TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Dzūkijos pelkė partizanų ginklų neišdavė

2015 08 21 6:00
"Po šituo svirnu paauglystėje paslėpiau iš akivaro ištrauktą partizanų automatą", - sakė Jonas Varnauskas. Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotraukos

Du dzūkai – Vaidas Vailionis ir Jonas Varnauskas – prisimena vaikystėje matytus Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanus. Abu tikino žinantys, kur viename akivare šalia Jovaišių kaimo Lazdijų rajone jie sumesdavo sugedusius ginklus. Jų, kaip tų įvykių liudininkų, vieną vasaros dieną ir išsiruošėme ieškoti.

Nors pirminė ginklų žvalgyba rezultatų nedavė, partizaninių kovų laikai dar gyvi to krašto žmonių atmintyje. Apie čia veikusius partizanus LŽ jau rašė šių metų birželio 9 dienos numeryje (“Dzūkijos partizanų dramos: išduoti savų“). Tuomet, kalbėdamas su LŽ, V. Vailionis ir prasitarė apie partizanų ginklus. Tai sudomino ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovą Rytą Narvydą. Į žvalgybą susirengėme trise – R. Narvydas, J. Varnauskas ir straipsnio autorė, o V. Vailionis telefonu patikslino galimą paieškų vietą.

Partizanų ginklus beviltiškai pasiglemžė pelkės augalija. Be tinkamų įrankių Rytas Narvydas (kairėje) ir Valfredas Vailionis nieko negalėjo padaryti.

Špokas – purpt ir nuskrido

Abu partizaninių kovų liudininkai – alytiškis V. Vailionis ir vilnietis J. Varnauskas – gimė 1941 metais, tad dar prisimena iki 1950 metų žūties partizanavusius gretimų Jovaišių ir Mižonių (vėliau kalbininkai pakeitė į Mažonis) kaimų vyrus. „Draugavau su Vaidu, mūsų namai buvo maždaug už puskilometrio, tad dažnai būdavau jo sodyboje. Pas juos užeidavo partizanai, nes Vaido tėvo brolis Boleslovas Vailionis-Narsuolis taip pat partizanavo. Mums buvo įdomu sukiotis tarp tų vyrų. Vaido brolis Valfredas buvo jaunesnis, gimęs 1947 metais. Jis, galima sakyti, užpečky sėdėjo, – pasakojo J. Varnauskas. – O mus, vyresnius, vyrai pamokydavo, kad jei kas klaus, ar matė Špoką, sakytume, kad matėme ant medžio šakos, bet purptelėjo ir nuskrido.“ Špokas – kito partizano, Antano Vailionio slapyvardis, o špokais dzūkai vadina varnėnus.

Automatą paslėpė po svirnu

J. Varnauskas, iš vaikystės draugo sužinojęs apie ginklus, dar būdamas paauglys suskubo patikrinti, ar tai tiesa. „Paėmęs ilgą kartį su kabliu tada išsitraukiau vieną automatą. Paskui paslėpiau po svirnu. Pamenu, ten mano triušiai urvų buvo prirausę, tai į vieną urvą įstūmiau, kad nekyšotų“, – pasakojo jis.

Nuvažiavę į jo gimtąjį vienkiemį, ir dabar svirną radome toje pačioje vietoje, tačiau ten dabar gyvenanti jo pusbrolio žmona Ona Savolskienė papasakojo, kad svirnas prieš keletą metų buvo perstatytas. Moteris nieko nežinojo apie automatą, J. Varnauskas iki šiol jai apie tai nebuvo pasakojęs. Jei ginklas nebuvo giliai užkastas, gali būti, kad svirną perstatinėję vyrai jį galėjo aptikti ir niekam nesakę pasiimti.

Kadangi svirnas didžia dalimi iš tų pačių senų rąstų perstatytas be vientisų pamatų, o tik nuo žemės pakeltas ant akmenų, kauptuku, kiek tik jis pasiekia, bandėme kasti. Deja, ginklo neradome. Galbūt ir šiek tiek ne toje vietoje kasėme. J. Varnauskas tikino, kad jis paauglystėje po svirnu net galėdavęs palįsti, tad gal ginklas buvo paslėptas toliau, kur kauptukas jau nepasiekia. „Tikrai buvau įsitikinęs, kad ginklą, nors ir surūdijusį, rasime“, – nusivylęs kalbėjo J. Varnauskas.

"Mano tėvas šioje sodyboje užaugino savo sesers ir partizano Špoko vaiką", - pasakojo Vytautas Balčius.

