TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Gedimino valdymas: sisteminga plėtra į Rytus, siekiant apsiginti Vakaruose

2016 06 13 14:44
Paminklas didžiajam kunigaikščiui Gediminui Vilniuje Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, valdęs 1316–1341 metais, buvo pirmasis valdovas, ėmęs sistemingai plėsti valstybės teritoriją Rytų kryptimi. Iš naujųjų valdų valstybė sėmėsi resursų, reikalingų svarbiausiam to meto iššūkiui – sustabdyti kryžiuočių ekspansiją.

Gedimino laikais, kaip ir valdant jo pirmtakams, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kariuomenė sparčiai mokėsi iš pavojingiausio savo priešininko – kryžiuočių Ordino. Diplomatiniai Gedimino gabumai, ypač amatininkų iš Europos pakvietimas į Lietuvą, užtikrino, kad technologinis lietuvių karybos atsilikimas nuo priešo būdavo trumpalaikis ir nežymus. Kaip „Lietuvos žinių“ portalui lzinios.lt teigė karo istorikas Karolis Zikaras, net ir Ordinas turėjo ko pasimokyti iš atkakliai jam besipriešinusių lietuvių.

Tačiau galbūt dar reikšmingesnis Gedimino nuopelnas buvo rytinių LDK sienų plėtra. Lietuvos valstybė ėmė sistemingai plėstis rusėnų kunigaikštijų sąskaita ir iš naujų teritorijų semtis finansinių bei žmogiškųjų resursų, kurie buvo gyvybiškai reikalingi, siekiant sustabdyti Ordino ekspansiją.

Mokėsi vieni iš kitų

– Gedimino pirmtakai pasižymėjo tuo, kad sparčiai mokėsi priešų karybos metodų. Ar tokia tendencija išliko ir valdant šiam didžiajam kunigaikščiui?

– Valdant Gediminui lietuviai ir toliau mokėsi iš priešininko, periminėjo technologines naujoves. Pavyzdžiui, vis daugiau naudoti arbaletai.

Tačiau ir Ordinas įvertino lietuvių stipriąsias puses. Geras to pavyzdys – lietuviškas skydas, kurį kryžiuočiai ėmė kopijuoti. Ordino statytos medinės pilys taip pat buvo nusižiūrėtos nuo lietuvių.

Kaip sakė dr. Artūras Dubonis, kryžiuočiai iš lietuvių perėmė visa tai, kas buvo susiję su gamyba iš medžio, nes ši medžiaga lietuviams buvo labiau įprasta ir jie buvo įgudę ją naudoti karo tikslais.

Buvo perimami ir kai kurie taktikos elementai. Jau vėlesniais laikais, Žalgirio mūšio aprašymuose, minima, kad raitas Ordinos karys sviedė ietį, (tai buvo itin neįprasta Vakarų Europai) arba tai, kad kai kurie Ordino ir lietuvių daliniai veikė ir atrodė taip panašiai, kad juos Žalgirio mūšyje net painiojo mūsų sąjungininkai lenkai.

– Kalbant apie Gediminą, visi žinome, kad jis buvo gabus diplomatas, kvietęs į Lietuvą europiečius amatininkus. Ar po jų atvykimo Lietuvoje atsirado ginklų pramonė?

– Archeologiniai duomenys šiuo klausimų yra gana skurdūs. Įdomu tai,kad XIII amžiaus pabaigos XIV amžiaus pradžios kapavietėse rasta gana daug ginklų. O štai pačiu intensyviausiu kovų su kryžiuočiais laikotarpiu XIV amžiuje ginklų kapuose rasta labai nedaug. Negali būti, kad tų ginklų dėl kažkokios priežasties pasidarė mažiau.

Karolis Zikaras/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Apskritai, XIV amžius atnešė revoliucinių karybos permainų visos Europos mastu. Pavyzdžiui, nuo žieduočio buvo pereita prie plokštinių šarvų. Daryčiau tokią prielaidą, kad XIV amžiuje daugelis žmonių nebeleido sau tokios prabangos kaip ginklai įkapėse. Jie buvo reikalingi kovai. Jei ginklas lūždavo, jį reikėdavo perkalti ir naudoti toliau.

Be to, Ordinas ėmė taikyti tokią praktiką, kuomet pašauktiniai kariai būdavo apginkluojami iš valstybinių ginklų sandėlių. Pasibaigus karo žygiui tie ginklai būdavo grąžinami. Neatmestina tikimybė, kad panašiai galėjo būti daroma ir Lietuvoje.

