TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Durbė: kaip žemaičiai prie sienos prirėmė Mindaugą

2016 06 29 6:00
Minint Durbės mūšio 750-ąsias metines (2010 metais) mūšio vietoje buvo pastatytas šis akmuo su latvišku ir lietuvišku užrašu. Ingos Baranauskienės nuotrauka

Telšiuose liepos 23 dieną bus atidengtas paminklas Durbės mūšiui. Ir nors mūšis vyko ne ties Telšiais, o ties Durbe (upeliu ir ežeru Latvijoje), žemaičiai laimėtu mūšiu prieš Kryžiuočių ordiną pagrįstai didžiuojasi ir paminklą jam stato savo sostinėje. Žemaičių kariuomenė 1260 metais pasipriešino valdovo Mindaugo, užrašiusio juos Ordinui, valiai.

Istorikės Ingos Baranauskienės paprašėme išsamiau aptarti mūšio aplinkybes, jo svarbą ir reikšmę Lietuvos ateičiai. Ji – ir istorinio romano „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ autorė. Romanas gimė artėjant Durbės mūšio 750-osioms metinėms, kai į ją ir jos vyrą istoriką Tomą Baranauską kreipėsi vienas dailininkas, norėjęs sukurti komiksą apie Durbės mūšį, paprašė parašyti scenarijų.

– Romanas gimė berašant komiksą?

– Durbės mūšis įvyko 1260 metų liepos 13 dieną, Žalgirio mūšis – 1410 metų liepos 15 dieną. Juos skiria 150 metų ir trys dienos. Kai 2010 metais buvo galima plačiai paminėti Durbės mūšio 750-ąsias metines, Žalgiris šventė 600-ąsias metines, todėl Durbė liko nepelnytai pamiršta. Komiksas neišėjo. Parašiau romaną. Į mane tada dar kreipėsi žemaičiai aktyvistai, kad parašyčiau ir istorinę knygą apie Durbę. Taip ir įsigilinau į šį mūšį.

– Kaip žinome, dalis Žemaitijos 1253 metais (dar gerokai prieš Durbės mūšį) jau karūnuoto valdovo Mindaugo buvo užrašyta Vokiečių ordinui. O žemaičiai ima ir pasipriešina tokiam savo valdovo sprendimui. Ar tais laikais tai nebuvo retas atvejis?

– Negalima sakyti, kad tai buvo pirmas ir išimtinis atvejis bendrame Europos istorijos kontekste. Nepaklusnumo valdovams atvejų pasitaikydavo, tačiau iš esmės tai retas reiškinys.

Valdovai praktikuodavo savo žemių įkeitimą už pinigus. Pavyzdžiui, kaimynai mozūrai kelias pilis Kryžiuočių ordinui buvo įkeitę už skolas. Panašių atvejų būta ir Vengrijos karalystėje, dabartinės Slovakijos teritorijoje: kelios pilys prie Poprado upės už skolas buvo atiduotos Jogailai. Tuometinis Vengrijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis iš Jogailos pasiskolino pinigų, tiksliau, reparaciją, gautą iš Kryžiuočių ordino po laimėto Žalgirio mūšio, o už tai užrašė kelias pilis, kurios Abiejų Tautų Respublikai priklausė iki paskutinio jos padalijimo. Beje, tos pilys – lietuvių turistų mėgiamose kurortinėse Slovakijos vietose.

Apskritai, vietinės bendruomenės daugeliu atvejų neturėjo nei valios, nei galios priešintis tokiems užrašymams. Tai padarę žemaičiai parodė neeilinę drąsą.

Žemaitijos atvejis – išskirtinis

– O kaip užrašymą kitam valdovui pajusdavo vietinės bendruomenėms?

– Per mokesčius. Žmonėms gal didelio skirtumo ir nebūdavo, kam mokėti mokesčius – vienam valdovui ar kitam. Todėl daugeliu atvejų viskas įvykdavo taikiai.

Žemaitijos atvejis buvo išskirtinis. Čia jau nebuvo tik mokesčių ar paklusnumo valdovui klausimas. Tai buvo ir religijos bei statuso klausimas. Žemaičiai tuo metu jautėsi esantys Lietuvos valstybės dalimi. Ir kai Lietuva jų sąskaita pabandė sudaryti sandėrį su Kryžiuočių ordinu, jie tam labai rimtai pasipriešino.

