TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Generolas Vincas Vitkauskas politikos šunkeliuose

2011 01 21 0:00
Liaudies Vyriausybė. Iš kairės: žemės ūkio ministras ir einantis vidaus reikalų ministro pareigas Matas Mickis, ministro pirmininko pavaduotojas, užsienio reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius, švietimo ministras Antanas Venclova, ministras pirmininkas J.Paleckis, teisingumo ministras Povilas Pakarklis, finansų ministras ir einantis susisiekimo ministro pareigas Ernestas Galvanauskas, sveikatos apsaugos ministras Moisiejus Leonas Koganas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas gen. V.Vitkauskas. Kaunas, 1940 m. birželio 17 d.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

1940 metų sausio 22 dieną Lietuvos kariuomenės vadui generolui Stasiui Raštikiui išėjus atostogų, prezidentas Antanas Smetona laikinai eiti šias pareigas paskyrė Vincą Vitkauską. Jam bus lemta tapti paskutiniu nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadu, o vėliau savo noru apsivilkti Lietuvą okupavusios Raudonosios armijos generolo uniformą. Ši diena turėjo didžiulės įtakos ne tik išdavystės keliu pasukusio kariuomenės vado, bet ir visos mūsų valstybės likimui.

Kaip atsitiko, kad buvęs Nepriklausomybės kovų dalyvis, 1918-1919 metais kovęsis su lenkais ir bermontininkais, o 1923-iaisiais dalyvavęs Klaipėdos sukilime, Lietuvos kariuomenės generolas, vedęs karius į 1939-ųjų rudenį atgautą Vilnių, vėliau sąmoningai pasirinko bendradarbiavimą su sovietiniais okupantais ir nekeitė šios pozicijos iki pat gyvenimo pabaigos. Kodėl 1940-ųjų pavasarį, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir jo grėsmei tvenkiantis virš Lietuvos, prezidentas A.Smetona kariuomenės vadu paskyrė būtent V.Vitkauską, nors į šį postą būta ir kitų kandidatų? Ar iš tiesų buvusį Lietuvos, o vėliau Raudonosios armijos generolą užverbavo sovietų žvalgyba? Ar į Komunistų partiją jis įstojo dėl savo pažiūrų, ar verčiamas aplinkybių?

Vienareikšmiškų atsakymų ir objektyvių duomenų apie tai mažoka. Dar Michailo Gorbačiovo "perestroikos" pradžioje filmą apie generolą kurti ketinęs žinomas kino dokumentininkas Saulius Beržinis skundėsi: "Taip ir nepriėjau prie generolo Vinco Vitkausko asmens bylos, kuri gulėjo Podolsko archyve. Kelis kartus važiavau į Maskvą, ten buvau vedžiojamas už nosies, bet galų gale jos taip ir negavau." Tad ir mums šiandien teks remtis ne tik objektyviais generolo biografijos faktais, bet ir subjektyviais vertinimais bei prisiminimais, kurie dažnai yra visiškai priešingi. Štai pora pavyzdžių.

"Dabar, po daugelio metų, kai prisimenami tie laikai, dažnai būnu klausiamas: "Ar Vitkauskas buvo bolševikas?" Aš visuomet atsakau: "Ne", - savo knygoje "Prisiminimų fragmentai" rašo paskutinis nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis. "Vitkauskas kiekviena proga pabrėždavo tiek karininkams, tiek kareiviams, jog jis esąs Komunistų partijos narys. Visada tvirtindavo, kad tik komunizmas išgelbėsiąs Lietuvą", - savo prisiminimuose tvirtina buvęs Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo antrojo pėstininkų pulko vadas Antanas Špokevičius.

Taigi mėgindami atsakyti į klausimą, kas iš tiesų buvo generolas V.Vitkauskas ir kodėl jis pasirinko būtent tokį likimą, iš pradžių peržvelkime kai kuriuos šio žmogaus gyvenimo faktus.

