TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Generolas, gydytojas, patriotas

2011 09 16 0:00
V.Nagius-Nagevičius - brigados generolas, gydytojas, archeologas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas. Kaunas, XX amžiaus 4 dešimtmečio pradžia.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Prieš 57 metus, 1954-ųjų rugsėjo 15 dieną, Klivlande (JAV) mirė žinomas tarpukario Lietuvos generolas, gydytojas, archeologas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas, politikos ir visuomenės veikėjas Vladas Nagius-Nagevičius. Šio neeilinio žmogaus biografija tokia turtinga ir įvairi, kad jos galėtų užtekti keliems gyvenimams.

Lietuvybės puoselėtojas. Pirmasis karo gydytojas savanoris. Vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų. Karo sanitarijos tarnybos vadovas. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus steigėjas ir ilgametis vadovas. Archeologas. Gausybės visuomeninių organizacijų steigėjas ir aktyvus dalyvis. Viską, ką per 73 savo gyvenimo metus nuveikė brigados generolas V.Nagius-Nagevičius, sunku ne tik aprašyti, bet ir išvardyti. Tad šiandien apsiribokime keliomis jo įvairiapusės veiklos sritimis.

Pirmieji išbandymai

Už tai, ko pasiekė ir kuo tapo, V.Nagevičius visų pirma turėjo būti dėkingas savo motinai Magdalenai Eitavičiūtei Nagevičienei. Mirus vos trisdešimt penkerių sulaukusiam tėvui, visi rūpesčiai dėl dvejų metukų sūnaus teko būtent jai. Tai buvo nelengva - vienintelė Nagevičių atžala (dvi jo seserys mirė dar vaikystėje) pareikalavo iš motinos daug kantrybės ir atkaklumo.

Vladukas nuo ankstyvų dienų buvo silpnos sveikatos. Kretingos pradžios mokykloje vaikui sekėsi prastai. Kaip vėliau prisiminimuose rašys V.Nagevičiaus žmona Veronika Nagevičienė, nuolat negaluojantis berniukas buvo neveiklus ir apatiškas. Ne ką geriau reikalai klostėsi ir Palangos progimnazijoje. "Užuot mokęsis klasėje, atsitinka, būdavo, kad dalį dienos ar net ir visą dieną praleidžia pajūryje, žiūrėdamas į laivus, klausydamasis jūros ošimo. Jam vis galvoje sukosi jūra, laivai, kelionės, tik ne mokslas. Labai dažnai bičiuliai patardavo motinai atiduoti jį kurpiui amato mokytis. Bet motina visu savo žemaitišku atkaklumu siekė tikslo, aukodama menkus savo išteklius ir nenustodama vilties, kad tik vienintelis jos sūnus išeitų aukštąjį mokslą ir būtų naudingas tėvynei", - 1962 metais Amerikoje išleistoje knygoje pasakoja V.Nagevičienė. Netrukus prie silpnos sveikatos ir prastų rezultatų prisidėjo dar viena problema. Su grupe rusiškai melstis atsisakiusių mokslo draugų, Vladas iš progimnazijos buvo pašalintas.

Atrodė, kad M.Nagevičienės svajonės išmokslinti sūnų dūžta, tačiau užsispyrusi žemaitė nenuleido rankų. Suradusi mokytoją ir per vasarą parengusį Vladą stojamiesiems egzaminams, motina įtaisė savo vaiką į Rygos Aleksandro gimnazijos penktą klasę. Būtent Rygoje įvyko esminis lūžis - per pusmetį silpnas mokinys neatpažįstamai pasikeitė: rimtai kibo į mokslus, po metų prasiveržė į pirmaujančiųjų gretas, o 1902 metais gimnaziją baigė aukso medaliu. Nėra abejonių, kad tokias permainas paskatino pati gimnazijos atmosfera ir tinkami draugai. Bene didžiausią įtaką V.Nagevičiui turėjo pažintis su pora metų jaunesniu bendramoksliu, legendinio knygnešio Jurgio Bielinio sūnumi Kipru, vėliau tapusiu žinomu tarpukario Lietuvos visuomenės veikėju.

