TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Du pulkininko Juozo Listopadskio gyvenimai

2016 04 22 6:00
Pirmasis istorinis žygis, kuriame dalyvavo kariūnas Juozas Listopadskis. Lietuvos kariuomenė atsiima iš latvių perimtą Palangą. 1921 m. kovas. LCVA nuotrauka

Lietuvos kariuomenės karininko Juozo Listopadskio gyvenimą lyg aštraus kardo kirčiu istorija ir likimas padalijo į dvi dalis. Šie du gyvenimai skyrėsi vienas nuo kito kaip diena ir naktis. Pirmasis – laimingas, kupinas gražių siekių, šviesių svajonių ir jų išsipildymo. Antrasis pažymėtas sunkiais sąžinės priekaištais, kaltės ir bejėgiškumo jausmu, skaudžiais išgyvenimais dėl jį patį ir visą Lietuvą ištikusios lemties.

Pirmoji J. Listopadskio gyvenimo dalis – tai nuolatinis veržimasis aukštyn, ne tik vejantis savo svajones bet ir ištikimai tarnaujant nepriklausomai Lietuvai. Paprastas Marijampolės apskrities Antanavo valsčiaus Griešių kaimo vaikinas iš nelabai pasiturinčios daugiavaikės ūkininkų šeimos sugebėjo įgyti vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, įstoti į karo mokyklą ir per 18 tarnybos metų nuo leitenanto pakilo iki Generalinio štabo pulkininko leitenanto, o galiausiai tapo Karo mokyklos bataliono vadu ir padėjo siekti savo tikslų jaunajai karių kartai.

Lietuvos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas leitenantas Juozas Listopadskis./Nuotrauka iš Juozo Listopadskio knygos „Laisvės ir vergovės metai“

Beje, karininkas buvo atkaklus ne tik tarnyboje: šešerius metus jis puoselėjo švelnius jausmus dar gimnazijoje nusižiūrėtai jaunesnei bendramokslei, kantriai laukdamas, kol ji atsakys tuo pačiu, ir galiausiai pasiekė savo: visa ši istorija baigėsi vedybomis. Mėgstama tarnyba, puiki karjera, darni ir draugiška šeima buvo didžiausios J. Listopadskio laimės pagrindas. Laimės, kuri, atrodė, truks amžinai.

Deja, 1940-ųjų vasarą Lietuvą užgriuvusi neganda sugriovė viską. Visą gyvenimą Tėvynę ginti rengtas karys tomis dienomis priėmė sprendimus, kurie tikriausiai ir pačiam buvo netikėti. Pamynęs priesaiką Lietuvai, jis vienu neatsargiu žodžiu leido suprasti sutinkąs, o vėliau ir prisiekė tarnauti okupantams. Vietoj lietuviškų simbolių ant uniformos prisisiuvo atėjūnų primestus ženklus. Sukandęs dantis vykdė nekenčiamų raudonųjų politrukų nurodymus. Pakluso ir įsakymui vykti į Karo akademiją Maskvoje, nors tą akimirką turėjo kitokį pasirinkimą. Ir visa tai tuo metu, kai daugelis Lietuvos karininkų, prievarta išvežtų į Rusiją, kankinosi Rusijos lageriuose ar sulaukė budelio kulkos.

O toliau – svetimas dviejų tironų karas, 16-oji lietuviškoji divizija, skerdynes primenantys mūšiai: Raudonosios armijos vadai ir politrukai negailėjo lietuvių kraujo. Kautynės Kurše, kur raudonarmiečio uniforma apvilktas lietuvis karys buvo priverstas pakelti šautuvą prieš vokiečių pusėje kovojantį brolį lietuvį. Ir galiausiai, jau po karo – nykus darbas Žemės ūkio akademijos Karinėje katedroje, iš kurios jis, kaip ir kiti šio dalyko dėstytojai lietuviai, galop buvo išgrūstas į gatvę – be pensijos ir perspektyvų. O tuomet – kryžiaus keliai, bandant gauti bent jau invalidumą.

