TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

E. Vileišienė: iki galo ištikima Vilniui

2015 08 28 6:00
Emilija ir Antanas Vileišiai apie 1905 metus. Asmeninio albumo nuotrauka

Tarp Vilniaus lietuvių visuomenės XX amžiaus pirmosios pusės idealistų – Emilija Vileišienė. Jai, kaip ir amžininkams, teko išgyventi daug audringų istorinių pokyčių – rusų caro valdžios režimą, karą, vokiečių okupaciją, džiaugsmingas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akimirkas, vėl okupaciją. Minėdami E. Vileišienės mirties 80-metį prisiminkime, kad nepaisydama didelių sukrėtimų, ji visada buvo labai stipri vilnietė patriotė, atkakli lietuvybės puoselėtoja, lietuvių teisių gynėja.

Emilija Jasmantaitė gimė 1861 metų sausio 13 dieną Kišiniove (tuometė Besarabija), kur tuomet gyveno jos tėvai Antanas ir Petronėlė (Slastavičiūtė) Jasmantai. Jie buvo kilę iš žemaičių bajorų. Tėvas ėjo Kišiniove dislokuoto rusų kariuomenės pulko vado pareigas. Šeimoje dar buvo sūnus Jonas, gimęs 1849 metais Urvikų kaime, netoli Viekšnių. Jis mokėsi Viekšnių pradinėje mokykloje ir Šiaulių gimnazijoje, ją baigė 1871-aisias. Tais pačiais metais Jonas įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto Gamtos skyrių – metais vėliau, negu tame pačiame fakultete pradėjo studijuoti būsimas sesers Emilijos svainis Petras Vileišis.

Emilija Vileišienė.

Suartėjo netekę tėvų

Emilijos kūdikystė prabėgo Kišiniove. Atsiminimuose ji pasakoja, kad tėvai gyveno plačiai, turėjo erdvų butą, gražius baldus. Kadangi Kišiniove nebuvo tinkamos mokyklos, tėvo pastangomis Emilija buvo priimta į Peterburgo kilmingųjų mergaičių institutą. Šį tėvų pasirinkimą lėmė ir tai, kad Peterburge, kaip sakyta, jau studijavo Emilijos brolis Jonas.

Likimas lėmė, kad anksti mirė A. ir P. Jasmantai. Tėvų netektis dar labiau suartino brolį ir seserį. Jonui baigus studijas ir gavus tarnybą Finansų ministerijoje, Emilija ilgam pasiliko Peterburge. Baigusi institutą apsigyveno pas brolį, jo padedama įsitraukė į Peterburgo lietuvių studentų visuomeninę veiklą, kurios vienas vadovų buvo P. Vileišis. Vaidino lietuviškuose spektakliuose, dainavo chore. Bendraudama su studentais Emilija išmoko lietuvių kalbą, nes anksčiau iš tėvų jos įgūdžių nedaug tebuvo įgijusi. Septynerius metus Emilijai teko gyventi Kaukaze, ten J. Jasmantas buvo komandiruotas eiti finansų inspektoriaus pareigas.

Grįžę į Peterburgą sesuo ir brolis tapo aktyviais to miesto lietuvių visuomeninio gyvenimo dalyviais. Jų rūpesčiu buvo įvestos lietuviškos pamaldos Peterburgo katalikų Šv. Kotrynos bažnyčioje, o slaptai veikusi lietuvių organizacija 1892 metais buvo legalizuota įsteigiant Peterburgo lietuvių labdaros draugiją (“Lietuvių ir žemaičių labdariškoji draugija“). Jos pirmininku tapo J. Jasmantas. Ryšiai su Peterburgo lietuvių tautiniu kultūriniu judėjimu turėjo lemiamos įtakos Emilijos, kaip asmenybės, brendimui – tada gimęs lietuvės patriotės jausmas lydėjo ją visą gyvenimą.

1894-aisiais sunkiai susirgus broliui Jonui, Emilija tapo jo slaugytoja, lydėjo į Kaukazo (Piatigorsko) gydyklas, o 1897 metais juodu atvyko į Vilnių nuolat gyventi.