Karininku tapti nesvajojo

V.Vitkauskas gimė 1890 metų spalio 4 dieną Vilkaviškio apskrities Pajavonio valsčiaus Užbalių kaime. Kai baigė Lankeliškių pradinę mokyklą, tėvai išvežė jį į Marijampolę. Čia būsimas generolas privačiai ruošėsi eksternu laikyti egzaminus brandos atestatui gauti, tačiau jam nepavyko to padaryti. V.Vitkauskas žūtbūt siekė aukštojo mokslo, todėl nenuleido rankų - išvyko į Rusiją, sėkmingai išlaikė brandos egzaminus Oriolo gimnazijoje ir 1914 metais įstojo į Maskvos universiteto Matematikos fakultetą. Vargu ar matematika buvo tikrasis jo pašaukimas, mat meniškos prigimties jaunuolis vakarais dar mokėsi Stroganovo dailės mokykloje. Šiaip ar taip, apie karininko karjerą būsimas generolas tikrai nesvajojo. Tačiau gyvenimas viską surikiavo kitaip.

1916 metais V.Vitkauskas, pasimokęs universitete vos du kursus, mobilizuojamas į Rusijos kariuomenę ir, baigęs karo mokyklą, o vėliau - ir karininkų kursus, atsiduria Pirmojo pasaulinio karo frontuose Austrijoje, Rumunijoje bei Turkijoje. Karo pabaiga būsimą Lietuvos kariuomenės vadą užklumpa Gruzijoje, iš kurios jis 1918 metų pavasarį ir grįžta į nepriklausomą Lietuvą. Kaip tik tuo metu jauną mūsų valstybę reikėjo ginti ginklu, kovoti keliais frontais, tad 1919-ųjų sausio 1 dieną V.Vitkauskas stoja savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Generolas S.Raštikis prisimena, kad V.Vitkauskas buvo paskirtas į Kauno bataliono 7-ąjį pėstininkų pulką ir kovėsi tiek su bermontininkais, tiek su lenkais. Lenkų fronte Širvintų ir Giedraičių apylinkėse karininkas buvo sužeistas.

Oficialioje V.Vitkausko biografijoje, kurią 1940 metų balandžio mėnesį pateikia žurnalas "Karys", pasakojama apie šio karininko vadovaujamo 7-ojo pėstininkų pulko III bataliono žygį priešo užnugaryje: "1920 m. rugsėjo mėn. pabaigoje minimas batalionas buvo atkirstas nuo savo dalių ir apie 10 dienų sunkiausiomis aplinkybėmis ieškodamas prasiveržimo išbuvo tarp lenkų ir bolševikų frontų ir, laimingai išvestas iš pražūties, grįžo prie savo pulko. Drąsiu ir sumaniu žygiu buvo išgelbėta 750 kareivių ir 10 karininkų su bataliono ginklais ir kt." Tuomet už drąsą ir pasižymėjimą kapitonas V.Vitkauskas apdovanotas Vyčio kryžiumi.

1921 metais V.Vitkauskas iš 7-ojo pulko buvo perkeltas į vietinį brigados štabą ir paskirtas ypatingų reikalų karininku, o vėliau - to štabo viršininku. Reikia pažymėti, jog šiai brigadai tuomet vadovavo Antanas Merkys. Tas pats A.Merkys, kuriam 1940 metais bus lemta tapti paskutiniu nepriklausomos Lietuvos premjeru, o pasitraukus iš krašto prezidentui A.Smetonai, perimti valstybės vadovo pareigas ir perduoti jas sovietų marionetei Justui Paleckiui. Nuo tada V.Vitkausko ir A.Merkio keliai lemtingai susitiks dar ne kartą.

1923 metais po sėkmingo Klaipėdos sukilimo, kai vienintelį šalies uostą ir jo kraštą vėl perima Lietuva, A.Merkys tampa aukštojo valstybės įgaliotinio Klaipėdos krašte A.Smetonos sekretoriumi, o V.Vitkauskas - Klaipėdos komendantu. 1923-iųjų gruodžio 1 dieną, jau nešiodamas majoro antpečius, būsimas kariuomenės vadas perkeliamas į III apygardos štabą ir skiriamas Pirmojo skyriaus viršininku. 1926 metų birželio 1-ąją V.Vitkauskas skiriamas Marijampolėje dislokuoto 9-ojo pėstininkų pulko vadu, o gegužės 18-ąją jam suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis.

