TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Dvi Varėnos: Vytauto dvaras ir Privetka

2015 03 20 6:00
Lietuvos kariuomenės aukštųjų karininkų kursų manevrai 1924 metais Varėnos poligone. Nuotraukos iš knygos "Senoji Varėna 600"

Neseniai išleista knyga "Senoji Varėna 600" senajam miesteliui grąžino pasididžiavimą savo istorija, kuri per pastarąjį šimtmetį buvo užgožta kitame Merkio krante sparčiai kylančios naujosios Varėnos su dundančiu geležinkeliu.

Senosios Varėnos dvaro plotas nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų buvo didžiausias visoje šalyje, o Varėnos poligonas - didžiausias carinės Rusijos artilerijos poligonas visoje imperijoje. Po kariškių pratybų iš sviedinių skeveldrų rinkdami varį žmonės uždirbdavo neką prasčiau nei grybaudami. Poligonu vėliau naudojosi ir Lietuvos kariuomenė. Čia daugelį šimtmečių virė gyvenimas.

Nuo viduramžių Lietuvoje buvo žinomas tik Varėnos miestelis - dabartinė Senoji Varėna, dar vadinta ir pirmąja Varėna. Antroji Varėna pradėjo kurtis, kai 1862 metais buvo nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas - Varšuva. Dabartinio Varėnos miesto, rajono centro, pradžia galima laikyti 1862 metų rugsėjo 17 dieną (pagal Grigaliaus kalendorių), kai ten atvažiavo pirmasis traukinys. Iki 1915 metų, kol ten tvarkėsi rusų caro valdžia, gyvenvietė oficialiai vadinta Privetka.

Istoriniuose šaltiniuose Varėna pirmą kartą paminėta 1413 metų sausio 9 dieną Vytauto rašte Kryžiuočių ordino magistrui (laišką jis rašė iš savo medžioklės dvaro Varėnoje). Prieš dvejus metus Senoji Varėna minėjo savo 600 metų jubiliejų. Tuo metu Varėnos miestas skaičiuoja tik 153 metus.

Varėniai ar varėniškiai

Dvi Varėnos, kurias skiria Merkys, 1980 metais buvo dirbtinai sujungtos. Tada Vytauto gatvė, ėjusi nuo istorinės Varėnos iki geležinkelio kitoje Varėnoje, buvo tapusi ilgiausia Lietuvoje - maždaug 7 kilometrų. 1994 metais po vietinio referendumo vėl atsiskyrė.

Vilija Gražulytė mėgsta dviračiu važinėti po gimtąsias vietas. Puikiai išsilaikiusi geležinkelio Orany-Olita sankasos arka per Beržupio upelį netoli Senosios Varėnos. / Asmeninio albumo nuotrauka

"Tie atsibastėliai, įsikūrę prie geležinkelio, ėmė mums aiškinti, kaip turime vadintis, esą varėniškiais. Mes ne varėniškiai, mes - varėniai. Taip nuo seno archyviniuose dokumentuose buvo vadinami senojo Varėnos miestelio gyventojai", - sakė didžiąją dalį knygos "Senoji Varėna 600" parašęs Vytautas Česnulis, kilęs iš šalia esančio Moliadugnio kaimo. Varėnoje baigęs vidurinę mokyklą, 1959 metais Vilniaus universitete įgijo žurnalisto specialybę. Išėjęs į pensiją beveik dešimt metų archyvuose rinko duomenis ir parašė septynias knygas apie gimtojo krašto istoriją. Tai, ką jis sudėjo į leidinį "Senoji Varėna 600", tik maža dalis jo surinktų žinių.

"Dabartinė Senoji Varėna iki Pirmojo pasaulinio karo ir visuose nepriklausomybės karuose 1920-1923 metais, kiek man teko matyti archyviniuose dokumentuose, buvo vadinama Varėnos miesteliu. Dabartinis rajono centras tada buvo tiesiog Varėnos geležinkelio stotis. Šalia šios stoties gyvenvietė ėmė plėstis po 1920 metų", - pasakojo V. Česnulis. Lenkijos okupacijos metais (1920-1939) Varėnas skiriančiu Merkiu ėjo demarkacijos linija. Senoji Varėna buvo Lietuvos pusėje.