Pats J. Listopadskis prisimena, kad tuomet jautėsi laimingas atsikratęs nekenčiamos svetimos milinės, tačiau labai gerai matė ir kitą medalio pusę: „Esu dimisijos II grupės invalidumo pensininkas, apstumdytas ir pažemintas Lietuvos karininkas.“ Tai žodžiai iš J. Listopadskio memuarų. Nors šiuos prisiminimus autorius rašė vengdamas didelių emocijų, kartais atpasakodamas įvykius tarsi pašalinio stebėtojo akimis, tarp jų eilučių galima aptikti daugybę sunkių išgyvenimų. Ypač kalbant apie lemtingą 1940-ųjų lūžį. Susidaro įspūdis, kad, viena vertus, J. Listopadskis negali atleisti sau už tuomet priimtą sprendimą paminti Lietuvos kario priesaiką, o antra vertus, nuolat mėgina pateisinti ar net filosofiškai pagrįsti tokį savo poelgį. Galbūt ne visi šiuose memuaruose išdėstyti faktai yra neginčijama tiesa, tačiau netikėti autoriaus jausmų nuoširdumu irgi negalima. Mat 1959 metais rašyti prisiminimai nebuvo skirti sovietinei spaudai. Priešingai, už tokio turinio tekstą buvęs karininkas galėjo sulaukti labai rimtų nemalonumų.

Kauno karo mokyklos kariūnai paskaitose./Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka

Nors memuaruose išsamiai aprašomi ir J. Listopadskio laisvės, ir jo vergijos metai, pradedant karo mokykla ir baigiant išėjimu į atsargą, vis dėlto vieną dalyką jų autorius nutyli. Ir nutyli tikrai ne dėl to, jog nenori to prisiminti, o todėl, kad iki gyvenimo pabaigos jis taip ir nesužinojo, jog likimas jam rengė dar vieną, trečiąjį gyvenimo scenarijaus variantą. Karininkas nė nujausti nenujautė, kad jis galėjo tapti visuotinį tautos sukilimą rengusios antisovietinės organizacijos nariu ir kad taip neįvyko dėl vieno pogrindininko išreikštų abejonių.

Ar būtų dimisijos pulkininkas prisidėjęs prie pogrindininkų, sunku pasakyti, tačiau taip jis būtų galėjęs nusimesti jo sąžinę slegiantį sunkų akmenį. Kita vertus, tokiu atveju kaltės išpirkimas jam būtų daug kainavęs. Mat, visi organizacijos, čekistams ją susekus ir likvidavus, nariai ilgiems metams atsidūrė lageriuose, o vadovas buvo sušaudytas. Bet apie visa tai – kiek vėliau. O dabar pradėkime nuo pradžių ir įdėmiau pažvelkime į šviesiąją J. Listopadskio gyvenimo dalį.

Pirmasis karininko Juozo Listopadskio mokytojas – Karo mokyklos viršininkas Pranas Tvaronas./Nuotrauka iš Lietuvos albumo

Pirmasis kariūno žygis

„Likimas lėmė, kad mano jaunos dienos sutapo su Nepriklausomos Lietuvos atgimimu. (...) Nepriklausomos Lietuvos metais kiekvienam jaunuoliui durys į platų gyvenimą buvo atidarytos, tereikėjo noro, pasiryžimo, ir buvo galima daug ką pasiekti“, – rašė J. Listopadskis. Ir nors memuarų autorius tiesiogiai apie tai neužsiminė, galime spėti, kad jis anksti apsisprendė rinktis kario kelią ir atkakliai stengėsi žengti pirmuosius žingsnius šiuo keliu. Tai galėtų patvirtinti enciklopedinis faktas, kad J. Listopadskis į Lietuvos kariuomenę stojo 1919 metais, dar vykstant Nepriklausomybės kovoms, tačiau dėl ligos iš jos buvo paleistas.

