TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Dvidešimt metų be okupacinės kariuomenės

2013 08 30 6:00
Buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos pradžia. Iš Visorių karinio dalinio pajudėjusi pirmoji 36 karinių mašinų kolona kerta Lietuvos Respublikos valstybės sieną su Latvijos Respublika. Smėlynės pasienio postas, Zarasų r., 1992 m. kovo 3 d. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

1993-iųjų rugpjūčio 31 dieną Lietuvą paliko paskutiniai Rusijos kariuomenės daliniai. Taip baigėsi 53 metus 2 mėnesius 18 dienų trukusi mūsų šalies okupacija.

1993 metų rugpjūčio 31-osios pavakarę iš Kauno Vaidoto gatvėje dislokuotos bazės geležinkelio stoties link pajudėjo rusiškos karinės technikos kolona. 108-asis oro desanto pulkas išvyko tyliai, be jokių iškilmių, nors jos ir buvo numatytos. Tądien kareivinių teritorijoje turėjo būti iškilmingai nuleista Rusijos vėliava ir iškelta Lietuvos trispalvė. Rusijos kariuomenės šiaurės Vakarų grupuotės vadas generolas pulkininkas Leonidas Majorovas turėjo tarti atsisveikinimo žodį. Tačiau iškilmės neįvyko, nes generolas Kaune taip ir nepasirodė. Iškilmingai nuleisti savo vėliavos ir pasidžiaugti, kad kariai pagaliau grįžta į tėvynę, jis nepanoro. Generolo misija teko diplomatui - trumpą atsisveikinimo kalbą pasakė Rusijos ambasadorius Lietuvoje Nikolajus Obertyševas, kuris, beje, gerokai vėlavo į numatytas iškilmes.

18 valandą 5 minutės sąstatas su Rusijos kariais ir technika pajudėjo iš Kauno geležinkelio stoties. 19 valandą 22 minutės krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius informavo prezidentą Algirdą Brazauską, kad paskutinis svetimos kariuomenės dalinys netrukus paliks Lietuvos teritoriją. Karinis sąstatas valstybės sieną kirto 23 valandą 46 minutės. Į paskutinę vasaros naktį jis nudundėjo nesustodamas, lydimas tik televizijos kamerų šviesų ir fotoaparatų blyksčių, kurios įamžino šią istorinę akimirką.

Taip buvo vainikuotos daugiau nei trejus metus trukusios Lietuvos vadovybės pastangos iškrapštyti sovietų, o vėliau Rusijos kariuomenę iš mūsų šalies. Tiek derybos, tiek pats išvedimas buvo nelengvas darbas, turint galvoje tikrai nemažą svetimos kariuomenės kontingentą. Rusijos Federacijos Šiaurės vakarų grupės duomenimis, 1992 metų sausio 1-ąją Lietuvoje buvo 34,6 tūkst. karių: apie 7,3 tūkst. karininkų, 3,6 tūkst. praporščikų, 22,2 tūkst. kareivių ir seržantų, daugiau kaip 1,4 tūkst. kursantų, apie 1000 tankų, apie 180 lėktuvų, 1901 šarvuotis. Tokia grėsminga jėga kėlė rimtą pavojų atkurtai šalies nepriklausomybei.

Lietuvos Respublikos derybų su SSRS delegacija skrenda į Maskvą. Pirmoje eilėje iš kairės: Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojai Česlovas Vytautas Stankevičius ir Bronislovas Kuzmickas, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas V.Landsbergis ir Vyriausybės vadovė K.D.Prunskienė. 1990 m. spalio 2 d.

Ledus pralaužė disidentai

Apie okupacinės kariuomenės išvedimą iš Lietuvos prabilta dar gūdžiais brežneviniais laikais. Tačiau tuomet tai darė tik patys drąsiausi disidentai.

Pirmieji ledai pajudėjo 1975-aisiais, kai 35 pasaulio valstybės, įskaitant ir Sovietų Sąjungą, Helsinkyje pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamąjį aktą, kuriuo įsipareigojo gerbti žmogaus teises, o kartu ir pripažino pokarinių žemyno sienų neliečiamumą. Maskva šį dokumentą suprato savaip - kaip Baltijos šalių okupacijos ir Kremliaus įtakos komunistinėje Rytų Europoje įteisinimą.

