TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Dviejų tironų spąstuose

2013 08 23 6:00
KGB operatyvininkų daryta mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo nuotrauka. Vilnius, 1987 m. rugpjūčio 23 d. LYA nuotrauka

Lygiai prieš 74 metus, 1939-ųjų rugpjūčio 23 dieną, stalininė Sovietų Sąjunga ir nacių Vokietija pasirašė sutartį, ilgiems dešimtmečiams nulėmusią ne tik Lietuvos, bet ir daugelio Europos šalių likimą.

Lietuvoje ir visame pasaulyje Molotovo-Ribbentropo paktas ir jo slaptieji protokolai garsiai nuskambėjo 1979 m., kai Vakarus pasiekė 45 pabaltijiečių memorandumas, priminęs Baltijos valstybių okupaciją. Apie pakto pasekmes viešai prabilta 1987-ųjų rugpjūčio 23-iąją, kai į valdžios nesankcionuotą mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje susirinko šimtai žmonių.

Mitingą organizavo keturi žinomi disidentai: Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas ir Nijolė Sadūnaitė.

„Pasakiau, kad susirinkome pagerbti aukų, paminėjau Molotovo-Ribbentropo paktą, galiausiai pasakiau, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Kadangi laisvė yra didžiausia jo dovana, galime tikėtis, jog Baltijos kraštai bus laisvi“, - prisimena N. Sadūnaitė.

„Baltijos kelias“ ties Vilniumi. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Fotografas J.Juknevičius. / LCVA nuotrauka

Bejėgiškas Kremliaus įniršis

Iškart po mitingo laikraščiai pratrūko „buržuazinius nacionalistus“ ir „Vakarų imperializmo pakalikus“ smerkiančiomis publikacijomis. Jas lydėjo pasipiktinusių piliečių, darbo kolektyvų ir kolūkiečių susirinkimų dalyvių laiškai, entuziastingai puolantys "užsienio radijo balsų provokacijų vykdytojus". Pagrindiniai propagandos kampanijos motyvai buvo šie: mitingą surengė Vakarų šnipai ir provokatoriai, tikėjęsi, kad susirinkusieji bus išvaikyti jėga. Tačiau taip neįvyko, tad sovietų Lietuvoje tikrai vyksta pertvarka ir demokratizacija.

Tuo tarpu Lietuvos komunistų partijos viršūnėlė tylėjo kaip vandens į burną prisisėmusi. Diskutuoti su „išsišokėliais“ partiniams šulams buvo per žema. Tiesa, laikraščiai išspausdino LTSR ir SSRS aukščiausiųjų tarybų deputatų atsakymą JAV kongresmenams, reikalavusiems netrukdyti taikioms demonstracijoms. Šiame atsakyme prašoma nesikišti į „suverenios respublikos reikalus“.

Kas kita buvo neviešos represijos - maždaug 80 mitingo dalyvių vėliau patyrė ir fizinį, ir moralinį smurtą. Daugelis akcijos dalyvių buvo persekiojami, mušami, bauginami, tampomi po miškus. Teroras tęsėsi iki pat 1988-ųjų.

Tačiau upės neužtvenksi. 1989-aisiais apie Molotovo-Ribbentropo paktą pasauliui priminė jau nebe būrelis drąsiausių disidentų, o daugiau kaip 2 mln. lietuvių, latvių ir estų, tų metų rugpjūčio 23-iąją nutiesusių gyvą grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Kremlius niršo, tačiau nebegalėjo nieko padaryti. „Nueita per toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai gali būti katastrofiški. Galėtų iškilti klausimas dėl paties jų gyvybingumo“, - grasinta rugpjūčio 26 dieną priimtame SSKP CK pareiškime, įvertinusiame Baltijos kelią kaip siekį nuteikti Pabaltijo respublikų tautas atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos.

Pirmasis SSRS Užsienio reikalų liaudies komisaro V. Molotovo (kairėje) susitikimas su A. Hitleriu. Berlynas, 1940 lapkričio 13 d. / sovietstory.com nuotrauka

Kodėl Kremlius taip bijojo menkiausios užuominos apie Molotovo-Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus, kuriais Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią pasidalijo Europą? Nors Europoje apie šiuos dokumentus sužinota tuoj po karo, kai nugalėjusiems sąjungininkams tapo prieinami Reicho archyvai, Maskva protokolus atkakliai vadino klastotėmis, o vėliau, įvaryta į kampą, mėgino visaip pateisinti šį gėdingą dviejų diktatorių sandėrį? Ar vien dėl to, kad protokolų egzistavimas leistų kelti klausimą ne tik dėl Baltijos šalių nepriklausomybės? O gal dar ir todėl, kad šie dokumentai leido suabejoti visa pokarinės Europos tvarka ir galėjo išklibinti visą vadinamąjį socialistinį lagerį? Arba todėl, kad nepaaiškėtų, jog sąjungininkų pergalė prieš nacizmą iš tikrųjų buvo asmeninis J.Stalino pralaimėjimas?