"Su kryžiuočiais kovojantys žemaičiai kiekviename žingsnyje dar susidurdavo ir su psichologiniu Mindaugo pasipriešinimu: kiekvienos kovos išvakarėse Mindaugas jiems parodydavo, kad jis jų tikrai nerems", - sakė Inga Baranauskienė. /Alinos Ožič nuotrauka

– Kaip tada jautėsi ir elgėsi Mindaugas, su kurio nuomone žemaičiai nesiskaitė?

– Mindaugas buvo įvarytas į kampą. Nereikia manyti, kad jis Žemaitiją kryžiuočiams užrašė iš gero gyvenimo. Lietuvoje dar buvo nepasibaigęs vidaus karas, kurį iš dalies sukėlė žemaičiai. Tiksliau, pusė žemaičių, kurie pasitikėjo kunigaikščiu Vykintu.

Karas kilo dėl to, kad Tautvilas (Mindaugo sūnėnas) ir Vykintas (Tautvilo motina – Vykinto sesuo) buvo pasiųsti kariauti į Rusiją. Tačiau jie įsipainiojo į vietinių kunigaikščių vaidus, užpuolė ne tą, ką reikėjo, be to, skaudžiai pralaimėjo. O tada, matyt, bijodami Mindaugo pykčio, nusprendė prieš jį sukilti ir paskelbti, kad jis pats juos nori nužudyti. Tada jie pirmieji sudarė sandėrį su kryžiuočiais.

Vykintas (nesuprantu, kodėl žemaičiai juo didžiuojasi ir garbina) atliko labai neigiamą vaidmenį – sudarė tą sandėrį, o Tautvilas priėmė krikštą. Tada Mindaugui nieko kito neliko, kaip tik pačiam pasiūlyti kryžiuočiams alternatyvų sandėrį.

Dalis Livonijos kryžiuočių buvo nepatenkinti, kad jų magistras sudarė sandėrį su Mindaugu. Magistras net buvo apkaltintas kyšio ėmimu. Didysis ordino magistras iš centrinės būstinės atsiuntė savo atstovą, kad viską patikrintų. Mindaugas taip pat buvo priremtas prie sienos. Nors popiežius buvo davęs leidimą jį karūnuoti dar 1251 metais, tačiau karūnavimas buvo sustabdytas iki 1253 metų.

Sandėrius su kryžiuočiais darė ne tik Mindaugas, bet vėliau ir Vytautas, tik elgėsi jie skirtingai. Kai žemaičiai parodė, jog gali pasipriešinti, Mindaugas jų nerėmė. Vytautas pats organizavo žemaičių sukilimus ir visokeriopai juos rėmė.

Žemaitijoje atsiradęs naujas vadas – kunigaikštis Alminas, sugebėjęs kovoti ir laimėti, tapo Mindaugo priešu. Ko gero, tai susiję su paprasčiausiu žmogišku pavydu. Juk Mindaugas, kiek žinome, jokių didelių pergalių nebuvo pasiekęs. Na, galima spėti, jog jis dalyvavo Šiaulių mūšyje (Saulės mūšyje) 1236 metais, gal tik tai ir buvo jo pergalė. Kai kurie istorikai, o ypač žemaičiai yra įsitikinę, kad tai buvo tik žemaičių mūšis. Man labiau atrodo, kad tai buvo jungtinių Lietuvos pajėgų mūšis ir pergalė.

Vėlesniais laikais kur tik Mindaugas pasirodydavo, tai ir pralaimėdavo. Tad žemaičių kunigaikštis Alminas tokiame kontekste iškilo kaip neįtikėtinas karinis genijus, mokėjęs tapti lyderiu, kvėpti žmones.

Mindaugas nerėmė žemaičių

– Ar greit Mindaugas sutiko atsisakyti karūnos?

– Žemaičių pasipriešinimas nebuvo vien tik Durbės mūšis. Iš tikrųjų buvo keturi mūšiai, trukę aštuonerius metus, jei skaičiuosime nuo žemaičių atidavimo Ordinui iki Mindaugo sprendimo priimti juos atgal.

Iš pradžių žemaičiai tik priešinosi, paskui laimėjo nedidelį mūšį prie Klaipėdos, sudarė paliaubas, o Mindaugas tuo metu dar kartą patvirtino Žemaitijos dovanojimą Ordinui. Žemaičiai vėl pakilo į kovą ir laimėjo dar didesnį Skuodo mūšį. Paliaubų išvakarėse Mindaugas Ordinui užrašė jau visą Žemaitiją.

