TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

"Geležinio Felikso" pirmtakas taip pat buvo vilnietis

2012 03 02 8:22

1919 metų vasario 27 dieną buvo paskelbta Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinė respublika. Ši pseudovalstybė, įėjusi į istoriją Litbelo vardu, išgyveno neilgai, vos pusmetį. Jos netikėto atsiradimo, trumpo egzistavimo ir gėdingos pabaigos detalės vertos atskiro rašinio, ir mes prie tos temos būtinai sugrįšime. O šiandien pratęskime praėjusios savaitės LŽ numeryje pradėtą pasakojimą apie šios istorijos dalyvį vilnietį Mieczyslawą Kozlowskį.

Šis Vilniuje gimęs ir augęs veikėjas, "senas bolševikas revoliucionierius" (kaip byloja jo antkapyje iškaltas užrašas) iki 1919 metų balandžio buvo Litbelo teisingumo ministras. Priminsime, kad praėjusį penktadienį su M.Kozlowskiu išsiskyrėme prie 1917 metų bolševikinio spalio perversmo slenksčio.

"Tvirtos valdžios" interesai

Tuo metu, kai bolševikai jėga užgrobė valdžią, M.Kozlowskis sėdėjo kalėjime. Rusijos laikinoji vyriausybė tuomet tyrė bylą, kurioje Vladimiras Leninas ir jo kompanija buvo įtariami reguliariai ėmę pinigus iš Vokietijos generalinio štabo. Sovietmečiu paskelbtoje "bolševiko revoliucionieriaus" biografijoje galima rasti tokią versiją: "Kai tik Spalio revoliucija atveria kalėjimų vartus, Mieczyslawas Kozlowskis ateina į Smolnį, į bolševikų CK, į Karinį revoliucinį komitetą. Jis skiriamas į KRK karinę tardymo komisiją." KRK - tai karinis revoliucinis komitetas. O tardymo komisija... Skaitykime toliau: "Tardymo komisija, kuriai vadovauja M.Kozlowskis, ir pradžių imasi darbo, kurį vėliau perima Felikso Dzeržinskio vadovaujama VČK (Ypatingoji komisija)." Taigi M.Kozlowskis - nei daugiau nei mažiau faktiškai pirmasis sovietinės politinės policijos vadovas. Būtent jis pradėjo kurti struktūrą, kuri vėliau buvo vadinama siaubą keliančiomis santrumpomis: VČK, GPU, OGPU, NKVD, MGB, KGB.

O tuomet, vos užgimus raudonajai represinei struktūrai, prasidėjo ir nenutrūkstamu srautu vyko gausybė politinių teismų: fabrikanto Putilovo byla, provokatoriaus Dekonskio procesas, Maskvos gubernatoriaus Džunkovskio persekiojimas... Apie tris procesus reikėtų pakalbėti atskirai. Visų pirma, tai grafienės Sofijos Paninos byla. Ši moteris dirbo Liaudies švietimo ministerijoje ir kategoriškai atsisakė atiduoti bolševikams raktus nuo seifo, kuriame buvo laikomi žinybos pinigai. "Jie bus perduoti tik teisėtai valdžiai, tik Steigiamajam susirinkimui", - pareiškė grafienė. (Beje, Steigiamasis susirinkimas tuo metu jau buvo išrinktas.) S.Paniną bolševikai suėmė ir uždarė į kalėjimą, o gruodžio 12-ąją surengė grafienei tribunolą, apkaltinę ją liaudies turto grobstymu ir iššvaistymu. Tačiau byla buvo taip akivaizdžiai siūta baltais siūlais, kad galų gale subliūško.

Kita byla iškelta žurnalistui Grigorijui Aleksinskiui. Tam pačiam, kurį minėjome praėjusį penktadienį ir kuris viešai pareiškė, kad V.Leninas ir jo sėbrai yra vokiečių šnipai.

