Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Garsiausia Lietuvoje žmogžudystė: pagonių užmušto Brunono pėdsakais

 
2017 03 02 12:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pagonys nužudo krikščionių misionierių – taip ne visai garbingai prieš daugiau nei tūkstantį metų pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Nukirsta šventojo Brunono galva – tokia turbūt žinomiausia asociacija. Neaiški dėmė dykumoje ar realūs įvykiai? Šimtmečius perrašinėti, plėtoti ir interpretuoti šaltiniai apie nukankintą šventąjį – Lietuvos istorikės dėmesio akiratyje.

Į šaltinių tyrinėjimą kelis dešimtmečius panirusi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkė dr. Inga Leonavičiūtė primena, kad ilgą laiką 1009 metai ir Brunonas Lietuvos istorijos siužete buvo tarsi detalė. Tebuvo pasakoma: „Kvedlinburgo analuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas“ ir tiek. Bet už siužeto – kažkur į tuometį Lietuvos-Rusios pasienį atvykstančio krikštyti, bet vėliau užmušamo Brunono Bonifaco – detektyvas: pasakojimas per šimtmečius apaugo įvairiausiomis vietos, laiko, žmogžudystės įtariamųjų variantais ir interpretacijomis.

Lemtingi 1983-ieji ir E. Gudavičius

– Visuotinai žinoma tiek: 1009 metai, Brunono žūtis, Lietuvos vardas. O kur visa tai vyko, priklausomai nuo šaltinio, vyrauja skirtingos versijos. Kaip apibendrintumėte tą žinojimą?, – „Lietuvos žinios“ paklausė neseniai knygą „Tūkstantmečio detektyvas: Šv. Brunonas ir 1009-ieji“ išleidusios mokslininkės Ingos Leonavičiūtės.

– Ilgą laiką į mokslinę istoriografiją ateinama su nuo pat Viduramžių besitęsiančia tradicine prūsiška pačios Brunono misijos lokalizacijos versija. Mokslinėje istoriografijoje atsiranda vadinamoji „geografinio vidurkio“ koncepcija. Atsiranda jotvingiai. Tai, mano galva, net ne geografinis, o „aritmetinis vidurkis“. Trijų šaltinių – Titmaro kronikos, Kvedlinburgo analų ir Petro Damianio pasakojimo geografiniai topai (Prūsija, Rusia, Lietuva) buvo susumuoti ir gautas rezultatas: jotvingiai, kurie brunonianos šaltiniuose neminimi. Taigi dirbtinai sukuriama misijos lokalizacija jotvingių krašte. Rodėl Adolfo Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ (1936 m.) , kur skyrių apie tai rašė Juozas Jakštas, rasime Brunono žūties įvardijimą: jotvingių krašte.

Šv. Brunono žūtis. Nežinomo autoriaus freska, Šventojo Kryžiaus vienuolynas (Lenkija)/ Wikipedia.org nuotrauka
Šv. Brunono žūtis. Nežinomo autoriaus freska, Šventojo Kryžiaus vienuolynas (Lenkija)/ Wikipedia.org nuotrauka

– Bet ir pats Brunono misijos siužetas ilgą laiką nebuvo plėtojamas.

– Taip, tik toks simbolinis Kvedlinburgo analų plėtojimas ir tai, kad tiesiog 1009 metais pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Ypač tai pasireiškė sovietmečiu: istorijoje nėra nei Brunono, nei jo misijos. Iki sovietmečio tai šiek tiek bandyta daryti. Krikščionybės klausimas ir misijos akcentuojamos XX amžiaus 4 dešimtmetyje, 1937 metais, ruošiantis Lietuvos krikšto jubiliejui. O lūžis įvyksta 1983 metais, kai profesorius Edvardas Gudavičius suveda į vieną vietą ne tik Kvedlinburgo analus, bet ir Titmaro Merzeburgiečio, Petro Damianio, Viperto pasakojimus, – tuos šaltinius, kuriuose taip pat yra aprašoma Brunono Bonifaco misija. Ir nuo to prasideda siužetas: ir pačio Brunono, ir pačios misijos plėtojimas.

Prasidėjo nuo „Lenkijos istorijos“

Šv.Brunonas pamokslauja pagonių karaliui. Freska Pažaislyje.
Šv.Brunonas pamokslauja pagonių karaliui. Freska Pažaislyje.

– Taigi vietoje tarsi atsitiktinio Lietuvos vardo paminėjimo – atradimas: čia jau siužetas, kurį verta svarstyti. Kada apskritai 1009-ieji metai ateina į Lietuvos istoriją? Suprantama, kad tai – jos pradžia?