Be to, Durbės mūšio išvakarėse, po ankstesnių žemaičių pergalių, Mindaugas Kryžiuočių ordiną paskelbė Lietuvos valstybės paveldėtoju, jei jis mirtų be įpėdinio. Tai liudija Mindaugo aktas, kurį kai kurie istorikai laiko klastote.

Reikia pažymėti, kad kiekviename žingsnyje su kryžiuočiais kovojantys žemaičiai dar susidurdavo ir su psichologiniu Mindaugo pasipriešinimu: kiekvienos kovos išvakarėse Mindaugas jiems parodydavo, kad jis jų tikrai nerems.

Dailininko Artūro Slapšio šiemet nutapytas paveikslas "Durbės mūšis" (100 x 50 cm).

Mortos vaidmuo

– Tokiu atveju žemaičiai turėjo labai nemėgti Mindaugo?

– Žemaičiams buvo sunku greitai pakeisti savo požiūrį į Mindaugą, nes anksčiau vidaus karo metu jie rėmė Mindaugą jo kovose su Tautvilu, į Mindaugą dėjo daug vilčių, buvo jam ištikimi.

Po Durbės mūšio dar įvyko nedidelis Lielvardės mūšis, sukilo Kuršas, Prūsija, buvo skinamos naujos pergalės. Žiemgala buvo sukilusi dar Durbės mūšio išvakarėse. Didžiulis regionas sėkmingai kovojo su kryžiuočiais, o Mindaugas dar vis laikėsi bendradarbiavimo su jais politikos.

Mindaugo seserėnas Treniota, jei tikėsim kai kuriais šaltiniais, ėmėsi provokacijos – pasiuntė į Rygą žmones prekiauti. Juos kryžiuočiai palaikė šnipais, atėmė iš jų prekes. Mindaugas dar bandė konfliktą spręsti taikiai. Jei tikėsim eiliuotąja Livonijos kronika, Treniota su žemaičių atstovais Mindaugui tiesiai šviesiai pasakė: ką tu darai, tu ir tavo vaikai turėsite būti kryžiuočių vergais. Jam buvo patarta imti žemaičius savo globon ir pradėti karą su kryžiuočiais. Mindaugas buvo priremtas prie sienos.

– Kas Mindaugą vertė taip ilgai abejoti?

– Jo bendradarbiavimą su kryžiuočiais palaikė žmona Morta. Kodėl? Greičiausiai, tai buvo susiję su paveldėjimo klausimu. Katalikybė beveik visose valstybėse įtvirtino pirmagimystės teisę į sostą. Anksčiau šiame regione aiškios paveldėjimo teisės nebuvo, vyravo pakopinė paveldėjimo teisė: valdžią gaudavo vyriausiasis giminės asmuo. Dėl to nuolat kildavo ginčų, neaišku, kuris turi teisę būti vyriausiu. Tad grįžimas prie pagonybės, karūnos atsisakymas Mortai kėlė nerimą – tokiu atveju į sostą galėtų pretenduoti Tautvilas, Treniota ir kiti. Galvodama apie savo vaikų ateitį, iš krikščionybės ji tikėjosi daugiau garantijų. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, tokia jos politika kainavo gyvybę ne tik Mindaugui, bet ir jai pačiai bei jos vaikams.

Kas palaužė kryžiuočius

– Tad kas Durbės mūšyje turėjo lemiamą reikšmę?

– Manau, kad daugiausiai lėmė psichologinės priežastys, kadangi jau mūšio išvakarėse kuršiai apsisprendė pereiti į žemaičių pusę. Kodėl jie taip nusprendė? Tarp kuršių ir juos į savo kariuomenę mobilizavusių kryžiuočių kilo konfliktas. Kuršiams buvo pasakyta, kad į žemaičių nelaisvę paimtų ir paskui išvaduotų įkaitų į šeimas negrąžins. Kuršiai pagalvojo, kad toks elgesys jau yra nepakenčiamas, ir mūšio metu jie pasitraukė iš rikiuotės, iš užpakalio puolė kryžiuočius.

Šis pavyzdys buvo labai užkrečiamas. Kaip rašo eiliuotoji Livonijos kronika, paskui kuršius puolė estai ir prūsai, vieni su kitais lenktyniaudami, kas greičiau pabėgs nuo kryžiuočių.

Tuomet kryžiuočių gretose kilo suirutė, tai jiems buvo netikėtas psichologinis smūgis. Pačių kryžiuočių mūšyje galėjo būti apie 3–4 tūkstančiai, tačiau bendros jų pajėgos pradžioje siekė apie 10 tūkstančių, žemaičių buvo apie 4 tūkstančius. Perbėgę kuršiai, prūsai, estai gerokai padidino žemaičių gretas.