Ir pagaliau trečioji - Vladimiro Puriškevičiaus byla... Tiesą sakant, laikantis griežtos chronologijos jo procesas buvo ne trečias, o pirmas visoje bolševikinių represijų grandinėje, nes šis veikėjas suimtas 1917 metų lapkričio 18 dieną. V.Puriškevičius tikrai buvo nepaprastas tų laikų personažas. Žinomas juodašimtis, Rusų tautos sąjungos ir Mykolo Archangelo sąjungos vadovas, Trečiosios ir Ketvirtosios Valstybės Dūmos deputatas ir, įdomiausia, paskutinio Rusijos caro Nikolajaus II šeimoje parazitavusio Grigorijaus Rasputino žudikas.

Kaltinimai V.Puriškevičiui buvo absurdiški. Jam inkriminuotas sąmokslas prieš sovietų valdžią, kurį neva organizavo dar tuomet, kai jokios sovietų valdžios Rusijoje nebuvo. Vėliau, jau 1918 metų pavasarį, F.Dzeržinskis gal porą valandų akis į akį kalbėjosi su V.Puriškevičiumi. Reikia pažymėti, kad kaltinamasis čekistų vadui padarė didelį įspūdį: "Puriškevičius neneigė, jog socializmo principai, už kuriuos kovoja Dzeržinskis, - didžiai žmogiški, tačiau karštai įrodinėjo, kad esant dabartiniam rusų tautos išsivystymo lygiui, neįmanoma jokia kita valdymo forma, išskyrus monarchiją."

Ir ką jūs manote? Apstulbintas ir sujaudintas "geležinis Feliksas", šis "baudžiantis revoliucijos kalavijas", gailesčio nepažįstantis masinių represijų ir šimtų tūkstančių žmonių mirties konvejerio organizatorius, savo iniciatyva paleido V.Puriškevičių ir 1918 metų balandžio 17 dieną panaikino jam visus kaltinimus.

Bolševikų ir juodašimčių sąjunga (žr. vasario 24 d. LŽ publikaciją) ir toliau sėkmingai gyvavo! Beje, tais pačiais 1918 metais ČK tardomas juodašimčių organizacijos Rusų liaudies sąjungos pirmininkas Aleksandras Dubrovinas taip pat pasivadino "komunistu-monarchistu". Jis buvo įsitikinęs, kad Rusijoje reikia sukurti socializmą, bet būtinai vadovaujant monarchui.

Tačiau visos šios tirados nedaug tepadėjo monarchiją garbinusiam "komunistui". 1920 metų gruodžio 29 dieną, kai bolševikams jau nebereikėjo jokių sąjungininkų, A.Dubrovinas buvo nuteistas sušaudyti. Archyvuose išliko ir pakartotinis nuosprendis, kurį 1921 metų balandžio 14-ąją paskelbė VČK prezidiumas. Tačiau... Istorikai pabrėžia, kad dabartinės Rusijos federalinės saugumo tarnybos centriniame archyve nerasta jokių duomenų nei apie nuosprendžio įvykdymą, nei apie nuteistojo palaidojimo vietą. 1929 metais išleistoje Mažojoje sovietinėje enciklopedijoje taip pat nėra jo mirties datos! (Kad ir kaip būtų, A.Dubrovino "socialistinės monarchijos" idėją bolševikai vis dėlto įgyvendino.)

Tačiau grįžkime prie M.Kozlowskio. Karinėje tardymo komisijoje kovai su kontrrevoliucija ir spekuliacija prie Petrogrado tarybos Karinio revoliucinio komiteto (toks buvo visas oficialus pirmojo sovietinio gestapo pavadinimas) dirbo Piotras Krasikovas, senas ir artimas M.Kozlowskio bičiulis. Trečias draugelis - latvis Peteris Stučka (visi trys buvo advokatai). Apie šią trijulę kalbėta: "Tai tam tikra nelegali partinė kuopelė prie carinio apygardos teismo." (O juk M. Kozlowskiui tuomet buvo priskirta vieša policijos priežiūra!)

