TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Generolas kryžminėje ugnyje

2009 09 11 0:00
Pėstininkų pulko karininkui S.Raštikiui nuo pat pirmųjų tarnybos dienų teko kovoti su bolševikais.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Sekmadienį, rugsėjo 13-ąją, sukanka 113 metų, kai gimė Lietuvos kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis. Jo biografijoje būta visko - ir staigių pakilimų, ir rimtų nesėkmių, ir skaudžių asmeninių išgyvenimų. Šiandien prisiminkime kiek rečiau minimus generolo gyvenimo epizodus, kurių sėkmingiausiais nepavadinsi. Tačiau ir tuomet S.Raštikis nepasidavė pagundai ir netapo pėstininku nei ant savųjų, nei ant okupantų politinių šachmatų lentos.

1940 metų balandžio 23 dieną ELTA paskelbė tokio turinio pranešimą: "Pasikeitimas kariuomenės vadovybėje. Brigados generolo S.Raštikio prašymą paleisti jį iš kariuomenės vado pareigų, pasibaigus jo atostogoms, Respublikos Prezidentas vakar, balandžio 22 dieną, patenkino." Taip baigėsi greita ir svaiginanti brigados generolo S.Raštikio karjera. Balandžio 22-oji tapo riba, nuo kurios generolo gyvenimas pakrypo visiškai kita linkme.

Kas nutiko? Kodėl visą savo gyvenimą kariuomenei paskyręs ir aukščiausią postą joje užėmęs dar gana jaunas generolas staiga atsisakė savo pareigų? Norint atsakyti į šį klausimą, vertėtų trumpai peržvelgti visą, daugiau nei 20 metų trukusią S.Raštikio karjerą.

Į ką tik susikūrusią Lietuvos kariuomenę S.Raštikis savanoriu įstojo 1919 metais, vos prasidėjus kovoms su lenkais ir bolševikais. Vėliau - du sužeidimai, bolševikų nelaisvė, 20 mėnesių Maskvos kalėjimuose ir belaisvių stovykloje Tuloje. 1921 metais, Lietuvai ir Sovietų Rusijai apsikeitus belaisviais, S.Raštikis grįžta į Lietuvos kariuomenę. Septynerius metus atitarnavęs Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio 5-ajame pulke, jis jau turi majoro laipsnį ir netrukus perkeliamas į kariuomenės štabą.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad sėkmingą kilimą tarnybos laiptais galėjo paskatinti jo pažintis ir vedybos su Lietuvos prezidento Antano Smetonos dukterėčia Elena Smetonaite. Tačiau vėliau įsitikinsime, kad ši giminystė neišgelbės pašlijusių kariuomenės vado ir valstybės vadovo santykių. Juoda katė tarp dviejų vyrų perbėgs tik artėjant nepriklausomybės saulėlydžiui. O kol kas jaunas majoras vis dar sparčiai kopia aukštyn: 1932 metais jis baigia Vokietijos generalinio štabo akademiją ir per trejus metus spėja tapti pulko vado pavaduotoju, pulko vadu, divizijos štabo viršininku. 1935-aisiais, dar nesulaukęs keturiasdešimties, pulkininkas pakeliamas į divizijos generolus ir skiriamas Lietuvos kariuomenės vadu.

Užpykdė A.Smetoną

Naujai iškeptas generolas turbūt dar nenujautė, kad vadovauti pulkui, štabui, divizijai ar kautis su priešininku atvirose kautynėse yra visai kas kita, nei dalyvauti ir nugalėti "dvaro intrigose". Kariuomenės vado pareigos atvėrė S.Raštikiui ir tokią perspektyvą. Sprendžiant iš paties generolo ir jo amžininkų bei gausių kritikų prisiminimų, populiarus kariuomenėje ir visuomenėje kariškis politikos elite draugų turėjo nedaug.

