarp už radikalesnės dalies, kuriai, be P.Višinskio ir Felicijos Bortkevičienės, galima priskirti ir K.Grinių, ir nuosaikiųjų, labiau už kultūrinę, o ne politinę veiklą pasisakančių veikėjų, tarp kurių buvo A.Smetona. Tai atsispindėjo ir Vilniaus spaudos, jos leidybos reikaluose. K.Grinius drauge su F.Bortkevičiene iš Jono Vileišio perėmė laikraščio "Lietuvos žinios" leidybą, 1909-1910 metais buvo net "Lietuvos žinių" redaktoriumi, o A.Smetona drauge su Juozu Tumu-Vaižgantu 1907 metais Vilniuje pradėjo leisti savaitraštį "Viltis", kuris netrukus tapo modernesnių jaunų Lietuvos intelektualų (Konstantino Čiurlionio, Sofijos Kymantaitės ir kitų) tribūna. A.Smetonos redaguojama "Viltis" dažnai kirtosi su K.Griniaus ir F.Bortkevičienės "Lietuvos žiniomis".

Takoskyra tarp dviejų srovių, išryškėjusi jau po to, kai 1905 metais buvo įsteigta A.Smetonos pažiūroms artimesnė tautiškoji Lietuvių demokratų partija (LDP), buvo neišvengiama. LDP pamažu, bet užtikrintai artėjo skilimo link. Po poros metų atsitiko tai, kas turėjo atsitikti.

1907 metų rudenį Vilniuje sušauktas visuotinis LDP suvažiavimas svarstė svarbiausią klausimą - kokia turėtų būti partijos taktika. Dešinysis sparnas, kuriam atstovavo A.Smetona, gynė kompromisinę ir taikingą poziciją. Tuo tarpu kairysis flangas, kuriam priklausė K.Grinius, pasisakė už giežtą kovą ne tik prieš Rusijos valdžią, bet ir savuosius dvarininkus ir klerikalus. Po balsavimo laimėjo kairieji. Tuomet A.Smetona su grupe bendraminčių pareiškė išeiną iš LDP. Dviejų būsimų prezidentų keliai išsiskyrė. Netrukus jie atsidurs ne tik skirtingose politinių barikadų pusėse - juos atskirs ir Pirmojo pasaulinio karo fronto linija.

Nepriklausomos valstybės link

1915 metais Suvalkija, kur tuo metu gyveno ir dirbo daktaras K.Grinius, atsidūrė pačiame Vokietijos ir Rusijos karo veiksmų sūkuryje. Kaip ir tūkstančiai šio krašto gyventojų, ieškančių saugesnės vietos, būsimasis prezidentas su šeima traukdamasis į Rytus apsistojo Rusijoje. Jis dar nenujautė, kad ten laukia dar didesni išbandymai ir netektys. O tuo metu A.Smetona pasiliko santykinai ramiame Vilniuje. Galima sakyti, kad nuo to laiko prasidėjo naujas A.Smetonos politinės biografijos etapas: pasitraukus iš Lietuvos nemažai daliai žymių visuomenės veikėjų atsirado daugiau erdvės veiklai. Ir A.Smetona nedvejodamas ėmė veikti. Drauge su kitais veikėjais jis aktyviai dalyvavo dar 1914 metų rugsėjį įkurtos Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti (LDNKŠ) veikloje, buvo išrinktas jos vicepirmininku, o kaizerinei kariuomenei okupavus Vilnių ir daliai LDNKŠ vadovybės pasitraukus į Peterburgą tapo šios organizacijos vadovu. Vokiečių okupacinei valdžiai griežtai varžant lietuvių visuomeninę, o juo labiau - politinę veiklą, LDNKŠ tam tikra prasme tapo ir diskusijų apie Lietuvos ateitį centru. Iš visuomenės veikėjo Petro Klimo 1916 metais rašyto dienoraščio matyti, kad jau 1916 metų kovą tarp lietuvių inteligentų susiformavo gana aiški nuostata - nepriklausomai nuo karo baigties siekti Lietuvos savarankiškumo ar net nepriklausomybės. "Daugelis dar neatskyrė autonomijos nuo savarankiškumo", - pažymėjo P.Klimas ir čia pat pridūrė, jog visų grupės narių "ūpas kiaurai patriotiškas".

1917 metais jau ėmė aiškėti, kad Vokietija karą pralaimi, tad Lietuvą vis dar kontroliuojančios kaizerinės administracijos pozicija gerokai sušvelnėjo. Vokiečiai po ilgų dvejonių leido sušaukti lietuvių konferenciją, o rudenėjant buvo duotas ir ilgai lauktas leidimas leisti laikraštį "Lietuvos aidas", kurio redaktoriumi ir leidėju tapo A.Smetona. Jis aktyviai dalyvavo ir lietuvių konferencijos organizacinio komiteto veikloje. Rugsėjo 18-22 dienomis vykusioje konferencijoje buvo sudaryta Lietuvos Taryba, po penkių mėnesių priimsianti istorinį Vasario 16-osios aktą. Jos pirmininku buvo išrinktas A.Smetona. Šias pareigas su trumpa pertrauka jis eis iki 1919 metų pradžios.