Voruta ir Vytauto dvaras

Pasak savo krašto istorija besidominčio V. Česnulio, jau XIII amžiuje Varėnos apylinkės galėjo būti Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdos. Net esama versijų, kad kažkur šalia Varėnos stovėjusi Mindaugo sostapilė Voruta, kurioje jis 1251 metais apsigynė nuo pilį apgulusio brolėno Dausprungo sūnaus Tautvilo. "Anot padavimų, Vorutos pilis buvusi tarp Varėnos ir Perlojos žemių šiaurrytinės dalies, netoli Varėnos-Nedzingės vieškelio, pelkėje su 1,5 ha sala, - rašo V. Česnulis. - Tačiau istorikai nurodo ir kitas galimas vietas kitose Lietuvos vietose."

Vilija Gražulytė su mama Terese Gražuliene gimtojoje sodyboje. / Asmeninio albumo nuotrauka

XIV amžiaus pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Varėnoje įkūrė medžioklės sodybą, vėliau ir dvaro rūmus. 1421 metais atvykusią čekų husitų (humanisto Jano Huso šalininkų) delegaciją Jogaila ir Vytautas priėmė Varėnoje. Tos viešnagės metu pasiuntiniai Jogailai arba Vytautui oficialiai pasiūlė Čekijos karūną.

Yra žinoma vienuolika Vytauto Varėnoje rašytų laiškų. Pirmasis laiškas, adresuotas Kryžiuočių ordino magistrui, yra garantinis laiškas, skirtas saugiai atvykti į Kaune rengiamą suvažiavimą. Dauguma kitų laiškų taip pat buvo garantinio saugumo raštai. "Beje, Varėnoje 1420 metais Švitrigaila prisiekė laikytis karaliaus Jogailos kunigaikščiui Vytautui duotų garantijų", - pasakojo V. Česnulis. Senąja vokiečių kalba Varėna rašoma kaip Worany, Worani. Vietovės vardas Orany atsirado tik Žygimanto Augusto raštuose XVI amžiaus antroje pusėje.

Kaip rašoma archyviniuose šaltiniuose, karališkas Varėnos dvaras plytėjo didžiulės Varėnos girios teritorijoje. Pietinė jos riba, ties Salovarte ir Moliadugniu perkirtusi Merkį, ėjo Derežnyčia aukštyn, paskui raistais per Barčius iki Uosupio, nuo ten suko į šiaurės rytus ir siekė Versekos upę.

Vėliau dvaras atiteko lenkų didikams Bžostovskiams, kurie į Lietuvą atsikėlė 1550 metais. Dvaro rūmai, pasak V. Česnulio, stovėję toje vietoje, kur dabar eina plentas į Varėną, ties Senosios Varėnos bažnyčia ir paminklu Nepriklausomybės kovoms atminti. "Netoli į Merkį įteka Varėnė. Šlaite prieš kelerius metus dar tekdavo matyti iš po žemės kyšančių plytų. Šioje vietoje plento ilgai nebuvo, į Varėną visi sukdavo truputį kitu keliu, kur upe žemiau buvo senas tiltas per Merkį. Dabar jis tik pėsčiųjų", - aiškino V. Česnulis. Kai 1961 metais buvo pastatytas naujas tiltas per Merkį, dvarvietės vietoje atsirado naujas asfaltas.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Rusija mobilizaciją paskelbė ir Lietuvoje. Varėnis Antanas Gražulis carinės Rusijos kariuomenėje (sėdi prie patrankos rato dešinėje).

Po maro liko tik paštininkas

Po 1709-1711 metų maro išmirė keturi penktadaliai krašto gyventojų. Kai 1712 metais buvo surašytas Varėnos girininkijos ir miestelio inventorius, čia gyveno tik paštininkas. Dvaro rūmai irgi stovėjo tušti.

Tačiau, pasak V. Česnulio, XVIII amžiaus antroje pusėje miestelis atsigavo. Čia atsikėlė daug amatininkų iš Gardino, Eišiškių, Ašmenos. Atsikėlė daug žydų, taip pat dvi totorių kailiadirbių šeimos.