Geras Rygos gimnazijos atestatas atvėrė V.Nagevičiui kelią į Peterburgo karo medicinos akademiją, į kurią įstoti lietuviui ir dar katalikui buvo labai nelengva. Berniukas, kadaise Palangos paplūdimyje svajingai žvelgęs į jūros tolius, pasirinko mediko specialybę puikiai žinodamas, kad gydytojo profesija leis jam rasti darbą gimtinėje. Reikėtų pažymėti, kad svajonėms apie jūrą vis dėlto bus lemta išsipildyti - mainais už stipendiją sutikęs nustatytą laiką atitarnauti karinėje struktūroje, būsimas generolas pateks į karo laivyną.

Tuo metu studentas V.Nagevičius jau buvo aktyvus kovotojas už lietuvybę. Po 1905 metų jis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, pareikalavusiame suteikti Lietuvai autonomiją ir netrukus už tai susilaukė didelių nemalonumų. Tais pačiais metais lankydamasis gimtojoje Kretingoje, už Seimo nutarimų platinimą V.Nagevičius buvo suimtas ir pateko į Šiaulių kalėjimą. Laimei, 1906 metais vykusiame teismo procese studentas buvo išteisintas - padėjo ne tik advokato pastangos, bet ir Karo medicinos akademijos profesoriaus, įžymaus fiziologo Ivano Pavlovo užtarimas. Deja, kalėjime praleistas laikas atsiliepė V.Nagevičiaus sveikatai - susirgęs tuberkulioze, jis dvejus metus buvo priverstas gydytis Kaukazo sanatorijose ir Pavolgio kumyso stotyse.

Sugrįžęs į Peterburgą, V.Nagevičius vėl ėmėsi aktyvios visuomeninės veiklos: 1908 metų rudenį jis organizavo nelegalią draugiją "Fraternitas Lithuanica", kurios narių svarbiausias tikslas - sugrįžti į Lietuvą ir kelti gimtinėje tautinę kultūrą. Ryšių su šia organizacija aktyvus visuomenininkas nenutrauks ir nepriklausomoje Lietuvoje, ir pasitikdamas gyvenimo saulėlydį Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Kaip jau minėta, 1910 metų pavasarį, baigęs Karo medicinos akademiją, V.Nagevičius buvo paskirtas gydytoju į Baltijos karinį laivyną, tarnavo keliuose laivuose. Čia jį užklupo ir Pirmasis pasaulinis karas, ir 1917 metų revoliucija. Daugeliui laivyno karininkų Spalio perversmas tapo tragedija - tuo metu bolševikų sukurstyti sukilę jūreiviai nužudė nemažai savo vadų. V.Nagevičius, tuomet tarnavęs karo laivo "Slava" gydytoju, tokio likimo išvengė. Kaip prisiminimuose teigė V.Nagevičienė, "V.Nagevičiaus humaniškas elgesys su jūreiviais, mokėjimas į savo santykius su jais įnešti draugiškumo, apsaugojo jį nuo sukilusių jūreivių keršto ir bet kokių represijų".

Vis dėlto prisiminimuose neužsimenama apie tai, kad tais pačiais metais vykusiame Rusijos lietuvių Seime būsimas generolas sudarė kairiųjų karininkų bloką, o vėliau Sevastopolyje, kaip nepartinis socialistas, jis buvo renkamas į jūreivių, kareivių ir darbininkų tarybą bei į centrinį jūreivių komitetą. Kita vertus, užbėgdami įvykiams už akių, pažymėsime, kad vėliau, jau Nepriklausomoje Lietuvoje, karininkas V.Nagevičius šalinsis bet kokios politinės veiklos, vienodai gerai sutardamas su įvairiausių pažiūrų žmonėmis.

Sevastopolyje Baltijos karinio laivyno gydytojas atsidūrė vėl pablogėjus jo paties sveikatai ir vadovybei nutarus perkelti jį į Juodosios jūros laivyną. Būtent Kryme 1918 metų rudenį prasidėjo karininko kelias namo, į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Dėl jo pastangų Sevastopolyje susitelkęs didelis būrys lietuvių pabėgėlių į tėvynę sugrįžo vienu traukiniu.

