TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Emigracijos bangų nublokšti

2010 09 10 0:00
Amerikos Lietuvių Seimo Prezidiumas prie Lietuvos Laisvės Varpo. Čikaga, 1919 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Pastaruoju metu turbūt nėra dienos, kai kas nors nerašytų ar nesvarstytų apie emigracijos iš Lietuvos mastus. Tačiau ar pamename, kad pastaruosius šimtą metų taip buvo beveik visada. Žinoma, išskyrus tuos laikus, kai buvome įkalinti už "geležinės uždangos". Dabartinės laimės paieškos svetur - jau ketvirtoji emigracijos banga. Prisiminkime dvi ankstesniąsias.

Nors po pasaulį išsibarsčiusios diasporos dydžiu negalime prilygti žydams, armėnams ar airiams, jau XIX amžiaus pradžioje tapome bene daugiausia emigrantų duodančia Rytų Europos tauta. Tad verta prisiminti, kad pirmoji emigracijos banga kilo dar gerokai iki tol, kol pradėjome kurti savo nepriklausomą valstybę. Dar 1910 metais "Lietuvos žinios" susirūpinusios rašė apie nutekančius iš Lietuvos protus. Nedidelėje žinutėje teigiama, kad mokslus baigęs gabus jaunimas nenori pasilikti tėvynėje, verčiau renkasi svečias šalis.

Skerdyklose ir šachtose

Niūrios Čikagos skerdyklos arba anglių kasyklos Pensilvanijoje - toks nedidelis buvo pirmųjų lietuvių emigrantų pasirinkimas. Amerika jau XIX amžiaus pabaigoje tapo daugumos išvykėlių svajonių krantu - vien 1897-1898 metais jį pasiekė mažiausiai 55 tūkst. lietuvių. Kas buvo šie žmonės ir kas privertė juos palikti savo namus ir ieškoti laimės svetur? Po 1868 metų, kilus pirmajai emigracijos bangai, devyni iš dešimties išvykstančiųjų buvo bežemiai valstiečiai, kaimo amatininkai, smulkieji prekybininkai ar darbininkai. Absoliuti dauguma jų ryžosi vykti į nežinią, ieškodami galimybės dirbti ir užsidirbti, tačiau nemažai to meto vyrų spruko ir nuo perspektyvos ilgus metus valgyti valdišką duoną caro kariuomenėje. Tokių pabėgėlių ypač padaugės po 1904 metų, kilus Rusijos ir Japonijos karui.

Tiesa, tiksliai pasakyti, kiek lietuvių atvyko į Ameriką iki 1899 metų, gana sunku, nes bent jau iki tol JAV statistikos žinyba imigrantų iš Rusijos imperijos neskirstė pagal etnines grupes. O ir vėliau daugelis atvykusiųjų iš Lietuvos neužsirašydavo lietuviais, imigracijos anketose nurodydavo esą rusai ar lenkai.

Šiaip ar taip, pirmoji masinės emigracijos banga tęsėsi iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Manoma, kad per tą laiką vien į JAV galėjo išvykti nuo 300 iki 600 tūkst. lietuvių. Dar maždaug po 4000 išeivių atsidūrė Anglijoje ir Kanadoje, o apie 8000 - Škotijoje. Vis dėlto šie skaičiai nėra labai patikimi dėl dviejų priežasčių - JAV imigracijos statistikos ypatybių ir to, kad carinėje Rusijoje oficialiai emigracijos nebuvo, tad visi išvykstantieji savo kraštą palikdavo nelegaliai ir nebuvo kaip nors registruojami. Kita vertus, tais laikais vis dėlto nebuvo tokios "geležinės uždangos" kaip sovietų okupacijos dešimtmečiais: matyt, carinei valdžiai ne rusų tautybės žmonių emigracija buvo netgi naudinga, tad į šį reiškinį buvo žiūrima pro pirštus.