1776 metais Varėnoje atidaryta pirmoji Lietuvoje kortų dirbtuvė, kuriai popierių veždavo iš Karaliaučiaus. Vėliau radosi ir kitokios to meto pramonės įmonės. 1897 metais žydų verslininkai pastatė koklių gamyklą. Buvo įkurtas ir krakmolo fabrikėlis.

"1881 metų gaisras sunaikino Varėną, žmonės išsikėlė gyventi toliau į vakarus, už balos. Taip atsirado Naujaūlyčio kaimas, o padegėlių sklypus miestelio centre supirko verslo uoslę turintys žydai. Iki Pirmojo pasaulinio karo jie ir sudarė gyventojų daugumą, - pasakojo V. Česnulis. - Tuo metu miške netoli Glūko ežero kūrėsi carinės Rusijos kariuomenės vasaros stovykla - Lageriai. Žydai suvokė tos stovyklos svarbą ūkiniam gyvenimui. Į vakarus nuo Lagerių, iškirtus mišką, įsikūrė Vilniaus apygardos artilerijos poligonas. Jis buvo didžiausias Rusijos imperijoje. Įkurtas arčiausiai Vokietijos, arčiausiai galimo priešo sienos."

Kaip iš archyvų sužinojo V. Česnulis, stovykloje vasaromis taikos metu būdavo 54 baterijos su 228 pabūklais, o karo metu galėjo tilpti 420 pabūklų. Kariuomenės irgi buvo nemažai - trys artilerijos brigados, du kavalerijos pulkai stovėdavo nuolat. 1897 metais pastačius geležinkelį Orany-Olita (Varėna-Alytus), Varėna buvo sujungta ir su Suvalkais. Strateginiais tikslais žiedu dar buvo sujungta ir su Gardinu. Lageriuose buvo pastatyta artilerijos geležinkelio stotis. "Varėnoje lankėsi ir du carai, - teigė V. Česnulis. - Aleksandras III buvo atvykęs dar tada, kai artilerijos stoties nebuvo. Traukiniu atvažiavęs atvyko į Varėnos geležinkelio stotį (Privetką) paskui 7 kilometrus karieta kratėsi iki poligono. Nikolajus II poligoną jau galėjo pasiekti geležinkeliu."

Tiltas per Merkį 1930 metais. Ant tilto - Lietuvos pasieniečių sargybos posto namelis.

Vietiniai "grybavo" skeveldras

"Aplink gyvenantys žmonės į Lagerių kareivines veždavo parduoti gyvulius, bulves, kopūstus. Pamenu, tėvas pasakojo, kad ir mano senelis yra vežęs kareivių virtuvei parduoti veršiuką. 1891 metais gimęs tėvas sakė irgi yra važiavęs kartu. Pasakojo apžiūrėjęs estradą, kurioje karinis orkestras grodavo, sakė užvertęs galvą matęs išpieštas žvaigždes, - kalbėjo V. Česnulis. - Gegužės-birželio mėnesiais poligone vykdavo artilerijos pratybos. Tik nutilus sprogimams, vietiniai žmonės puldavo rinkti skeveldrų. Vaikydavo juos, bandė drausti, bet kur ten žmonės klausys. Duobėse, kur buvo nukritę sviediniai, rasdavo geležies ir vario. Ypač brangus buvo varis. Ant kelių miškuose jau stovėdavo žydai su vežimais ir jį supirkinėdavo. Bandydavo mainais įsiūlyti silkių, bet žmonėms labiau reikėjo pinigų. Tėvas pasakojo, kad šalia dvi duobes radęs žmogus į vieną įmesdavo švarką ar terbą - taip pasižymėdavo, kad jau užimta, o kitoje rausdavosi. Neteko girdėti, kad kas būtų nukentėjęs."

Kaip aiškino V. Česnulis, kol nebuvo geležinkelio atšakos į Alytų, arklius laikantys ūkininkai bei miestelio žydai galėjo nemažai užsidirbti - vežiojo karinius krovinius nuo Varėnos geležinkelio stoties iki Lagerių ir poligono.