Akivaras užžėlęs nendrėm

Svirną kilstelėti iš vietos buvo ne mūsų jėgoms, tad visi trys patraukėme prie akivaro. Gretimame vienkiemyje iš Alytaus į gimtąjį kaimą sugrįžęs ūkininkauti Valfredas šlapią pelkę iš anksto buvo nušienavęs. „Metaliniu strypu pamatavau – smigo kokius du metrus, paskui į kažką kietą atsitrenkė“, – pasakojo jis. Anksčiau čia buvo akivaras, bet dabar tankiai užžėlęs nendrėmis. Tad vėl pradėjome abejoti, ar tiksliai toje vietoje stovime. Nebūtų padėjęs ir metalo detektorius, nes jis taip giliai nefiksuoja.

Valfredas su žmona Ona jau prieš keletą metų buvo išsiaiškinę visas savo tėvo brolio Boleslovo ir jo bendražygių žūties aplinkybes, bet dabar jį labai sudomino galimybė rasti partizanų ginklus. Šalia pelkės jis parodė vietą miškelyje, kur Boleslovas, ne visada galėdamas užsukti pas brolį į sodybą, buvo išsikasęs bunkeriuką. Ten jam šeima slapčia nunešdavo valgyti.

J. Varnauskas buvo įsitikinęs, kad ieškoti reikėtų šiek tiek kairiau. Tačiau nei kastuvas, nei kablys nebūtų padėję. Dabar viskas vienodai užžėlę, o tada buvo žymi properša, dumblinas akivaras, iš kur vandenis ima gretimai tekantis Seiros upelis. Per 65 metus viskas neatpažįstamai pasikeitė. „Reikėtų kreiptis į Lietuvos kariuomenę, turinčią galingesnės ir tinkamesnės technikos tolesnėms paieškoms, – nusprendė R. Narvydas. – Ginklai pelkėje turėtų būti gerai išsilaikę. Jeigu juos rastume, muziejui tai būtų neįkainojamos vertės eksponatai, liudijantys partizanų kovas.“

"Mano puodai ir keptuvės labai gražiai vėjui pučiant skamba", - juokėsi Vytautas Balčius .

Užaugino partizano vaiką

Pasukus nuo pelkės, akis patraukė originali puodais, lėkštėm, puodukais, buteliais apkabinėta sodyba. „Čia – Špoko namas. Mes taip vadinom šią sodybą“, – paaiškino J. Varnauskas. Stabtelėjome išsiaiškinti, kaip tai susiję su partizanu Špoku. Kol atsitraukęs nuo darbų iš ūkinio pastato atėjo šeimininkas Vytautas Balčius, grožėjomės jo išmone. Ant atlapotų dirbtuvėlių durų šypseną kėlė užrašas „Lietuviai, nesnervuokit“.

„Kodėl jūsų sodyba Špoko namais vadinama?„ – tiesiai ir paklausiau. „Taigi, mano tėvas Špoko vaiką užaugino, – atsakė V. Balčius. – Tėvo sesuo Ona Balčiūtė-Vailionienė su vyru Antanu Vailioniu iš pradžių Vilniuje gyveno, vyras policijoj dirbo. Užėjus rusams, grįžo pas mus į kaimą.„

Vilkiko vairuotojo Vytauto Balčiaus dirbtuvėlėse raminamai nuteikia užrašas ant durų "Lietuviai, nesnervuokit".

A. Vailionis išėjo į mišką, jo, partizano, slapyvardis buvo Špokas. Žmona gyveno tėvų namuose. Kaip pasakojo V. Balčius, kartą pamiškėje ji su partizanais nusifotografavo. Kagėbistai, per kratas O. Balčiūtės-Vailionienės kišenėje radę tą nuotrauką, išvežė ją į Vorkutą. A. Vailionis-Špokas žuvo kartu su Dainavos apygardos partizanų vadu Lionginu Baliukevičiumi-Dzūku 1950 metų birželio 24 dieną.

„Mano tėvas slapstydamas augino jų vaiką (savo sesers Onos ir partizano Špoko sūnų Algį). Visur jį slėpė: ir bunkeryje, ir Krikštonyse pas gimines. Jei nebūtų slėpęs, jį į vaikų namus būtų išvežę, tai dar koks komunistas būtų užaugęs. Pamenu, kai jis grįžo iš armijos, pirmiausia pas mus atėjo, o tik paskui pas mamą, jau grįžusią iš Sibiro, – pasakojo V. Balčius. – Prieš porą metų mirė.„

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"