Tuo metu K.Grinius nei apie lietuvių konferenciją, nei apie Lietuvos Tarybą, nei apie A.Smetonos ir kitų politikos veikėjų surengtą Berno konferenciją, kurioje buvo svarstoma politinė Lietuvos ateitis, nei apie pasitarimus Švedijoje, nei apie suvažiavimus JAV lietuvių kolonijose, dar nieko nežinojo. Karo bangų nublokštas su šeima jis atsidūrė Kaukaze, tad informacija apie visus šiuos įvykius jį pasiekė smarkiai pavėlavusi. Tačiau net ir ten būsimas trečiasis prezidentas nenustojo kurti savosios Lietuvos ateities vizijos. Galimybė sugrįžti prie aktyvesnės politinės veiklos K.Griniui atsirado 1917 metų spalį, kai jis, kaip ir nemaža dalis lietuvių pabėgėlių, atvyko į Voronežą. Čia netrukus buvo sudaryta Lietuvių vyriausioji taryba Rusijoje (LVRT) ir K.Grinius vienbalsiai buvo išrinktas jos pirmininku.

Deja, aktyviai dalyvauti LVRT veikloje K.Griniui sutrukdė šeimą užgriuvusi nelaimė. Rusijoje jau siautė pilietinis karas ir Kislovodsko miestas, kuriame gyveno šeima, ėjo iš rankų į rankas. 1918 metų spalio 8 dieną miestą puolant Raudonajai armijai, plėšikaujantys kareiviai nušovė K.Griniaus žmoną Joaną ir sunkiai sužeidė dukrą Gražiną, kuri netrukus mirė. Kaip ir daugybė lietuvių pabėgėlių, K.Grinius ieškojo kelio namo, į tėvynę. 1919 metų gegužę jis su sūnumis Jurgiu ir Kaziu išplaukė į Marselį. Deja, sergantis Jurgis Grinius Lietuvos taip ir nepasiekė - liepos mėnesį jis mirė ir buvo palaidotas Pietų Prancūzijoje. Vienintelis likęs K.Griniaus sūnus karininkas Kazys ėmėsi organizuoti į Lietuvą laivais siunčiamų prekių apsaugą, o būsimasis trečiasis prezidentas vėl grįžo prie politinės ir visuomeninės veiklos. Jis buvo priimtas į Lietuvos laikinosios Vyriausybės delegaciją Taikos konferencijoje ir paskirtas repatriacinės komisijos pirmininku, jo dėka į tėvynę iš vokiečių nelaisvės sugrįžo apie tūkstantis lietuvių. Lapkričio mėnesį į karo nusiaubtą Marijampolę grįžo ir pats K.Grinius. Iš pradžių jis ėmėsi įprasto gydytojo darbo, bet netrukus jo vėl laukė aktyvi politinė veikla ir susitikimas su A.Smetona.

Rinkimai ir perversmai

A.Smetona tuo metu jau buvo pirmasis Lietuvos prezidentas - balandžio 4 dieną, remdamasi Laikinąją Konstitucija, šalies vadovu jį išrinko Valstybės Taryba. Vienas iš prezidento uždavinių buvo kiek galima greičiau sušaukti rinkimus į Steigiamąjį Seimą. Tačiau - nors tarptautinė opinija, ypač Antantės šalys, dažnokai teigė, kad Laikinoji Vyriausybė neturi tautos įgaliojimų, nors rinkimams nebetrukdė iš krašto išvaryti bermontininkai - A.Smetona rinkimų skelbti neskubėjo. Padėtį dar labiau komplikavo 1920 metų vasario 23-23 dienomis įvykęs Kauno įgulos maištas, kurio metu kareiviai ir jaunesnieji puskarininkiai ne tik reiškė nepasitenkinimą prastu aprūpinimu, bet ir kėlė politinius reikalavimus ir, bolševikų agitatorių veikiami, net ėmėsi sudarinėti revoliucinius komitetus. Valstybei, neturinčiai visiems piliečiams atstovaujančios valdžios, iškilo rimtas pavojus.

Tą puikiai suprato ir K.Grinius. Numalšinus įgulos maištą jis su inžinieriumi Silvestru Gaižiūnu nuvyko pas A.Smetoną. Po dviejų dešimtmečių pats K.Grinius susitikimą su prezidentu prisimins taip: "Kiek įmanydami kalbinome jį greičiau skelbti rinkimus į Steigiamąjį Seimą, kad Lietuva išvengtų dar pavojingesnių žiaurumų." A.Smetona sutiko, kad padėtis krašte sudėtinga, pažadėjo nebedelsti ir šį pažadą netrukus ištesėjo. Rinkimai buvo paskirti balandžio 14-16 dienomis.

