TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ekonominės laisvės kūrėjas

2012 12 21 9:50
31 metų J.Vailokaitis buvo vienas jauniausių Tarybos narių. / LŽ archyvo nuotrauka

Praėjusį sekmadienį sukako 68 metai, kai mirė žymus Lietuvos ekonomistas, pramonininkas, bankininkas, Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Vailokaitis.

J.Vailokaitis gimė 1886 metų birželio 25 dieną Šakių apskrities Sintautų valsčiaus Pikžirnių kaime, gausioje ir pasiturinčioje Suvalkijos ūkininkų Motiejaus ir Petronėlės Vailokaičių šeimoje. Čia augo penki sūnūs ir trys dukros. Dauguma jų liko ūkininkauti, tik du sūnūs - ekonomistas Jonas ir kunigas Juozas - tapo Nepriklausomos Lietuvos kūrėjais. Kas žino, galbūt tuo pačiu keliu būtų ėjęs ir Kauno advokatu tapęs brolis Pranas, tačiau dar 1921 metais jį pasiglemžė ankstyva mirtis. Taigi šiandien tik Jonas ir Juozas Vailokaičiai prisimenami kaip neatskiriami vienas nuo kito Tėvynės darbininkai.

1908 metais baigęs ekonomikos studijas Peterburgo prekybos ir pramonės institute, po dvejų metų J.Vailokaitis įsidarbino buhalteriu Marijampolėje veikiančioje Lietuvių krikščionių draugijoje "Žagrė". Ši 1907 metais įkurta draugija buvo pirmasis apsišvietusių Suvalkijos ūkininkų ir kunigų sukurtas kooperatyvas. Pradžioje jis užsiėmė prekyba, mažesnėmis kainomis pardavinėdavo ūkininkams trąšas. Vėliau, patvirtinus naujus įstatus, draugija daugiau dėmesio ėmė skirti ūkininkavimo kultūrai: steigė žemės ūkio mašinų ir padargų nuomos punktus, rengė ūkininkavimo kursus, samdė ūkininkus konsultavusį agronomą. Draugija planavo steigti ir žemės ūkio mokyklą, tačiau šiam sumanymui sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.

J.Vailokaitis automobilyje prie namų. / LŽ archyvo nuotrauka

Jono brolis Juozas 1910 metų septintame žurnalo "Šaltinis" numeryje apie pirmuosius lietuviškus kooperatyvus rašė neslėpdamas džiaugsmo: "Mintys, šviesios, linksmos, vaikščioja po galvą... džiaugiasi širdis. Du stipriausiu suvalkiečių lietuvių šulu - "Žiburys" ir "Žagrė" - stovi stipriai, gyvena ir auga."

1912 metais abu broliai drauge su kunigu Jonu Totoraičiu Kaune įkūrė J.Vailokaičio vadovaujamą prekybos bendriją, kurios svarbiausias tikslas buvo sukaupti kiek įmanoma daugiau kapitalo. Bendrija skelbėsi perkanti ir parduodanti dvarus, tarpininkaujanti ūkininkams perkant žemę, išsimokėtinai perleidžiant dvarus lietuviams. Draugija planavo priiminėti indėlius, mokant už juos iki 5 proc. palūkanų, teikti paskolas. Taigi iš prekybos bendrijos ji pamažu virto banko užuomazga. Deja, Kaune bendrijai ilgai veikti nebuvo lemta. Prasidėjus karui, 1915 metų vasarą jai teko persikelti į Panevėžį, o vėliau - į Vilnių.

Kita vertus, karas draugijos veiklai ne tik nepakenkė, bet ir davė tam tikros naudos - tiekdama rusų kariuomenei prekes draugija netgi išplėtė savo veiklą. O Lietuvą užėmus vokiečių kariuomenei, J.Vailokaitis ir jo partneriai tiekdavo jai javus. Draugija veikė iki 1920 metų vasaros, kai jos turtą ir įsipareigojimus perėmė J.Vailokaičio įsteigtas Ūkio bankas.

Nuosaikus politikas

Baigiantis karui J.Vailokaitis, kaip ir daugelis to meto lietuvių inteligentų, negalėjo likti nuošalyje nuo nepriklausomos Lietuvos kūrimo, tad gal ir ne iš didelio polinkio, bet pareigos vedamas pasuko į politiką. 1917 metais jis buvo išrinktas nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Tarybos nariu.