Pats Kremliaus tironas, regis, pralaimėjimą pripažino. Neatsitiktinai jam gyvam esant gegužės 9-oji Sovietų Sąjungoje nebuvo švenčiama kaip Pergalės diena. J.Stalinas nesijautė laimėjęs todėl, kad jam taip ir nepavyko pasiekti savo svarbiausio tikslo - sukurti komunistinę Europą. O 1939-aisiais pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas kaip tik ir buvo pirmas Maskvos žingsnis tokio tikslo link. Tam, kad atsakytume į šiuos klausimus, pirmiausia turėtume pažvelgti į nacių Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos santykių pradžią.

Toks tokį pažino

Nacių atėjimas į valdžią 1933 metais nesukėlė didelio J.Stalino entuziazmo. Viena vertus, į A.Hitlerį sovietų tironas žiūrėjo kaip į išsišokėlį, kurio režimas ilgai neišsilaikys, kita vertus - kaip į konkurentą, brukantį pasauliui kiek kitokią socializmo idėją. Tačiau vos po metų Kremliaus šeimininkas ėmė suprasti, jog A.Hitleris Vokietijoje įsitvirtino ilgam. Maža to, kitaip nei vokiečių komunistai, fiureris sugebėjo apžavėti milijonus savo tautiečių, pasiryžusių ne tik mirti už savo vadą, bet ir užmerkti akis į vis stiprėjantį nacių terorą. Po kruvinų valymų, kurių savo partijos gretose 1934 metų liepą ėmėsi A.Hitleris, sovietų diktatorius susižavėjęs pareiškė: „Čia tai vadas!“ Nuo tos akimirkos J.Stalino simpatijos vis labiau krypo į A.Hitlerio pusę. Juo labiau kad abu režimus vienijo ne tik socialistinė ideologija, bet ir neapykanta demokratijai bei kitoms Europos vertybėms.

Iš pradžių simpatija A.Hitleriui buvo kruopščiai maskuojama: sovietų kompartijos (VKP(b) XVII suvažiavime netgi buvo priimta direktyva, nurodanti nacionalsocialistus vadinti fašistais. Tuo tarpu už savo piliečių ir Vakarų demokratijų nugaros sovietinės imperijos ir „tūkstantmečio Reicho“ vadeivos vykdė visiškai kitokią politiką. Dar 1934-1935 metais sovietų vyriausybės atstovai susitikimuose su vokiečių diplomatais ne kartą kalbėjo apie ketinimus stiprinti draugiškus santykius su Berlynu. Slaptoji J.Stalino diplomatija visais įmanomais būdais siekė suartėjimo su A.Hitleriu. Tai nebuvo vienpusis siekis. Štai ištrauka iš laiško, kurį sovietų vadovybei diplomatiniais kanalais nusiuntė Vokietijos kancleris: „Abi mūsų šalys turėtų pripažinti nepajudinamą teisę į abipusio egzistavimo faktą ir tuo grįsti savo veiksmus. (...) Nepaisant abiejų pusių pasaulio suvokimo skirtumų, mus sieja bendri interesai ir šie ryšiai turi ilgalaikį charakterį.“

Draugiškas Raudonosios armijos ir Vokietijos SS karininkų pokalbis. 1939 m. rugsėjis. / englishrussia.com nuotrauka

Oficialiam Kremliaus požiūriui artimi šiuolaikinės Rusijos istorikai, kaip ir jų sovietiniai pirmtakai, tvirtina, kad J.Stalino suartėjimas su A.Hitleriu buvo priverstinis žingsnis, kurį išprovokavo Vakarų demokratijos, nenorėjusios prisijungti prie sovietų diktatoriaus kurtos naujos, poversalinės kolektyvinio saugumo sistemos.