Jauniausias Lietuvos generolas

Sugrįžęs į Vilnių, V.Nagevičius iš karto įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą. Būtent 1918-aisiais jis nuveikė vieną svarbiausių savo darbų, inicijuodamas nepriklausomos Lietuvos valstybės kariuomenės kūrimą. Kaip vėliau laiške gydytojui ir visuomenės veikėjui Baliui Matulioniui rašė Kazio Griniaus Šeštojo kabineto krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas Konstantinas Žukas, "gen. Nagevičius 1918 metais valstybės kūrimosi pradžioje suvaidino žymiai svarbesnę rolę, negu Karo muziejaus įkūrimas". Laiške prisimenama, kad tuometės Vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras, kalbėdamas iškilmingame Valstybės Tarybos posėdyje, pasisakė prieš krašto kariuomenės kūrimą, nes tam nebuvo pinigų, ginkluotės ir parengtų žmonių. Todėl, kabineto vadovo požiūriu, Lietuva turėtų skelbti neutralitetą ir griežtai jo laikytis.

"Tokia naujosios Vyriausybės klaidinga pažiūra savo naivumu sukrėtė klausytojus, ypač tuos, kurie buvo ką tik išgyvenę bolševikų žiaurumus ir žinojo, su kokiu "kaimynu" teks Lietuvai turėti reikalų", - rašė K.Žukas.

V.Nagevičius nutarė negaišti. Jau kitą dieną po minėto posėdžio jis drauge su kitais Krašto gynimo komiteto nariais atvyko pas Valstybės tarybos pirmininką Antaną Smetoną ir įtikino jį, jog A.Voldemaras klysta. Valstybės vadovas sutiko, kad reikia imtis neatidėliotinų priemonių savai kariuomenei kurti.

Tačiau tam reikėjo gauti Lietuvoje vis dar šeimininkavusios vokiečių administracijos leidimą. V.Nagevičius ir čia rado tinkamų argumentų. "Jūs, vokiečiai, karą pralaimėjote ir greit iš čia turėsite išvykti. Jums įkandin žygiuos Raudonoji armija, kuri vargu ar sustos prie Vokietijos sienos. Jų žygio tikslas bus sukelti Vokietijos proletariatą ir su juo kartu skelbti pasaulinę proletariato revoliuciją. Kas juos nuo tokio žygio galėtų sustabdyti? Aišku, kad tarp Rusijos ir Vokietijos turėtų būti kokia užtvara. Tą užtvarą Lietuvoje padarysime mes, lietuviai... Duokite mums ginklų. Su jais mes ginsime savo ir jūsų interesus."

Šie žodžiai vokiečių vadovybės tiesiog negalėjo neįtikinti. Jie tuoj pat pažadėjo užleisti lietuviams dalį Alytaus kareivinių, vėliau - perduoti kareivines Aukštojoje Panemunėje Kaune ir duoti 700 šautuvų su šoviniais.

Diplomatinė V.Nagevičiaus sėkmė pakeitė ir Valstybės tarybos pirmininko, ir Vyriausybės nusistatymą. 1918 metų lapkričio 23 dieną krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis ir štabo viršininkas Jurgis Kubilius paskelbė įsakymą Nr. 1, kuriuo pradėta kurti Lietuvos kariuomenė. Pirmomis dienomis į kuriamą kariuomenę įstojo ir V.Nagevičius, tapdamas pirmuoju Lietuvoje savanoriu karo mediku. Netrukus pasirodė, kad Lietuvos kariuomenė pradėta kurti pačiu laiku - jei ne V. Nagevičiaus iniciatyva, kraštas tikrai nebūtų atlaikęs bolševikų, bermontininkų, o vėliau - ir Lenkijos agresijos.