Vis dėlto po metų jaunuolis dar kartą bandė laimę, šį kartą stodamas į Kaune veikiančią Karo mokyklą. Patekti ten nebuvo lengva – kandidatų daug, atranka griežta. Norintieji tapti kariūnais iš karto buvo pratinami prie kariškos tvarkos: rikiuotė, mokymai, režimas, griežtos nuobaudos už menkiausius nusižengimus. Ištvėrė ne visi. Vis dėlto 1920 metų lapkričio 15-ąją į Karo mokyklos IV aidą buvo priimta maždaug du šimtai kariūnų. Tarp jų – ir J. Listopadskis. Ketvirtojoje laidoje buvo nemažai kariūnų, kurių vardai vėliau įėjo į Lietuvos istoriją. Tai ir būsimi Lietuvos partizanų vadai Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Leonas Taunys-Kovas (1946-aisiais sušaudytas enkavėdistų), būsimas Lietuvos kariuomenės Ginklavimo valdybos viršininkas Pranas Lesauskas (vėliau sovietų suimtas ir 1942 metais iš bado miręs Sibire), ir būsimas Atlanto nugalėtojas Steponas Darius, beje, mokykloje subūręs futbolo komandą ir tapęs jos treneriu.

Mokslai buvo nelengvi ir labai intensyvūs, nes, trūkstant karininkų, kariūnams per metus teko išeiti kursą, kuris normaliomis sąlygomis būtų trukęs porą metų. „Darbo daug – dienos sunkios. Ne tiek pavargdavome dvasiškai, kiek fiziškai. Keldavomės 6.00, guldavomės 23 valandą. Nuo pat ryto tik spėk vykdyti vadų įsakymus. Trūkdavo miego. Ir kokia ta lova būdavo brangi ir gera, kai galėdavome į ją atsigulti“, – rašoma J. Listopadskio memuaruose.

Karo mokyklos IV laidos kariūnai su karininkais./Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka

Prisimena memuarų autorius ir tai, kaip 1921-ųjų kovo pabaigoje jam su kitais kariūnais teko dalyvauti pirmame istoriniame žygyje – iš latvių atsiimti Palangą. Čia turbūt reikėtų priminti, kad 1919 metų lapkričio pabaigoje, lietuviams vos spėjus išvyti iš Palangos bermontininkus, mieste pasirodė 150 latvių kareivių, jie išstūmė menkas lietuvių pajėgas ir įvedė ten savo valdžią. Ginčas su latviais dėl Palangos truko dvejus metus, kol tarptautiniai arbitrai išsprendė jį Lietuvos naudai. Reikia tik įsivaizduoti, kaip džiaugėsi kariūnai, gavę galimybę žygiuoti į atgautą pajūrio dalį. Jų nuotaikos puikiai atsispindi ir J. Listopadskio memuaruose: „Pirmą kartą pamatau jūrą ir iš vaiko dienų brangintą Birutės kalną. O kaip man šis vardas artimas ir brangus!.. Po ilgų kalbų, didelių iškilmių ir paradų grįžome atgal, nors labai pavargę, bet patenkinti. Palanga – langas į jūrą – mūsų!“

3-iojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulko, kuriame tarnavo J. Listopadskis, kariai per Vasario 16-osios iškilmes Ukmergėje.1922 m./LCVA nuotrauka

Tarnyba ir meilė

Metai Karo mokykloje prabėgo greitai. Ir štai 1921 metų gruodį išlaikęs baigiamuosius egzaminus, J. Listopadskis jau siuvasi prie uniformos leitenanto antsiuvus. Netrukus prasidės naujas – dabar jau karininko – gyvenimas. „Keistas, dar nepatirtas jausmas nuplaukė per krūtinę. Lyg ko gaila, lyg tapau senesnis“, – taip pirmąsias akimirkas po išleistuvių prisimena memuarų autorius.