Taip, J.Stalinas iš tiesų bandė derėtis tiek su prancūzais, tiek su britais. Tačiau ar šios derybos nebuvo tik akių dūmimas? Taip, 1935-aisiais Sovietų Sąjunga ir Prancūzija pasirašė karinę sutartį, kuri buvo Paryžiaus atsakas į prieš tai be jos žinios parengtą ir pasirašytą Lenkijos ir Vokietijos nepuolimo paktą. Maskvos ir Paryžiaus sutartis savo ruožtu supykdė Varšuvą, o J.Stalinas dėl to trynė rankas, nes Lenkija sovietų tironui visuomet buvo krislas akyje.

Tuo pat metu Maskva, siekdama suartėjimo su Berlynu, aktyviai veikė ir Prekybos reikalų liaudies komisariato linija. 1935-ųjų vasarą, Kominternui paskelbus sąjungą su socialdemokratija kovai prieš fašizmą, J.Stalinas pasiuntė pas Reicho ekonomikos ministrą Hjalmarą Schachtą savo įgaliotinį Davidą Kandelakį, turėjusį perduoti žinią, jog sovietai nori pagerinti santykius su Vokietija.

1937 metais VKP(b) CK Politinio biuro posėdyje buvo priimtas slaptas dokumentas, kuriame sakoma: „Sovietų vyriausybė ne tik niekad nevengė politinių derybų su Vokietijos vyriausybe, bet savo laiku net pateikė jai tam tikrų politinių pasiūlymų. Sovietų vyriausybė ir dabar nevengia galimybės pradėti derybas norėdama pagerinti santykius su Vokietijos vyriausybe. Sovietų vyriausybė neatsisako ir tiesioginių derybų tarp oficialių diplomatijos atstovų: ji taip pat sutinka laikyti jas konfidencialiomis ir neskelbti apie jas viešai, jei tik Vokietijos vyriausybė to pareikalaus.“

Tiesa, tuo metu oficialių diplomatinių kanalų derybose su Vokietija J.Stalinas dar vengė. Tokia pozicija turėjo rimtą priežastį - Užsienio reikalų liaudies komisariatui tuo metu vadovavo žydas Maksimas Litvinovas (tikroji pavardė - Mejeris Valachas), aktyviai remiantis antihitlerinę politiką. Suprantama, kad toks sovietų diplomatijos šefas naciams buvo nepriimtinas. Suvokdamas, kad A.Hitleris neišvengiamai pradės karą Europoje, J.Stalinas nutarė padaryti naciams reveransą ir 1939 metų gegužės 3 dieną pašalino A.Litvinovą iš pareigų. „Išvalykite sinagogą!“ - nurodė Kremliaus diktatorius A.Litvinovo įpėdiniu paskirtam Viačeslavui Molotovui, netrukus tapsiančiam vienu iš gėdingojo pakto signatarų.

Ministrų rokiruotė įvyko nepraėjus ir dviem mėnesiams, kai, paakintas Miuncheno susitarimo, A.Hitleris aneksavo ne tik vokiečių gyvenamą Sudetų kraštą, bet ir visą Čekoslovakiją. Nėra abejonės, kad veikti fiurerį paskatino ir J.Stalino kalba, pasakyta 1939 metų kovo 10-ąją įvykusiame VKP(b) suvažiavime, kai sovietų diktatorius pareiškė, kad "SSRS vykdys taikią politiką" ir „neleis savęs įtraukti į konfliktus karo provokatoriams, įpratusiems svetimomis rankomis graibyti ugnį“. Suprantama, kad tokiomis karo kurstytojomis J.Stalinas vadino Didžiąją Britaniją ir Prancūziją.

Kalbos, atrišusios A.Hitleriui rankas, pasekmes po poros savaičių skaudžiai pajuto ir Lietuva - po Vokietijos ultimatumo 1939 metų kovo 23 dieną Vokietija užėmė Klaipėdos kraštą.

Nacių svastikos Maskvoje

Tą pavasarį J.Stalinas dar žaidė žaidimus ir su britais bei prancūzais. Balandžio 17-ąją sovietai pasiūlė jiems trišalį savitarpio pagalbos paktą, numatantį ir bendras saugumo garantijas Rytų Europos šalims, įskaitant ir Baltijos valstybes. Tačiau birželio 10-ąją V.Molotovas informavo derybų partnerius, kad Maskva sutarties nepasirašys, jei negaus teisės pati garantuoti Baltijos valstybių saugumo. Ką turėjo reikšti tokios "garantijos", nesunku atspėti. Reikia pastebėti, kad derybos vyko sunkiai: kai tik prancūzai ir britai sutikdavo su Maskvos sąlygomis, ši iš karto iškeldavo naujas. Iš visko buvo matyti, kad J.Stalinas lūkuriuoja.