Prasidėjo rinkimų kampanija. Joje aktyviai dalyvavo ir vienas liaudininkų bloko vadovų K.Grinius. Jis agitavo ne tik Marijampolėje, kur visi pažįsta jį kaip gydytoją, bet ir Kaune, kur pasakė kalbą iš Rotušės balkono. Beje, iš to paties balkono į minią kreipėsi ir kitų dviejų stambiausių partijų - krikščionių demokratų bloko ir socialdemokratų atstovai. Nepaisant aktyvios ir įdomios agitacijos, rinkimus užtikrintai laimėjo 46 proc. balsų surinkę krikdemai. Su 23 proc. balsų liaudininkai liko antri.

O A.Smetonos vadovaujamiems tautininkams nepasisekė - ši negausi ir ne itin populiari partija nepateko net į parlamentą. Taigi prezidento įgaliojimus A.Smetona turėjo perduoti Seimo daugumos išrinktam Aleksandrui Stulginskiui. Nuo šiol iki pat 1926 metų gruodžio pirmojo Lietuvos prezidento laukė opozicionieriaus dalia. Jis ir toliau aktyviai dalyvavo politikoje - vadovavo Tautos pažangos partijai, dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje, redagavo įvairius leidinius, tarp jų - žurnalą "Vairas". Už "Vaire" išspausdintą straipsnį, kuriame buvo kritikuojamas Augustinas Voldemaras, 1923 metų lapkritį kelioms dienoms buvęs prezidentas net buvo atsidūręs už grotų.

O tuo metu K.Grinius toliau kopė į politikos aukštumas. Atsistatydinus Ernesto Galvanausko Vyriausybei, jam buvo patikėta suformuoti šeštąjį ministrų kabinetą, kuriam jis vadovavo iki 1922 metų vasario. K.Griniaus Vyriausybei teko nelengvi išbandymai - Vilniaus praradimas, ginkluota ir diplomatinė kova už Lietuvos nepriklausomybę ir jos tarptautinį pripažinimą, derybos dėl taikos su Rusija. Vėliau K.Grinius buvo išrinktas į Pirmąjį, Antrąjį ir Trečiąjį Seimus. Būtent pastarajame jam vėl teko susitikti su A.Smetona - į parlamentą, kuriame užtikrintą daugumą iškovojo kairieji, pateko ir trys tautininkai. Tačiau tai buvo kukli A.Smetonos pergalė. Tuo tarpu K.Griniui tai buvo politinės karjeros viršūnė: jis Seimo daugumos buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu. Tačiau neilgam. Tų pačių metų gruodžio 17 dieną, minint K.Griniaus šešiasdešimtmetį, tautininkus remianti aviacijos karininkų grupė užėmė Seimą, ir 12 valandų trukusio spaudimo privertė atsistatydinti Mykolo Sleževičiaus Vyriausybę.

Vyriausybės atsistatydinimas įstūmė prezidentūroje izoliuotą valstybės vadovą į labai keblią padėtį. Neturėdamas jokios informacijos apie nuotaikas krašte ir suprasdamas, kad perversmininkai priemonių daugiau nebesirinks, K.Grinius pareiškė esąs pasirengęs pasiduoti smurtui ir atsistatydinti, bet su sąlyga, kad tautininkų veikėjai pasižadės laikytis galiojančios Konstitucijos. Gavęs tokį patikinimą, vėlų gruodžio 17-osios vakarą K.Grinius priėmė M.Sleževičiaus atsistatydinimą, o naująją Vyriausybę pavedė sudaryti A.Voldemarui. Tada prezidentas atsistatydino pats, ir gruodžio 19-ąją tas pats Seimas naujuoju valstybės vadovu išrinko A.Smetoną. Tiesa, posėdyje dalyvavo tik 42 iš 85 parlamentarų, bet tautininkų lyderiui jie atidavė 38 balsus. Iki pat nepriklausomybės praradimo A.Smetona taps nepakeičiamu šalies vadovu, o K.Grinius vėl atsidurs opozicijoje o netrukus visai pasitrauks iš politinės veiklos.

1940 metų birželį abu prezidentus vėl atskirs valstybių sienos. Sovietams okupuojant kraštą, A.Smetona skubiai pasitrauks į Vokietiją, o K.Grinius liks Lietuvoje. Iš gimtinės jis pasitrauks tik 1944-aisiais, SSRS ir Vokietijos karo frontui vėl ritantis į Vakarus. Jis patrauks tuo pačiu keliu, kaip ir A.Smetona ir per Vokietiją pasieks JAV. Tačiau dviejų politikų keliai jau nebesusikirs, nes A.Smetonos jau nebebus tarp gyvųjų: 1944 metų sausio 9 dieną pirmasis ir paskutinysis tarpukario Lietuvos prezidentas žuvo per gaisrą savo namuose Klivlande. K.Grinius savo oponentą pergyvens šešeriais metais. Iki pat mirties 1950-aisiais jis rašys atsiminimus ir mėgins atkreipti pasaulio lyderių dėmesį į okupuotos Lietuvos bylą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"