1898–1899 metais Vilniuje apsigyveno broliai Petras, Antanas ir Jonas Vileišiai, vedami aspiracijų istorinei Lietuvos sostinei ir didelio noro atgaivinti joje polonizacijos bangų užlietą lietuvišką dvasią. Jie įsitraukė į slaptą Dvylikos Vilniaus apaštalų draugiją ir gerokai sustiprino jos veiklą, o inžinieriaus P. Vileišio Rusijoje užsidirbtas kapitalas tapo lietuvybės gaivinimo Vilniuje materialine baze.

Jonas Jasmantas - Emilijos Vileišienės brolis.

Šeima – šviesuomenės židinys

1900-ųjų spalio 6 dieną E. Jasmantaitė ištekėjo už gydytojo A. Vileišio. Juodu susituokė Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Emilija pasinėrė į Vilniaus lietuvių visuomeninį tautinį judėjimą. Emilijos ir Antano Vileišių šeima tapo jaukiu lietuvių šviesuomenės židiniu: čia surengti pirmieji slapti Vilniaus lietuvių vakarai, čia gimė daug naujų sumanymų tautinei veiklai plėtoti. Emilija globojo ir į mokslus Vilniaus gimnazijose leido vyro sūnėną Juozą Vileišį (ūkininko Kazimiero Vileišio sūnų), dukterėčias Kazimierą, Oną ir Stanislovą Klongevičiūtes (Vileišių sesers Onos Klongevičienės dukras).

Vilniuje, galima sakyti, nebuvo lietuvių organizacijos, kuri nebūtų patyrusi E. Vileišienės širdies šilumos, nenuilstamo darbštumo ir dosnumo, tvirto ir tiesaus charakterio. Ji karštai rėmė kovą už lietuvių kalbos teises Vilniaus bažnyčiose. Ryškų vaidmenį toje kovoje vaidino A. Vileišis. Pirmoji pergalė buvo pasiekta, kai 1901 metų gruodžio 18 dieną Vilniaus vyskupijos kurija paskyrė lietuviams Šv. Mikalojaus bažnyčią ir kapelioną. Kadangi caro valdžia tada leido organizuoti tik savišalpos ir labdarybės pagrindais, Dvylikos Vilniaus apaštalų draugija 1904 metais pasivadino Vilniaus lietuvių savišalpos draugija ir gavo leidimą legaliai veikti. Jos pirmininku daug metų buvo renkamas A. Vileišis, o E. Vileišienė buvo viena aktyviausių draugijos narių.

1904 metais E. Vileišienė ėmė slaptai telkti Vilniaus lietuvių moksleivių kuopą. Ją sudarė tiek gimnazijos moksleiviai, tiek privačiai gaunantys pamokas ir ketinantys laikyti egzaminus jaunuoliai. Kuopa rinkdavosi Emilijos bute. Be trumpų rašinių, skaitomų susirinkimuose, kai kurie moksleiviai mėgino rašinėti į „Vilniaus žinias“. Kuopos nariai talkino „Vilniaus kanklių“ ir „Rūtos“ draugijoms, padėjo rengti lietuviams vakarus. Vėliau kuopą globojo Felicija Bartkevičienė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. 1911 metais ši kuopa persitvarkė į „Aušrinės“ draugiją.

Pirma lietuviška mokykla Vilniuje

1905-ųjų revoliucijai gerokai išjudinus carizmo pamatus, labai sustiprėjo ir lietuvių tautinis judėjimas, jo centras buvo Vilniuje. P. Vileišio pradėtas leisti pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“ parengė Didįjį Vilniaus seimą, kuris vyko 1905 metų gruodžio 4–5 dienomis, ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybės idėją. Seimo organizacinį darbą padėjo dirbti ir E. Vileišienė, o A. Vileišį už dalyvavimą Seime caro valdžia pusantro mėnesio laikė kalėjime. Tolesnei kovai už lietuvių kalbos teises Jono Basanavičiaus iniciatyva 1906 metų liepos 7 dieną Vilniuje buvo įkurta Sąjunga lietuvių kalbos teisėms grąžinti Lietuvos bažnyčiose.