Ko laukė sovietų diktatorius, nesunku suprasti. Tą pačią dieną, kai Maskva pasiūlė Londonui ir Paryžiui savitarpio pagalbos paktą, sovietų pasiuntinys Berlyne, susitikęs su Vokietijos valstybės sekretoriumi Ernstu von Waizsaeckeriu, užsiminė, kad ideologiniai skirtumai neturėtų paveikti dviejų šalių santykių. Po trijų dienų V.Molotovas pokalbyje su Vokietijos pasiuntiniu Maskvoje Friedrichu Schulenburgu leido suprasti, kad dvišalėms ekonominės deryboms reikėtų suteikti politinį pagrindą. Tai buvo aiškus kvietimas kalbėtis apie rimtą politinę sutartį, į kurį A.Hitleris atsiliepė po dešimties dienų, nurodydamas F.Schulenburgui pradėti derybas. Jos baigėsi 1939 metų rugpjūčio 23 dienos sutartimi, įėjusia į istoriją kaip Molotovo-Ribbentropo paktas.

Lietuvos delegacijos nariai, išvykstantys derybų į Maskvą ir juos lydintys asmenys Kauno oro uoste. Iš kairės: 1-Ministro pirmininko pavaduotojas, įgaliotasis ministras Vilniuje Kazys Bizauskas, Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas, Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento direktorius Juozas Norkaitis. Iš dešinės 1-SSRS karo atašė Lietuvoje Ivanas Korotkich. 1939 m. spalio 7 d.

Rugpjūčio 23-iąją Maskvos aerodrome Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo vadovaujama delegacija buvo sutikta itin pompastiškai - su orkestru ir kariniu paradu. "Jaučiausi ten kaip namie - lyg būčiau su nacionalsocialistų partijos bičiuliais Vokietijoje", - vėliau vizitą prisimins Reicho diplomatijos vadovas.

Derybos dėl sutarties truko vos dvylika valandų. Prieš pat vidurnaktį nepuolimo sutartis tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos buvo sutvirtinta J. von Ribbentropo ir V. Molotovo parašais. "Dabar aš turiu pasaulį savo kišenėje!" - džiaugsmingai sušuko A.Hitleris, vos sužinojęs apie sutarties pasirašymą. Džiaugėsi ir J.Stalinas, turėdamas laivas rankas tvarkytis Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, rytinėje Lenkijos dalyje ir Rumunijos Besarabijoje jis taip pat galėjo žengti pirmą žingsnį į viešpatavimą Europoje.

Pasaulis tuomet nežinojo, kad greta aptakios, kone iš lozungų sukurptos sutarties, tądien Maskvoje buvo pasirašytas ir slaptas protokolas, kuriuo du diktatoriai pasidalijo Rytų Europą įtakos sferomis. Lietuva tuomet buvo atiduota Reichui.

Įdomiausia, kad tuo metu, kai naciai ir komunistai Kremliuje kėlė šampano taures sutarčiai sutvirtinti, karinės sutarties su Maskva siekusios britų ir prancūzų delegacijos taip pat buvo Maskvoje. Nieko nenujausdami apie J.Stalino staigmeną, šių šalių diplomatai laukė rugpjūčio 25-osios, kai derybos turėjo būti tęsiamos. Sovietams pasirašius paktą su Berlynu, į apstulbusių Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos delegatų klausimą, ar yra prasmė toliau kalbėtis dėl sutarties, už derybas su jais atsakingas SSRS gynybos liaudies komisaras Klimentas Vorošilovas atsakė, jog atsižvelgiant į pastaruosius įvykius tęsti derybas būtų nevaisinga.

1939 metų rugsėjo 1-ąją Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Kiek daugiau nei po dviejų savaičių baigiamai sutriuškinti valstybei į nugarą smogė Sovietų Sąjunga. Tokia situacija iškėlė rimtą dilemą Lietuvai.

Nulemtas Lietuvos likimas

Vermachtui vakaruose triuškinant Lenkijos kariuomenę, jos daliniai buvo atitraukti iš Vilniaus krašto. Likus kelioms dienoms iki sovietų invazijos iš Rytų, Lietuvos sostinė buvo tuščia. Per tas kelias rugsėjo dienas Lietuvos kariuomenė galėjo pati atsiimti Vilnių. Sprendžiant iš Lietuvos pasiuntinio Berlyne Kazio Škirpos pranešimų, vokiečiai tokiam žingsniui nebūtų prieštaravę.