Bolševikų antplūdį V.Nagevičiui teko patirti asmeniškai. Pirmomis 1919 metų dienomis bolševikams užėmus Vilnių, Lietuvos Vyriausybė paskutiniu vokiečių traukinių skubiai pasitraukė į Kauną. Deja, būsimo generolo šiame traukinyje nebuvo. Smarkiai pasiligojęs, jis buvo priverstas pasilikti bolševikų trypiamoje sostinėje. Į Kauną pulkininkas atvyko tik 1919-ųjų pavasarį. Jauna Lietuvos kariuomenė tuo metu šalies nepriklausomybę gynė dviem frontais - įnirtingos kautynės vyko ir su bolševikais, ir su bermontininkais. Karo medikas skubiai ėmėsi darbo, kurį išmanė geriausiai - pafrontėse steigė lauko ligonines, tuščioje vietoje įkūrė ir pirmąją Karo ligoninę Kaune. Reikia pažymėti, kad šis darbas jam sekėsi puikiai - palaikydamas gerus ryšius su Amerikos Raudonuoju Kryžiumi, jis sugebėjo aprūpinti gydymo įstaigas visais reikalingais medikamentais, įranga, patalyne ir drabužiais bei maistu. Pastatęs ant kojų apverktinos būklės karo sanitariją, V.Nagevičius neliko nepastebėtas - 1920 metų gegužę jam buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis. Taip V.Nagevičius tapo ne tik pirmuoju savanoriu karo mediku, bet ir jauniausiu Lietuvos kariuomenės generolu - tuomet jam buvo vos 39 metai.

Stebuklas per 24 dienas

V.Nagevičius rūpinosi ne tik karių sveikata, bet ir jų kultūriniais bei socialiniais poreikiais, laisvalaikiu. Būtent jam kilo mintis įkurti Kaune karininkų ramovę. Iš pradžių šis kultūros židinys glaudėsi nedidelėje nuomojamoje patalpoje, tačiau generolo tokia padėtis netenkino. 1930 metais buvo paskelbtas tarptautinis konkursas Ramovės rūmams suprojektuoti ir pastatyti. Po septynerių metų, 1937-ųjų balandžio 23 dieną, reprezentacinis Karininkų ramovės pastatas buvo atidarytas. Anuomet laikinojoje sostinėje šiems rūmams mažai kas galėjo prilygti. Ir tai nenuostabu - juos projektavo ir statė geriausios Lietuvos architektų, dailininkų ir inžinierių pajėgos: interjero architektas Stasys Kudokas, dalininkas Gerardas Bagdonavičius, skulptorius Bronius Pundzius, vitražistas Stasys Ušinskas, inžinierius Anatolijus Rozenbliumas ir kiti.

Vis dėlto svarbiausias V.Nagevičiaus darbas, jo paties nuomone, buvo Karo muziejaus steigimas. Pasak V.Nagevičienės, į šį projektą generolas įdėjo daugiausia energijos, darbo, proto ir sielos. Pats muziejus buvo įkurtas per neįtikimai trumpą laiką - įsakymas steigti muziejų buvo paskelbtas 1921 metų sausio 21 dieną, o jau vasario 16-ąją visi organizaciniai darbai buvo baigti. Tuometis krašto apsaugos ministras su nuostaba rašė: "Drąsiai galima pasakyti, kad niekas kitas visoje Lietuvoje per 24 dienas tokio stebuklo nepadarytų." Iš tiesų, per mažiau nei keturias savaites buvo nuveiktas milžiniškas darbas - įrengtos patalpos, surinkti pirmieji eksponatai.

Nuo tos dienos Karo muziejus tapo ne tik svarbiausiu V.Nagevičiaus darbu, bet ir didžiausia jo aistra, kuriai jis negailėdavo nei miegui, nei laisvalaikiui skirtų valandų. Kaip prisimena generolo žmona, iš darbo jis paprastai grįždavo antrą trečią nakties, o vos prabudęs jau ragindavo V.Nagevičienę nueiti į muziejų ir pasižiūrėti, kokiais naujais eksponatais praturtėjo jo salės. Reikia pripažinti, toks generolo atsidavimas vienam darbui sukeldavo tam tikrą nesusišnekėjimą šeimoje. "Mano kūrybinė sritis, kurią buvau nepaprastai pamėgusi, buvo žemės ūkis kaime. Kartais jį pakviesdavau pasidžiaugti mūsų ūkio gražumu. Aš džiaugdamasi rodau, koks gražus naujas veršiukas, kaip gražiai lauke banguoja puikūs javai, o jis... man pradeda pasakoti apie naujus savo sumanymus Karo muziejuje. Kartais stabtelėdavau ir pamanydavau: du entuziastai nesusikalba, vienas kito nesupranta", - prisiminimuose rašė V.Nagevičienė.