Beje, J.Vailokaičio išrinkimo į Lietuvos Tarybą aplinkybės gana įdomios. 1917 metų rugsėjo 18-ąją prasidėjusios Lietuvių konferencijos išvakarėse jo pavardės kandidatų sąraše net nebuvo. Rugsėjo 21-osios posėdyje ruošiantis rinkti Tarybą jis buvo įrašytas 20-as. Tačiau slaptame balsavime gavęs 125 balsus, jis pakilo į 19 vietą, kuri užtikrino jam Tarybos nario statusą. Įdomu tai, kad pačioje konferencijoje J.Vailokaitis apskritai nekalbėjo. Jo biografas Vladas Terleckas mano, kad į Tarybą J.Vailokaitis buvo išrinktas todėl, kad turėjo aukštąjį ekonominį išsilavinimą, o tokių žmonių atsikuriančiai Lietuvai labai reikėjo.

Turbūt verta pažymėti ir tai, kad J.Vailokaitis buvo vienas jauniausių (31 metų) Tarybos narių. Jaunesni už jį buvo tik 25 metų Kazys Bizauskas ir 29 metų Jokūbas Šernas.

J.Vailokaitis Harco kalnuose Vokietijoje. 1943 m. / LNM nuotrauka

Kaip Tarybos narys J.Vailokaitis dirbo įvairiose komisijose, iš jų gal vertėtų išskirti jo vadovaujamą Amnestijos komisiją. Dar prieš skelbiant nepriklausomybę, 1918 metų sausio 29 dieną, J.Vailokaičio komisija svarstė, kokių priemonių imtis nuteistųjų ir kitų įkalintųjų atžvilgiu. Komisijoje buvo svarstyta skelbti visišką amnestiją politiniams kaliniams, paleisti iš nelaisvės Rusijos kariuomenėje tarnavusius Lietuvos vyrus, likviduoti darbo batalionus, paleisti jų karius namo, gražinti prievarta išvežtuosius į Vokietiją darbų.

Kita vertus, J.Vailokaičio, kaip Tarybos nario, biografijoje būta momentų, nedarančių jam garbės. Tačiau prisiminkime, kad tai buvo ne jo vieno paklydimas. 1917 metų gruodžio 10 dieną okupacinė Vokietijos valdžia išplėšė Tarybos pareiškimą, kad Lietuva nepriklausomybę atkurs tik susisaisčiusi amžinais ryšiais su Berlynu. Tarp 15 liūdnai pagarsėjusio akto signatarų buvo ir J.Vailokaitis.

Ar pasirašydami tokio turinio dokumentą J.Vailokaitis ir jo bendražygiai suprato, kad dabar vietoj išsvajotos nepriklausomybės labiau tikėtina sulaukti oficialiai įteisintos aneksijos? Be abejo, suprato, bet ar būta kitokio pasirinkimo? "Žvilgterėję į šią formuluotę "sub speciae aeternitatis" (iš amžinybės perspektyvos - aut.) mes gal negalėtume nustebti tuo atoveiksmiu militarinės galios veiksmui. Bet tuomet mes dar neįsivaizdavome XX amžiaus rafinuotumo", - taip vėliau šią situaciją prisiminė signataras Petras Klimas ir pridūrė, kad "tuo metu vokiečių aneksionistai paleido gerkles saviškai interpretuoti tą dokumentą ir tarytum triumfavo".

Kita vertus, 1918 metų sausio 26 dieną balsuojant už minėtą Nepriklausomybės aktą su įsipareigojimais Vokietijai, J.Vailokaitis susilaikė ir tapo vienu iš iniciatorių po balsavimo kilusiai Tarybos krizei įveikti.

Atskirai verta paminėti ir J.Vailokaičio požiūrį į 1918 metų liepos 11 dieną Tarybos pirmininko Antano Smetonos pateiktą pasiūlymą skelbti Lietuvą konstitucine monarchija bei kviesti Lietuvos karaliumi Viurtenbergo hercogą Wilhelmą von Urachą. Signataras ir tuomet liko ištikimas savo principui laikytis nuosaikios vidurio pozicijos. "Aš pats - už monarchą. Bet šiandien, kol nežinia, kas bus iš pačios Tarybos, mes neturime teisės kviestis monarchą. O jei tuo žingsniu užtraukiame ant Lietuvos amžiną vargą?" - klausė J.Vailokaitis.