Tačiau Lietuvos kariuomenė žygiui į Vilnių taip ir nebuvo mobilizuota - tam pasipriešino Antanas Smetona, nenorėjęs sudaryti įspūdžio, kad Lietuva atsisako neutralumo ir rengiasi su kuo nors kariauti. Taigi Vilnius kuriam laikui atsidūrė sovietų rankose ir netrukus tapo jauku J.Stalino pelėkautuose - spalio mėnesį manais už atgautą sostinę Lietuva buvo priversta įsileisti į savo teritoriją Raudonosios armijos bazes.

Sovietų kariuomenės daliniai peržengia Lietuvos sieną. 1940 m birželio 14 d. / LCVA nuotrauka

Ar Vilniaus atsiėmimas būtų ką nors pakeitęs? Ir taip, ir ne. Be abejo, J.Stalinas būtų netekęs rimto kozirio savo purviname lošime. Kita vertus, panaudoti šią kortą Kremliaus tironas vis tiek galėjo tik po rugsėjo 28-osios, kai buvo pasirašytas antrasis slaptas protokolas, kuriuo didžioji Lietuvos dalis jau buvo atiduota sovietams. Tad labai gali būti, jog lietuvių atsiimtas Vilnius galėjo tapti jau A.Hitlerio koziriu ir jokio antrojo protokolo tiesiog nebūtų buvę.

Na, o jei Lietuva vis dėlto būtų perduota sovietams, Vilniaus faktorius vargu ar būtų suveikęs - J.Stalinas būtų radęs kitokių argumentų būsimai Lietuvos okupacijai. Prisiminkime, kas nutiko Estijai. 1939-ųjų rugsėjį Maskva pareiškė, kad iš jos uosto išleistas lenkų povandeninis laivas netoli Leningrado nuskandino rusų sausakrūvį. Iš tikrųjų lenkų povandeninis laivas buvo įplaukęs į Talino uostą, kad išlaipintų susirgusį kapitoną. Laivo įgula pagal karo taisykles buvo internuota, tačiau jai pavyko pasprukti, o rusų "skenduolis" po kelių mėnesių atsirado tame pačiame Taline. Tačiau remdamiesi šiuo pramanytu "faktu" sovietai ėmė šantažuoti Estiją ir galiausiai privertė ją pasirašyti savitarpio pagalvos sutartį ir įsileisti Raudonosios armijos bazes į savo teritoriją.

Lietuvos eilė atėjo spalio 3-ąją, J.Stalinui į Maskvą pakvietus Lietuvos reikalų ministrą Juozą Urbšį aptarti tarpvalstybinių santykių perspektyvų naujomis sąlygomis. Vėlų vakarą iškviestas į Kremlių Lietuvos diplomatijos vadovas išgirdo tai, ko niekaip negalėjo tikėtis. "Žodį ima Stalinas ir be užuolankų paskelbia, kad Tarybų Sąjunga susitarusi su Vokietija (ta hitlerine, fašistine!), jog didžiausioji Lietuvos dalis tenkanti Tarybų Sąjungai, o siauras jos pasienio ruožas - Vokietijai", - skaitome J.Urbšio prisiminimuose.

J.Urbšys, be abejo, nežinojo, kad rugsėjo 28 dieną pasirašytu antruoju slaptu SSRS ir Vokietijos sutarties protokolu Lietuva buvo tiesiog išmainyta į vokiečiams perleistą Lenkijos Liublino vaivadiją. Tačiau kai ko nežinojo ir J.Stalinas, svarstęs kodėl A.Hitleris taip lengvai atsisakė Lietuvos, pasilikdamas sau tik dalį Suvalkijos. Paaiškinimas tam galėjo būti tik vienas - fiureris jau planuoja pradėti karą prieš Sovietų Sąjungą.