Praėjus mėnesiui po Baigiamojo akto pasirašymo, 1975-ųjų rugsėjį, Lietuvos tautinis demokratinis judėjimas drauge su analogiškomis kitų Baltijos šalių organizacijomis nusiuntė laišką didžiųjų valstybių vadovams ir tarptautinėms organizacijoms, reikalaudami skubiai išvesti SSRS kariuomenę iš šių kraštų. 1979 metų rugpjūčio 23-iąją šis reikalavimas pakartotas 45 pabaltijiečių memorandume, adresuotame Jungtinių Tautų Organizacijos generaliniam sekretoriui Kurtui Valdhaimui ir Helsinkio Baigiamąjį aktą pasirašiusių šalių vyriausybėms. Kitaip nei prieš 4 metus, šis dokumentas plačiai nuskambėjo pasaulyje, 1983 metų sausio 13 dieną rezoliuciją dėl padėties Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje priėmė Europos Parlamentas.

Nemaža dalis iš 36 memorandumą pasirašiusių lietuvių priklausė pogrindyje veikusiai Lietuvos laisvės lygai (LLL). Būtent jos nariai 1987-ųjų rugpjūčio 23 dieną surengė sovietinės Lietuvos valdžios nesankcionuotą mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje ir jame priminė pasauliui apie Molotovo-Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus, ilgam nulėmusius Lietuvos likimą. 1988-ųjų lapkritį iš pogrindžio išėjusi LLL, Lietuvos Helsinkio grupė bei kitos disidentų organizacijos vėl ėmė viešai reikalauti likviduoti Molotovo-Ribbentropo sutarties padarinius ir išvesti iš šalies okupacinę kariuomenę.

Buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimas iš Mickūnų karinės bazės. Mickūnai, Vilniaus r., 1992 m. vasario 25 d.

1989 metų balandžio 12 dieną LLL pasiūlė visoms antikomunistinėms jėgoms (tarp jų ir jau beveik metus viešai veikiančiam Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui (LPS) paskelbti pareiškimą dėl sovietų ir nacių sutarties padarinių likvidavimo ir SSRS kariuomenės išvedimo. Tačiau tuomet disidentai liko vieniši - Sąjūdžio vadovybei jų reikalavimai pasirodė pernelyg radikalūs ir pernelyg pavojingi.

Taigi 1988 metų spalio 22 ir 23 dienomis vykusiame LPS Steigiamajame suvažiavime priimtoje Sąjūdžio programoje nė žodžiu neužsiminta apie tai, kad sovietų kariuomenė traktuotina kaip okupacinė. Priešingai - čia akcentuojama, kad Lietuva sieks valstybinio suvereniteto kaip teisinė socialistinė valstybė, tad joje turėtų veikti Maskvai pavaldūs nacionaliniai kariniai junginiai. Taigi nors ir pripažįstant, kad Molotovo-Ribbentropo paktas ir jo padariniai yra neteisėti, jiems likviduoti pasirinktas nuosaikus ir atsargus kelias.

Tuo metu vis dar valdžioje esanti Lietuvos komunistų partija (LKP) nedrįso pritarti net tokiai Sąjūdžio pozicijai. O dėl santykių su karine vadovybe, tai LKP rūpinosi nebent tuo, kad per pavasario darbymetį į papildomus mokymus nebūtų imami kaimo vyrai. Vis dėlto sparčiai augant Sąjūdžio populiarumui, LKP greitai nebeliko nieko kita, kaip taip pat pasisakyti už Respublikos savarankiškumą. Komunistų kontroliuojama Aukščiausioji Taryba 1989-ųjų gegužės 18 dieną priėmė deklaraciją, teigiančią, kad „Vokietijos-SSRS 1939 m. pakto ir papildomų slaptųjų protokolų pagrindu suvereni Lietuvos valstybė buvo prievarta prijungta prie Sovietų Sąjungos. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba mato išeitį iš esamos padėties tik atgaunant valstybinį suverenitetą“.

Tačiau kalbų apie okupacinės kariuomenės išvedimą Lietuvos komunistų viršūnėlė vis dar paniškai bijojo. 1990-ųjų sausio pabaigoje, likus mažiau nei dviem mėnesiams iki kovo 11-osios, komunistų lyderis ir būsimas pirmasis nepriklausomos Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas susitikime su komjaunimo aktyvistais baisėjosi: "Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir - lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?"

