TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

„Esame vilko vaikai“

2012 06 20 15:57

Vokietijoje prieš keletą savaičių buvo išleista žurnalistės Sonyos Winterberg knyga „Wir sind die Wolfskinder“ („Esame vilko vaikai“). Knygos autorė pasakoja Rytprūsių vokiečių vaikų, radusių prieglobstį lietuvių šeimose, likimą.

Vokietijos naujienų portalas Focus Online rašo, kad knygoje pateikta Antrojo pasaulinio karo našlaičių istorija yra sukrečianti.

Alfreda Kažukauskienė, dešimtojo dešimtmečio pradžioje parduotuvės vitrinoje pamačiusi medinį žaislą, staiga prisiminė vokišką žodį: „Hampelmann“ (Vokietijoje populiarus žaisliukas, panašus į marionetę - red.).

Ištisus dešimtmečius jos gimtoji kalba buvo užgožta ir užrakinta – kaip ir prisiminimai apie pirmuosius gyvenimo metus, kuomet jos vardas dar buvo Luise Quitsch. Dabar tie prisiminimai sugrįžta: akimirkos iš gimtų namų Rytprūsiuose, motinos, tėvo, brolių vaizdai. Bet taip pat ir liūdni prisiminimai apie bombas, bėgimą, rusiškus vaikų namus, kankinantį badą ir troškulį, bergždžią motinos laukimą.

Tuo metu, 1945 m., jos vokiškai istorijai ir tapatybei atėjo galas. Penkerių metukų našlaitė surado lietuvius įtėvius. Luise tapo Alfreda. Savo gimtąją kalbą ji pamiršo. Ištisus dešimtmečius ji visai nežinojo apie savo vokišką praeitį. Alfreda Kažukauskienė yra „vilko vaikas“, vienas tų Rytprūsių vaikų, kurie per karo sumaištį bėgdami nuo Raudonosios armijos atsiskyrė nuo savo tėvų, o vėliau dramatiškomis aplinkybėmis rado prieglobstį Lietuvoje. Apie jų likimą ir pasakoja S.Winterberg knyga „Wir sind die Wolfskinder. Verlassen in Ostpreußen“ („Esame vilko vaikai. Paliktieji Rytprūsiuose“).

Tai yra sukrečiantis dokumentas, kurį verta perskaityti vien todėl, kad jame rasime jau galbūt paskutinius liudininkų pasakojimus. Dabar gyvųjų tarpe vilko vaikų nebėra daug – daugumai jų žymę jau palikęs amžius, kai kurie sunkiai serga.

Po priverstinės tylos dešimtmečių daugeliui vilko vaikų galimybė atvirai kalbėti apie sunkų savo gyvenimą atrodo tikras išlaisvinimas. Alfredai Kažukauskienei likimas buvo malonus. Nors ji neteko biologinės šeimos, vis tik naujoji tėvynė ją priėmė su daug meilės. Jos lietuviams įtėviams buvo svarbu, kad ji įgytų gerą išsilavinimą, Alfredai pavyko pakilti karjeros laiptais. Bet tarp kitų vilko vaikų jos atvejis – išimtis.

Dauguma vis dar gyvų vilko vaikų niekada neturėjo galimybės baigti mokyklą, kai kurie jų – analfabetai. Per savo gyvenimą jie turėjo dirbti sunkų fizinį darbą, o dabar gauna elgetiškas pensijas.

Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsiuose liko apie 20 tūkstančių vilko vaikų. Daugelis jų savo akimis matė, kaip miršta jų tėvai ir broliai. Alkis juos, nelyginant vilkus, nuvijo per miškus į Lietuvą – buvo kalbama, kad ten yra tikras duonos perteklius. Dauguma vaikų, ypač jaunesnieji, tuo patikėjo. Beveik visiems teko elgetauti, kai kurie ūkiuose priimti tarnauti į ūkius vos ne kaip vergai, mušami ir prievartaujami. „To, ką aš išgyvenau, kas man buvo padaryta – vienam žmogaus gyvenimui per daug“, - sako 73 metų Christel Scheffler.

Be sukrečiančių pasakojimų apie žmonių likimus, knygoje taip pat nemažai gluminančių faktų apie Vokietijos politiką. Ji vilko vaikų atžvilgiu buvo smulkmeniška, biurokratiška ir užkietėjusi. 1990 m. Lietuvai tapus nepriklausoma, vilko vaikai priėmė Lietuvos pilietybę. Dėl to jiems buvo atsisakyta suteikti Vokietijos pilietybę, arba jie galėjo ją įgyti tik po sudėtingo, ilgai trunkančio natūralizacijos proceso. Taip pat jų paraiškos gauti pensijas buvo atmestos. Tuo tarpu Lietuvos valstybė jiems kaip karo pabėgėliams nedideles pensijas moka.

Po dešimtmečius besitęsusių sunkumų kai kuriems vilko vaikams vis tik pavyko persikelti į Vokietiją. Vienas jų – Rudis Herzmannas. Vis tik jo svajonių šalis jam virto košmaru. „Vokietijoje jaučiausi esąs svetimšalis kur kas labiau nei bet kada Lietuvoje“. Po 13 gyvenimo Vokietijoje metų jis nusprendė sugrįžti atgal į šalį, kurią tik dabar atpažino esant tikrąja jo tėvyne.

Focus Online

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"