Reikia pastebėti ir tai, kad to meto išvykėliai dažniausiai nelaikė savęs emigrantais. Į svečius kraštus jie keliaudavo turėdami tikslą užsidirbti pinigų, kad sugrįžę į Lietuvą galėtų nusipirkti žemės ar imtis kito verslo. Ir tai nenuostabu, nes, kaip jau minėta, absoliuti dauguma Pensilvanijoje, Čikagoje ar Naujojoje Anglijoje tuomet susispietusių lietuvių buvo neturtingi kaimo žmonės, iš kurių daugiau kaip pusė nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Šiaip ar taip, daugumos jų svajonės taip ir neišsipildė - namo sugrįžo tik kas penktas to meto emigrantas.

Kita vertus, reikėtų pastebėti, kad bent jau Amerikoje senieji emigrantai rado kur kas geresnes sąlygas nei carinės Rusijos prispaustoje Lietuvoje. Ir tai toli gražu nebuvo vien tik ekonominė gerovė, bet visų pirma - nepalyginti didesnės galimybės siekti mokslo, kultūros, dalyvauti visuomeninėje ar net politinėje veikloje. O gyvenimas svetimoje aplinkoje, juo labiau tarp ne visada draugiškai nusiteikusių kitų tautų imigrantų, skatino ir tautinę savimonę. Neatsitiktinai pirmas lietuviškas laikraštis - "Gazieta lietuviška" buvo pradėtas leisti Amerikoje dar 1879-aisiais - ketveriais metais anksčiau už Rytprūsiuose leistą ir knygnešių Lietuvoje platintą "Aušrą". 1889 metais Plimute suvaidintas pirmas lietuviškas spektaklis, 1887-aisiais įkurtas pirmasis lietuvių pučiamųjų instrumentų orkestras, kaip grybai po lietaus dygo įvairios kultūrinės draugijos. Spaudos draudimo metais JAV išleistas knygas ir laikraščius Lietuvoje slapta platino knygnešiai, o Amerika tapo antruoju lietuviškos leidybos centru po Rytprūsių.

Susidūręs su visiškai kitokia visuomene, kurioje egzistavo nevaržoma spauda, tikėjimo laisvė ir daugybė kitų carinėje Rusijoje nematytų dalykų, mažaraštis Lietuvos valstietis per porą dešimtmečių neatpažįstamai pasikeitė. O ką jau kalbėti apie užjūriuose gimusius pirmųjų emigrantų vaikus, nuo mažų dienų turėjusius visai kitokias galimybes nei jų tėvai.

Tad nieko keisto, jog nei kalbos, nei tautinio tapatumo, nei sentimentų tolimai tėvynei nepraradę emigrantai kaip įmanydami rėmė savo kraštą ir jo žmones. Ypač tokia veikla suaktyvėjo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Šalpos veikloje aktyviai dalyvavo skirtingų politinių pakraipų išeiviai: Lietuvos šelpimo fondą įkūrė socialistai, Autonomijos fondą (vėliau pavadintas Nepriklausomybės fondo vardu) - tautininkai ir liberalai, o garsųjį Tautos fondą - Lietuvių Romos katalikų federacija.

Suprantama, kad Lietuvos valstybės atkūrimą išeiviai sutiko dideliu entuziazmu. Tai, kad diaspora yra tapusi rimta politine ir ekonomine jėga, suprato ir Lietuvos politikai. Jau 1919 metais jie kreipėsi į Amerikos lietuvius, prašydami visokeriopos paramos valstybingumui puoselėti. Atsišaukimas į JAV lietuvius, kuriame sakoma, jog jaunai valstybei iškilo didelis pavojus, buvo skubiai išsiųstas ir tų pačių metų spalį, Lenkijai okupavus Vilnių ir Vilniaus kraštą.

Beje, dalis išeivių buvo pasirengę ginti savo kraštą ir ginklu. Prasidėjus Nepriklausomybės kovoms net buvo kilusi mintis sukurti Amerikos lietuvių karinę brigadą Paryžiuje. Įgyvendinant šį sumanymą, Lietuvos karinė misija JAV sudarė brigados štabą ir kvietė Amerikoje gyvenančius vyrus metus atitarnauti savo krašto kariuomenėje, už šią tarnybą siūlydama atsilyginti žeme. Vis dėlto įkurti tokios brigados taip ir nepavyko.