J.Vailokaitis (antras iš dešinės) iškeliant Lietuvos vėliavą prie pasiuntinybės Berlyne. 1941 m. birželio 22 d. / LNM nuotrauka

Balsuojant dėl karaliaus išrinkimo, J.Vailokaitis, kaip jam įprasta, susilaikė, tačiau trylikos Tarybos narių balsais sprendimas tąsyk vis dėlto buvo priimtas monarchijos naudai. Kaip žinoma, vėliau, pasikeitus politinei situacijai, monarchijos klausimas atkrito savaime, o po poros metų išrinktas Steigiamasis Seimas paskelbė Lietuvą Respublika.

Kita vertus, tose srityse, kurias jis išmanė geriausiai, J.Vailokaitis būdavo labai aktyvus ir nevengdavo reikšti bei ginti savo pozicijos. Valstybės Taryboje jis rengė projektus, turinčius kuo greičiau suteikti nepriklausomai Lietuvai ekonominį savarankiškumą. Būtent jo siūlymu buvo išleisti valstybinės paskolos lakštai, o pats siūlymo autorius jų įsigijo beveik už pusę milijono markių.

Baigiantis 1918-iesiems ir bolševikų kariuomenei artėjant prie Vilniaus, Lietuvos Valstybės Tarybos nariai 1919 metų sausio 2-ąją paskutiniu vokiečių traukiniu pasitraukė į Kauną. Tačiau ar tarp jų buvo J.Vailokaitis? Jau minėtas V.Terleckas tokią versiją beveik kategoriškai atmeta, mat J.Vailokaičio žmonos nekrologe rašoma, kad šeima persikėlė į Kauną tik po to, kai Vilnių užėmė Lenkijos kariuomenė, kitaip sakant, ne anksčiau kaip balandžio 19 dieną.

Kaune J.Vailokaitis kartu su broliu Juozu buvo išrinktas ir į Steigiamąjį Seimą. 

Jau pirmuose Seimo posėdžiuose Jonas Vailokaitis siūlė kurti mūrinę Lietuvą", sudaryti naujakuriams sąlygas statyti mūrines sodybas. Tai turėjo išgelbėti Lietuvos miškus. Pagal 1920 metų sutartį su Sovietų Rusija ši turėjo perleisti Lietuvai 100 tūkst. ha miško, bet šis įsipareigojimas liko netesėtas. Vėliau pamatysime, kokį šios

problemos sprendimą tuomet rado J.Vailokaitis.

Būtent ūkiniai reikalai, matyt, ir privertė J.Vailokaitį 1922 metų balandį pasitraukti iš Seimo. Tiesa jis dar buvo pakviestas į finansų ministro Jono Vileišio sudarytą finansų komisiją, koordinuojančią finansinių įstaigų veiklą, tačiau nei pirmojoje, nei vėlesnėse vyriausybėse ministro portfelis jam taip ir nebuvo pasiūlytas. Tačiau gabiam ekonomistui to, matyt, ir nereikėjo - jis buvo užsiėmęs kur kas artimesniais širdžiai dalykais nei politika.

Lietuviško banko steigėjas

Vienas didžiausių J.Vailokaičio gyvenimo rūpesčių buvo dar 1919 metų pradžioje su broliu Juozu įsteigtas Ūkio bankas. Jo skyriai greitai dygo beveik visose apskrityse, bankas atidarė korespondentines sąskaitas Anglijos, Amerikos, Šveicarijos, Belgijos ir kitų šalių bankuose.

Lietuviško banko veikla buvo gyvybiškai svarbi jaunai Lietuvos valstybei. Lito tėvu vadinamas profesorius Vladas Jurgutis knygoje "Bankai" apie tuometę situaciją rašo: "Rusai dėjo visas pastangas, kad  mūsų krašto turtai ir žmonių santaupos būtų naudojamos pačios Rusijos gerovei kurti. Tais sumetimais buvo sunkinamas viso smulkiojo kredito įstaigų kūrimas, įvairiais būdais trukdomas jų veikimas ir pagaliau jų sąjunga visai neleidžiama. Valdžia norėjo, kad mūsų sodiečių bei miestiečių santaupos plauktų per valstybės taupomąsias kasas į Rusijos iždą, kurio ypatinga globa naudojosi ne Lietuvos žemės šeimininkai ir jos tikrieji gyventojai, bet pati tikroji Rusija."