Galima tvirtinti, kad E. Vileišienė buvo lietuviškųjų Vakarų geroji dvasia. Šis sąjūdis, kuris plėtojosi XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje, buvo viena kovos prieš nacionalinę priespaudą formų, ryškus tautinio atgimimo reiškinys. Vilniuje lietuviškųjų vakarų vaidmuo ypač sustiprėjo, kai juos ėmė organizuoti A. Vileišio vadovaujama Vilniaus lietuvių šalpos draugija. Įveikdama caro valdžios draudimus, draugija kūrė organizacijas vilniečių lietuvių kultūrinei veiklai organizuoti: vaidintojų, muzikantų ir dainuotojų draugiją „Vilniaus kanklės“ (1905), Vilniaus lietuvių apšvietos draugiją „Aušra“ (1907), Lietuvių kultūros draugiją „Rūta“ (1908) ir kitas. E. Vileišienė buvo aktyvi tų draugijų narė, vaidino spektakliuose, dainavo choruose, dirbo įvairius organizacinius darbus.

Vilniaus lietuvių dviklasė mokykla Lydos skersgatvyje, 1912 metai.

Naujas tautinio atgimimo pakilimas paskatino vilniečius lietuvius įsteigti Vilniuje lietuvišką mokyklą, kuri taptų stipriu lietuvybės kėlimo židiniu. Tuo reikalu Vilniaus lietuvių savišalpos draugija dar 1905 metais pradėjo žygius į atitinkamas caro valdžios įstaigas. Įveikus įvairias prievartinės rusinimo politikos kliūtis, pagaliau buvo gautas leidimas steigti Vilniaus lietuvių dviklasę mokyklą. Ji pradėjo darbą 1907 metų rugpjūčio 16 dieną Šv. Mikalojaus klebonijos patalpose, o 1908 metų spalio 22 dieną persikėlė į suremontuotas patalpas buvusio pranciškonų vienuolyno pastate (Lydos g. 7). Tai buvo pirmoji lietuviška mokykla istorinėje Lietuvos sostinėje. Mokykloje buvo parengiamoji ir dvi pagrindinės klasės, o jose – po du skyrius. Taigi mokslo kursas mokykloje buvo išeinamas per penkerius metus. Dėstomi dalykai buvo: tikyba, lietuvių ir rusų kalbos, istorija, artimetika, geografija, gamta, dailyraštis, piešimas ir dainavimas. Lietuvių kalba, tiek metų neturėjusi teisių Lietuvos sostinėje, mokyklos gyvenime užėmė ypatingą vietą. Lėšomis mokyklai išlaikyti rūpinosi Globos komitetas, jam vadovavo A. Vileišis, o E. Vileišienė buvo viena aktyviausių mokytojų moralinio bei materialinio rėmimo organizatorių.

Būdama iš prigimties jautri žmonių skurdui ir vargui, E. Vileišienė daug prisidėjo teikiant moralinę bei socialinę paramą Vilniaus lietuvėms tarnaitėms. Jų padėtis buvo apverktina – atvykusios daugiausia iš kaimo, jos kentėdavo ir socialinę, ir tautinę priespaudą. Labiausiai susipratusios lietuvės tarnaitės kreipėsi pagalbos į Vilniaus lietuvių savišalpos draugiją. Jos prašė įsteigti Vilniaus lietuvaičių tarnaičių prieglaudą. Kai 1913 metų vasario 10 dieną buvo įsteigta Vilniaus lietuvių tarnaičių Šv. Zitos draugija, į jos vadovybę buvo išrinkta ir E. Vileišienė. Ji ir vėliau daug darbavosi plėtojant draugijos socialinę veiklą.