1917 metų lapkričio 20 dieną Karinio revoliucinio komiteto įsakymu suimtas Karo ministerijos valdytojas generolas Aleksejus Manikovskis. Už grotų jis pateko todėl, kad aktyviai priešinosi bolševikų valdžios mėginimams pakeisti kariuomenės vadovybę. Tą pačią dieną buvo priimta nutartis areštuoti kitą generolą - generalinio štabo viršininką Vladimirą Maruševskį. Apklausęs suimtuosius P.Krasikovas padarė išvadą, kad "byloje nėra duomenų apie aktyvų šių asmenų pasipriešinimą liaudies komisarų politikai", todėl pasiūlė juos paleisti. Tačiau M.Kozlowskis tam nepritarė ir brūkštelėjo labai tipišką tuo laikotarpiu rezoliuciją: "Sutikdamas su pateiktu faktų vertinimu manau: kadangi generolų sulaikymas buvo padiktuotas politinės strategijos sumetimų, jų areštą būtina pratęsti (bent jau tam, kad būtų išlaikytas "tvirtos" demokratinės valdžios autoritetas)."

Kitaip tariant, nors žmonės nekalti, vis tiek tegu pasivarto ant kameros gultų, kad kiti bolševikų bijotų. Atkreipkime dėmesį ir kitą bylos aspektą - kaip sako rusai, "draugystė yra draugystė (šiuo atveju su P.Krasikovu), o tabokėlė - atskirai". Arba, perfrazuojant Aristotelį, "Platonas (Krasikovas) mano draugas, bet tiesa toli gražu ne brangesnė".

"Dura lex..."

Vienas beprotiškiausių ir tuo pat metu mažiausiai žinomų bolševikų potvarkių buvo dekretas dėl teismų Nr. 1. Dekretus dėl taikos ir dėl žemės galima rasti bet kuriame istorijos vadovėlyje, o štai dekretas dėl teismų nė viename iš jų neminimas. Tačiau būtent šis dokumentas geriausiai atskleidžia bolševizmo ir bolševikų lyderių esmę. Dekreto esmė telpa į vieną pastraipą: "Panaikinti lig šiol egzistavusias teismo tardytojų ir prokurorų priežiūros institucijas, tuo pat metu panaikinant prisiekusiųjų ir privačių advokatų veiklą. Kaltintojais ir gynėjais per parengtinio tardymo stadiją, o civilinėse bylose - patikėtiniais, gali būti visi nepriekaištingos reputacijos abiejų lyčių piliečiai, turintys pilietines teises."

Paprasčiau kalbant, bet kas galėjo apkaltinti bet ką ir bet kas galėjo ginti bet ką. Nenuostabu, kad dauguma senųjų teisėjų atsisakė dirbti sąmoningo civilizacijos naikinimo sąlygomis. Šiuo atveju bolševikus galėtų pateisinti tik vienas dalykas - jei tokį dekretą būtų sukurpę buki kaimo mužikai. Tačiau dokumento projektą rengė du puikiai išsilavinę advokatai - latvis P.Stučka (pirmasis sovietinis teisingumo liaudies komisaras) ir lenkas M.Kozlowskis.

Įdomu ir tai, kad pirmuoju sovietiniu įstatymu tapo teisės aktas dėl skyrybų. Jis leido išskirti šeimas be jokių priežasčių ar motyvų, tarpusavio sutarimu arba vienos kurios nors šalies pareiškimu. Įstatymo autorius - tas pats M.Kozlowskis. (Čia reikėtų pabrėžti, kad tradicinės šeimos bolševikai nekentė taip pat, kaip ir kai kurie šiuolaikinės Lietuvos veikėjai.)

Tuoj po skyrybų įstatymo priimtas kitas teisės aktas, reglamentuojantis santuoką. Pirmoji sovietinė santuoka buvo labai simboliška: jūrų reikalų liaudies komisaras Pavelas Dybenka susirašė su socialinės priežiūros liaudies komisare Aleksandra Kolontaj (didele "laisvosios meilės" šalininke). Šių dviejų įstatymų pasekmės netruko pasireikšti: per pirmus septynis 1918 metų mėnesius vien Maskvoje įregistruota 1316 santuokų ir maždaug penki tūkstančiai ištuokų.