Tačiau ne viskas karininko karjeroje buvo sklandu. Pasak S.Raštikio, po 1926 metų gruodžio perversmo V.Vitkauską norėta atleisti iš pulko vado pareigų. Greičiausiai taip ir būtų atsitikę, jei ne naujoje Vyriausybėje krašto apsaugos ministru paskirtas jau minėtas A.Merkys. Būtent jis pasirūpino, kad V.Vitkauskas liktų pulke. Vis dėlto nepraėjus nė metams karininkas pats paprašė atleisti jį iš pulko vado pareigų ir grįžo dirbti šaudymo bei pėstininkų inspektoriumi. Kas paskatino pulkininką leitenantą žengti tokį žingsnį, sunku pasakyti, tačiau generolas S.Raštikis savo prisiminimų knygoje atskleidžia vieną subtilų niuansą. Pasirodo, V.Vitkausko brolis tarnavo prieš Lietuvą kariavusioje Raudonojoje armijoje ir 1919 metais Lietuvoje buvo sušaudytas. Suprantama, brolis už brolį neatsako, tačiau turint galvoje 1926 metų atmosferą, šis faktas galėjo mesti šešėlį aukšto karininko karjerai.

Kelias į aukštumas

Šiaip ar taip, po kurio laiko V.Vitkauskas vėl palengva kilo aukštyn. Po vakarinių teisės studijų Kauno universitete ir stažuotės Vokietijos kariuomenėje jam buvo suteiktas pulkininko, o 1939 metais - brigados generolo laipsnis. Atsilaisvinus Pirmosios divizijos vado vietai V.Vitkauskas tapo rimčiausiu pretendentu į šias pareigas. S.Raštikis prisimena, kad prezidentas A.Smetona dėl V.Vitkausko kandidatūros galutinai apsisprendė pasikonsultavęs su krašto apsaugos ministru K.Musteikiu ir ministru pirmininku A.Merkiu, kuris jau seniai globojo savo buvusį pavaldinį. Taigi 1939 metų balandžio 12 dieną V.Vitkauskas skiriamas divizijos vadu, o po poros mėnesių jam suteikiamas divizijos generolo laipsnis.

Spalio mėnesį V.Vitkauskui teko ypatinga misija - jis, Vyriausybės paskirtas Vilniaus rinktinės vadu, vedė karius į grąžintą Lietuvos sostinę ir jau spalio 28-ąją Katedros aikštėje priėmė kariuomenės paradą. Ar generolas suprato, kad Stalino manevras - atiduoti Vilnių už sovietinių karinių bazių steigimą Lietuvoje - tėra pasirengimas nepriklausomos valstybės laidotuvėmis?

V.Vitkausko duktė Laimutė Vitkauskaitė-Matukonienė tvirtina, jog suprato. "Tėvas savo artimiems generolams ir šeimai ne kartą sakė, kad 1939 metų spalio mėnesį Lietuvoje įsteigtos sovietinės kariuomenės bazės yra ne kas kita, o klastingai užmaskuotos Lietuvos okupacijos slaptasis etapas", - teigiama prieš dešimtmetį žurnale "Mokslas ir gyvenimas" paskelbtame jos straipsnyje. Tačiau šis supratimas priesaiką ginti Tėvynę davusiam generolui vėliau nesutrukdys ne tik kapituliuoti be šūvio, bet ir bendradarbiauti su sovietiniais okupantais, liaupsinti sovietinę santvarką ir šlovinti patį okupacijos faktą.