1907 metų balandžio 7 dieną Vilniuje vyko Lietuvių mokslo draugijos steigiamasis susirinkimas. Jo protokolą kartu su kitais susirinkimo dalyviais pasirašė ir E. Vileišienė. Ji tapo aktyvia draugijos nare, uoliai lankė jos susirinkimus, jos veiklą rėmė lėšomis, paaukojo knygų draugijos bibliotekai.

Rūpinosi karo pabėgėliais

Ypač akivaizdžiai E. Vileišienės asmenybės dvasinis turtingumas ir organizacinis talentas atsiskleidė jai veikiant Lietuvių draugijoje nukentėjusiesiems nuo karo šepti. Ji buvo įsteigta prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kai vokiečių kariuomenė 1914 metų rudenį įsiveržė į Lietuvą, ir didelė krašto dalis tapo karo veiksmų arena. Priešo spaudžiama rusų kariuomenė viską naikino ir vertė gyventojus trauktis į Rusiją. Pabėgėlių minios jau 1914 metų rugpjūčio mėnesį užplūdo didesnius miestus, ypač Vilnių. 1915-ųjų vasarį jame glaudėsi apie 15 tūkst. pabėgėlių bei tremtinių. Jie neturėjo pastogės, trūko maisto, vargino ligos.

Draugijos steigiamasis susirinkimas įvyko Vilniuje 1914 metų lapkričio 21 dieną. Dalyvavo 192 asmenys. Į draugijos komitetą taip pat buvo išrinkti A. ir E. Vileišiai. Emilija važinėjo po parapijas steigdama draugijos skyrius ir rinkdama aukas, organizavo prieglaudas pabėgėliams, ypač beglobiams vaikams. Kaip žymi draugijos veikėja ji buvo pakviesta dalyvauti kunigaikštytės Tatjanos komiteto suvažiavime, kuris vyko 1915 metų gegužės 3–7 dienomis Peterburge. Per suvažiavimą E. Vileišienė buvo pristatyta carienei Aleksandrai.

Ėmus aiškėti, kad Lietuvą okupuos vokiečiai, draugijos centro komitetas 1915-ųjų rugsėjį nutarė pasidalyti į dvi dalis: viena – likti vietoje atstovauti Lietuvai santykiuose su vokiečiais, kita – keltis į Rusiją ir ten globoti lietuvius pabėgėlius bei tremtinius. A. ir E. Vileišiai nutarė likti Vilniuje.

Kunigaikštytės Tatjanos komiteto suvažiavimo dalyviai. 1915 metų gegužės 7 diena, Sankt Peterburgas.

Jau pirmosiomis kaizerinės okupacijos dienomis jiems ir bendražygiams teko ginti tautos garbę bei orumą ir mokyti naujuosius okupantus istorijos, geografijos. 1915 metų rugsėjo 18 dieną okupacinės karinės valdžios viršininkas Vilniuje grafas von Pfeilis išleido vokiečių, lenkų ir rusų kalbomis atsišaukimus Vilniaus miesto gyventojams. Juose Lietuvą traktavo kaip Lenkijos teritoriją, Vilnių vadino „perlu garsiojoj lenkų viešpatijoj“, o pabaigoje skelbė: „Dieve, laimink Lenkiją!“ Šis akibrikštas be galo sujaudino Vilniaus lietuvius. Pas von Pfeilį nuvyko E. Vileišienė, Jonas Basanavičius ir Jonas Kymantas. Gerai mokanti vokiškai Emilija jam išaiškino, kad Lietuva – tai ne Lenkija ir kad Vilnius yra sena Lietuvos sostinė. Ji pareikalavo tą atsišaukimus pašalinti. Tai ir buvo padaryta.

