TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Emigruoti viliojo po Lietuvą zuję agentai

2011 01 04 0:00
1935-ieji. Tokiais laivais į Niujorką atplaukdavo tūkstančiai ieškančiųjų laimės.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Nuolat girdime apie "tirpstančią" Lietuvą - emigracijos skaičiai kaip niekada dideli. Ir jokių čiuopiamų valdžios žingsnių, kad tai būtų sustabdyta. Istorikė Vitalija Kasperavičiūtė savo disertacija "Pirmosios Lietuvos respublikos emigracijos politika 1918-1940 m." apžvelgė to meto valdžios pastangas paveikti iškeliavusiuosius laimės ieškoti.

Praėjusiais metais spaudoje akį rėžė Statistikos departamento pateikiami skaičiai. Pernai iš Lietuvos kasdien išvykdavo bene po 130 žmonių, vadinasi, per metus išvyko 47 tūkst. lietuvių. Maždaug tiek gyvena Šilutės rajone. Metais anksčiau iš Lietuvos išvyko apie 22 tūkst. gyventojų - Šilutės dydžio miestas. Kiek tai būtų per visą nepriklausomybės dvidešimtmetį, sunku suskaičiuoti, nes nuolatinės statistikos nėra. Vis dėlto įmanoma įsivaizduoti, kiek daug žmonių išvyko - kiekvienas turime giminių ar pažįstamų, jau gyvenančių svetur. Tikslūs skaičiai, įvedus papildomas grafas, galbūt kada nors bus išsiaiškinti per būsimą gyventojų surašymą.

Prieškario emigracija, palyginti su dabartiniais skaičiais, buvo kur kas mažesnė. Kaip teigia disertaciją parašiusi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros doktorantė V.Kasperavičiūtė, per visus 1920-1940 metus išvyko apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Tuomet valdžia, matydama, kad emigracija neišvengiama dėl sunkių ekonominių sąlygų, bent jau stengėsi, kad emigrantai nenutautėtų. Tikėjosi, kad išlikdami lietuviais jie kada nors prasigyvenę grįš atgal.

- Kokios to meto priežastys ginė žmones už vandenyno?

- Prieškario, kaip ir dabartinės, kaip ir XIX amžiuje kilusios pirmosios emigracijos bangos priežastys taip pat buvo ekonominės. Po Pirmojo pasaulinio karo ūkis buvo nustekentas. Po karo padidėjo gimstamumas, greitai pasijuto akivaizdus gyventojų prieaugis. Natūralu, kad žmonėms trūko darbo, buvo sunku išsimaitinti, o valstybė nebuvo pajėgi padėti. Tad nuo 1920 metų pradėjo daugėti emigruojančiųjų.

- Ar valdžia žinojo, kad žmonės palieka Lietuvą? Kas jai tokius skaičius teikė?

- Pirmieji skaičiai apie emigrantus, kuriuos pavyko atkapstyti, fiksuoti tik nuo 1920 metų. Griežtesnė apskaita prasidėjo 1922-aisiais priėmus pirmąjį Išeivybės įstatymą. Jis emigracijos proceso nestabdė, nereguliavo, o labiau buvo skirtas laivininkystės biurų, teikiančių paslaugas emigruojantiesiems, kontrolei. Iš biurų imta kas mėnesį reikalauti ataskaitų, kiek žmonių jie išgabeno. Į Vokietijos, Prancūzijos uostus lietuviai atvykdavo traukiniais, o iš ten jau plaukdavo didžiaisiais laivais, statytais specialiai emigrantams gabenti per Atlantą. Visiems žinomas "Titanikas" taip pat buvo tam skirtas.

Ribojo kvotos

- Į kurias valstybes daugiausia lietuvių nubloškė laimės paieškos?

- Kol JAV neįsivedė kvotų, didysis emigruojančiųjų srautas buvo nukreiptas į šią šalį. Kvotos buvo įvestos 1921 metais, bet vis tiek per 1920-1940 metų laikotarpį ten išvyko daugiausia - 31 proc. visų emigravusiųjų.

- Kai buvo įvestos kvotos, kiek kasmet skirta vietų Lietuvai?