Ne mažiau svarbu ir tai, jog J.Vailokaitis padarė labai daug, kad būtų įsteigtas Lietuvos bankas. Brolių Vailokaičių valdomas Ūkio bankas už 12,5 tūkst. JAV dolerių įsigijo 2500 Lietuvos banko akcijų, be to, pats J.Vailokaitis iš savo lėšų nusipirko dar 100 valstybės banko vertybinių popierių. Taip broliai Vailokaičiai bei jų valdomos įmonės įmokėjo į Lietuvos banką 28 tūkst. JAV dolerių ir taip padėdami jam sukaupti reikiamą kapitalą bei užsienio valiutos atsargas. Atsižvelgiant į tuometinius Lietuvos įstatymus, tai buvo ne verslo investicija, o tikrų tikriausia labdara - Lietuvos banko akcininkai negalėjo gauti daugiau nei 8 proc. metinių dividendų, nors kitokios investicijos duodavo nepalyginti didesnes pajamas.

J.Vailokaičio ir jo partnerių įsteigtos bendrovės „Maistas“ skerdyklų statyba. / LNM nuotrauka

Vis dėlto tokia brolių Vailokaičių veikla žavėjo toli gražu ne visus. Ūkio bankas sulaukė tiek kritikos, kiek nė viena kita finansinė institucija. Komunistai vadino J.Vailokaitį pikčiausiu darbo žmonių priešu ir siurbėle, kemšančiu į savo kišenes valstybės turtą. Keisčiausia, kad komunistų retorika nedaug kuo skirdavosi nuo liaudininkų, socialdemokratų ir net dalies tautininkų (pirmiausia Augustino Voldemaro šalininkų) metamų kaltinimų.

Iš tiesų Ūkio bankas pigiai skolindavosi iš Lietuvos banko, o vėliau šias lėšas daug brangiau perskolindavo kitiems. Tačiau siaučiant infliacijai lygiai taip pat elgdavosi ir kiti bankai - pirkdavo įmones, pastatus, žemę, kad apsaugotų savo kapitalą nuo nuvertėjimo ir nesužlugtų patys bei nesužlugdytų savo indėlininkų.

Tačiau visos kritikos strėlės kažkodėl skriedavo tik į brolius Vailokaičius. Biografas V.Terleckas tokią situaciją aiškina tuo, kad kredito rinkoje dominavo kitataučiai, kurių paslaugomis naudojosi ne lietuvių kilmės verslininkai. Šie bankai daugiausia rėmė prekybą,  infliacijos sąlygomis duodavusią didesnį pelną nei pramonė, kurią rėmė J.Vailokaitis ir jo vadovaujamas bankas.

Taigi norėdami sunaikinti Ūkio banką konkurentai nesibodėdavo jokių priemonių, iš kurių efektyviausia - kelti paniką tarp indėlininkų. Šios pastangos davė vaisių. 1925 metais iš banko buvo atsiimta kone pusė gyventojų indėlių. Tokia riba turėjo sukelti banko griūtį, tačiau Ūkio bankas šį smūgį atlaikė.

V.Terleckas spėja, kad stiprų lietuvišką banką mėgino sužlugdyti ne tik vietos konkurentai, bet ir nedraugiškų valstybių specialiosios tarnybos. Būsimas marionetinis sovietų Lietuvos "prezidentas" Justas Paleckis 1968 metais išleistoje knygoje "Žingsniai smėly" prisiminė: "Gerai informuotas žurnalistas Žoferis pasakojo, kad artimiausiu metu Seime vėl bus sensacingų naujienų apie (...) finansų ministro P.Karvelio operacijas J.Vailokaičiui remti." Sugretinę šį tekstą su istoriko Zenono Butkaus minimu faktu, kad J.Paleckis jau tuomet palaikė artimus ryšius su SSRS pasiuntinybe Kaune, galime susidaryti gana aiškų įspūdį, kieno ausys kyšo už visų šių insinuacijų.

Įdomu ir tai, kad skirtingi šaltiniai įvairiai vertina J.Vailokaičio požiūrį į litą - buvo teigiama, kad būtent J.Vailokaičiui teko kaltė dėl pavėluoto nacionalinės valiutos įvedimo. Tačiau atrodo, kad savų pinigų nenorėjo ne J.Vailokaitis, o visų spalvų ir pakraipų politikai matydami, kaip greitai nuvertėja pirmieji Latvijos, Estijos ir Lenkijos pinigai. Profesorius ???Vladas Jurgutis apie 1933 metus vienoje savo paskaitų apie šią situaciją yra užsiminęs taip: "Mums buvo sunku ir tuo, kad neturėjome teoriškai pasiruošusių žmonių. Nė vienas rusuose neturėjo vadovaujamos vietos."