1918 metų pradžioje bolševikai pamėgino atskirti 1917-ųjų gruodžio 20 dieną įkurtos VČK, Tardymo komisijos ir Teisingumo liaudies komisariato funkcijas (tada P.Stučką pastarosios žinybos vadovo poste jau buvo pakeitęs Kauno rabino anūkas Isakas Šteinbergas. Šis kairysis eseras galėjo eiti tokias aukštas pareigas todėl, kad tuo metu V.Lenino vyriausybė dar buvo dvipartinė).

Teisingumo liaudies komisariatui buvo nurodyta kurpti įstatymus ir niekur daugiau nesikišti. Tardymo komisija virto tribunolu, o VČK gavo teisę be jokio tardymo ir teismo susidoroti su bet kuo. Todėl kai I.Šteinbergas apkaltino M.Kozlowskį ir jo Tardymo komisiją kyšininkavimu, teisingumo liaudies komisaras tą pačią minutę išlėkė iš savo posto.

1918 metų kovo 11 dieną bolševikų vyriausybė su latvių raudonųjų šaulių priedanga persikėlė į Maskvą. Tenykštį viešbutį "Nacional" maskviečiai ėmė vadinti Pirmaisiais, o viešbutį "Metropol" - Antraisiais tarybų rūmais. Būtent čia įsikūrė dauguma sovietinių valdininkų, tačiau vyriausi ir mitriausi greitai įsitaisė Kremliuje. Nesunku nuspėti, jog tarp svarbiausiųjų buvo ir M.Kozlowskis. Maskvoje tuomet sklandė anekdotas, kad Mieczyslawas - pirmasis per pastaruosius tris šimtus metų Kremliuje įsitaisęs lenkas po garsiojo Dmitrijaus Apsišaukėlio žmonos Marynos Mniszech.

Iš tiesų po bolševikų perversmo lenkų Kremliuje buvo kur kas daugiau - tai ir VČK vadeiva F.Dzeržinskis, ir Vyriausiojo revoliucinio tribunolo pirmininkas Bronislawas Wesolowskis.... Tiesa, šis Kremliuje neužsisėdėjo - 1918 metų pabaigoje kaip Rusijos Raudonojo Kryžiaus delegacijos vadovas išvyko į gimtąją Lenkiją. Lenkų valdžiai pasirodė labai įtartina, ką bendra turi Raudonasis Kryžius ir Revoliucinis tribunolas. Tad B.Wesolowskis ir kiti "Raudonojo Kryžiaus atstovai" buvo sušaudyti tiesiog pasienyje.

Iš Petrogrado į Maskvą persikėlęs M.Kozlowskis jau nebedirbo Tardymo komisijoje (priminsime, kad ši veikė prie Petrogrado tarybos). Maskvoje jis tapo Teisingumo liaudies komisariato kolegijos nariu ir buvo deleguotas į VČK kolegiją. Būtent M.Kozlowskiui, kaip Teisingumo liaudies komisariato atstovui VČK, 1918 metų rugpjūčio 30 dieną pirmam buvo pavesta apklausti dešiniąją eserę Fani Kaplan, nesėkmingai mėginusią nušauti V.Leniną. Artimas bolševikų lyderio draugas Liaudies komisarų tarybos reikalų valdytojas Vladimiras Bonč-Brujevičius (dar vienas Kremliaus lenkas) vėliau prisimins: "Kozlowskis man pasakojo, kad Kaplan jam pasirodė pilka, ribota, nervinga ir beveik isteriška asmenybė, visiškai sutrikusi, kalba nerišliai ir yra prislėgta. Kozlowskis sakė, jog pasikėsinimą neabejotinai organizavo eserai, nors Kaplan tai ir neigia."