1922 metų sausį J. Listopadskis paskiriamas į pirmąją tarnybos vietą – Ukmergėje dislokuotą 3-iąjį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulką. Čia jam pirmą kartą teko uostyti parako, mat pulko batalionai vienas po kito turėjo budėti prie neutralios zonos, atskyrusios Lietuvą nuo lenkų okupuoto Vilniaus krašto. Batalionui patikėtame 20 kilometrų ilgio bare ramu tikrai nebuvo. „Čia tarnavau kelis mėnesius, ir veik nebuvo tos savaitės, kad kuri nors mūsų lauko sargyba nesusikautų su lenkų partizanais“, – prisimena J. Listopadskis.

Nuo 1923-ųjų pulkui nebereikėjo eiti apsaugos tarnybos ir, kaip pažymi J. Listopadskis, „prasidėjo gyvenimas taikos meto sąlygomis“. Tačiau ir ramiu metu nė vienas karininkas negalėjo žinoti, ką jam atneš rytojus. Garantuotos buvo tik nuolatinės permainos ir klajokliškas gyvenimas – „šiandieną – čia, rytoj – kitur“.

Plungėje dislokuoto bataliono vadui Juozui Listopadskiui teko evakuoti nacių užgrobtos Klaipėdos įgulą. 1939 metų kovas./LCVA nuotrauka

Klajonių iš tiesų netrūko J. Listopadskio tarnyboje. Čigoniškas gyvenimas prasidėjo 1923-iųjų pavasarį, kai karininkas buvo perkeltas į Anykščiuose dislokuotą 4-ąją kuopą. Kitų metų pradžioje pulkas persikėlė į Kauną, o vasarą J. Listopadskis jau siunčiamas į neseniai atgautą Klaipėdos kraštą užkirsti kelią vietos vokiečių rengiamam sukilimui. Paskui – vėl Kaunas, o 1925-ųjų lapkritį – Alytus. „Dauguma keliamų iš Kauno į Alytų labai nuliūdo ir skaudžiai išgyveno, o aš, priešingai, širdyje buvau labai patenkintas“, – prisimena J. Listopadskis.

Atskleiskime tokio džiaugsmo paslaptį: Alytuje gyveno ir mokytojavo buvusi gimnazijos bendramokslė Birutė, Juozo nusižiūrėta dar penktoje klasėje. Per tuos šešerius metus jai prirašyti kalnai meilės laiškų, būta ir keletas susitikimų, bet aiškaus atsakymo į rodomus jausmus taip ir nesulaukta. Galgi dabar pavyks? Alytuje Juozas lankė išrinktąją kas savaitę, kol sykį įsidrąsino paprašyti jos rankos. Koks buvo jauno karininko džiaugsmas, kai po ilgų laukimo metų išgirdo atsakymą „Taip“. 1926 metų birželio 20-ąją pora susituokė.

Nuo tos akimirkos gyvenimas tik šviesėjo. Išsvajota mergina šalia, įdomi tarnyba, žadanti daug perspektyvų. 1927-ųjų pradžioje J. Listopadskis, jau vyresnysis leitenantas, vėl grįžta į Ukmergę tarnauti Didlžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-jame pėstininkų pulke. 1928-aisiais Ukmergės gimnazijoje pagaliau išlaiko brandos egzaminus (stodamas į Karo mokyklą buvo baigęs tik 8 klases).

1931-aisiais J. Listopadskis, išlaikęs konkursinius egzaminus, įstojo į Kaune veikiančius Aukštuosius karininkų kursus, po trejų metų juos sėkmingai baigė, gavo majoro laipsnį ir buvo paskirtas į Šiauliuose įsikūrusį III pėstininkų divizijos štabą. Toliau karjera ėjo kaip per sviestą: majoras, Plungėje dislokuoto bataliono, dalyvavusio evakuojant nacių užgrobtos Klaipėdos įgulą, vadas, pulkininkas leitenantas, Telšių įgulos viršininkas, galiausiai 1940-ųjų kovą – Karo mokyklos bataliono vadas. Šiuo paskyrimu karininkas negalėjo atsidžiaugti. „Negaliu suprasti, kas per mano nuopelnai, kieno vertinimas ir iš kur atsirado toks pasitikėjimas manimi. Juk tokia vieta, Karo mokyklos bataliono vado pareigos Lietuvos kariuomenėje vienintelės“, – rašoma J. Listopadskio memuaruose.