Iš kareivinių - sanatorija

Prie Glūko ežero ir Varėnės upės buvusioje poligono stovykloje - Lageriuose - buvo pastatyta Švenčiausiosios Trejybės cerkvė, stačiatikių kapinės. "Vėliau ten kaizerio vokiečiai savo kareivių kapines atidarė, o paskui ir Hitlerio kariuomenė savo karius vežė laidoti. Kapinės dar ir dabar yra išlikusios, - teigė V. Česnulis. - O vaikystėje, pamenu, mes, vaikai, ant kryžių kapinėse rasdavom pakabintų ir kareivių turėtų ordinų."

To poligono žemėlapį vėliau, 1925 metais, parengė ir išleido Lietuvos kariuomenė. Pasak V. Česnulio, tai buvo pirmas Lietuvos kariuomenės specialių mokslų nebaigusių topografų darbas. Poligonu dar naudojosi ir Lietuvos kariuomenė. Šalia buvo ir aerodromas - išlyginta aikštelė lėktuvams nusileisti. "Tačiau dėl karinių manevrų pasipylė lenkų protestai, nes šalia Merkiu ėjo demarkacinė siena, kitoje Merkio pusėje jau buvo Lenkijos okupuota Lietuvos dalis, - pasakojo istorinių knygos tekstų rašytojas. - 1931 metais poligonas buvo perkeltas į Gaižiūnus."

Buvusiame carinės Rusijos poligone, Artilerijos geležinkelio stoties pastate, 1932 metais buvo įkurta Dainavos sanatorija. Prie jos pozuoja sanatorijos ligoniai.

Per Lietuvos-Lenkijos demarkacinę liniją keliaudavo kontrabandinės prekės. Iš Lenkijos daugiausia atkeliaudavo audiniai, iš Lietuvos - tos prekės, kurios dėl kelių monopolių Lenkijoje buvo brangesnės. Pavyzdžiui, dėl degtukų monopolio Lenkijoje buvo draudžiami benzininiai žiebtuvėliai, neleista auginti tabako. Per demarkacinę liniją į Lenkiją keliaudavo ir lietuviška spauda. "Pagal sulaikytųjų kontrabandininkų iš Lenkijos pusės sąrašus matyti, kad prekių gabenimu daugiau užsiėmė žydai. Kaip yra pasakoję vietiniai žmonės, iš kitur atvykusius žydus naktimis per Merkį už atlygį pervesdavo apie brastas žinantys vietiniai gyventojai. Lietuvos pasieniečiai praleisdavo ir iš lenkų pusės per Merkį perginamus arklius", - dėstė V. Česnulis.

Kaip teigė jis, 1927 metais carinės armijos Lagerių pastatuose buvo atidaryta pirmoji Lietuvos valstybinė džiovininkų sanatorija, jai vadovavo gydytojas Albinas Grigaitis. Sanatorija turėjo net savo laikraštį, biblioteką, ligoniai rengdavo vaidinimus. Yra išlikę nemažai šį jų gyvenimą liudijančių nuotraukų. 1944 metais sanatorija sudegė, vieta dabar apaugusi mišku. Dar sovietų 1940 metais atleistas iš vyriausiojo gydytojo pareigų A. Grigaitis karo metu pasitraukė į Vakarus. 1932 metais artilerijos geležinkelio stoties keliuose pastatuose buvo įsteigta Dainavos sanatorija, 1939 metais ji iškelta prie Kauno.

Viena šviesiausių miestelio asmenybių - Andrius Ryliškis. Jo vardu pavadinta vidurinė mokykla, gatvė. Atvykęs čia 1924 metais mokytojauti, įspaudė gilų pėdsaką: vadovavo Šaulių sąjungos skyriui, žemės ūkio kooperatyvui, rūpinosi Tautos namų (kultūros centro) statyba. Jo pastangomis Senojoje Varėnoje pastatytas Nepriklausomybės paminklas, išgrįsti šaligatviai, pasodinta obelų.