- 344 vietos. Palyginti nedaug, tačiau dar buvo visokių išimčių giminaičiams, nemažai išvykdavo su iškvietimu. Tam tikras procentas išplaukdavo ir nelegaliai. Tai irgi gana įprastas reiškinys. Buvo padirbinėjamos JAV vizos. Šioje srityje darbavosi pagarsėjęs to meto vizų falsifikatorius Konstantinas Norkus. Nors jis buvo suimtas, bet nuo bausmės nežinia kaip išsisuko.

Vadinamiesiems reemigrantams kelias atgal buvo laisvas, bet jie į kvotų skaičių nepatenka. Lietuvos Vyriausybė kvietė sugrįžti prasigyvenusius pirmosios bangos emigrantus tikėdamasi, kad jie atveš kapitalo, pradės kurti ūkį, paspartins pramonės raidą. Daug kas grįžo, tačiau daug kam čia nepasisekė, tad apsisukę vėl grįžo į Ameriką.

- Kur traukdavo lietuviai, kai JAV įsivedė kvotas?

- Dėmesys krypo į Pietų Ameriką. Juo labiau kai Brazilijos ir Argentinos vyriausybės buvo priėmusios sprendimus palengvinti emigrantų atvykimą. Kadangi vyriausybėse buvo nemažai ūkininkų, vadinamųjų fazendorių, jie buvo suinteresuoti gauti pigios darbo jėgos. Tad sutinkantiesiems įsidarbinti šių šalių fazendose buvo apmokama kelionė. Laivininkystės kompanijose, išeivybės biuruose būdavo sudaromos sutartys, leidžiančios plaukti nemokamai, o už bilietą atidirbti atvykus.

Dažniausiai emigrantams buvo sudaromos vergoviškos sąlygos. Fazendose galiojo savi įstatymai, nuo jų išsisukti ar pabėgti buvo neįmanoma. Grynųjų pinigų emigrantai negaudavo, tik korteles, už kurias iš to paties fazendoriaus pirkdavo maistą ir drabužius.

Dažniausiai Brazilijoje ir Argentinoje lietuviai dirbdavo kavos, cukranendrių plantacijose. Emigrantų šeimoms tekdavo prižiūrėti kavamedžius. Darbo būdavo daug - genėti šakas, apkasti, vėl atkasti. Kai kurie fazendoriai lietuviams leisdavo tarp tų kavamedžių pasisodinti daržovių. Sėdavo lietuviai pupeles, vietoj bulvių augindavo mandiokus.

Daugelis dirbdavo kalnakasyboje, tiesdavo geležinkelius. Amazonės džiunglėse be jokios technikos tai buvo sudėtingas darbas. Nemažai žmonių čia prarado sveikatą, dėl to gydytojai patardavo grįžti į gimtinę. Moterys dažniausiai įsidarbindavo tarnaitėmis.

Vienas kitas emigrantas prasigyveno. Ypač tie, kurie atvažiavo mokėdami kokį nors amatą, pavyzdžiui, batsiuviai, siuvėjai.

Kaip teko skaityti Brazilijos lietuvių įsikūrimo šiame krašte 50-mečio proga išleistame leidinuke, migrantai stebėjosi kitokiu klimatu, užklupusiomis vietinėmis ligomis, prisiminė, kaip pirmą kartą paragavo braziliškos kavos, kuri jiems pasirodė be galo neskani.

Mažiausiai emigravo klaipėdiečių

- Kokios socialinės grupės dažniausiai išvykdavo?

- Atsekti gana sudėtinga, nes laivakortės to nefiksavo. Su viena laivakorte galėdavo išvykti visa šeima - tėvai, vaikai, seneliai. Įrašydavo tik vardą, pavardę, amžių ir iš kokio miesto. Tačiau galima numanyti, kad dažniausiai emigruodavo žemdirbiai. Daugiausia - iš Kauno apskrities (13,7 proc. visų išvykusiųjų), kiek mažiau iš Šiaulių ir Panevėžio apskričių. Mažiausiai emigravusiųjų buvo iš Klaipėdos krašto. Gal todėl, kad jis buvo autonominis, iki 1923 metų priklausė Vokietijai, ir sąlygos, matyt, buvo neblogos - uostas, išplėtota žvejyba, tad darbų netrūko.