Lietuvos piliečių protesto mitingas prieš sovietų kariuomenės agresiją. Vilnius, 1991 m. rugpjūčio mėn.

Stringantis derybų vežimas

Kaip žinome, rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą (AT) komunistai pralaimėjo. Tuo metu parlamentinę daugumą užsitikrinę sąjūdininkai praėjus vos porai dienų nuo nepriklausomybės atkūrimo grįžo prie okupacijos klausimo. 1990 metų kovo 13 dieną AT pirmininkas Vytautas Landsbergis pareiškė, kad sovietų kariuomenės buvimas Lietuvoje neturėjo ir neturi teisinio pagrindo.

Po šešių dienų AT pasiuntė dar aiškesnį signalą, kad sovietų kariuomenė Lietuvoje nepageidaujama: "Tarybinė armija įžengė į Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. kaip TSRS agresijos įrankis ir okupuojanti jėga. Ligi šiol jos daliniai naudojasi Lietuvos Respublikos teritorija, akvatorija bei oro erdve be reikiamų susitarimų su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, todėl piliečiai daugiau kaip 1,5 mln. parašų išreikšta valia reikalavo tos kariuomenės išvedimo. Ši teisiškai neapibrėžto statuso kitos valstybės kariuomenė, įskaitant Valstybės saugumo komitetą ir Pasienio kariuomenę, pavaldi tik savo karinei ir savosios valstybės politinei vadovybei. Toks TSRS kariuomenės buvimas Lietuvoje žalingas ekonominiu, ekologiniu, psichologiniu ir politiniu požiūriu, sudaro vyriausybių problemą, kuri, tikimės, netrukus bus sprendžiama." Tai buvo pirmas ir kone vienintelis kartas, kai Lietuvos vadovybė oficialiai užsiminė apie okupacinį svetimos kariuomenės pobūdį. Vėliau iki pat derybų pabaigos tokių formuluočių buvo vengiama, nenorėta erzinti derybų partnerių.

Niekas negalėjo žinoti, kaip į pirmuosius AT pareiškimus reaguos sovietų kariškiai, tačiau lauktas perkūnas netrenkė. Vis dėlto nuspręsta vienašališkų sprendimų nebedaryti. Reikėjo pradėti dialogą, pasiekti, kad buvęs vergas ir buvęs šeimininkas susėstų prie derybų stalo. Tai buvo didžiulis iššūkis nepatyrusiai atgimstančios Lietuvos diplomatijai.

SSRS karinės galios demonstravimas Lietuvoje. Kariniai oro desantininkų mokymai Kazlų Rūdos kariniame aerodrome. 1990 m. kovo mėn.

Balandžio 2 dieną AT pirmininkas V.Landsbergis pasiuntė SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui telegramą, siūlydamas pradėti derybas su Lietuvos atstovais. Susitikimui nepavykus, po savaitės į Maskvą nuskriejo premjerės Kazimieros Prunskienės telegrama M.Gorbačiovui ir premjerui Nikolajui Ryžkovui su siūlymais jau nebe derėtis, o tik pradėti rengti derybas ir nutarimus visais klausimais, susijusiais su SSRS ir Lietuvos interesais.

Su tuo M.Gorbačiovas sutiko. Gegužės 17 dieną atvykusi į Maskvą K.Prunskienė įteikė SSRS vadovui pareiškimus, kuriuose siūlyta pradėti derybas dėl santykių normalizavimo. Spalį prasidėjo gana intensyvūs darbo grupių konsultaciniai susitikimai, kuriuose sutarta oficialias derybas pradėti jau lapkričio pabaigoje. Tačiau džiaugtis, pasirodo, buvo per anksti: lapkričio pradžioje sovietinės vadovybės pozicija ėmė keistis.

Tai, kad Maskvoje vyksta kažkas negero, liudijo ir pasikeitęs sovietinės kariuomenės elgesys: dar lapkričio 5 dieną Lietuvos Vyriausybė mėgino atkreipti Maskvos dėmesį į tai, jog ši vėl ėmė savavaliauti ir griebėsi naujų prievartos aktų. Tačiau tai buvo šauksmas tyruose. Net ir šiandien niekas negali pasakyti, kas tuo metu vyko Kremliaus kabinetuose, tačiau M.Gorbačiovas ir jo liberalieji šalininkai ėmė aiškiai prarasti įtaką. Atėjo metas veikti politikams, maniusiems, kad Lietuvos problemą galima išspręsti tik jėga.