Daugelis to meto politikų savo prisiminimuose teigia, kad nuolat tvirtinęs, jog kariuomenei nedera kištis į politiką, S.Raštikis neatsispyrė pagundai naudojantis giminyste su A.Smetona plėsti savo įtaką valstybės gyvenime. Nors pats generolas prisiminimuose tvirtina, kad su prezidentu bendraudavęs tik tarnybiniais reikalais ir niekuomet nedrįsęs užeiti pas jį tik šiaip, "paplepėti ar pakortuoti", kaip darydavę kai kurie to meto veikėjai. Tačiau faktai liudija, kad S.Raštikis vis dėlto mėgino sutelkti savo rankose daugiau valdžios. Tokios tendencijos ypač pasireiškė po to, kai generolas trumpai pabuvo krašto apsaugos ministru kunigo Vlado Mirono Vyriausybėje. Paragavęs politiko duonos ir vėl grįžęs į ankstesnes pareigas, S.Raštikis pasiūlė įstatymo projektą, kuriuo kariuomenės vadui būtų perduota didelė dalis krašto apsaugos ministro funkcijų, įskaitant dalyvavimą kabineto posėdžiuose su sprendžiamojo balso teise.

Atrodo, kad tokiomis ambicijomis kariuomenės vadas aiškiai perlenkė lazdą: jos ėmė erzinti ne tik tautininkų šulus, bet ir patį A.Smetoną, ligi tol ginčuose su partijos vadovybe lyg ir palaikiusį savo dukterėčios vyrą. Galiausiai, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, S.Raštikio ir A.Smetonos pozicijos visiškai išsiskyrė: prezidentas, mėgindamas išlaviruoti tarp Europą besidalijančių Stalino ir Hitlerio, griežtai pasisakė už Lietuvos neutralumą, o S.Raštikis atkakliai gynė Lietuvos ir Latvijos gynybinės sąjungos idėją. Taigi 1939 metų spalį Lietuvai pasirašius Kremliaus primestą savitarpio pagalbos sutartį ir įsileidus į kraštą sovietų karines bazes, kariuomenės vadas pareiškė pasitraukiąs į atsargą. Nežinia, ar populiarus kariuomenėje generolas tikrai tikėjosi, kad A.Smetona mėgins jį atkalbėti, tačiau jei ir taip, tai šios viltys buvo bergždžios. Kaip jau minėjome, 1940 metų balandžio 22 dieną prezidentas patenkino S.Raštikio atstatydinimo prašymą ir paskyrė į jo vietą generolą Vincą Vitkauską.

Paskutiniame balandžio 23 dieną pasirašytame S.Raštikio įsakyme Nr. 16 kariuomenės vadas praneša išeinąs į atsargą, dėkoja už tarnybą kariams ir šauliams bei priduria: "... jei Tėvynei pradėtų grėsti rimtas pavojus, vėl pasimatysime pirmųjų kovotojų eilėse." Tačiau šiems žodžiams nebus lemta išsipildyti: kovoti už Lietuvos laisvę su ginklu rankoje generolui taip ir nebeteks.

Vis dėlto S.Raštikio įsakyme duotas pažadas nebuvo pamirštas. Jį generolui netrukus primins su buvusiu kariuomenės vadu susitikęs A.Smetona. Pats S.Raštikis prisimena, kad "labai sausai ir šaltai" jį pasitikęs prezidentas pasiūlė sugrįžti į kariuomenę ir užimti į Generalinį štabą perėjusio dirbti karo mokyklos viršininko generolo Vlado Karvelio vietą. Tąsyk S.Raštikis pasiūlymo atsisakė, tačiau netrukus jį išsikvietęs krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis prezidento ir kariuomenės vado vardu dar kartą paprašė grįžti į kariuomenę. S.Raštikis savo memuaruose vėliau cituos K.Musteikio žodžius, jog buvusio kariuomenės vado grįžimas šiais neramiais laikais nuramintų karininkus ir padėtų išvengti galimų nepageidaujamų komplikacijų. Šį kartą generolas nutarė nesiderėti ir birželio 7 dieną buvo paskirtas Karo mokyklos viršininku. S.Raštikis net nenujautė, kad lygiai po savaitės jam bus pasiūlytas kur kas įdomesnis vaidmuo.