Tačiau ir rugsėjo 28-osios protokolas galutinai nenulėmė Lietuvos likimo. Tai jautė ir mūsų diplomatai. Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Didžiojoje Britanijoje Broniaus Kazio Balučio 1940 metų balandžio 24 dienos pranešime J.Urbšiui rašoma: "Turint omeny vokiečių ir rusų derybas Maskvoje (...); atsižvelgiant į tuomet reikštas vokiečių pretenzijas Lietuvos atžvilgiu; turint po akimi masinę vokiečių evakuaciją iš Estijos ir Latvijos ir stoką jos iš Lietuvos - negalima pasidaryti sau kitokios išvados, kaip tiktai tą, kad Lietuva pasiliko dar ginčytinu objektu tarp Vokietijos ir Rusijos. Čia yra labai didelis neaiškumas. Ir tame neaiškume labai didelis pavojus, nes tikrai nežinodami ir neturėdami tikro diagnozo, ar tai yra cholera ar dėmėta šiltinė, neturime galimybės net atatinkamu vaistu pasirūpinti".

J.Stalinas pergalės nešventė

Tuo metu J.Stalinas, mėgindamas išvengti karo su Vokietija arba bent atitolinti jo pradžią, visais įmanomais būdais stengėsi įtikti A.Hitleriui. Tokio pataikavimo rezultatu tapo 1941-ųjų sausį pasirašyta precedento neturinti SSRS ir Vokietijos prekybos sutartis. Ja sovietai įsipareigojo patiekti Reichui pustrečio milijono tonų grūdų, milijoną tonų naftos, milžiniškus kiekius kaučiuko, metalo rūdos ir geležies laužo. Taip buvo maitinama A.Hitlerio karo mašina, kuri ne tik triuškino Vakarų Europos demokratijas, bet netrukus užgriuvo ir pačią Sovietų Sąjungą.

SSRS Užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas pasirašo SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartį. Už jo (iš kairės) J. von Ribbentropo adjutantas Richardas Schulze-Kossensas, Raudonosios Armijos Generalinio štabo viršininkas Borisas Šapošnikovas, Joachimas von Ribbentropas, J.Stalinas, sovietų vertėjas Vladimiras Pavlovas. Šalia V. Molotovo – vokiečių vertėjas Gustavas Hilgeris. Maskva, 1939 m. rugpjūčio 23 d. / JAV nacionalinio archyvo nuotrauka

Tuo pat metu, 1941-ųjų sausio 10 dieną buvo pasirašytas ir trečiasis Molotovo-Ribbentropo pakto protokolas, kuriuo mainais už 7,5 mln. aukso dolerių Vokietija perdavė sovietams ir likusią Suvalkijos dalį. A.Hitleriui šis žemės lopinėlis jau neberūpėjo - jis planavo netrukus atsiimti ne tik Lietuvą, bet ir užkariauti visą Sovietų Sąjungą.

Įdomiausia, kad net ir prasidėjus SSRS bei Vokietijos karui ir Maskvai prisijungus prie antihitlerinės koalicijos, J.Stalinas tebesilaikė vokiečių sulaužytos nepuolimo sutarties slaptųjų protokolų. 1941-ųjų gruodžio 14-ąją, vermachto divizijoms jau stovint prie pat Maskvos, sovietų lyderis įteikė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrui Anthony Edenui visą krūvą reikalavimų būsimajai taikos sutarčiai, tarp kurių buvo ir sąlyga, jog britai pripažintų Baltijos valstybių aneksiją. Taip komunistinis diktatorius norėjo užkirsti kelią Lenkijos egzilinės vyriausybės planams įkurti britų remiamą Vidurio Europos konfederaciją, kuriai turėjo priklausyti ir Čekija, ir Baltijos valstybės. Toks demokratijos bastionas būtų užkirtęs kelią sovietų mėginimams po karo skverbtis į Europą.

Deja, J.Stalinui iš sąjungininkų pavyko išsireikalauti nuolaidų Baltijos šalių klausimu ir 1942-aisiais, svarstant Antrojo fronto atidarymą, ir 1943-aisiais Teherane, ir 1945-aisiais Jaltoje bei Potsdame. Taip pokarinę Europą ilgam padalino "geležinė uždanga", atskyrusi laisvąjį pasaulį nuo komunistinio bloko šalių.

Tai būtų galima laikyti J.Stalino pergale. Tačiau pats sovietų diktatorius taip ir neįgyvendino savo svarbiausio tikslo - sulaukti, kol mirtinoje dvikovoje nukraujuos ir demokratinės šalys, ir hitlerinė Vokietija, o jau tada, prisidengus pagalba Europos proletariatui, nudažyti raudona spalva visą kontinentą. Štai kodėl gegužės 9-oji J.Stalinui niekuomet nebuvo pergalės diena.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"