Vėlų rudenį ir žiemos pradžioje, sovietų delegacijai keliant vis naujus ir Lietuvai visiškai nepriimtinus reikalavimus, derybų procesas ėmė klimpti tarsi vežimas pažliugusiame Rusijos vieškelyje, kol galiausiai visai sustojo. Gruodžio 14 dieną numatytas delegacijų susitikimas taip ir neįvyko - rusų atsiųstoje telegramoje tepranešta, kad jo data nukeliama, nenurodyta nei priežasčių, nei laiko.

Tankai ir kita karinė technika 107 motorizuotų šaulių divizijos karinėje bazėje Šiaurės miestelyje Vilniuje. 1990 m. ruduo.

Tuo metu sovietinė kariuomenė tiek Lietuvoje, tiek kitose Baltijos šalyse pakilo į žodinę ataką. Gruodžio 21 dieną Rygoje vykęs Pabaltijo karinės apygardos karininkų atstovų suvažiavimas priėmė pareiškimą, kupiną atvirų grasinimų nepriklausomybę atkuriančiose valstybėse įvykdyti karinį perversmą: "Jei Aukščiausiosios Tarybos deputatų suvažiavimas, dabar posėdžiaujantis Kremliuje, nesiims konkrečių priemonių krašto tvarkai ir politiniam stabilumui išlaikyti, tai jie Pabaltijo respublikose imsis visų galimų priemonių, taip pat ir karinės padėties įvedimo, savo teisėms ir garbei saugoti." Pabaltijo apygardos vadas buvo dar konkretesnis ir pareiškė, kad "kariuomenė yra vienintelė jėga, kuri išsaugos Sovietų Sąjungą".

Suprantama, kad tokie pareiškimai negalėjo būti pulkininkų ar generolų saviveiklos rezultatas. Tokiam žingsniui reikėjo aukščiausios SSRS politinės vadovybės, o galbūt ir paties M.Gorbačiovo pritarimo. Iki kruvinosios 1991-ųjų sausio 13-osios buvo likusios vos 23 dienos.

Neįvykęs parlamento šturmas

Po sausio tragedijos derybos su SSRS nutrūko, nors iš Lietuvos pusės būta mėginimų jas atnaujinti. Delegacijų darbo grupės susitiko ir balandžio, ir birželio mėnesį, bet rimtų poslinkių taip ir nepasiekta. Tiesa, greta M.Gorbačiovo Maskvos buvo ir kita - Rusijos prezidento Boriso Jelcino Maskva, kuri liepos 19 dieną pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tuo metu konkurencija tarp dviejų nesuderinamų idėjų - sovietinės imperijos išsaugojimo ir posūkio į demokratiją Rusijoje - buvo pasiekusi apogėjų ir tai Lietuvai buvo neabejotinai naudinga. Tačiau derybos su SSRS ir toliau nevyko, tad rugpjūčio 3 dieną V.Landsbergis nusiuntė SSRS delegacijos vadovui Vitalijui Dogužijevui telegramą, kurioje suabejojo Kremliaus ketinimais tęsti derybas. O dar po dviejų savaičių žlunganti imperija vėl parodė savo dantis.

Sovietų Sąjungos kariuomenės vykdoma Lietuvos kelių blokada ir kontrolė. Vilnius, 1991 m.

Rugpjūčio 19 dieną SSRS viceprezidento Genadijaus Janajevo vadovaujamas vadinamasis SSRS valstybinis ypatingosios padėties komitetas (GKČP) pranešė apie tariamą M.Gorbačiovo ligą ir paskelbė perimąs valdžią į savo rankas. Pirmą valandą nakties jau minėtos Kauno oro desanto divizijos štabas iš Maskvos gavo pirmuosius nurodymus, kuriuos nedelsdamas perdavė jam pavaldiems daliniams. Ketvirtą ryto pakeltam Alytuje dislokuotam desantininkų pulkui buvo nurodyta vykti į Vilnių. 15 valandą 506 pulko karininkai ir kareiviai su kovine ginkluote ir šarvuota technika pajudėjo iš Alytaus, o atvykę į Vilnių įsikūrė Šiaurės miestelyje.