Bet apie tai - šiek tiek vėliau. O dabar pažvelkime, kaip klostėsi įvykiai 1940 metų pradžioje, vis labiau aštrėjant nesutarimams tarp tuometinio kariuomenės vado S.Raštikio ir prezidento A.Smetonos bei premjero A.Merkio. Ministras pirmininkas visada nemėgo kariuomenės vado, tuo metu A.Smetoną, kuris iš pradžių rėmė S.Raštikį, laikui bėgant vis labiau ėmė erzinti jo noras aktyviai dalyvauti politikoje ar net mėginti kištis į Vyriausybės formavimą. Ne paskutinėje vietoje buvo ir didžiulis kariuomenės vado populiarumas, kėlęs tam tikrą grėsmę blėstančiam Tautos vado autoritetui.

Galiausiai 1939 metų pabaigoje, į Lietuvą įvedus sovietų kariuomenės bazes ir suformavus A.Merkio vadovaujamą Vyriausybę, tapo aišku, kad tolesnis bendras darbas bus neįmanomas. Todėl S.Raštikis parašė raportą ir paprašė atleisti jį iš kariuomenės vado pareigų. Tačiau A.Smetona neskubėjo tenkinti generolo prašymo: sausio pabaigoje jis išleido S.Raštikį trijų mėnesių atostogų "sveikatai taisyti", o kariuomenės vado pareigas laikinai patikėjo V.Vitkauskui. Visiems buvo aišku, kad po atostogų S.Raštikis į ankstesnes pareigas nebegrįš. Taip ir nutiko. Balandžio 22 dieną V.Vitkauskas buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu.

Kodėl eiti šias aukštas ir itin atsakingas pareigas pasirinktas būtent V.Vitkauskas, kurį beveik visi jį pažinojusieji apibūdino kaip dorą, kuklų, darbštų, bet silpno charakterio žmogų? Juo labiau kad

krašto apsaugos ministras brigados generolas K.Musteikis siūlė kitų dviejų generolų - Stasio Pundzevičiaus arba Miko Rėklaičio - kandidatūras. Reikia manyti, jog lemiamą vaidmenį čia suvaidino premjeras A.Merkys, atvirai protegavęs savo buvusį pavaldinį.

Ar kariuomenės vado pareigos buvo V.Vitkausko tikslas? Vienareikšmiškai atsakyti į klausimą sunku, nes skirtingi šaltiniai šį faktą interpretuoja visiškai priešingai. Generolo duktė L.Vitkauskaitė-Matukonienė tikina, kad tėvas nenorėjo to posto, tačiau nesugebėjo pasipriešinti skyrimui. Panašią versiją knygoje "Lietuva Stalino ir Hitlerio verpetuose" pateikia istorikai Liudas Truska ir Vytautas Kancevičius: "Prieš pasibaigiant kariuomenės vado pavadavimo laikotarpiui gen. V.Vitkauskas prašė Prezidento neskirti jo kariuomenės vadu, nes nematąs galimybių tinkamai vykdyti kariuomenės vado funkcijų tokiu tragišku metu, kai Lietuvos teritorijoje yra svetimos kariuomenės dvigubai daugiau negu Lietuvos karių, sovietinės kariuomenės bazėse vyksta įvairios provokacijos, konfliktai, kuriuos tiriant trukdoma dalyvauti Lietuvos kariuomenės komisijai, Maskva kaltina sutarties laužymu, o Baltarusijos pasienyje telkiami didžiuliai sovietinės kariuomenės VIII ir XI armijų daliniai." Tačiau, pasak knygos autorių, prezidentas neatsižvelgė į V.Vitkausko prašymą ir pasakė: "Generole, jūs labai klystate. Tarybų Sąjunga yra Lietuvai pati draugingiausia kaimyninė valstybė, kuri esant reikalui apgins Lietuvą nuo Vokietijos agresijos."

