TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Eršketas Kūčių vakarienei

2007 12 21 0:00
Tit Ary gyvenvietė. Jakutija, apie 1955 m.
Genocido aukų muziejaus nuotrauka

"Tai buvo pasakiškai nuostabus, laimingas vakaras! Žegnojomės, valgėme - ir į tėvą žiūrėjome kaip į nužengusį iš dangaus..." - prisimindamas Kūčių vakarą prie Laptevų jūros ir šviesaus atminimo tėtį Matą Kasperavičių, sakė vepriškis Vaidutis Kasperavičius, pagal kurio pasakojimą parengta ši publikacija.

Aš nesu žvejys, negaliu juo būti. Žuvys man - gyventojai kito pasaulio, ne, ne pasaulio, o pragaro, kuriame visa, kas gyva, pasmerkta kančioms. Akyse teberūksta didžiuliai katilai su bado mirčiai pasmerktų tremtinių verdama vertinga Šiaurės žuvimi - taip buvo lydomi žuvų taukai. Mano atminty ligi šiol teberiogso ir smėlėti Lenos krantai su pūvančiomis milžiniškomis žuvimis, jų skeletais: žmonės tuose kraštuose nesismulkino, jiems rūpėjo tik ikrai, o žuvų su prapjautais pilvais sandėlių angarai nepriima... Baisus vaizdas, tačiau jis jau iš vėlesnių laikų, 1989-ųjų, kai Tit Aruose statėme titano kryžių, ir dabar tebegaudžiantį aitrią gėlą bei kraupią neteisybę.

Tėvas išėjo žvejybon

1941-aisiais mano tėvas, Berčiūnų mokyklos (prie Panevėžio) mokytojas Matas Kasperavičius, apskųstas kaimyno, atsidūrė tolimojoje užpoliarėje, Lenos žiotyse (vagos plotis - 2,4 km), kur dienos dažnai tamsesnės už naktį. Tit-Ary (jakutiškai - "Žalioji sala") - 24 kilometrų žemės rėžis netoli Tiksio, Laptevų jūros. Nuogos platybės, keistai taisyklingi samanų trikampiai ir kvadratai - samanų, kurių kažkodėl neėsdavo net elniai... Tokio speigo kaip Jakutske (įsiminė skaičius minus 67) čia nebuvo, tačiau žvarbus vėjas ir 25-33 laipsnius šalčio paversdavo kankyne, grasino mirtinu pavojum. Todėl vietos gyventojai naujai atvežtiesiems iškart patarė lįsti į žemę, t. y. išsikirsti amžinajame įšale žemines, kito būdo ištverti žiemą tremtiniams paprasčiausiai nebuvo. Vietoj langelio - ledo skiltis; kai viduje staiga pašviesėdavo, žinojai: ištirpo "stiklas".

Drabužius mūsų šeima buvo iškeitusi į maistą dar Barnaule (metus prieš patekdami į Šiaurę tėvai vergavo tenykščiuose miškuose). 1942-ųjų žiemą, Kūčių išvakarių rytą, tėvas apsimuturiavo kojas mamos sudurstytais skudurais, o kad šie neišsiskirtų, apvyniojo juos tinklų skiautėmis. Su porininke suome (visi žvejai buvo sugrupuoti po du, vyras ir moteris) išėjo į žvejybą, prieš upės srovę, už 6-7 kilometrų nuo gyvenvietės. Neprisimenu tiksliai (man ėjo dešimti), bet tvarka buvo maždaug tokia: jei pūga nesiaučia, kas antrą ar trečią dieną reikia eiti ant Lenos ledo traukti tinklų. Mama su kitomis moterimis kažkokiam barakėly pasikūrendavo krosnelę ir taisydavo suplyšusius tinklus.

Taigi tėvas išėjo žvejybon. Susivyniojęs kaip mumija, su jakutiška kepure, tais apyvarais ant kojų. Mūvėjo pirštines, tačiau traukdamas tinklą kišdavo jas užantin, nes jei pirštinės sušlaps, rankos kaipmat nušals. Artėjo vakaras, o tėvas negrįžo. Saloj viskas kaip ant delno, iš tolo matyti kiekvienas žmogus. Užtenka iškišt galvą iš žeminės paklausti pirmo pasitaikiusio praeivio, ir sužinodavai, grįžo žvejai ar ne. Tačiau šiuokart aiškumo buvo vis mažiau, nes kaip tyčia pradėjo siausti pūga.