- Kiek kainuodavo kelionė laivu į JAV?

- Apie dvi savaites trukdavusi kelionė vienam žmogui atsieidavo apie 1200 litų.

- Ar žemdirbiui tai brangu? Kiek karvių tekdavo parduoti?

- Jei neklystu, karvė tais laikais kainuodavo apie 100 litų. Vadinasi, tokiam bilietui įsigyti tekdavo išparduoti visą ūkį, ypač jei vykdavo visa šeima.

Emigracija valdžiai rūpėjo

- Ar Lietuvos valdžia stengėsi daryti kokią nors įtaką emigracijai, stabdė ją?

- Nestabdė. Suvokė, kad tai neišvengiama. Suprato, kad negali pasiūlyti žmonėms darbo, geresnių sąlygų ar socialinių pašalpų. Valdžia suprato, kad emigrantų giminėms Lietuvoje siunčiami pinigai bent šiek tiek palengvins jų gyvenimą. Iš anapus Atlanto keliaudavo ir siuntiniai, ir palikimas.

Tačiau akivaizdu, kad valstybei tai rūpėjo, buvo apeliuojama bent į žmonių tautinius jausmus. Valdžia pradėjo srautą šiek tiek reguliuoti, nukreipti į kelias vietas, kad jose susiburtų didesnės bendruomenės ir būtų išlaikoma tautinė tapatybė. Pavyzdžiui, Brazilijoje, Argentinoje per konsulatus (nors jie įsteigti gana vėlai - 1929 metais) emigrantams skirdavo tam tikrą paramą - mokėdavo atlyginimus lietuvių kalbos mokytojams, kunigams, siųsdavo lietuviškų knygų. Net buvo sukurta Bendrija užsienio lietuviams remti. Valdžia stengėsi kontroliuoti ir emigracijos biurus, siekė, kad žmonės nebūtų apgaunami, kad kelionės kaina, nurodyta sutartyje, vėliau nepadidėtų. 1929 metais buvo išleistas naujas Emigracijos įstatymas. Net buvo numatyta, kad 2 proc. išvykusiųjų galėtų atgal į Lietuvą parvykti nemokamai, o dar 2 proc. parvyktų už pusę kainos. Tokia lengvata galėjo pasinaudoti tie, kurie neprasigyveno, sirgo, neteko artimųjų ir norėjo grįžti.

Draudė reklamuotis

- Kaip lietuviai sužinodavo apie galimybes išvykti už Atlanto?

- Laivų kompanijos, siekiančios gauti daugiau pelno už emigrantų gabenimą, turėjo savo agentus, kurie bastydavosi po kaimus kviesdami išvykti. Jei tik sužinodavo, kad kažkas svarsto išvažiuoti, nuo to jau neatstodavo, kol įkalbėdavo, žadėdami aukso kalnus. Agentai gudraudavo ir kitokiais būdais - nufotografuodavo gražiau perrengę atplaukusiuosius į Ameriką ir išsiųsdavo giminėms į Lietuvą - kad dar kas nors susiviliotų pamatę, kaip gerai emigrantams. Už juos rašydavo džiugius laiškus.

Beveik visi emigrantus gabenančių laivų kompanijų biurai buvo įsikūrę Kaune. Lietuvos valdžia, nenorėdama, kad šie biurai dar labiau paveiktų emigracijos procesą, draudė biurams savo veiklą reklamuoti to meto spaudoje. Jie galėjo tik pasikabinti iškabą, kad yra laivų bendrovės biuras. Nors ir drausta, pavarčius spaudą reklamų galima aptikti. Matyt, draudimą apeidavo, susimokėdavo baudą ir reklamuodavosi. 1929-ųjų Emigracijos įstatymas numatė baudas ir už įvairias emigrantų apgavystes. Šie faktai liudija, kad Lietuvos valdžiai rūpėjo išvykstantys žmonės.