Tėvynė sutiko nesvetingai

Tačiau netrukus šilti užjūrio lietuvių jausmai savo kraštui, tiksliau sakant - jo valdžiai ėmė po truputį blėsti. Tai, matyt, paskatino bent pora priežasčių - požiūris į sugrįžusiuosius tėvynėn bei pačią Ameriką užgriuvusi finansų krizė. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, nemaža dalis užjūriuose prakutusių lietuvių mėgino sugrįžti į tėvynę ir pradėti čia savo verslą. Deja, tai pavyko nedaugeliui: vietos verslininkai, bijodami "amerikonų" konkurencijos, visais būdais kaišiojo šiems pagalius į ratus. Be to, sugrįžėliams nebuvo galimybės nusipirkti ir žemės. Taigi nemažai reemigrantų grįždavo į Ameriką ne tik nusivylę, per ir su gerokai paplonėjusiomis piniginėmis.

1922 metų gruodžio 13 dienos "Lietuvos žiniose" rašoma, jog dauguma sugrįžusiųjų tėvynėje "prarado per ilgus metus sunkiai uždirbtus bei sutaupytus skatikus ir nieko neatsiekę, įtūžę ir atšalę nuo savo tėvynės grįžta atgal Amerikon", o negalintieji sugrįžti "reiškia nepasitenkinimą mūsų gyvenimu ir mūsų tvarka. Ir tik nedideliam amerikiečių skaičiui pasiseka tinkamai sutvarkyti savo gyvenimus ir tapti naudingais šalies piliečiais".

Matyt, tokios istorijos buvo gana tipiškos, jei net tapo humoristinio Petro Cvirkos romano "Frankas Krukas" siužetu. Šiaip ar taip, nelaimėlių nusiskundimai gyvenimu tėvynėje tikrai neprisidėjo prie gerų santykių tarp išeivių ir Lietuvos valdžios. 1921 metais JAV lietuvių organizacijų atstovai net priėmė rezoliuciją, kurioje teigiama, jog "Lietuvoje didelis žemesniųjų viršininkų savavaliavimas, pasipūtimas, "išponėjimas", kyšių ėmimas, laisvės žodžio persekiojimas ir vargdienių, darbininkų ir kaimiečių spaudimas".

JAV pilietybę turinčius reemigrantus varžė ir 1919 metų gruodžio 9 dienos įstatymas, draudžiantis užsieniečiams įsigyti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Tokį leidimą išimties tvarka galėjo duoti tik ministrų kabinetas, tačiau ši praktika, matyt, nebuvo plačiai taikoma. Štai 1929 metais buvo patenkinti tik 22 JAV lietuvių prašymai leisti įsigyti žemės.

Kita vertus, Amerikoje prasidėjusi finansų krizė ir augantis nedarbas taip pat atšaldė išeivių entuziazmą finansiškai remti savo valstybę. Vis dėlto, jei ne išeivių parama, vargu ar Lietuva būtų sugebėjusi išlaikyti savo diplomatines atstovybes. 2 mln. dolerių, kuriuos galėjo skirti Lietuvos valdžia, tam nepakako, tad tarnybos užsienyje egzistavo daugiausia iš 1915-1920 metais surinktų 10 mln. dolerių, kuriuos Amerikos lietuviai siuntė perlaidomis, siuntiniais ar aukomis. Vis dėlto nepalyginti didesnė parama to meto krašto ekonomikai buvo iš užjūrio giminėms į Lietuvą siunčiami pinigai. Bendra jų suma kasmet siekdavo apie 34 mln. litų, o tai sudarė maždaug dešimtadalį valstybės biudžeto.

Nuo Brazilijos iki Angolos

Beveik tuo pat metu, kai JAV lietuvių spauda ragina tautiečius grįžti "atkurti" savo valstybės, o įvairios išeivijos organizacijos sudarinėja reemigraciją skatinančias programas, pačioje Lietuvoje pamažu pradeda kilti antroji emigracijos banga, kuri ypač sustiprės po 1929 metų ekonomikos krizės. Nors oficialios kai kurių ankstesnių metų statistikos ir nėra, manoma, kad ši banga iš Lietuvos išplukdė daugiau nei 100 tūkst. krašto gyventojų. Be abejo, jos mastai nepalyginami su prieškario emigracijos mastais, tačiau Lietuva pagal emigrantų skaičių ir tarpukario metais išliko tarp pirmaujančių Europoje šalių.