Štai jis - sovietinis teisingumas - visu gražumu! Istorikai iki šiol nėra įsitikinę, kad būtent F.Kaplan šovė į V.Leniną (nors per tardymus ji neslėpė savo neapykantos sovietų valdžiai ir asmeniškai Iljičiui), tačiau M.Kozlowskis neabejojo: tai politinių bolševikų oponentų - eserų - darbas. O jei M.Kozlowskiui viskas aišku, vadinasi, sena pusaklė žydė F.Kaplan turi būti sušaudyta be tardymo ir be teismo. Tai ir padaryta 1918 metų rugsėjo 3-iąją. O jau po poros dienų V.Bonč-Brujevičius vizavo Rusijos liaudies komisarų tarybos nutarimą "Dėl raudonojo teroro". Kruvina raudonųjų mėsmalė ėmė suktis visa jėga.

Vorai stiklainyje

Ir staiga... 1918 metų gruodį M.Kozlowskis, Rusijos teisingumo liaudies komisariato kolegijos narys, rašo V.Leninui, kad siunčia jam aštuonias čekistų sukurptas bylas, iš kurių matyti, "kaip tvarkomi reikalai VČK ir su kokiu lengvu bagažu iš ten žmonės siunčiami į geresnį pasaulį".

M.Kozlowskis pateikia įvairių bylų pavyzdžius: kaip buvo sušaudyta aktyvaus monarchisto baltagvardiečio žmona neva už tai, kad pavogė maišą rugių. Kai M.Kozlowskis pasidomėjo, kur yra bylą narpliojęs tardytojas, jam buvo atsakyta, jog šis ir pats sušaudytas kaip provokatorius. Panašių pavyzdžių M.Kozlowskis nurodo ne vieną ir ne du.

Jo laiškas svarstomas 1918 metų gruodžio 17 dieną per VČK kolegijos posėdį. Čia nutariama, kad M.Kozlowskis neturėjo teisės kištis į VČK reikalus, o posėdžio protokole nurodoma "laikyti jo veiksmus absoliučiai neleistinais ir visiškai dezorganizuojančiais VČK darbą".

F.Dzeržinskio siūlymu VČK kolegija pareikalauja, kad RKP(b) CK visiškai pasitikėtų šia represine žinyba ir kad Teisingumo liaudies komisariatas neturėtų teisės kontroliuoti jos veiklos. Tuo metu M.Kozlowskis, jausdamas už nugaros galingą Teisingumo liaudies komisariato kolegijos paramą, 1918 metų gruodžio 19-ąją vėl rašo V.Leninui laišką, kuriame pareiškia, jog protestuoja prieš 16 neteisėtų sušaudymų, įvykdytų čekistų. Tačiau V.Leninas palaiko F.Dzeržinskį. Maža to, tą pačią dieną surengtame RKP(b) CK biuro posėdyje išspręsti konfliktą tarp dviejų žinybų paveda Josifui Stalinui.

Bet kas nutiko mūsų herojui? Kodėl seną "bolševiką revoliucionierių"  ir "tvirtos valdžios" šalininką ištiko toks humanizmo priepuolis? Kodėl Mieczyslawui prireikė susipykti su Vilniaus laikų vaikystės draugu Feliksu? Ir kodėl Iljičius, kuriam M.Kozlowskis asmeniškai gabeno vokiečių pinigus, neparėmė savo buvusio kasininko?

Suprantama, kalbėti apie humanizmą ir staiga prabudusią sąžinę būtų juokinga. Viskas gerokai paprasčiau. 1918 metų pabaigoje buvo sprendžiamas amžinas rusų klausimas: "Kas namie šeimininkas?" Kadaise VČK buvo kuriama kaip laikina ("ypatingoji") struktūra, jos veiklos nereglamentavo jokios teisinės normos (Rusijos Federacijos Konstitucijoje ši struktūra apskritai nebuvo minima). Be to, VČK turėjo milžinišką finansinį potencialą, kurį sudarė ne tik valstybės subsidijos, bet ir nuosavos nebiudžetinės įplaukos. Gaudama pinigų iš abiejų šaltinių VČK vien 1918 metais savo sąskaitoje turėjo daugiau kaip 15 mln. rublių. Maždaug pusę tos sumos sudarė "nuosavos įplaukos", t. y. viskas, ką ši nusikalstama grupuotė "eksproprijavo", "rekvizavo" ar tiesiog atėmė iš nužudytų aukų.