Kitą dieną pradėta rengtis AT rūmų šturmui, kuriame, be minėtų Alytaus desantininkų, turėjo dalyvauti Šiaurės miestelyje dislokuotas tankų dalinys, motorizuotos šaulių divizijos padaliniai, SSRS vidaus reikalų ministerijos Ypatingos paskirties milicijos (OMON) dalinys ir šimtas smogikų iš KGB Vitebsko 103-iosios divizijos. Šturmuoti pastatų kompleksą ketinta nuo upės pusės. Planas buvo toks: koviniais šoviniais apšaudydami aikštę prie rūmų, motorizuoti šauliai išvaiko ten susirinkusius žmones. Tuo pat metu tankų pabūklų ugnimi nuo parlamento stogo numušamos visos radijo antenos, kad parlamento vadovai ir jo gynėjai būtų visiškai izoliuoti nuo išorinio pasaulio. Tankams apgriovus gynybines barikadas, desantininkai užima rūmų prieigas ir sunaikina jose esančius gynėjus. Galiausiai KGB dalinio ir OMON smogikai įsiveržia į rūmus ir juos užima.

Suprantama, kad toks šturmas būtų pareikalavęs gerokai daugiau kraujo nei per sausio 13-ąją. O apie tai, kas būtų laukę Lietuvos pučistų pergalės atveju, baisu net ir pagalvoti.

Laimei, įvykiai susiklostė kitaip: perversmininkams pasipriešino ir B.Jelcinas, ir aktyvioji Rusijos visuomenės dalis, tad jau rugpjūčio 21-ąją tapo aišku, kad pučistų sumanymas žlugo. Tą pačią dieną visiems šturme turėjusiems dalyvauti sovietų daliniams įsakyta grįžti į nuolatines dislokacijos vietas.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V.Landsbergis ir Rusijos Federacijos prezidento B.Jelcino specialusis atstovas, užsienio reikalų ministro pirmasis pavaduotojas Fiodoras Šelovas-Kovediajevas pasirašo Protokolą dėl pasikeitimo 1991 m. liepos 29 d. Sutarties ratifikavimo raštais. Vilnius, 1992 m. gegužės 4 d.

Per pučo dienas buvo užimtas Vilniaus valstybinis telefono ir telegrafo centras, Kauno radijo ir televizijos redakcija bei Sitkūnų radijo stotis. Tačiau rugpjūčio 22-ąją sovietų kareiviai turėjo išsinešdinti ne tik iš šių objektų, bet ir iš 222 dienas išlaikyto televizijos bokšto bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatų.

Žlugus pučui dar bandyta kalbėti, kad M.Gorbačiovas vėl kontroliuoja padėtį šalyje. Tačiau visa iniciatyva ir reali valdžia jau buvo B.Jelcino rankose. Komunistų partijos veikla apribota, senosios jėgos struktūros pakrikusios. M.Gorbačiovas Rusijos prezidento sprendimams nebesipriešino, puikiai suprasdamas, kad griūvančios imperijos jis nebevaldys. Galiausiai rugsėjo 7 dieną SSRS prezidento vadovaujama Valstybės Taryba priėmė nutarimą, skelbiantį, kad, „atsižvelgdama į konkrečią istorinę ir politinę situaciją, buvusią prieš Lietuvos Respublikai įeinant į SSRS, Taryba nutaria pripažinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę“.

Po keturių dienų Maskvoje susitikęs su Baltijos šalių vyriausybių atstovais SSRS gynybos ministras Jevgenijus Šapošnikovas pareiškė, kad sovietų kariuomenės išvedimo pradžios galima tikėtis ne anksčiau kaip 1994-aisiais, kai visi jos daliniai bus išvesti iš Vokietijos ir kitų Rytų Europos valstybių.

Rugsėjo 25-ąją SSRS derybų delegacijos vadovu buvo paskirtas Eduardas Ševardnadzė, gruodžio 10-ąją jį pakeitė nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Viktoras Smolinas, tačiau derybos taip ir neprasidėjo: po dviejų savaičių Sovietų Sąjunga oficialiai nustojo egzistavusi.