Prieš porą mėnesių LŽ rašėme apie birželio 14-osios naktį sušauktą Vyriausybės posėdį, kuriame buvo svarstoma, kaip atsakyti į Maskvos ultimatumą. Tad šį kartą tik prisiminkime, kad paryčiais į posėdį iškviestam S.Raštikiui buvo pasiūlyta formuoti naują ministrų kabinetą. S.Raštikis buvo prisimintas vien todėl, kad vienas iš ultimatumo punktų reikalavo sudaryti naują, palankesnę sovietams Vyriausybę, o SSRS užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas prieš kurį laiką buvo užsiminęs apie S.Raštikį, kaip apie sukalbamą derybininką. Taip pat prisiminkime, kad nors buvęs kariuomenės vadas nesvarstydamas sutiko prisiimti atsakomybę už naujos Vyriausybės formavimą, pareigų eiti jam taip ir neteko, nes jo kandidatūra Maskvos netenkino. Tai buvo pirmas ir paskutinis savųjų mėginimas panaudoti S.Raštikį kaip figūrą politiniame žaidime. Netrukus šiuos bandymus perims okupantai.

NKVD pinklėse

Sovietams okupavus Lietuvą, generolui teko nepavydėtina misija: likęs tarnauti vadinamojoje liaudies kariuomenėje jis netrukus buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės likvidacinės komisijos pirmininku ir turėjo savo rankomis griauti tai, kam atidavė didžiąją savo gyvenimo dalį. Gruodžio mėnesį S.Raštikis drauge su dar 4 generolais buvo paleistas į atsargą. "Kodėl rusai mus marinavo iki metų galo ir kodėl iš karto nepaleido į atsargą, sunku pasakyti. Matyt, iš pradžių bolševikai turėjo dar kažkokių kitų sumanymų, kurių jie vėliau atsisakė", - vėliau memuaruose svarstys buvęs Lietuvos kariuomenės vadas.

Taigi nuo metų pabaigos S.Raštikis lieka be jokio darbo, o jo šeima - be pajamų. Netrukus su buvusiu kariuomenės vadu pradedamas žaisti keistas žaidimas. Vieną dieną, kai generolas buvo išvykęs į Vilnių, Raštikių bute suskamba telefonas. Pakėlusiai ragelį Elenai Raštikienei senu S.Raštikio draugu Steponaičiu prisistatęs vyriškis sako radęs jam darbą, palieka savo adresą bei telefono numerį ir prašo kiek galima greičiau paskambinti. Grįžęs namo, S.Raštikis aptemdo apsidžiaugusios žmonos viltis: jokio Steponaičio jis nepažįsta, o telefonų knygoje žmogaus su tokia pavarde ir adresu nėra. Pajutęs kažką negera, generolas nutaria į kvietimą neatsiliepti.

Po kurio laiko paslaptingasis Steponaitis palieka generolą ramybėje, tačiau netrukus pasipila nauji "pasiūlymai", be to, leidžiama suprasti, kad jų atsisakyti nederėtų. S.Raštikiui pasiūloma veterinarijos gydytojo vieta arklių supirkimo komisijoje. Šį kartą Žemės ūkio liaudies komisariato Veterinarijos valdybos atstovo tonas įsakmus. Po vieno nepavykusio susitikimo su buvusiu kariuomenės vadu, balsas telefono ragelyje NKVD vardu reikalauja nedelsiant atvykti į komisiją: S.Raštikiui, kaip veterinarijos gydytojui būsią pavesta vykti į Rusijos gilumą ir ten perduoti supirktus arklius.

S.Raštikis kuo puikiausiai suprato, kad tikimybė grįžti iš šios "komandiruotės" iš esmės lygi nuliui. Juo labiau, kad jau vasario mėnesį prie generolo namų Pušų gatvėje Panemunėje beveik nesislėpdami nuolat budi du NKVD agentai. "Su kiekvienu pasirodančiu mūsų gatvėje automobiliu, ypač naktį, aš, ir dar jautriau žmona, laukėm atvykstančių enkavėdistų manęs suimti. Vakarais eidamas gulti pasidėdavau prie lovos kariškus batus, šiltus drabužius ir kitus reikalingiausius daiktus kelionei į kalėjimą. Ir taip kiekvieną dieną, kiekvieną naktį", - skaitome S.Raštikio memuaruose.