Smūgis po smūgio

Nagevičių ūkis vertas atskiros kalbos. Jį V.Nagevičius įkūrė 1925 metais, kaip Lietuvos kariuomenės savanoris gavęs 20 hektarų žemės sklypą buvusio Babtynės dvaro centre. Ši valdžios dovana Nagevičių šeimai atnešė daugiau rūpesčių nei džiaugsmo. Dvarelis buvo apleistas, žemė nualinta, trobesiai apgriuvę. Nebuvo ne tik gyvulių, bet ir įrankių. Nagevičiai negalėjo atsistebėti, kaip primityviai ūkininkauja sulenkėję aplinkinių kaimų gyventojai. Tad naujieji žemės savininkai nutarė parodyti, kad gyventi ir dirbti kaime galima kitaip.

Išsinuomoję dar 60 hektarų žemės, Nagevičiai per kelerius metus neatpažįstamai pakeitė Žemaitkiemiu pavadintą ūkį: užveisė veislinių gyvulių bandą, kelis kartus padidino žemės derlingumą, sutvarkė trobesius, įsirengė vėjo jėgainę, aprūpinančią ūkį elektra. Netrukus į Žemaitkiemį ėmė plūste plūsti ne tik valdžios atstovai, bet ir jų atvežamos užsienio delegacijos - visiems buvo įdomu, kaip Dievo užmirštoje Babtynėje galėjo atsirasti toks modernus ūkis.

Tačiau tai dar ne viskas - Žemaitkiemis ilgainiui tapo ir savotišku kultūros centru. Kiekvieną vasarą čia vykdavo gegužinės su muzika, šokiais, dainomis. Kartais čia būdavo rodomi kino filmai, rengiamos paskaitos ūkininkams. Vasaros švenčių kulminacija tapdavo Joninės, į kurias ne tik iš apylinkių, bet ir tolimesnių kaimų suplaukdavo apie pora tūkstančių žmonių - jaunų ir senų, lietuvių ir lenkuojančių. Pagal visas senovines tradicijas rengiamos Joninės suvienydavo visus.

"Visos tos gegužinės ir Joninių šventės Žemaitkiemio šeimininkams sudarydavo daug darbo, rūpesčio ir net išlaidų, bet jie moraliai buvo atlyginti ir patenkinti: kad tik jaunimas turėtų džiaugsmo, pamiltų lietuviškus papročius, lietuvišką dainą ir kalbą", - prisimena V.Nagevičienė.

Tačiau 1940 metų vasarą gyvenimas Žemaitkiemyje drastiškai pasikeitė. Jau liepos mėnesį čia apsilankius "liaudies vyriausybės" žemės ūkio ministerijos delegacijai tapo aišku, kad pavyzdinio ūkio dienos suskaičiuotos.

Netrukus į Žemaitkiemį buvo atsiųstas komisaras - siuvėjas iš Babtų. Vėliau, aprašant ūkį ir formaliai perimant jo turtą, pats naujosios valdžios paskirtas prievaizdas V.Nagevičiui prisipažins pastaruosius dešimt metų gyvenęs ne tiek iš siuvimo, kiek iš pogrindinės Komunistų partijos mokamų pinigų, kuriuos jis gaudavo už tai, kad rinkdavo žinias apie miestelio ir jo apylinkių žmonių nuotaikas, slapta kabindavo raudonas vėliavas, kurstė darbininkus streikuoti ir užsiėmė kita kenkėjiška veikla.