Ant E. Vileišienės pečių gulė Vilniuje likusių karo pabėgėlių šelpimo darbas. Daug sykių gavusi vokiečių leidimą, ji vyko į provinciją rinkti našlaičiams aukų. Iš archyvinių dokumentų matyti atkaklios Emilijos pastangos gauti iš okupacinės valdžios bet kokios materiainės paramos savo globojamoms įstaigoms bei jų auklėtiniams. Naujų rūpesčių Emilijai prisidėjo 1915 metų rugsėjo mėnesį įsteigus Vilniuje lietuvių gimnaziją (vėliau – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija). Jos rūpesčiu buvo įsteigtas bendrabutis (Aušros Vartų g. 12), kuriame galėjo apsigyventi iš kaimo atvykę moksleiviai. E. Vileišienei teko būti ir to bendrabučio vedėja.

Žiaurus okupacinis režimas kėlė gyventojų pasipriešinimą, jį okupantai visaip slopino: darė kratas, suiminėjo visuomenės veikėjus. 1916 metų liepos 23 dieną buvo suimtas Jonas Vileišis, apkaltintas ardomąja veikla ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą. Jam grėsė mirties bausmė, bet buvo pakeista kalėjimu ir ištrėmimu. Okupantai buvo suėmę ir A. Vileišį, kuris bandė gelbėti brolį Joną nuo kalėjimo ir tremties. E. Vileišienė taip pat neišvengė okupacinės valdžios represijų: bute buvo daryta krata, ji buvo tardoma.

A. Vileišis dalyvavo Lietuvių konferencijoje, kuri vyko Vilniuje 1917 metų rugsėjo 18–22 dienomis. Jis buvo vienas iš 214 konferencijos dalyvių, kurių lūpomis lietuvių tauta pareiškė pasiryžimą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lietuvos Tarybos nariu buvo išrinktas Antano brolis J. Vileišis. Si dideliu dvasiniu pakilimu A. ir E. Vileišiai sutiko Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą 1918 metų vasario 16 dieną. Juodu svajojo ir kūrė Lietuvos ateities viziją.

"Vilniaus žinios", 1906 metai, nr. 187

Vyro netekus

Deja, romantinius pragiedrulius užtemdė netikėta A. Vileišio mirtis, ištikusi 1919-ųjų balandžio 9 dieną. Jį pakirto dėmėtoji šiltinė, jos epidemija tada siautė krašte. E. Vileišienė skaudžiai išgyveno vyro netektį ir jo atminimui visą likusį gyvenimą nešiojo gedulą.

Vilniui einant iš rankų į rankas, netekusi vyro Emilija galėjo pasitraukti ir ramiai gyventi kokiame nors nepriklausomos Lietuvos kampelyje. Tačiau ji liko vargti kartu su lenkų okupuoto Vilniaus lietuviais ir kovoti už jų reikalus. Tai buvo paskutinis Emilijos gyvenimo tarpsnis, trukęs bemaž 16 metų, kupinas pavojų gyvybei, materialinių nepriteklių ir atkaklios bei ištvermingos kovos prieš okupacinį režimą. Žurnalistas Jeronimas Cicėnas savo atsiminimų knygoje cituoja šiuos E. Vileišienės žodžius: „Mums nerūpėjo, ką mums darys legionininkai, tegu ir gyvus užkas, kaulus išnarins. Degė nerimas, kad neužpūst paties laisvės žiburio.“ (J. Cicėnas. „Vilnius tarp audrų“. Antroji laida. Vilnius, 1993, p. 45.)

Savo kultūrinę, socialinę bei politinę veiklą okupuoto Vilniaus lietuviai plėtojo per įvairias organizacijas, kurias okupantai brutaliai varžė ir persekiojo. E. Vileišienė palaikė glaudžius ryšius su jomis, tačiau bene daugiausia dėmesio skyrė toms, kurios plėtojo labdarybės darbą.

E. Vileišienė po vyro mirties turėjo teisę gauti iš Vilniaus magistrato pensiją, nes gydytojas A. Vileišis daug metų tarnavo miestui. Bet lenkų okupacijos sąlygomis negalėjo būti nė kalbos apie pensiją. Todėl teko galvoti apie pragyvenimo šaltinį. Artimiausias Emilijai buvo darbas su lietuvių vaikais ir jaunimu. Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komitetas 1919 metų birželio mėnesį ją paskyrė moksleivių bendrabučio (Aušros Vartų g. 12) vedėja. Jame gyveno Vytauto Didžiojo gimnazijos ir kitų lietuvių mokyklų moksleiviai. Emilija persikėlė gyventi į bendrabučio patalpas ir atsidavė tam darbui.