Tuo metu pats V.Vitkauskas tų dienų įvykius interpretavo visiškai kitaip. Po dvidešimties uolios tarnystės sovietiniams okupantams metų, 1960-aisiais, žurnale "Švyturys" paskelbtame straipsnyje jis rašė: "Prieš atsakydamas į klausimą "Ar sutinku?", nors trumpai, bet labai rimtai pasvarsčiau. To meto Lietuvos gyvenimo raida sakyte sakė, jog netoliese, tarytum tirštame rūke, slypi begalės didžiųjų sunkumų ir pavojų, jog neišvengiami lemtingi sukrėtimai ir ryšium su tuo didžiulė atsakomybė, ir jog gali tekti man visai neužtarnautai srėbti itin bjaurią įvairių vadeivų privirtą košę... Mane kažkoks pasišlykštėjimo šiurpas krėtė pamanius, jog, priimdamas kariuomenės vado postą ir tuo pačiu turėdamas sueiti į man be galo nemalonų glaudesnį kontaktą su tariamuoju "tautos vadu" Smetona ir kitais 30 bankrutuojančiais fašistiniais sėbrais, ir niekam tuo tarpu negalėdamas parodyti savo tikrojo vidaus, aš galiu neužtarnautai atrodyti nauja fašistinė išpera. Tačiau, antra vertus, dar baisiau atrodė pamanius, kad tokiu atsakingu laikotarpiu atsistojus kariuomenės priešaky kokiam fašistui ar iš viso maža tegalvojančiam karjeristui, politiškai bemaž visai neišauklėta buržuazinė kariuomenė, nors maždaug dviem trečdaliais susidedanti iš darbo valstiečių ir darbininkų vaikų, gali būti įvairiomis klastingomis priemonėmis išprovokuota ir panaudota prieš Lietuvos liaudies interesus. Todėl, ilgai nesvyruodamas, sutikau."

Nuo kariuomenės vado iki okupantų parankinio

O dabar pažvelkime tik į faktus. Jau sausio mėnesį, kai V.Vitkauskas perėmė vadovavimą kariuomenei, daugybė ženklų rodė, kad sovietų karinių bazių įvedimu viskas nesibaigs. Vokietija jau buvo okupavusi Lenkiją, o iš Rytų prie Lietuvos sienos pamažu buvo telkiamos vis naujos sovietinės divizijos. Visą pusmetį Lietuvos kariuomenės vadas nesiėmė jokių veiksmų galimai agresijai atremti, nepaisė net Valstybės gynimo tarybos nutarimo pasiruošti ginkluotam pasipriešinimui. Maža to, sunkiaisiais kulkosvaidžiais, prieštankiniais pabūklais ir minosvaidžiais ginkluotus dalinius artėjant vasarai išsiuntė į tolimus poligonus dalyvauti šaudymo pratybose.

Birželio 12-ąją, likus porai dienų iki sovietų ultimatumo, V.Vitkauskas ignoravo aiškų prezidento A.Smetonos signalą. Tądien ministrui pirmininkui A.Merkiui informavus Vyriausybę apie jo pokalbį su SSRS užsienio reikalų liaudies komisaru Viačeslavu Molotovu, tapo aišku, kad agresija neišvengiama. Prezidentas priminė kariuomenės vadui ankstesnius kabineto nutarimus gintis visomis priemonėmis, taigi ir ginklu.

Sutikdamas, kad jėgos nelygios ir atsilaikyti nepavyks, prezidentas teigė, jog bent jau simbolinis šūvis parodys pasauliui, kad Lietuva nesileido savo noru praryjama gretimos imperijos. Generolas turėjo dar dvi dienas atsižvelgti į vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado žodžius ir pasirengti bent simbolinei gynybai. "Pažiūrėsime, kaip vystysis įvykiai", - tuomet tepasakė V.Vitkauskas.