Po truputį ėmė keistis ir emigrantų keliai. 1920-1923 metais daugumos išvykstančiųjų tikslas vis dar buvo Amerika, tačiau plūstančiųjų ten skaičius ėmė mažėti jau nuo 1921-ųjų, kai JAV įvedė griežtas imigracijos kvotas. Dabar pirmenybę įsikurti Amerikoje turėjo tik senųjų emigrantų žmonos, tėvai ir kiti artimieji ir pačioje Amerikoje gimę asmenys. Taigi, nuo 1923 iki 1924 vasaros į JAV buvo leista atvykti tik 2310 lietuvių.

Tad būsimų emigrantų žvilgsniai ėmė krypti į kitus kraštus, pirmiausia - į Pietų Amerikos valstybes - Argentiną, Braziliją, Urugvajų. XX amžiaus 3-4 dešimtmetyje į Pietų Ameriką išvyko beveik du trečdaliai visų emigrantų. "Bet mane Brazilija pasveikino šaltai, visi pinigai išėjo man ūmai" - tokie žodžiai skambėjo linksmoje to meto dainelėje. Iš tiesų, daugeliui išvykusiųjų į Pietų Ameriką visai nebuvo linksma - jų ten laukė tikri spąstai. Iš emigracijos tuo metu jau buvo daromas verslas - užsienio laivininkystės kompanijos pinigavosi iš būsimų emigrantų darbdavių, pačius juos viliodamos nemokama kelione. Bet "nemokama" kelionė į išsvajotą šalį tebuvo sūris pelėkautuose. Iš tikrųjų atvykėlių laukė spąstai. Už bilietą tekdavo atidirbti jį nupirkusiam darbdaviui - dažniausiai - kavos plantacijos ar fazendos savininkui. Taigi imigrantai už sunkų darbą tegaudavo grašius ir dar būdavo negailestingai išnaudojami. O pasaulinė ekonomikos krizė dar pablogino šios bangos emigrantų gyvenimą.

Emigrantų bėdos jau darėsi ne tik jų pačių, bet ir Lietuvos valstybės problema. Rūpinantis jų padėtimi ir plečiant santykius su išeivija bei rūpinantis naujųjų emigrantų padėtimi 1932 metais Kaune buvo įkurta Draugija užsienio lietuviams remti (DULR). Ji kėlė uždavinį - sudaryti bendrą visų pasaulio lietuvių organizaciją, remti lietuvių mokyklas emigracijoje, parūpinti joms mokytojų, steigti prie mokyklų bibliotekas, rūpintis tikybos reikalais, remti spaudą. Draugija buvo remiama Lietuvos Vyriausybės, buvo skiriami pinigai lietuvių mokytojų, kunigų algoms, mokykloms, beturčių pašalpoms, spaudai, lietuviškoms organizacijoms emigracijoje remti. DULR buvo viena iniciatorių ir pagrindinė organizatorė 1935 metų rugpjūčio 11-17 dienomis Kaune rengiant pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą ir bandant įkurti Pasaulio lietuvių sąjungą.

Kita vertus, stabdyti emigracijos Lietuvos valstybė ilgą laiką net neketino, o iki 1922 metų - jos ir nekontroliavo. 1920-1921 metais Lietuvoje veikė 13 emigracijos biurų, priklausančių užsienio laivybos kompanijoms. Leidimai šioms įstaigoms kurtis buvo išduodami labai lengvai, o jų veiklos nekontroliavo jokia valstybinė institucija - tokios paprasčiausiai nebuvo. Padėtis kiek pasikeitė 1922-aisiais, priėmus Išeivybės įstatymą. Beje, iš Steigiamojo Seimo dokumentų matyti, kad šis dar nepriimtas įstatymas sukėlė nemažai audrų, mat jame nekalbama apie valstybės poziciją emigracijos atžvilgiu. Tai ypač papiktino Seimo Krikščionių demokratų frakciją, kurios atstovai svarstymo metu teigė, kad "po išeivių gabenimo priedanga vyksta šlykščiausia prekyba žmonėmis, darbininkai sunkiai išnaudojami ir gabenami į šalis, kur atidirbdami už atvežimą pakliūva į tikrą vergiją".