Tuo tarpu J.Vailokaitis jau 1921 metų pavasarį ragino Steigiamąjį Seimą įvesti savo valiutą, bet niekas neskubėjo į jo žodžius įsiklausyti. Tad kodėl dėl pavėluoto lito įvedimo buvo kaltinami broliai Vailokaičiai? V.Terleckas spėja, jog taip buvo todėl, kad jie "buvo didžiausi valstybės ramsčiai, o kartu kliūtis Maskvos ir jos liokajų užmačioms sukelti varguomenės neapykantos proveržį ir pavergti Lietuvą".

J.Vailokaitis savo kabinete. / LŽ archyvo nuotrauka

Kita vertus, egzistuoja nuomonė, kad būtent J.Vailokaitis išgelbėjo litą nuo žlugimo. Daugelis svetimtaučių litu nepasitikėjo ir toliau naudojo markes. Tuomet broliai Vailokaičiai paskelbė keičią litus į markes ir JAV dolerius. Iš pradžių už litą jie mokėdavo po 150, vėliau - po 175 markes. Žmonės ėmė reikalauti iš darbdavių atlyginimo litais, o šie turėdavo eiti į tą patį Ūkio banką, keisti markes į litus ir už tą patį litą jau mokėdavo po 200 markių. Litas kasdien stiprėjo, o markės praktiškai išnyko iš apyvartos. Kartu stiprėjo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės ekonomika.

Pramonininkas

Gabus bankininkas ir finansininkas J.Vailokaitis į Lietuvos istoriją įėjo ir kaip žymus pramonininkas. Ir ne vien kaip praktikas, bet ir lietuviškos pramonės organizatorius. Jo veiklą Prekybos ir pramonės rūmuose sunku pervertinti, sprendžiant jau vien iš to, kad šios organizacijos nariu jis buvo renkamas nuo pat jos įsteigimo 1925 metais iki jos likvidavimo, prasidėjus sovietinei okupacijai.

Prekybos ir pramonės rūmuose J.Vailokaitis kuruodavo įvairias sritis - prekybos sutarčių ir muitų, mokesčių, susisiekimo. 1934 metų rudenį jis buvo išrinktas į bankų komisiją, kuri turėjo spręsti opiausius Lietuvos ekonomikai iškylančius klausimus: kaip atsilaikyti prieš Vokietijos taikomas ekonomines sankcijas: prekybos nutraukimą ir lietuviškų prekių tranzito per Vokietijos teritoriją ribojimą.

Dar po metų J.Vailokaitis pareiškė iš pirmo žvilgsnio eretišką mintį: krizės metu bankai turi skolinti pinigus pramonės įmonėms, neatsižvelgdami jų kreditingumo reitingus, nes priešingu atveju jiems nebeliks ką kredituoti, o žlungančios įmonės nusitemps paskui save į duobę ir pačius bankus.

Broliai Jonas (kairėje) ir Juozas Vailokaičiai Peterburge 1905 m. / LNM nuotrauka

Kaip minėta, J.Vailokaitis neapsiribodavo vien organizaciniu darbu - jis ir pats aktyviai kurdavo lietuviškas įmones. Drauge su broliu įsigijęs Šančiuose žlungantį metalo gaminių fabriką jis reorganizavo jį į "Metalo" bendrovę, kuri ėmė gaminti ketaus, aliuminio, vario, bronzos ir kitų metalų liejinius, žemės ūkio mašinas ir jų dalis, grandines, vinis, vielą.

O dabar pats laikas prisiminti "mūrinės Lietuvos" idėją, kuri taip ir nesulaukė palaikymo Steigiamajame Seime. Todėl 1923 metais  J.Vailokaitis iniciatyvos ėmėsi pats. 1923 metais jis su broliu įsteigė akcinę bendrovę "Palemonas", gaminančią plytas ir čerpes. Prie Palemono geležinkelio stoties buvo pastatytas plytų fabrikas. Tokios pat įmonės ėmė dygti Garliavoje, Gelgaudiškyje, Kybartuose, Kuršėnuose, Panevėžyje ir kitose vietovėse

J.Vailokaitis ragino plėtoti tokią gamybą, kuriai nereikia importinių žaliavų, pirmiausia - maisto pramonę. 1923 metais J.Vailokaitis su broliu ir grupe partnerių įkūrė bendrovę "Maistas".