Sunku rasti tikslesnių duomenų apie ginklų gamybą, tačiau kiek galime spręsti iš šaltiniuose pateikiamų lietuvių karybos aprašymų, lietuviai jei ir atsiliko nuo Ordino technologine prasme, tai visada tik trumpą laiką. Visa ginkluotė, kurią naudojo Ordinas, netrukus jau būdavo naudojama ir lietuvių.

„Pozicinis“ karas

– Gedimino valdymo laikotarpis nepasižymėjo tokiais garsiais mūšiais, kokie vyko XIII amžiuje. Ar pasikeitė taktika?

– Bene žymiausios Gedimino valdymo metu įvykusios kautynės buvo ne su kryžiuočiais, o Rytuose. 1321 metais (pasak kitų šaltinių – 1325 metais) LDK kariuomenė Irpenės mūšyje nugalėjo Kijevo kunigaikštį Stanislovą ir jo sąjungininkus. Po šių kautynių Kijevas ir aplinkiniai miestai pateko LDK valdžion.

Taip pat galima paminėti 1326 metais vykusį bendrą lietuvių ir lenkų žygį į Brandenburgo žemę Vokietijoje.

Tobulėjant fortifikacijai, keičiasi ir karyba. Minimu laikotarpiu matome tikrai mažiau didelių, „generalinių“ mūšių. Kariuomenių vadai vis dažniau rengia apgultis ir ima vengti didelių mūšių, kuriuose rizikuotų prarasti visą kariuomenę. Tokia tendencija Europoje įsivyravo vėlesniuose – XVI-XVII amžiaus karuose.

Galima sakyti, kad ties vakarinėmis mūsų sienomis ėmė dominuoti „pozicinis“ karas. Tuo metu Rytų kryptimi plėtra vyko gana intensyviai. Tai – vienas iš Gedimino nuopelnų. Jis buvo pirmasis valdovas, ėmęs sistemingai plėsti LDK teritoriją Rytuose.

Be karinės galios diplomatija bejėgė

– Ar sienos į Rytus buvo plečiamos ginklu, ar daugiau diplomatinėmis priemonėmis?

– Vieni sako, kad tai būta užkariavimų, kurių padariniai buvo tik įtvirtinami santuokomis, o kiti teigia, kad dominavo diplomatinės priemonės. Abejočiau, ar viduramžiais buvo galima laimėti daug teritorijų vien todėl, kad LDK galėjo pasiūlyti išvaizdžių jaunikių. Visoje Europoje tuo metu galiojo ta pati taisyklė – jei galia tavo rankose, tai užtikrins ir naudingiausias vedybas.

Reikia suprasti ir rusėnų kunigaikštijų situaciją Gedimino valdymo laikotarpiu. Jie turėjo tik 2 pasirinkimus – LDK galios centrą ir mongolų galios centrą. Turint omenyje, kad mongolai jiems buvo svetimesni kultūriniu požiūriu ir taipogi buvo kur kas brutalesni valdytojai, rusėnai dažnai rinkosi šlietis prie LDK. Neturime daug duomenų apie Gedimino karo žygius į Rytus, tačiau aišku, kad tokie žygiai buvo rengiami, bent jau siekiant pademonstruoti jėgą ir „padėti“ rusėnams išsirinkti, kuris galios centras juos valdys.

Lietuviams, kaip užkariautojams, buvo galima pritaikyti „lankstaus imperializmo“ apibūdinimą. Plėtros į Rytus tikslas buvo vienas – gauti daugiau finansinių ir žmogiškųjų išteklių karui Vakaruose. Daugiau jų nelabai kas ir tedomino.

– Ar Gedimino laikais rusėnai jau sudarė kiek nors ženklesnę valdovo kariuomenės dalį Vakarų „fronte“?

– Tikslių skaičių nėra, bet tikrai žinome, kad kryžiuočių šaltiniai minėjo lietuvių pusėje kariavusius rusėnus. Krašto gynyboje jie nedalyvavo, o papildė lietuvių kariuomenės „masę“, žygiuose į Ordino teritoriją. Taip elgėsi visi to laikmečio valdovai – buvo įprasta rinkti žmones ir iš toliausių valstybės pakraščių stiprinant puolamąsias pajėgas.

Rusėnų kariams LDK kariuomenėje dar nuo XIII amžiaus priskirtas lankininkų vaidmuo. Tai lėmė itin retas lankų naudojimas lietuvių ginkluotėje. Lietuviai vietoje lanko buvo linkę kautis svaidomaisiais ginklais, dažniausiai ietimis. Yra manančių, kad žymiajame XIV amžiaus Marienverderio kapitelyje pavaizduoti ne tik lietuvių kariai, bet ir rusėnų lankininkas, nes jis vienintelis vizualiai aiškiai skiriasi nuo ten pat pavaizduotų ietimis ir skydais ginkluotų lietuvių karių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"