"Raudonojo teroro" politika suteikė čekistams neribotą valdžią: jie turėjo teisę imti įkaitus, organizuoti paieškas, tardyti ir rengti represijas be jokių teismų. "Raudonąjį terorą" vykdė daug valdžios struktūrų, tačiau pirmuoju smuiku čia griežė VČK. M.Kozlowskis, kaip "teisėtos" struktūros - Teisingumo liaudies komisariato - atstovas, tiesiog norėjo, kad VČK taptų pavaldi jo žinybai. Ir, suprantama, ieškojo galimybės nors truputį pasišildyti rankas prie milžiniškų čekistų "finansinių srautų".

Visoje šioje istorijoje buvo dar vienas dalykas. Kaip sakė kitas "senas bolševikas revoliucionierius" Leonidas Krasinas, "mūsų santykius iš esmės lėmė asmeninės sąskaitos... Tai senos pogrindžio laikų sąskaitos... Amžinas, niekieno nevaržomas pavydas ir baimė atsidurti už borto. Visi pas mus graužia vienas kitą, visi vienas kito bijo, visi vienas kitą seka."

Kad ir kaip būtų, M.Kozlowskis tuomet padarė didžiausią savo gyvenime klaidą. VČK asmeniškai kontroliavęs V.Leninas ir jo "baudžiantis kalavijas" F.Dzeržinskis neatleido Mieczyslawui tokio įžūlumo. Nuo tos akimirkos M.Kozlowskio žvaigždė ėmė gesti. Tiesa, V.Leninas paskyrė jį Mažosios liaudies komisarų tarybos pirmininku, tačiau tai buvo didelis pažeminimas. Pasak paties Iljičiaus, ši kontorėlė sprendė "vermišelių" klausimus, tokius kaip pensijų grąžinimas, chrestomatijų beraščiams leidyba, viešųjų pirčių finansavimas ar elektros lempučių keitimas Didžiajame teatre.

Netrukus M.Kozlowskis drauge su Raudonąja armija buvo išsiųstas į Vilnių "darbo žmonių prašymu" įkurti mūsų krašte sovietų valdžią. Libelas Mieczyslawui tapo žeminančia politine tremtimi.

Šiuolaikinis rusų istorikas Aleksandras Levintovas rašo: "Balandžio 21 dieną Vilnius krito, tuo pat metu nusileido ir M.Kozlowskio žvaigždė... Ateityje laukė dar daug piktadarybių ir nusikaltimų, bet M.Kozlowskiui nebebuvo patikima rimtų reikalų. Jis buvo išsiųstas į istorijos garbės sąvartyną: diplomatu į Vieną, vėliau - į Romą, paskui - į Berlyną. O ten - vienos nesėkmės ir griūtys. Vienintelis dalykas, apie kurį iki šiol nutyli SSKP istorija ir jos naujausios interpretacijos, kad būtent M.Kozlowskis, Vokietijos generalinio štabo patikėtinis, pradėjo tiesti nelegalius tiltus, jungiančius Rusijos bolševikus su būsimais italų fašistais ir vokiečių naciais.

O toliau - šykštūs duomenys iš oficialios biografijos: "1923 metais galutinai atšauktas iš diplomatinės tarnybos ir paskirtas Transporto liaudies komisariato vyriausiuoju juriskonsultu. 1924-aisiais buvo RKP(b) XIII suvažiavimo delegatas. Paskutiniais gyvenimo metais nebebuvo partijos nariu. Mirė 1927 metų kovo 3 dieną nuo širdies priepuolio. Palaidotas Maskvos Novodevičės kapinėse."

Regis, tuo mūsų istorija ir baigiasi... Tačiau taško nedėsime, nes M.Kozlowskio gyvenimas nenutrūko ir po mirties. Jis tęsėsi ir, deja, tebesitęsia. Bet apie tai kada nors, kitą kartą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"