Tačiau netrukus S.Raštikis nutaria nepasiduoti jam rengiamo likimo valiai. Kažkokio NKVD tarnavusio lietuvio įspėtas apie gresiantį greitą areštą ir pasitaręs su draugais bei šeima, generolas nutaria bėgti iš Lietuvos. Dėl šio lemtingo sprendimo S.Raštikis kankinsis visą gyvenimą, skausmingai svarstydamas, ar jis buvo teisingas. Tačiau tuomet atrodė, kad kitos išeities nėra. Juo labiau, kad S.Raštikis planavo ištraukti iš okupantų nagų ir savo šeimą, kai tik pasieks Vokietiją.

Taigi, vasario 13-osios vidudienį, atsisveikinęs su žmona ir jaunesniąja dukterimi (nieko neįtarianti vyresnėlė tuo metu buvo mokykloje), S.Raštikis išeina iš savo namų. Išeina kaip stovi, nepasiėmęs su savimi jokių daiktų - tai vienintelis būdas suklaidinti seklius ir ištrūkti iš miesto. S.Raštikis neskubėdamas patraukia stotelės link ir įlipa į privažiavusį autobusą. Paskui jį įšoka ir du prie generolo namų budėję enkavėdistai. Jie nenumano, kad generolo kišenėje guli draugų nupirktas tarpmiestinio autobuso bilietas. Artėjant prie miesto centro, S.Raštikiui pavyksta pasinaudoti spūstimi ir atsikratyti "uodegos". Aplenkdamas stotį, kurioje sunku išvengti dokumentų patikrinimo, tolėliau esančioje stotelėje jis įlipa į tarpmiestinį autobusą, važiuojantį Jurbarko link.

Įveikti paskutiniuosius keliolika kilometrų iki Vokietijos sienos prireiks dar dviejų mėnesių, kurie prabėgs, slapstantis ūkininkų sodybose ir laukiant palankios progos bei oro ir vedlių, gerai pažįstančių vietovę ir žinančių dar knygnešių laikais pramintus takus.

Pagaliau kovo 18 dieną S.Raštikis ir dar du bėgliai - Eržvilko gimnazijos direktorius ir nepažįstamas kunigas - patraukia sienos link. Lydėti juos apsiima Eržvilke veterinarijos felčeriu dirbantis Stepas Narbutas. Palei pat sieną esančiame miške tris vyrus perima kiti vedliai. Naktį vienoje sodyboje susirenka jau visai nemaža bėglių grupelė. Kai kurie palydovai ginkluoti revolveriais. Ginklą kišenėje spaudžia ir S.Raštikis. Visi puikiai supranta, kad atgal kelio nebėra.

Vedlių būta tikrai patyrusių: jie išvedė bėglius tiksliai tarp dviejų sovietų pasienio patrulių. Nieko nebuvo ir kitoje sienos pusėje. Tik už kelių kilometrų S.Raštikį ir jo bendrakeleivius sustabdys ryški prožektorių šviesa ir vokiškas šūksnis "Halt!" (Stok!)

Hitlerininkų globoje

Nuo tos akimirkos prasideda naujas S.Raštikio gyvenimo etapas. Jį lydės vis didesnės netektys ir nusivylimai. Po kurio laiko Karaliaučiuje gavęs vadinamąjį užsieniečio pasą, generolas atsidurs Berlyne, kur tuo metu jau gyvena apie 360 lietuvių. Po trejeto mėnesių čia susiformavusio Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vadovybė įtrauks buvusį kariuomenės vadą į Lietuvos laikinosios Vyriausybės sudėtį, tačiau planai išsaugoti nacių okupuotos Lietuvos valstybingumą žlugs. O kol kas žlunga ir asmeniniai planai. E.Raštikienei su dukterimis ištrūkti į Vokietiją taip ir nepavyksta. NKVD neriasi iš kailio, ieškodamas dingusio generolo, prie paieškų verčiama prisidėti ir drauge su vaikais namų arešte laikoma jo žmona. Galiausiai, paaiškėjus kad buvęs kariuomenės vadas pasitraukė į Vokietiją, E.Raštikienė atsiduria Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, iš kurio ją išvaduoja prasidėjęs Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas bei Birželio sukilimas.