Gyvi išliko neatsitiktinai

Mama vis dar taisė tinklus, žeminėj laukėm tik mudu su broliu Kęstučiu. Jis buvo trejais metais už mane vyresnis, kietas riešutėlis, ne toks, kaip aš, dėl vargo ar šalčio nesiskundė, ašarų neliejo. O mane dažnai suimdavo nenugalimas graudulys, ypač matant motiną, maišančią puode kažkokį drumstą skystimą: užsispyrusi suka ir suka šaukštu, tarsi ilgas maišymas sutirštintų tą prasišviečiančią "sunką".

Mes neatsitiktinai išlikom gyvi, daugkart gelbėjo mama, ji nagais kabinosi į gyvenimą, į kiekvieną šiaudelį. Ona Mikėnaitė, kilusi iš Aknystės (dabartinėje Latvijoje), buvo be galo kantri ir atkakli. Kad ir kaip per dieną pavargusi, vakarais ji įsitaisydavo prie krosnelės (tom žiemom saloje išnyko visi maumedžiukai; aš laikydavau balaną), paimdavo paprastą maišą, tam tikrose vietose ištraukdavo siūlus. Kraštuose išsipešiodavo tokie kaip ir spurgiukai, o vidury mama to paties maišo siūlais išsiūdavo tulpytę.

Taip atsirasdavo daili servetėlė, su ja mama eidavo pas salos "zavpromo" Fiodoro Filonovo žmoną, ir ne tik pas ją, ir keisdavo į žuvų galvas, iš jų virdavo žuvienę... Kai gaudavau tos žuvienės, joje aptikdavau vieną kitą kruopą, bet labai supykdavau pamatęs, kad brolio lėkštėje plaukioja akis! Toks turtas, toks gardėsis! Ne juokais klausdavau: kodėl?! Kodėl akis jam, o ne man?.. Stumdydavau savo lėkštę, bet viskas baigdavosi tuo, kad man pažadėdavo akį kitą kartą, sušveisdavau žuvienę ir be jos...

Nerūpėjo dangaus spalvų virpesiai

Tokios žiemos nakties kaip Lietuvoj Šiaurėje nėra, ten prieblanda ir danguje pašvaistė, per 18 metų prisižiūrėjau jos į valias, tai su niekuo nepalyginamas grožis, fantastika... Tačiau tą naktį mudviem su broliu rūpėjo ne spalvų virpesiai danguje: vis nekantriau laukėm tėvo. Pūga stūgavo vis baisiau, o mes jau gerai žinojom, ką tai reiškia. Įtemptų virvių nebuvo, matomumo jokio, tekdavo pasikliauti vien nuovoka; vėjas toks, kad vos paeini, lengviau šliaužti; žingsnis kitas į šalį - ir lavoną atrasdavo tik pavasarį, atšilus sniegui... Kartą aš irgi, grįždamas iš parduotuvės, buvau pasiklydęs, savo žeminės neberadau, bet buvau gimęs po laiminga žvaigžde: pasisekė grįžti atgal, iki parduotuvės.

Tėvas vis nesirodė, o kas pūgoje eis ieškoti? Ar verksi, ar šauksi, niekas nepadės, tik savaitėmis ir mėnesiais lauk, kada medžiotojai jakutai aptiks lavoną ir atveš kaip kokį lentgalį. Ne sykį pats mačiau rogėse jaunus sustingusius žmones, ėjusius į Leną vandens...

Širdis tvinksėjo viltimi

Mama parėjo, bet pūga vis siautė ir siautė, laikrodžių mes neturėjom, tik jautėm, kad jau antros dienos vakaras. Kūčių vakaras, o tėvo kaip nėra, taip nėra. Ir vilties, kad jis dar sugrįš, - nė krislelio.