Tuo metu karininkas nė nenujautė, kad džiaugtis naujomis pareigomis jam liko trys mėnesiai. Tiesa, tam tikro nerimo vis dėlto būta. Horizontai Europoje tuo metu jau buvo ne tik apniukę, bet ir apgaubti karo dūmų. O tuo metu gegužės pabaigoje visai Karo mokyklai įsakoma persikelti trijų savaičių šaudymo pratyboms į Švenčionėlių poligoną. „Esant tokiai tarptautinei padėčiai mudu su generolu Juodišiumi abejojame: ar gerai daroma perkeliant Karo mokyklą iš Kauno? Juk Švenčionėlių poligonas nuo Kauno gana toli. Bet nieko nepadarysi – įsakymus reikia vykdyti“, – prisimena J. Listopadskis. Į Kauną mokyklos kariūnai ir karininkai turėjo sugrįžti birželio 15-ąją – dieną, kai Lietuvą ištiko katastrofa. Jie sugrįš keliomis dienomis vėliau, o geležinkelio stotyje mūsų karius pasitiks raudonarmiečių kulkosvaidžių vamzdžiai.

Skerdynės prie Aleksejevkos. 16-oji lietuviškoji divizija, kurioje tarnavo Juozas Listopadskis, kaunasi su vermachto divizijomis. 1943 m. vasaris./LCVA nuotrauka

„Kur jūsų ginklai, kur jūsų garbė?!“

„1940 metų birželio 15 diena. Šeštadienis. Išaušo ramus saulėtas vasaros rytas. Nepriklausomos Lietuvos karo mokykla, baigusi Švenčionėlių poligone šaudymo pratimus, ilga vora žygiuoja į Švenčionėlių geležinkelio stotį: į vagonus ir vyksime į savo nuolatinę stovyklą, į Kauną“, – prisimena J. Listopadskis.

Apie devintą ryto traukinys pajuda Vilniaus link. Kariūnai ir karininkai džiaugiasi, kad galės sustoti neseniai atgautoje sostinėje, pasivaikščioti jos gatvelėmis... Tačiau privažiavus Pabradės stotį nutinka tai, ką pats memuarų autorius pavadino perkūnu iš giedro dangaus. Budėtojo pakviestas prie telefono, J. Listopadskis išgirsta tokį Vilniaus stoties komendanto nurodymą: „Vilniaus įgulos viršininkas Pundzevičius įsakė jūsų ešelonui Vilniuje nesustoti, o vykti tiesiai į Kauną. Jeigu kelyje sutiksite Raudonąją armiją, būkite lojalūs, nesipriešinkite! Jeigu turite ką nors iš „M III“ (mobilizacinių planų ir direktyvų), nedelsdamas sunaikinkite.“

Kariai apstulbę. Niekas nieko nesupranta. Kas nutiko? Prasidėjo karas? Aišku tik viena – sovietų kariuomenė jau trypia Lietuvos žemę. Tai po geros valandos Vilniaus stotyje patvirtina jos komendantas ir priduria: „Turimomis žiniomis, mūsų vyriausybė su prezidentu priešakyje pabėgo į užsienį. Kaune ir Vilniuje suirutė ir panika!“

Toliau – kelios valandos laukimo uždarytuose vagonuose prekių stotyje, vėliau trys valandos Kaišiadoryse, kur bent jau buvo leista iš jų išlipti. „Kariūnai tuoj apspito vadus klausinėdami, kas darosi, kodėl viskas vyksta be jokio pasipriešinimo? Juk tai Lietuvos okupacija“, – prisimena J. Listopadskis.

Pirmuosius raudonarmiečius kariūnai išvydo gūdžią naktį, ešelonui pagaliau pasiekus Kauną. Vaizdas buvo nekoks – abiejuose stoties pastato galuose stovi sunkieji kulkosvaidžiai. Prie ešelono skuba svetimomis uniformomis vilkintys kareiviai ir karininkai. Nurodo niekam iš vagonų nelipti, antraip ešelonas būsiąs sunaikintas kulkosvaidžių ugnimi. Išsikrauti ir žygiuoti į Karo mokyklą leidžia tik saulei jau gerokai pakilus.