Beveik tuo pat metu, birželio 22-osios rytą, S.Raštikį bendrabutyje pažadina telefono skambutis - kažkas iš nacių propagandos ministro Josepho Goebbelso kanceliarijos kviečia skubiai atvykti žurnalistus. Per radiją pranešama, kad vokiečių kariuomenė jau žygiuoja Lietuvos žeme. Drauge su kitais LAF veikėjais S.Raštikis skuba pas buvusį Lietuvos pasiuntinį Berlyne Kazį Škirpą, kuriam ši organizacija paveda formuoti laikinąją Vyriausybę.

Apie tai, kad Birželio sukilimo metu paskirtas kabineto vadovas taip ir nepradės eiti savo pareigų, nes vokiečiai jo paprasčiausiai neišleis iš Berlyno, išsamiai rašėme LŽ rugpjūčio pradžioje. Kaip ir apie tai, jog krašto apsaugos ministru paskirtą S.Raštikį jau birželio 27 dieną į Kauną atskraidins patys vokiečiai, tikėjęsi su jo pagalba sunaikinti nepageidaujamą atkurto Lietuvos valstybingumo simbolį. Tad šį kartą pridėkime keletą nepaminėtų šio epizodo detalių.

Iš Berlyno į Kauną S.Raštikis skrido kupinas pačių šviesiausių vilčių: po kelių valandų jis vėl bus namuose, apkabins žmoną ir dukreles, su kuriomis taip netikėtai išsiskyrė. Vokiečių pareigūnų vežamas iš Aleksoto oro uosto jis paprašys sustabdyti automobilį ties Dariaus ir Girėno ir Damijonaičio gatvių sankryža, kur stovi nedidelis uošvių namelis. Šie tikrai žinos, kur yra jo šeima. Tačiau namuose S.Raštikis randa tik žmonos giminaitę, kuri praneša, kad uošvius ir dukras komunistai spėjo išvežti į Sibirą. Vienintelė paguoda, kad Elena gyva ir sveika - ji dabar glaudžiasi nuomojamame bute Vaičaičio gatvėje.

Netrukus laukia ir kitokie nusivylimai. Sužinojęs, jog naciai nori likviduoti laikinąją Vyriausybę ir jį panaudoti kaip įrankį, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gana griežtai atsisako dalyvauti šiame žaidime. Okupacinei valdžiai laikinąjį kabinetą vis dėlto išvaikius, jis nepriima ir hitlerininkų pasiūlymų tapti Lietuvos generalinio komisaro Adriano von Rentelno pirmuoju generaliniu tarėju ar mėginto steigti SS lietuvių legiono vadu. Suprantama, kad okupantams pasipriešinęs generolas kaip mat atsiduria gestapo akiratyje. Kaip ir sovietų laikais, Raštikių porai vėl tenka kurį laiką slapstytis.

Galiausiai vėl artėjant frontui, Raštikiai pasitraukia į Vokietiją. Atsidūręs amerikiečių okupuotoje zonoje įkurtose Regensburgo ir Schneisfeldo pabėgėlių stovyklose, S.Raštikis tikriausiai tikėjosi, kad didžiausios jo gyvenimo negandos jau praeityje. Tačiau NKVD buvusio generolo nepamiršo, agentai mėgino jį pasiekti ir ten, anapus geležinės uždangos.