Opozicija A.Smetonai

- Kokios buvo emigravusiųjų pažiūros ir kaip išvykėliai vertino Lietuvos politiką?

- Emigrantai buvo susiskaldę: vieni - kairiųjų pažiūrų, kiti - dešiniųjų. Pastarieji iki Antano Smetonos atėjimo į valdžią 1926 metais rėmė tautininkų, krikščionių-demokratų sparną. Po 1926-ųjų perversmo JAV ir Pietų Amerikoje labai išryškėjo dešiniųjų, pagal pažiūras turėjusių paremti A.Smetonos politiką, opozicija. Tai gana įdomus istorinis reiškinys.

Kadangi režimas Lietuvoje pasikeitė į autoritarinį, dešiniųjų pažiūrų emigrantai, ypač gyvenantys JAV, pajutę demokratijos skonį, tapo opozicija A.Smetonai. Jie suvokė, kad autoritarinis režimas gerokai apribos asmens laisves.

A.Smetonos padėjėjai ir ministrai turėjo labai pasistengti, kad dešiniųjų pažiūrų emigrantus patrauktų į savo pusę. Jie iškėlė tautos vienybės idėją, bandė prisivilioti studentų į Vytauto Didžiojo universitetą, mokėdami jiems stipendijas. Be to, siuntė savo žmones į lietuviškas kolonijas, kad papasakotų, esą Lietuvoje nėra taip blogai, kaip gali atrodyti. Šiuo tikslu 1935 metais Kaune buvo suorganizuotas Pirmasis pasaulio lietuvių kongresas, į kurį buvo pakviestos delegacijos iš daugiau kaip šimto šalių. Prieš tai Draugijos užsienio lietuviams remti vadovas Rapolas Skipitis važinėjo po JAV ir Pietų Ameriką agituodamas kuo gausiau vykti į kongresą.

Nors to meto Lietuvos valdžia matė, kad emigracijos sustabdyti neįmanoma, tačiau visaip bandė kurti vieningos tautos modelį, stengėsi padėti išlaikyti tautiškumą.

- Kaip dar bandyta parsivilioti išvykusiuosius už Atlanto?

- Skirtingai nei anksčiau, JAV pilietybę turintiems lietuviams jau buvo leidžiama Lietuvoje įsigyti žemės, taip bandyta juos patraukti.

Bumas krizės metais

- Kada daugiausia žmonių išvyko iš Lietuvos?

- Emigracijos bumas buvo 1927-1929 metais, tai susiję su pasauline ekonomine krize. JAV tuo metu buvo beveik visiškai užsidarius sieną, tad daugiausia lietuvių iškeliavo į Pietų Ameriką. Šis bumas atslūgo 1930 metais. Dar labai įdomu, kad iš pradžių daugiau emigruodavo vyrų nei moterų, o 1929-aisiais - priešingai. Matyt, pirmiausia svetur įsikurdavo vyrai, apsidairydavo, rasdavo darbą, o tada kviesdavosi moteris.

Į Pietų Afrikos Respubliką (tuo metu ji vadinosi Pietų Afrikos Sąjunga - PAS) ir Palestiną daugiausia emigruodavo žydai. Palestina, suprantama, kodėl traukė, o PAS tuo metu buvo globojama Didžiosios Britanijos, tad žydai tikėjosi palankesnių sąlygų savo verslui plėsti. Žvelgiant į tautinę emigrantų sudėtį matyti, kad daugiausia išvykdavo lietuviai, jie sudarė per 50 proc. emigrantų, antrojoje vietoje žydai - 30 procentų.

Į Kanadą emigravo palyginti mažai lietuvių, nors čia gamtinės sąlygos panašios į Lietuvos, tad būtų buvę palanku įsikurti. Tačiau Kanada nebuvo populiari, nes konkuravo su JAV ir nusverdavo pastarosios.

- O Europa tuo metu nedomino lietuvių?

- Nedaugelis apsistojo Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Šiek tiek gausiau traukdavo į Latviją, nes ten buvo daugiau darbo. Net ir sezoninių darbų daug kas vasarą ieškodavo pas latvius - reikėjo medkirčių, žemės ūkio darbininkų.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"