Žeminę užpustė, viduje įsiviešpatavo negera tyla, tik vėjas tebestūgavo lauke. Kas tu, žmogeli, esi prieš užpoliarės pūgą ir ledinį vėją! Nulis... Ir štai staiga atsilapoja durys, pro jas virste įvirsta kažkoks stulpas! Kartu su juo ir vėjo gūsiu - už durų sunešto sniego debesis... Tėvas! Jį atpažįstam ne tiek iš veido, kiek iš skudurų. Visas apšalęs varvekliais, suledėjęs, bet iš suraukto maišo, kurį laikė ant peties, kyšojo milžiniškas žuvies pelekas!

Atsimenu tą vaizdą kaip sapną; dabar kartais pats savęs klausiu, gal išties tai buvo tik sapnas? Mano atmintis emocinė, ir dabar pamenu tą jauseną: nors ir koks alkanas būdamas, anuomet nudžiugau ne dėl žuvies, o kad įvyko stebuklas, ir tėvas sugrįžo! Netrukus išgirdom visą to stebuklo istoriją.

Gaudyti tinklais F.Filonovas leisdavo tik negiliai, vadinamąją baltą žuvį - omulį, muksūną, kandiovką (panaši į silkę), nes su gilumų žuvim, tokiom, kaip eršketas, būdavo daug bėdos, jos supainiodavo, suplėšydavo tinklus. Tačiau tėvas Kūčių proga nusprendė surizikuoti ir nuleido tinklą giliau. Jam pavyko - ištraukė gal metro eršketą, bet kaip parnešti tokią žuvį namo?

Storas, pilvotas kandidatas į VKP(b) narius F.Filonovas (detalesnį šio žmogžudžio portretą rasite knygoje "Kryžius Šiaurėje", Alfonso Andriukaičio prisiminimuose), kaip ir dera samdomam budeliui (ne be jo "nuopelnų" pusė lagerio gyventojų, ypač moterų, kito pavasario nebesulaukdavo) tik ir tykodavo ant stataus šlaito grįžtančių su rogutėmis žvejų. Priekabiai apčiupinėdavo drabužius lyg ieškotų ne sušalusios žuvelės, o granatos. Žvejams palikdavo tik po vieną kandiovką, visas kitas laimikis atsidurdavo sandėlyje arba ant viršininkų stalo... Tėvo porininkė suomė su kitais žvejais dar prieš pūgą suspėjo grįžti į lagerį, o tėvas pasiryžo pasinaudoti blogu oru ir pralaukti naktį ant ledo. Kad nesušaltų, visąlaik trepinėjo ir vaikščiojo, vildamasis, jog pūga greit aprims - nors puikiai žinojo, kad vėjas nurimdavo tik po 3-4 parų. Tačiau tėvo širdis vis vien tvinksėjo viltimi...

Ikrų privirto visas puodas

Kiek toji naktis kainavo tėvui, sunku apsakyti. Svarbiausia buvo neapsnūsti, nepasiduoti nuovargiui ir visą kūną užliejančiai klastingai šilumai - tada baigta. Rytojaus dieną kiek prašviesėjus, tėvas sugebėjo tolumoje įžvelgti Verchojansko kalnagūbrio kontūrus, susiorientuoti, kur sala ir namai. Nešulys buvo nelengvas, tačiau tėvas nebejautė nei rankų, nei kojų - jį vedė tik vienas žūtbūtinis tikslas: parnešti žuvį šeimai, Kūčių vakarienei. Šventas tikslas. Nereikėjo būti stebukladariui, kad tokia žuvim pamaitintum keturias išbadėjusias burnas - reikėjo būti tik be galo užsispyrusiu žmogumi... Jėgų teikė ir mintis, jog F.Filonovas M.Kasperavičių mintyse jau bus palaidojęs: ant kranto nebelauks, eršketo neatims...

Žuviai kiek atšilus, mama perrėžė vidurius ir išvertė ikrus - jų, juodai žvilgančių ir kvepiančių, privirto visas puodas! Mes kabinome juos saujomis... Tai buvo pasakiškai nuostabus, laimingas vakaras! Žegnojomės, valgėme - ir į tėvą žiūrėjome kaip į nužengusį iš dangaus...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"