Palaužti arba nužudyti

1946-ųjų rugsėjo 1 dieną po iškilmių, kai buvo atidengta lietuvių tremtinių paminklinė lenta Regensburge, prie S.Raštikio prieina nepažįstamas vyras ir sakosi esąs Lietuvos valdžios siųstas labai svarbiu reikalu. Supratęs, kad tai ne rezistentas, o sovietinės valdžios atstovas, generolas norėtų nutraukti pokalbį, tačiau vyriškis ištiesia jam voką su dukterų nuotraukomis. "Lietuvos valdžia norėtų, kad jūs sugrįžtumėte į Lietuvą", - be užuolankų pareiškia nepažįstamasis ir siūlo pratęsti pokalbį kur nors kitur. Be to, jis žada, kad jo kolega perduos ir dukters laišką. Suprasdamas, kad vėlų vakarą kalbėtis su NKVD agentais pavojinga, generolas pasiūlo susitikti rytoj toje pačioje bažnyčioje.

Kitą dieną S.Raštikis jau skaito dukters Laimutės parašytas eilutes: "Brangieji tėte ir mamute, mes labai norėtume Jus pamatyti. Taip norėtume ir vėl, kaip seniau, gyventi kartu. Jau praėjo tiek metų, kaip mes nematėm vienas kito, ir laikas jau būtų mums pasimatyti, bet tai priklauso nuo Jūsų. Nėra mums daugiau iš ko laukti pagalbos, kaip tik iš Jūsų. Mes labai laukiame tos valandos, kada ir vėl pasimatysime. Lauksime jūsų atsakymo ir greito susitikimo." Atsakymo į šį pagalbos šauksmą nebus. S.Raštikis nepasiduos nekviestų svečių įkalbinėjimams parašyti dukroms nors keletą žodžių. Jis puikiai supranta, kad bet koks jo ranka rašytas dokumentas gali būti panaudotas prieš jį. Be abejo, tai buvo apgalvotas ir teisingas poelgis, tačiau kas šiandien pasakys, ką jautė tėvas, žinodamas, kad atima iš įkaitais tapusių savo vaikų viltį ištrūkti iš Sibiro košmaro.

Mėginimai manipuliuoti tėviškais jausmais truks dar ilgai. 1946 metų rudenį enkavėdistai grąžina abi mergaites į Kauną ir apgyvendina pas dėdę. 1947 metų sausio 13 dieną S.Raštikį pabėgėlių stovykloje vėl aplanko svečiai. Šį kartą be ilgesingų dukrelių laiškų jie atveža ir sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios tarybos pirmininko Justo Paleckio ir generolo V.Vitkausko laiškus su "nuoširdžiausiais" raginimais grįžti ir darbuotis Tėvynės labui. Tačiau S.Raštikis ir toliau nepalenkiamas: nepaisydamas užuominų, kad dukros gali būti vėl grąžintos į tremtį, generolas atsisako aptarinėti tokius pasiūlymus. Grąžinti Raštikytes į Sibirą enkavėdistams sutrukdo tik artimieji ir pažįstami. Mergaitės ilgai slapstosi, kol, gavusios naujus dokumentus ir pakeitusios pavardes, galutinai dingsta iš NKVD akiračio. Tuomet sovietų saugumas nutaria imtis kraštutinės priemonės ir S.Raštikį likviduoti.

Tačiau ir šie planai žlunga: 1948 metais amerikiečiai suima iš Lietuvos atvykusį kažkokį Algimantą Mažeiką, prisistačiusį iš Lietuvos per Lenkiją pabėgusiu rezistentu ir taip mėginusį prasiskverbti į pabėgėlių stovyklą. Sulaikytasis iš karto prisipažino esąs NKVD agentas Simas Pečiulionis, turėjęs užduotį iki kovo mėnesio nužudyti buvusį Lietuvos kariuomenės vadą.

Tai buvo paskutinis sovietų žvalgybos mėginimas įvilioti S.Raštikį į spąstus. 1949 metais Raštikių pora išvyko gyventi į JAV, kur jį pasiekti NKVD rankos per trumpos. Mirė S.Raštikis 1985-aisiais Los Andžele, taip ir nebepamatęs nei Lietuvos, nei savo dukterų. Vėlų 1993 metų rudenį jo palaikai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"