Paskutinių dienų nerimas

Tolesnės darybos jau vyko su Sovietų Sąjungos įsipareigojimus prisiėmusia Rusija. Nors ten tuo metu viršų ėmė demokratiškai nusiteikusios jėgos, derybos su B.Jelcino Maskva taip pat nebuvo lengvos ir ne kartą strigo.

Paskutinis sovietų karinis paradas. Vilnius, 1991 m. gegužės 9 d.

Pradžia buvo daug žadanti. 1992 metų sausio 31 dieną įvykęs pirmasis Lietuvos ir Rusijos derybų delegacijų susitikimas Vilniuje baigėsi labai svarbaus dokumento „Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos Valstybinių delegacijų darbo susitikimo komunikato“ pasirašymu. Komunikate aiškiai užfiksuota, kad Lietuvoje esanti buvusios Sovietų Sąjungos karinė grupuotė, perėjusi į Rusijos Federacijos jurisdikciją, yra išvedama.

Tačiau vienas dalykas - susitarti dėl sprendimo ir visai kitas - rasti abipusiškai priimtinus jo įvykdymo terminus. Išvedimo pradžią Rusija stengėsi nukelti kiek įmanoma toliau motyvuodama, kad išvedamų karių nebus kur dislokuoti - tam esą reikia pastatyti karinius miestelius, aprūpinti butais karininkus su šeimomis ir panašiai. Taigi nors Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Jungtinis štabas parengė Rusijos kariuomenės išvedimo grafiką, pagal kurį paskutiniai daliniai turėjo palikti mūsų šalies teritoriją iki 1992-ųjų pabaigos, Rusijos derybų delegacija jį kategoriškai atmetė.

Proveržis derybose įvyko Rusijos gynybos ministrui Pavelui Gračiovui gegužę Briuselyje susitikus su Lietuvos krašto apsaugos ministru A.Butkevičiumi. Čia P.Gračiovas pareiškė, kad Rusijos kariuomenė iš Lietuvos bus išvesta iki 1993 metų rugpjūčio 31-osios. Vis dėlto net ir po tų pačių metų gruodžio 8-osios, kai du ministrai pasirašė kariuomenės išvedimo grafiką, niekas nebuvo tikras, kad šis procesas bus baigtas laiku.

Ir tikrai - išvedimas ne kartą buvo stabdomas įvairiausiais pretekstais, tarp jų - ir politiniais. Toks mėginimas padarytas 1993 metų rugpjūčio 19-ąją, kaip tik per antrąsias nepavykusio pučo metines. Tądien Lietuvos krašto apsaugos ministerija gavo Rusijos gynybos ministerijos pranešimą, kad kariuomenės išvedimas sustabdomas, nes dėl jo nesą politinio susitarimo. Rugpjūčio 29-ąją pagalius į ratus ėmė kaišioti ir pats B.Jelcinas. Jis pasirašė potvarkį, kuriuo kariuomenės išvedimas iš visų Baltijos šalių vėl stabdomas, siejant šį procesą su rusakalbių šių šalių gyventojų padėtimi. Susitarti pavyko kone paskutinę minutę - prezidentas A.Brazauskas, rugpjūčio 30-ąją telefonu paskambinęs B.Jelcinui, sugebėjo įtikinti jį užbaigti išvedimą laiku. Taigi paskutinis Rusijos kariuomenės dalinys paliko Lietuvą likus vos keturiolikai minučių iki nustatyto termino pabaigos.

Buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos pradžia. Lietuvos vaikai su trispalvėmis išlydi kariuomenės koloną. Zarasų r., 1992 m. kovo 3 d.

Tuo ir baigėsi Lietuvos karinės okupacijos istorija. Kad ir kaip vertintume mūsų politikų, visuomenės ir tarptautinės bendrijos indėlį užbaigiant šį užsitęsusį karą, tenka konstatuoti, jog mums stebuklingai pavyko iššokti pro trumpam prasivėrusį langą. Jei ši istorija būtų pakrypusi kitaip ar užtrukusi, šiandien neturėtume NATO skėčio ir mums labai greitai būtų tekę prisiminti siaubo filmo pavadinimą primenančią tiesą: kartais jie sugrįžta. Pasitraukdami omonininkai ant sienų tepliojo užrašus "Mes dar sugrįšime", tikėkimės, kad jie sugrįš, bet tik į teisiamųjų suolą dėl Medininkų žudynių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"