Įkvėpė tėviškė

Knygą "Senoji Varėna 600" kartu su savo gyvenimo draugu Tomu Andriumi Valuta išleidusi iš Senosios Varėnos kilusi advokatė Vilija Gražulytė, paprašyta papasakoti, kaip kilo mintis tai daryti, prisiminė: "Tik paskelbus Lietuvos nepriklausomybę turėjau galimybę aplankyti JAV (Mičigano valstijoje, Flinto miestelyje) gyvenantį savo dėdę Balį Gražulį. Tada jis man perdavė dar nepublikuotus savo rankraščius ir paprašė, kad susisiekčiau su tuometinės leidyklos "Vaga" redaktoriais ir pabandyčiau juos sudominti. Kaip tik tada buvo ieškoma ir jo paslėptų Kauno radiofono įrašų plokštelių. Deja, tuo metu, matyt, buvo svarbesnių darbų, nes rankraštis taip ir pradingo leidyklos stalčiuose."

1914 metais gimęs rašytojas, žurnalistas B. Gražulis, 1944 metais pasitraukdamas į Vokietiją, iš Kauno radiofono, kur jam teko dirbti, paėmė 80 plokštelių su žymių mūsų kultūros, politikos žmonių balsais ir užkasė jas Šančiuose. Tose plokštelėse - prezidento Antano Smetonos, poeto Vytauto Mačernio ir kitų ryškių asmenybių įrašytos kalbos.

Nepriklausomybės pradžioje B. Gražulis prasitarė apie tas plokšteles, 1990 metais parašė laišką pusseserei Bronei Masaitienei ir paaiškino, kur jas rasti, net nubraižė planelį. Plokštelių ieškota keletą metų, nes miestas buvo pasikeitęs. Vis dėlto 1992 metais pavyko jas surasti. Plokštelės buvo perduotos Lietuvos valstybiniam vaizdo ir garso archyvui. B. Gražulis mirė 1994 metais. Jo vardu pavadinta Senosios Varėnos biblioteka.

"Viešėdama pas dėdę jo akyse mačiau tėviškės ilgesį, skaičiau jo kūrybą, persmelktą meilės tėviškei, ir supratau, kad tas didingas meilės jausmas tėviškei yra ir mano širdyje. Tėviškė visada man kėlė daug emocijų, visada norėjosi sugrįžti. Supratimas, kad nesame amžini, visada versdavo susimąstyti. Galvodavau, kad reikia įamžinti tai, kas ateityje jau bus praeitis, - aiškino V. Gražulytė. - Kadangi 2014 metais B. Gražuliui būtų suėję 100 metų, įkvėpimo pagauta norėjau pasidžiaugti kartu su savo kraštiečiais, padovanoti savo tėviškei knygą, kad Senoji Varėna neliktų vien amžininkų prisiminimuose ir kad ateities kartoms būtų ką prisiminti."

Varėnos šaulių dūdų orkestras 1935 metais.

Advokatei kilo mintis išleisti dvi knygas - dėdės B. Gražulio novelių rinkinį ir kitą, skirtą savo gimtinei - Senajai Varėnai. "Įkūrėme ne pelno siekiančią VšĮ Senosios Varėnos bičiulių klubas, pavyko pritraukti privačių rėmėjų lėšų, užsitikrinti Varėnos rajono savivaldybės paramą, sutarti su Varėnos krašto istorijos žinovais dėl tekstų rašymo. Varėnos rajono savivaldybės viešoji biblioteka leido pasinaudoti sukauptu nuotraukų archyvu. Knygą puošia ir iš Senosio Varėnos kilusio fotomenininko Valentino Algirdo Kaliūno nuotraukos, - pasakojo V. Gražulytė. - Knygos nepavyko išleisti jubiliejiniais miesteliui metais, nes susikaupė daug medžiagos iš Lietuvos archyvų ir muziejų. Atsirado ir pradingusi B. Gražulio nepublikuotų rankraščių kopija. Kol buvo kalbinami likę gyvi žymūs varėniai, taip ir visi metai prabėgo."

M. K. Čiurlionio name

V. Gražulytei dar vaikystėje iš žmonių teko girdėti, kad Senosios Varėnos name su akmenų mūro rūsiu yra gimęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. "Namas, kuriame ir aš gyvenau, labiausiai atitiko liudininkų pasakojimus, - teigė ji. - Toks namas su akmenų mūro rūsiu Senojoje Varėnoje yra vienintelis. Kadaise jis buvo paskirtas M. K. Čiurlionio tėvui - bažnyčios vargonininkui ir bažnytinio choro vadovui. Šis namas mano tėvams priklausė maždaug nuo 1960 metų. Tuo metu jie buvo jauni specialistai, mama - Varėnos vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja, tėvas - miškų ūkio buhalteris. Nors ir buvo vietiniai, jiems buvo leista įsigyti šio namo dalį. Kam priklausė šis namas prieš tai, nežinau."