Įmonės įstatuose buvo įrašyti tokie tikslai: "steigti šaldytuvus, skerdyklas, konservų, dešrų ir kitus fabrikus; steigti savo dirbinių krautuves ir sandėlius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje; eksportuoti gyvulių, paukščių mėsą ir jos dirbinius, gyvulių bei paukščių ūkio produktus; kelti Lietuvoje gyvulių bei paukščių ūkį ir gerinti gyvulių bei paukščių veislę steigiant pavyzdinius ūkius". Netrukus prie Garliavos bendrovė nusipirko 40 ha žemės, pastatė skerdyklas, šaldytuvus, mėsos fabriką, įsteigė pavyzdinį paukščių ūkį. Būtent "Maisto" bendrovės nuopelnas, kad Lietuva įsiveržė į pasaulinę rinką kaip mėsos gaminių tiekėja.

Apie 15 proc. savo įmonių pelno J.Vailokaitis skirdavo labdarai, ypač studentų stipendijoms. 1925 metais "Artojo kalendorius" rašė: "Vien 1924 metais Ūkio bankas yra išdalijęs apie pusantro šimto tūkstančio litų, šelpdamas aukštuosius mokslus einančius studentus."

Be teisės į Tėvynę

Suprantama, kad stiprus bankininkas ir pramonininkas lemtingais 1940 metais turėjo tapti vienu pirmųjų sovietinių okupantų taikinių. Apie tai jau pirmosiomis okupacijos dienomis jį įspėjo brolis Juozas ir patarė J.Vailokaičiui kiek įmanoma greičiau trauktis į Vakarus. Pats Juozas, beje, nutarė likti Lietuvoje tvirtindamas, kad nėra niekuo nusikaltęs nei Tėvynei, nei atėjūnams. Tačiau šie manė kitaip. Trumpai padirbęs mokytoju Juozas 1941 metų birželio 14 dieną buvo suimtas ir su pirmąja tremtinių banga išvežtas į Altajaus kraštą. Į Lietuvą jam buvo leista grįžti 1944 metų pabaigoje. Kalbama, kad tai įvyko dėl asmeninių Juozo pažinčių su J.Paleckiu, kuriam jis buvo daug padėjęs.

Jono ir Aleksandros Vailokaičių namai Kaune, Vienybės aikštėje. / LNM nuotrauka

Okupantai nacionalizavo visas Vailokaičių įmones, turtą, butą, o po poros savaičių atėmė ir paskutinį paliktą kambarį. Vailokaičių name netruko įsikurti okupantams talkinantys Kostas Korsakas, Petras Cvirka ir kiti.

J.Vailokaitis į Vokietiją pasitraukė 1940 metų liepos 3 dieną. Ten jo jau laukė kiek anksčiau išvykusi žmona Aleksandra su dviem jaunesniaisiais vaikais. Kurį laiką J.Vailokaitis gyveno Berlyne, ten aktyviai dalyvaudavo lietuvių emigrantų veikloje ir tapo vienu iš Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjų. Vėliau, kaip spėjama dėl ligos, jis persikėlė į Vidurio Vokietijos Blankenburgo miestą.

Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, J.Vailokaitis veržėsi grįžti į Tėvynę, tačiau nacių valdžia jam leido čia apsilankyti tik labai trumpam. "Galbūt naciai baiminosi galimo signataro poveikio lietuvių pogrindžiui, nepageidavo, jog pamatytų, kad jo name gyvena, o Paežerių dvare poilsiauja Lietuvos srities generalinis komisaras Adrianas von Rentelnas", - spėliojo J.Vailokaičio biografas V.Terleckas. Belieka pridurti, kad 1944 metų vasarą traukdamiesi nuo artėjančių sovietų vokiečiai susprogdino Kaune stovintį J.Vailokaičio namą.

Karo pabaigos J.Vailokaitis taip ir nesulaukė. Jis mirė 1944 metų gruodžio 16 dieną ir buvo palaidotas Blankenburge. Paskutinės jo valios įvykdymo - sugrįžti į Lietuvą ir atgulti šalia savo brolio Juozo Paštuvos kapinaitėse velioniui teko laukti daugiau nei šešis dešimtmečius. Ant jo kapo nėra iškalbingos epitafijos, tačiau ją galėtų atstoti gerai signatarą pažinojusio ekonomisto Petro Karvelio žodžiai: "Daug kam atsidūrus sunkioje padėtyje draugiškai dalijosi kuo turėdamas. Daugelis, kurie ligi tol Joną Vailokaitį tepažinojo kaip žymų finansininką, tada turėjo progą pažinti jį kaip skaidrios sielos, giliai humanišką asmenybę." 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"