Be abejo, skaudu buvo netekti penkiolika metų puoselėto Žemaitkiemio. Tačiau dar didesnį smūgį V.Nagevičiui bolševikai smogė atleisdami jį iš kariuomenės ir išvarydami iš Karo muziejaus, kurį jis laikė svarbiausiu savo gyvenimo projektu. Muziejui perėjus švietimo liaudies komisaro žinion, buvo nedelsiant pradėtos naikinti ir jo ekspozicija, ir tradicijos. "Išnyko buvusios iškilmės prie Nežinomo kareivio kapo, užgeso aukuras prie Paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, jau nebeplevėsavo Lietuvos vėliava Muziejaus bokšte, nutilo Laisvės varpas, o vėliau ir varpų muzika... Vytauto Didžiojo vietoj dabar jau atsistojo Josif Stalin", - taip tas liūdnas dienas prisimena buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis. Pasak prisiminimų autoriaus, sovietai svarstė galimybę Karo muziejų apskritai uždaryti, tačiau tai padaryti jiems sutrukdė prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas.

Lietuvą okupavę vokiečiai leido V.Nagevičiui grįžti į muziejaus vadovo pareigas, tačiau reikalavo, kad generolas klusniai vykdytų jų nurodymus ir slopino bet kokią savarankišką iniciatyvą. Tai liudija ir S.Raštikio pasakojimas apie tai, kaip 1944 metų žiemą, Lietuvą pasiekus žiniai apie tragišką prezidento A.Smetonos žūtį Klivlande, vokiečiai kategoriškai uždraudė paminėti buvusį valstybės vadovą Karo muziejuje. Jokie V.Nagevičiaus argumentai nepadėjo: pasak S.Raštikio, vokiečiai bijojo, kad minėjimas nevirstų politine lietuvių demonstracija. Be to, okupantai nemėgo A.Smetonos už tai, kad gyvendamas Amerikoje jis griežtai pasisakydavo prieš nacių politiką.

Hitlerininkai, kaip ir sovietai, buvo užsimoję sunaikinti daugybę vertingų muziejaus eksponatų. Tačiau jie tai darė ne iš ideologinių, o iš ekonominių paskatų: stringančiai Vokietijos karo mašinai ėmė katastrofiškai trūkti metalų. Didelėmis V.Nagevičiaus pastangomis daugumą eksponatų vis dėlto pavyko išgelbėti.

1944 metais, artėjant sovietų kariuomenei, V.Nagevičius su žmona pasitraukė į Vokietiją, Austriją, o 1949 metais įsikūrė JAV Klivlando mieste.

Čia prasidėjo liūdniausias generolo gyvenimo laikotarpis. Viltis būti kuo nors naudingam vietos lietuvių bendruomenei netrukus sudužo į šipulius. Nesulaukęs jokios tautiečių paramos nedideliam kilnojamam muziejui steigti, V.Nagevičius veltui beldėsi į lietuviškų organizacijų duris, prašydamas paramos Amerikoje įsikūrusiems lietuviams karo invalidams. Nemokėdamas anglų kalbos ir būdamas senyvo amžiaus, generolas negalėjo susirasti ir darbo. Verstis teko iš 15 valandų per dieną virėja, kambarine ir valytoja dirbančios žmonos algos. Materialinės buvusių bendražygių paramos V.Nagevičius atsisakydavo, motyvuodamas tuo, kad imti pinigus iš ne ką geriau gyvenančių bičiulių jam neleidžia sąžinė.

Veiklus karys, gydytojas, muziejininkas, archeologas ir visuomenininkas be širdžiai mielos veiklos tiesiog geste geso. Apimto depresijos generolo sveikata visiškai pašlijo. "Aš rengiausi pas Abraomą, bet, matyti, su "viza" susitrukdė... Tris kartus buvau ligoninėje, bet tiek to... Esu nusistatęs grįžti Lietuvon, kartu su Jumis", - 1952 metų balandžio 8 dieną laiške S.Raštikiui rašė V.Nagevičius. Deja, didysis generolo troškimas išsipildė tik praėjus 41 metams po jo mirties. 1995-aisiais jo palaikai buvo perlaidoti gimtojoje Žemaitijoje - Kretingoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"