Namu domėjosi M. K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojai, fotografavo jį, jo rūsį, atskiras detales. Ar tikrai jame yra gimęs kompozitorius, iki galo dar neištirta. "Šį faktą vaikystėje žinojau, tačiau nesureikšminau, maniau, kad tai turi daryti tie, kurie domisi jo kūrybiniu palikimu. Tada problema buvo išspręsta labai paprastai - miestelio centre pastatytas akmuo, ant jo užrašyta, kad čia gimė M. K. Čiurlionis, ir tiek", - sakė V. Gražulytė.

Daug kas jau tik nuotraukose

Kaip prisipažino V. Gražulytė, iš knygos "Senoji Varėna 600" ji ir daugelis vietinių apie gimtąjį miestelį sužinojo daug naujo ir dar negirdėto. "Labai įdomus visas XX amžius, - tikino ji. - Tai Varėnos klestėjimo metai, susieti su didžiausio carinės Rusijos artilerijos poligono kaimynyste, Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karų netektys, tarpukario Lietuvos Varėnos, kaip apskrities centro, gyvenimas. Mano senelis Antanas Gražulis buvo šaulys, Varėnos ugniagesių vadas, bet apie tai sužinojau tik rinkdama medžiagą knygai. Matyt, sovietiniais laikais nelabai apie tai buvo priimta kalbėti, be to, seneliui gyvam esant dar buvau visai maža."

Gražulių namas Senojoje Varėnoje. Jame, kaip manoma, gimė M. K. Čiurlionis.

Šiuo metu Senoji Varėna turi apie tūkstantį gyventojų. Klestėjimo metais jų buvo apie trys tūkstančiai. "Per karus daug mūrinių namų buvo suniokota, daug kas nugriauta ir sovietmečiu, per miestelio centrą tiesiant naują kelią. Vaizdas iš esmės pasikeitė. Daug ką galima pamatyti vien senose nuotraukose, - pasakojo V. Gražulytė. - Tik iš knygos sužinojau, kad Senosios Varėnos centre esančiame apleistame pastate, kur mano vaikystės metais buvo pradinių klasių mokykla, anksčiau buvo „stribynas“. Džiaugiuosi, kad knygoje pavyko įamžinti senųjų varėnių mintis apie gyvenimą miestelyje."

Pasak knygos iniciatorės, vaikystėje su bendraamžiais jie žinojo apie Glūko miške likusį vadinamąjį džiovos sanatorijos pastatą, buvusį poligoną, buvusią geležinkelio Orany-Olita stotį. "Ir dabar galima dviračiu pasivažinėti miške išlikusia geležinkelio sankasa, išlikusios tilto per Merkį santvaros, labai įspūdinga akmeninė tilto per Beržupio upelį arka ir, žinoma, stoties "Artilerijskaja" pastatas, - dėstė V. Gražulytė, mėgstanti pasidairyti po gimtąsias apylinkes. - Poligonas jau užaugęs mišku ir man sunku įsivaizduoti, kad kažkada Varėna buvo apsupta pustomų smėlynų. Glūko miške dar likę poligono pastatų griuvėsių, likusios stačiatikių ir Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kareivių kapinės. Mano vaikystės metais Senoji Varėna bažnyčios neturėjo, nes 1944 metais sudegus senajai bažnyčiai Šv. Arkangelo Mykolo parapijos centras buvo persikėlęs į Babriškes. Naujoji bažnyčia pradėta statyti tik 1991 metais, todėl į knygą įdėjau nuotrauką, darytą 1965 metais ant sudegusios bažnyčios pamatų, jų jau nebėra. Pamenu, vaikystėje žaisdavome žydų maldos namų griuvėsiuose, vadintuose „škala“, kurie stovėjo Senosios Varėnos Antakalnyje. Dabar nebelikę nei griuvėsių, nei buvusio pastato žymių."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"