„Karo mokyklos rajone radome liūdną vaizdą. Budintis karininkas raportavo, kad visas rajonas apsuptas, ant kalno Vaišvydavos link pina rusų kariuomenės su artilerija ir tankais. Ranka parodė ant krantų išstatytus sunkiuosius rusų kulkosvaidžius, kurių vamzdžiai nukreipti į Karo mokyklos rajoną. (...) Išsiskirstėme su laidotuvių nuotaika.(...) Praeinu pro išdidų Vytauto paminklą. O jis žiūri tokiu piktu žvilgsniu ir, rodos, taria žodžius: „Kur jūsų ginklai, kur jūsų garbė?!“

Gana greitai pulkininkas leitenantas J. Listopadskis turėjo to paties klausti jau savęs. Okupantams rengiantis pertvarkyti Lietuvos kariuomenę į vadinamąją Liaudies kariuomenę, jis su dar keliais aukštesniais karininkais buvo pakviestas į buvusį Lietuvos kariuomenės štabą. Kabinete sėdintis uniformuotas rusas, pasidomėjęs karininko socialine kilme, išsilavinimu ir stažu, paklausė, ar šis sutinkąs toliau tarnauti pertvarkytuose lietuviškuose daliniuose. Ir čia J. Listopadskis ištarė lemtingus žodžius: „Kaip bus visiems lietuviams karininkams, taip bus ir man.“ „Gerai“, – atrėžė patenkintas rusas, supratęs, kad ką tik sumedžiojo dar vieną aukšto rango rekrūtą. Tuo metu iki galutinio Lietuvos inkorporavimo į SSRS sudėti ir visiško lietuviškos, tegu ir „liaudies“ kariuomenės pavertimo Raudonosios armijos dalimi buvo likusios vos kelios savaitės. O tuomet J. Listopadskiui neišvengiamai teks rinktis: ar likti ištikimam savo valstybei, ar duoti priesaiką priešui.

Raudonosios armijos 16-oji lietuviškoji šaulių divizija fronte. Rusija, 1943 m. Fotografas Chaimas Levinas./LCVA nuotrauka

Sulaužyta priesaika

„Pačioje 1941 metų pradžioje pasklido žinia, kad visa lietuviška pulko sudėtis turės duoti rusišką priesaiką. Kilo nepaprastas triukšmas. Pulko komisaras ir visi politiniai vadovai šiam reikalui teikė nepaprastą reikšmę. (...) Beveik per du mėnesius pasisekė daugelį perkalbėti, priversti. Politiniai vadovai išreikalavo tvirtus pažadus, kad jie tą rusišką priesaiką tikrai duos. Tuos, kurių nepasisekė perkalbėti bei priversti, areštavo“, – prisimena J. Listopadskis.

Tiesa, pats memuarų autorius nė žodžiu neužsimena, kaip politrukai elgėsi su juo – ar grasino, ar įkalbinėjo, ar bandė įbauginti. Užtai prisimena, kad vasario 23-iąją ištikimybę Sovietų Sąjungai davė vergo lūpomis, tuo pat metu mintyse kartodamas visai kitus žodžius: „Lauksiu progos, o tokiai progai pasitaikius, krauju ir gyvybe išpirksiu savo kaltes, kurių aš pats savo valia nedariau ir kurias turėsiu daryti per prievartą.“ Deja, kaip vėliau pamatysime, šis nebylus pažadas taip ir nebus ištesėtas.