Emilija Vileišienė (viduryje) iškilmingai sutinkant Vytauto Didžiojo paveikslą Pasvalyje 1930 metų rugpjūčio 5 dieną.

Nuo pirmųjų Vilniaus užvaldymo valandų lenkai ėmė persekioti lietuvius: visaip varžė spaudą, uždarinėjo mokyklas, gniuždė organizacijų veiklą. Vilniaus krašto lietuvių visuomenė kovojo sunkią ir nelygią kovą už savo teises. Šioje kovoje ryškiai atsiskleidė E. Vileišienės rezistencinė veikla. Ji energingai protestavo (per spaudą ir kitokiais būdais) prieš neteisėtus okupacinės valdžios veiksmus Vilniaus krašto lietuvių atžvilgiu. Okupacinė valdžia E. Vileišienei neliko „skolinga“: ji buvo suiminėjama, jos bute daromos kratos, baudžiama piniginėmis baudomis, kalinama. Keliskart Emilijai teko kalėti Lukiškėse.

Pati patirdama politinės kalinės likimą, E. Vileišienė nuo pat pirmųjų lenkų okupacijos dienų nuolat rūpinosi lenkų kalėjimuose įkalintais lietuviais politiniais kaliniais. Tam darbui aplink ją telkėsi ir kiti Vilniaus lietuviai humanistai. „Daug gyvenimo valandų Emilija stovėjo prie Lukiškių kalėjimo, – rašo Birutė Vileišytė-Tursienė. – Kas ją ten vedė? Meilė lietuviams! Kiekvienas ten patekęs lietuvis buvo aprūpinamas maistu ir drabužiais. Lukiškių kalėjime Emilija buvo kasdienis svečias, ypač prieš didžiąsias šventes – Velykas, Kalėdas. Prieš šventes ji ruošdavo švenčių dovanas, maišelius, kad ir jie pajustų švenčių iliuzijas“ (B. Tursienė. „Vilniaus kovotoja Emilija Vileišienė“ / Naujoji Vaidilutė. 1939, Nr. 10, 481–482 p.).

Kelionė į Ameriką

Labai sunki Vilniaus lietuvių beturčių, ypač našlaičių ir beglobių vaikų, būklė paskatino E. Vileišienę prisiimti itin nelengvą misiją – vykti į Ameriką rinkti aukų labdaros tikslams. Iš esmės tai buvo rezistencinės kovos tęsinys turint aiškiai užsibrėžtą tikslą – padėti tautiečiams pakelti okupacinio režimo sunkumus, stiprinti juos materialiai bei dvasiškai, palaikyti išsivadavimo viltį. Šią misiją Emilija pradėjo 1928 metų rugsėjį. Tada ji ėjo 68-uosius ir buvo gyvenimo išbandymų gerokai pakirstos sveikatos.

E. Vileišienės kelionę rėmė Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija ir kai kurios kitos išeivių organizacijos. Per 22 mėnesius Emilija apkeliavo daug Amerikos lietuvių kolonijų, pasakojo apie lietuvių padėtį lenkų okupuotame Vilniaus krašte, o surinktas aukas nedelsdama siuntė Vilniaus lietuvių labdarybės draugijos valdybai. Išvykdama į Ameriką ir grįždama Emilija lankėsi nepriklausomoje Lietuvoje.

Emilija Vileišienė apie 1930 metus.