– Jau XVIII amžiaus pabaigoje pirmasis, kuris konstatuoja, kad 1009 metais pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas – Adomas Naruševičius, „Lenkijos istorijoje“. Ir ši knyga XIX amžiuje daugeliui profesionalių istorikų tapo parankine knyga. Labai daug kas ja rėmėsi, citavo. O šaltinio – Kvedlinburgo analų – mokslinis publikavimas 1839 metais padarė didelį poveikį. Pavyzdžiui, visais Viduramžiais buvo minimi ne 1009, o 1008 metai. XIX amžiuje ši klaida ištaisoma, tačiau misijos vietos paieškos svarstymuose išlieka platieji pasakojimai: P. Damianio ir Titmaro Brunono misijos vietos variantai.

E. Gudavičiaus straipsnis 1983 metais yra lūžis – pradedamas svarstyti Kvedlinburgo analų vienalaikiškumo, autentiškumo ir Rusios-Lietuvos pasienio klausimas, taip iškeliant ir Lietuvos klausimą 1009-ųjų siužete.

Šv. Brunonas krikštija pagonių karalių. Freska Pažaislyje.
Šv. Brunonas krikštija pagonių karalių. Freska Pažaislyje.

– Jūs savo knygą vadinote detektyvu. Kokių atradimų padarėte tetyrinėdama ir lygindama daugybę šaltinių?

– Išskirčiau kelis dalykus. Pavyzdžiui, atsirado informacija, kad yra nepublikuotas šaltinis. Tą šaltinį gavau iš Desau (Vokietija) bibliotekos. Tai yra du XV amžiaus vokiškai parašyto Brunono gyvenimo ir kankinystės hagiografinio (šventojo gyvenimo – aut.) pasakojimo nuorašai. Tai – svarbus šaltinis, papildantis žinoto lotyniškojo pasakojimo dalykus.

Po jų atsiranda tvirtesni argumentai dėl Alstros / Elsterio (upės, į kurią, anot vieno vėlyvesnio šaltinio, esą buvo įmesta Brunono galva – aut.), dėl Zebedeno. Zebedenas – netikras, sugalvotas vardas. Anoniminiam karaliui pridėtas vardas ir tiek.

Paaiškėjo ir tai, kad XVI amžiaus pabaigoje Kvedlinburgo analai yra cituoti. Cyriacas Spangenbergas „Kverfurto kronikoje“, aprašant Brunono, kuris yra kilęs iš Kverfurto, tiksliai pacituoja Kvedlinburgo analų, kuriuos ji vadina Kronika, žinutę su misijos ir žūties vieta Rusios-Lietuvos pasienyje 1009 metais.

Zebedenas – sugalvotas vardas

Netimero krikštas. Autorius P. Repšys.
Netimero krikštas. Autorius P. Repšys.

– Užsiminėte apie Zebedeną, kuris žinomas kaip tas, kuris užmušė Brunoną. Tai netikras, sugalvotas veikėjas? Vilniuje suspėta ir gatvę Verkiuose tuo vardu pavadinti.

– Apie Zebedeną mes visą laiką žinojome iš vieno lotyniškojo XVI a. hagiografinio pasakojimo „Šv. Brunono gyvenimas ir kankinystė“. Tai yra per vėlyvas šaltinis, kad galėtume kalbėti apie Zebedeno, kaip tikrai buvusio ir nužudžiusio Brunoną, asmenį. Desau šaltinis man davė daugiau argumentų tvirtinti, kad nei Alstros (Elsterio) upės, nei Zebedeno negalime sieti su Lietuva. Ir ypač – ieškoti Alstros upelio Lietuvoje.

– Taigi personažui buvo priskirtas vardas?

– Sugalvotas arba tiesiog norint tą siužetą padaryti autentiškesniu, suteiktas. Negalima kalbėti apie tokį XI amžiaus pradžioje gyvenusį asmenį ir dar kartu nužudžiusį Brunoną.

– Kai kas mini, kad tai Netimero, pas kurį ir apsilankė Brunonas, brolis.

Šv. Brunono Bonifaco misija. Šv. Romualdo gyvenimo 1726 m. publikacija.
Šv. Brunono Bonifaco misija. Šv. Romualdo gyvenimo 1726 m. publikacija.

– Taip susipainiojama, kuomet skirtingi šaltiniai suplakami į vieną krūvą. Netimeras – vienas pasakojimas. Zebedenas – jau kitas pasakojimas, su tam tikromis variacijomis. Dar kitas pasakojimas yra P. Damianio, kur, vietoje Zebedeno atsiranda rusų karalius. Beje, jam XVI a. suteikiamas Busiano vardas. Tai – skirtingos tradicijos, susiformavusios iš skirtingų informacijos šaltinių. Taip turime du Brunono „žudikus“ – Zebedeną, ateinanti iš Kverfurto tradicijos ir Busianą – iš kamaldulių tradicijos. Taigi, čia jau juokaujant galime klausti – tai kuris iš jų tikrasis?