Birželio viduryje, kaip tik per pirmuosius masinius trėmimus, J. Listopadskis atleidžiamas iš pulko vado pareigų. Iš Varėnos poligono jis vyksta į Rygoje įsikūrusį apygardos štabą ir ten gauna 10 dienų atostogų. Apsidžiaugęs karininkas skuba pas Trakuose gyvenančią šeimą. Ir štai tuomet nutinka sunkiai paaiškinamas dalykas. Memuaruose J. Listopadskis prisimena, kad birželio 18-ąją, jam pusryčiaujant namie, į valgomąjį įsiveržė laiškanešys su apygardos štabo telegrama: „Vykti į Maskvą, į Frunzės karo akademiją. Pasirodyti kadrų skyriuje ne vėliau kaip birželio 19 d.“

Ką daryti? Paklusti įsakymui ar ne? Juk galima surizikuoti ir niekur nevykti: kišenėje įsakymas dėl atostogų iki birželio 26-osios. Be to, tiesiog tvyro karo nuojauta. O šią nuojautą stiprino per ankstesnes atostogas balandžio mėnesį Kaune sutiktas atsargos karininkas Leonas Prapuolenis. (J. Listopadskis, be abejo, nežinojo, kad jo pažįstamas yra Birželio sukilimą surengusio Lietuvių aktyvistų ronto veikėjas). Šis jam tuomet pasakė, kad karas tarp SSRS ir Vokietijos gali prasidėti jau gegužės mėnesį ir įkalbinėjo į pulką negrįžti. O gal L. Prapuolenio patarimu pasinaudoti dabar? Gal nusivilkti uniformą ir pasislėpti, kol Lietuvos sieną peržengs vokiečiai?

Deja, rizikuoti karininkas pabijojo. Sprendžiant iš jo paties memuarų, būtent baimė būti suimtam ir nulėmė jo sprendimą paklusti įsakymui. Birželio 19-ąją rytiniu traukiniu jis išvyko į Maskvą, tiesa, dėl visa ko pasiėmęs civilius drabužius. Iki laukto karo pradžios buvo likusios kiek mažiau nei trys paros. Galima tik įsivaizduoti, kaip dėl priimto sprendimo turėjo gailėtis J. Listopadskis, jau Maskvoje sužinojęs apie tai, jog vermachto daliniai veja iš Lietuvos Raudonąją armiją, kuriai jis buvo priverstas vergauti.

Nuo tos akimirkos ši vergija truko dar 15 metų: mokslai Maskvos Frunzės akademijoje, kuri, artėjant frontui, buvo perkelta kažkur prie Taškento, vėliau tarnyba 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje, frontas, o po karo – blaškymasis po įvairių aukštųjų mokyklų karines katedras, stebint budrioms čekistų akims. Ar prisiminė tuomet buvęs Lietuvos karininkas mintis, atėjusias į galvą, duodant priesaiką svetimiesiems: „Krauju ir gyvybe išpirksiu savo kaltes“?

Deja, progos nepasitaikė, nors ji buvo visai šalia. 1946-aisiais kitam buvusiam Lietuvos karininkui Jonui Noreikai (geriau žinomam kaip Generolas Vėtra) įkūrus antisovietinę pogrindžio organizaciją Lietuvių tautinę tarybą, kuri pradėjo rengtis visuotiniam tautos sukilimui, J. Listopadskį, kaip patikimą lietuvį karininką, ketinta kviesti įsitraukti į pogrindžio veiklą. Tačiau kitas organizacijos aktyvistas – Žemaičių legiono vadas Jonas Semaška-Liepa patarė gerai pagalvoti, išsiaiškinti prieškario laikų karininko dabartines pažiūras. Abejones galėjo išsklaidyti tik laikas, bet laikas skubino veikti.

Taip J. Listopadskis ir vėl liko kelio į laisvę šalikelėje. Atleistas iš visu pareigų, per vargus išsirūpinęs invalidumą, kad turėtų iš ko pramisti, jis dar penkiolika metų stūmė nelinksmas dienas. Ir tik 1971-ųjų birželio 9-ąją mirtis išvadavo pulkininką nuo jo antrosios gyvenimo pusės palydovų, kurių vardai, pasak jo paties, buvo „nerimas, neviltis, pažeminimas ir skriaudos“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"