– O kaip kryžiuočiai su žemaičiais atsidūrė ties Durbės ežeru, kur ir susikovė?

– Kai įsismarkavo žemaičių pasipriešinimas, kryžiuočiai Žiemgaloje ir Žemaitijoje pasistatė pilių. 1259 metais iškilo kryžiuočių Šv. Jurgio pilis. Ji dabar lokalizuojama pirmajame Vilkų Lauko piliakalnyje. Žemaičiai pasistatė pilį šalia ir Šv. Jurgio pilį užblokavo, paliko be jokių atsargų. Norėdami išvaduoti šią pilį Klaipėdoje kryžiuočiai surinko rinktinę kariuomenę. Tai buvo vienintelis atvejis, kai per tų laikų karų istoriją vienoje kariuomenėje buvo Prūsijos, Livonijos ir Vokietijos pajėgos.

Pirminis tos rinktinės kariuomenės tikslas buvo – žygiuoti į Karšuvos žemę ir išvaduoti Šv. Jurgio pilį, o paskui, matyt, nusiaubti visą Žemaitiją, palaužti pasipriešinimą. Tačiau kai žemaičiai gavo informaciją apie kryžiuočių planus, jie ėmė pulti pirmieji: per Skuodą, Vartają, Durbę patraukė link Kuldigos – pagrindinės kryžiuočių tvirtovės Kurše. Kryžiuočiai, sužinoję, kad žemaičiai traukia link Kuldigos, pakeitė maršrutą, patraukė ne link Šv. Jurgio pilies, o link Kuldigos, nusivijo žemaičius. Todėl visi ir susitiko ties Durbe. Žemaičiai čia, matyt, atsirado anksčiau už kryžiuočius.

Jėgos etiketas ir kuršiai

– Ar buvo anksčiau tokių atvejų, kad kuršiai, prūsai pabėgtų iš kryžiuočių kariuomenės?

– Kryžiuočiai jau turėjo patirties, kad mobilizuoti kuršiai nėra labai patikimi. Kuršiai iš kryžiuočių kariuomenės jau buvo metais anksčiau pabėgę Skuodo mūšyje.

Tačiau kalbant apie bendrą viduramžių praktiką, mobilizuoti pavergto, užkariauto krašto žmones į savo kariuomenę buvo normalus ir suprantamas dalykas. Ir tam net nelabai kas priešindavosi. Pagal viduramžių etiką buvo įprasta pripažinti stipresnį: jei ką užkariauji, turi teisę naudotis to krašto resursais. Užkariauta pusė tai priimdavo natūraliai – galingesnis pripažįstamas valdovu. Pagal riterių kodeksą tai net nebuvo laikoma pavergimu.

– Ar ilgam kuršiai ištrūko iš kryžiuočių?

– Durbės mūšio metu prasidėjo kuršių sukilimas. Kryžiuočiai iškart po Durbės pradėjo pulti jų pilis. Ypač žiauriai buvo užimta Dzintarės pilis, į kurią žemaičiai buvo pasiuntę pagalbos. Kryžiuočiai sugebėjo pilį padegti, neleido įgulai pasiduoti, išžudė visus vyrus nuo 11 metų amžiaus. Po to dar buvo užimtos kelios kuršių pilys. Kuršiai, tiksliau, kai kurios jų žemės, pasidavė tik 1267 metais.

– Suprantama, kodėl žemaičiai didžiuojasi laimėtu Durbės mūšiu. O kaip pažymėta pati mūšio vieta?

– Žemaičiai ten paminklėlius pradėjo statyti nuo 1990 metų. Iš pradžių atsirado medinis, paskui, mačiau, kažkas pastatė vos ne kapų akmenėlio dydžio. Privačių iniciatyvų dėka minint 750-ąsias mūšio metines, 2010 metais, buvo skubiai surastas didelis akmuo, ant jo iškaltas užrašas latvių ir lietuvių kalbomis ir pastatytas mūšio vietoje. Džiugu, kad dabar žemaičiai paminklą atidengia ir savo sostinėje, Telšiuose. Kiek žinau, Skaudvilėje liepos 13 dieną atidengs paminklą kunigaikščiui Alminui. Skaudviliečiams patiko mano versija, kad Skaudvilė buvo Karšuvos centras, o Alminas – Karšuvos kunigaikštis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"