1930 metų liepos-rugpjūčio mėnesiais ji svečiavosi Pasvalyje: gydėsi Pasvalio balneoterapijos gydykloje, aplankė velionio A. Vileišio gimines Mediniuose ir Mineikiškiuose. Išliko istorinė nuotrauka, vaizduojanti E. Vileišienę kartu su visuomenės veikėju Bronium Prapuoleniu ir Pasvalio valsčiaus viršaičiu Petru Čeponiu nešančią Vytauto Didžiojo paveikslą. Mat tais metais, minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, per Lietuvą buvo iškilmingai nešamas valdovo paveikslas. Į Pasvalį (iš Biržų) jis atkeliavo rugpjūčio 5 dieną. Į Vilnių E. Vileišienė grįžo 1930 metų rugsėjo pabaigoje.

Iki paskutinio atodūsio

Po ilgos ir alinamos kelionės E. Vileišienė išliko kupina optimizmo, energijos ir nusiteikimo veiklai. Kaip ir anksčiau, ji nenustojo rūpintis Vilniaus lietuvių visuomenės reikalais: pagal išgales dalyvavo draugijų veikloje, kritikavo kiekvieną neteisėtą okupacinės valdžios veiksmą, neaplenkdama ir bažnytinės vadovybės. 1934 metų birželio 2 dieną „Vilniaus rytojaus“ laikraštis išspausdino E. Vileišienės straipsnį „Dėl daromų lietuviams skriaudų“. Autorė paminėjo daug faktų, liudijančių, kaip Vilniaus vyskupijos kurija šiurkščiai pažeidinėja lietuvių teises: Aušros Vartų koplyčios lotyniško užrašo pakeitimas lenkišku, lenkų kunigų skyrimas į lietuviškas parapijas, lietuviškų pamaldų bažnyčiose naikinimas ir kiti neteisėti dalykai. Kaip sena šio krašto lietuvė ji nebegalinti pakęsti tokios neteisybės ir skriaudų, todėl ragino Vilniaus krašto lietuvius siųsti savo atstovus į Romą, skųstis Šventajam Tėvui, apie tai skelbti visam pasauliui.

1935 metų birželio 29 dieną E. Vileišienė per pamaldas Šv. Mikalojaus bažnyčioje patyrė širdies smūgį. Medikų pastangos nebepadėjo – rugpjūčio 26-ąją ji mirė.

Vilniaus lietuvių bendruomenė, liūdėdama dėl skaudžios netekties, velionės atminimą pagerbė iškilmingomis laidotuvėmis. Vilniaus lietuvių studentų sąjungos valdyba dėl Sąjungos pirmosios garbės narės E. Vileišienės mirties paskelbė organizacijos nariams šešių savaičių gedulą. Iš nepriklausomos Lietuvos į laidotuves atvyko didelė grupė visuomenės veikėjų – buvusių vilniečių.

E. Vileišienės laidotuvės vyko 1935 metų rugpjūčio 29 dieną. Gedulingas pamaldas laikė buvę velionės bendražygiai kunigai – Kristupas Čibiras, Pranas Bieliauskas, Antanas Vismantas. Paskui karstą, nešamą Vilniaus lietuvių studentų, gedulinga procesija į Rasų kapines nusidriekė Trakų, Domininkonų, Šv. Jono, Didžiąja, Aušros Vartų ir kitomis gatvėmis, kuriomis daugelį metų vaikščiojo velionė. E. Vileišienė buvo palaidota šalia brolio Jono Jasmanto, netoli Vileišių kapo, kurio nišoje ilsisi jos vyro A. Vileišio palaikai.

Vėliau ant E. Vileišienės ir J. Jasmanto kapo buvo pastatytas šlifuoto granito antkapinis paminklas – kryžius su užrašais: „A. a. Emilija Vileišienė, uoli lietuvių visuomenės darbininkė, mirė 1935 m. VIII 26 dieną, 74 m. amžiaus“; „Jonas Jasmantas, Rūmų patarėjas, kovotojas už spaudos atgavimą, Peterburgo lietuvių ir žemaičių labdarių draugijos kūrėjas ir garbės pirmininkas. Mirė 1906 m. VIII 14 dieną. Ilsėkis pasidarbavęs Tėvynės ir tautiečių laimei“; „Amžiną atilsį duok jų sieloms, Viešpatie“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"