Vis dėlto priėmus Išeivybės įstatymą pradėta griežčiau kontroliuoti emigracijos biurų veiklą. Nuo šiol jų priežiūros ėmėsi Vidaus reikalų ministerija, o leidimus steigti tokias įstaigas ministras galėjo išduoti tik pritarus kabinetui. Steigiamas biuras už leidimą privalėjo sumokėti nemenką užstatą. Tačiau svarbiausia, kad emigracijos biurai nuo šiol nebegalėjo nei agituoti piliečių išvykti, nei apskritai skelbti kokią nors reklamą - už tai buvo numatytos nemenkos baudos. Be abejo, emigracijos įstaigos tokiu įstatymu buvo nepatenkintos ir net mėginio jam priešintis per savo šalių vyriausybes. Šios siekdamos, kad įstatymas būtų sušvelnintas, darė Lietuvai ir diplomatinį, ir ekonominį spaudimą.

Kaip jau minėjome, pačios emigracijos Išeivybės įstatymas nevaržė ir neribojo. Vis dėlto augantis emigrantų srautas negalėjo nekelti valdžiai susirūpinimo. Pirmieji sunerimo tautininkai, atėję į valdžią po 1926 metų perversmo. Tokiam susirūpinimui buvo dvi priežastys - finansinė ir ideologinė. Iš tuometinio vidaus reikalų ministro pranešimo kabineto vadovui matyti, kad vien 1926-aisiais ekonominiai nuostoliai dėl emigracijos siekė 7,1 mln. litų ir per metus išaugo maždaug 6 kartus.

Vis dėlto emigracijos ir su ja susijusios veiklos Vyriausybė iš esmės nekontroliavo ir jokių ypatingų veiksmų iki 1927 metų nesiėmė, Tiesa, Vidaus ir Užsienio reikalų ministerijoms buvo nurodyta įsteigti konsulatus Brazilijoje, Argentinoje ir Kanadoje, kur tuo metu gyveno daugiausia antrosios bangos išeivių. 1927-aisiais prie Vidaus reikalų ministerijos buvo įkurta speciali įstaiga - Emigracijos referentūra, kuri turėjo padėti pamatus būsimam valstybiniam emigracijos biurui. 1929 metais pradėtas rengti naujas emigracijos įstatymas dar labiau sugriežtino emigracijos biurų priežiūrą, o ketvirtasis šio įstatymo paragrafas sulaukė net kelių valstybių notų. Mat čia buvo nurodyta, jog emigracijos bendrovių skyrių vedėjais gali dirbti tik Lietuvos piliečiai. Maža to, įstatymas įpareigojo emigracijos įstaigas kasmet savo lėšomis ar už pusę kainos pargabenti tam tikrą skaičių neturinčių pinigų ir norinčių sugrįžti emigrantų.

Tačiau ir naujasis įstatymas emigracijos nepristabdė. Priešingai, po 1929 prasidėjusios ekonomikos krizės išvykstančiųjų srautas tik didėjo. Suprasdama, kad sunkiais laikais nelabai ką turi pasiūlyti nuskurdusiems savo piliečiams, Vyriausybė ėmė labai rimtai svarstyti planingos kolonizacijos idėją ir net siuntė savo atstovus išžvalgyti būsimų kolonijų. Tuo tikslu į Braziliją vyko Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Teodoras Daukantas, o vėliau - Vyriausybės atstovas Juozas Daugėla.

Būta ir fantastiškesnių planų - štai VDU profesorius Kazys Pakštas buvo nusiųstas net į Afriką, iš kur sugrįžęs siūlė lietuviams kurtis portugalų valdomoje Angoloje. Tačiau planingos kolonizacijos taip ir neprireikė. Po 1931 metų, pasibaigus ekonomikos krizei, emigrantų srautas ėmė po truputį slūgti. Nauja jos banga kils tik 1944-aisiais, prie Lietuvos artėjant sovietų kariuomenei. Šie perkeltų asmenų stovyklose Vokietijoje atsidūrę, o vėliau į JAV bei kitas šalis išvykę žmonės savęs emigrantais nelaikė. Atsisakę sugrįžti į sovietų okupuotą tėvynę, jie jautėsi tremtiniais. Tačiau ši istorija reikalauja atskiro pasakojimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"