Mano tyrimas yra šaltinotyrinis. Visaip šaltynotyriškai nagrinėju, lyginu, interpretuoju tuos šaltinius, kurie yra susiję su Brunonu ir 1009 metais. Šiame tyrime nedarau rekonstrukcijos, kas ten, 1009 metais, įvyko. Sau ir nekėliau šito tikslo. Bet vienas dalykas esminis: apie Kvedlinburgo analus galime kalbėti kaip vienalaikiškiausią Brunono misijos 1009 metais šaltinį. Svarbu buvo parodyti 1009-ųjų siužeto painiavos ištakas, kaip šis siužetas apaugo įvairiausiomis vietos, laiko, žmogžudystės įtariamųjų variantais ir interpretacijomis.

Nesvarbu, kad išliko tik nuorašas

– Pasigirsta ir tokių mokslininkų samprotavimų, kad Kvedlinburgo analų originalo nėra, taigi mes bandome „pritempti“ savo istoriją prie neaiškios dėmės istorijoje ir taip paankstinti tai, ko galbūt nebuvo.

– Nesvarbu, kad yra išlikęs tik XVI amžiaus nuorašas, visiškai nesvarbu. Galiu pateikti ne vieną pavyzdį, kai tam tikri šaltiniai kalba, kaip iki XVI amžiaus naudojamasi Kvedlinburgo analais, kaip jie perimami, recipuojami. Vienas iš pavyzdžių tai, kad XII amžiuje Kvedlinburgo analus naudoja Magdeburgo šaltiniai. Naudoja ne tik Kvedlinburgo analus, bet ir Titmaro kroniką. Ir Magdeburgo šaltiniai sukompiliuoja abu šaltinius, padarydami trigubą pasienį (Rusija, Lietuva, Prūsija) – taigi jie „dalyvauja“ lokalizaciniame Brunono misijos žaidime.

– „Vyskupo pamokslavimo prūsuose istorijoje“ (1020 metai) štai kas dėstoma apie tuos įvykius: „Visus išžudė, man išrovė akis“. Vipertas pabėga ir papasakoja. Kokią reikšmę tokiems ir panašiems siužetams reikėtų teikti?

– Tai yra hagiografiniai – šventųjų gyvenimo – pasakojimai. Tokių hagiografinės tradicijos rašymo toposų, su visomis išplėštomis akimis, liežuviais, ausimis rasime ne viename tokiame pasakojime. Kvedlinburgo analuose rašoma, kad nukirsta galva. Vėliau atsiranda tai, kas per visus Viduramžius yra Brunono pasakojime, – tai, kad pirmiausia nukertamos rankos, kojos, o paskui galva. Po to, pasitaiko, kad praplečiamas ir šis toposas – Brunonui, anot kitų šaltinių, jau yra ne tik nukertamos rankos ir kojos, bet ir nupjaunamas liežuvis, išlupamos akys.

Planuoja rekonstrukciją

– Ką po jūsų atlikto tyrimo galima galutinai atmesti arba patvirtinti?

– Man regis, šioje temoje niekas nėra tvirtai pasakoma arba patvirtinama. Tai – amžinas klausimas. Nors aš arba E. Gudavičius sakys, kad su Zebedenu reikia atsargiai, jis vis tiek bus minimas.

Tiesa, reikėtų baigti kalbėti, kad Merzeburgo vyskupo Titmaro kronika yra autentiškesnė už Kvedlinburgo analus. Esą Titmaras pažinojo Brunono tėvą, taigi amžinas klausimas: kaip Titmaras galėjo nežinoti, nes pažinojo tėvą? E. Gudavičius jau yra patvirtinęs, kad Titmaras, rašydamas savo pasakojimą, naudojosi Kvedlinburgo analais.

Į 1009 metus reikėtų žiūrėti būtent per Kvedlinburgo analų prizmę. Galutinai baigti svarstyti su visais jotvingiais, t.y., kuomet tikinama, kad 1009 metų įvykiai klostėsi jų žemėse. Ir įsisąmoninti, kad tai – dirbtinai sukurtas, sukompiliuotas aritmetinis geografinis Brunono misijos lokalizacijos vidurkis. Jo ištakas, beje , matau, jau XII amžiuje minėtuose Magdeburgo šaltiniuose.

– Pavadinote knygą detektyvu. Tai kas toliau?

– Vėliau norėčiau padaryti rekonstrukcinius dalykus, ko šioje knygoje nėra. Ko jūs manęs ir klausiate, kur iš tikrųjų tai vyko. Ar tai pavyks, nežinau – ši tema yra diskusinė ir mes niekada nepasakysime, kaip buvo iš tikrųjų. Bet vieną ar kitą rekonstrukcinio pasakojimo versiją pateikti galime.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"