Vargu ar reikia priminti, kad lemtingą birželio 15-osios naktį, Vyriausybei svarstant, ar priimti SSRS ultimatumą, V.Vitkauskas, kaip ir nemaža dalis kabineto narių, pasiūlė nesipriešinti agresijai. Kariuomenės vadas išleido savo pavaldiniams įsakymą, kuriame, be kita ko, nurodoma: "Žygiuojančiai sovietų kariuomenei taikyti visas mandagumo ir draugiškų santykių taisykles, panašiai kaip jos buvo taikomos anksčiau įvestai kariuomenei. Painformuoti dėl patogesnių žygiui kelių, postovio vietų, įsakant vietos administracijai parengti patalpas ir pan. Imtis visų galimų priemonių, kad Sovietų Sąjungos kariuomenė būtų apsaugota nuo bet kokių išsišokimų. Bet kuriems incidentams kilus, dėti visas pastangas juos likviduoti vietoje, nepažeidžiant mums draugingos kariuomenės orumo."

Reikia pabrėžti, kad ne visi kariuomenės daliniai sutiko kapituliuoti be šūvio. Marijampolėje dislokuotas dalinys, nesulaukęs nei prezidento, nei kariuomenės vado įsakymo gintis, pats išžygiavo pasitikti priešo, tačiau V.Vitkausko nurodymu buvo sustabdytas. Lietuvos kariuomenės vadas jau vykdė tik priešo nurodymus.

Netrukus sudarytoje J.Paleckio (iš tikrųjų - Vladimiro Dekanozovo) Liaudies vyriausybėje V.Vitkauskas gavo krašto apsaugos ministro portfelį, tačiau eidamas šias pareigas buvo tik okupantų pastumdėlis. Joks ministro nurodymas negaliojo tol, kol jo nepasirašydavo iš Maskvos atsiųstas naujasis kariuomenės vadas, Raudonosios armijos generolas majoras Feliksas Baltušis-Žemaitis. Po rinkimų farso ir gėdingo vadinamojo Liaudies seimo posėdžio liepos 21-ąją, kai buvo priimtas nutarimas įtraukti Lietuvą į SSRS, V.Vitkauskas su J.Paleckio vadovaujama delegacija nuvyko į Maskvą ir čia drauge su kitais kolaborantais pasirašė nepriklausomybei galutinį nuosprendį. Generolas griežė pirmuoju smuiku likviduojant Lietuvos kariuomenę, jos likučius pertvarkant į 29-ąjį šaulių korpusą ir vėliau, kai buvo paskirtas jo vadu. Jau minėtas A.Špokevičius šias dienas prisimena taip: "Vitkauskas pirmas iš lietuvių karininkų apsirengė rusiška uniforma, reikalavo iš karininkų, kad jie visur kalbėtų tik rusiškai..."

Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui V.Vitkauskas pasitraukė į Rusiją, kovojo sovietų suformuotoje 16-ojoje lietuviškoje divizijoje. 1945 metais grįžo į Lietuvą, tapo sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatu ir vadovavo Kauno politechnikos instituto Karinio parengimo katedrai. V.Vitkausko dukters teigimu, net ir tais metais "svarbiausias Jo rūpestis ir sielvartas buvo dėl Lietuvos valstybės, kariuomenės žlugimo, žmonių trėmimo. Jis vylėsi, kad okupacija greitai baigsis, kad pokario laikotarpiu Vakarų šalių vadovai, Amerikos prezidentai, Suvienytųjų Nacijų ir kitos tarpvalstybinės organizacijos panaudos savo įtaką ir sankcijas padedant atstatyti Lietuvos ir kitų okupuotų valstybių nepriklausomybę". Galbūt.

Tačiau visa tai V.Vitkauskui netrukdė spaudoje liaupsinti sovietinės santvarkos, pliekti Vakarų imperialistus ir aiškinti, kad Lietuvos "stojimas" į Sovietų Sąjungą buvęs vienintelis teisingas kelias.

V.Vitkauskas mirė 1965 metų kovo 3 dieną Kaune. JAV lietuvių dienraštis "Draugas" palydėjo generolą amžinybėn tokiais žodžiais: "Sovietams okupuojant Lietuvą jis buvo Lietuvos kariuomenės vadu, o okupacijos metais priklausė tai "liaudies seimo" atstovų grupei, kuri buvo nuvažiavusi į Kremlių "Stalino saulės" pargabenti. Tai labai didelis ir aštrus posūkis - nuo kariuomenės vado iki nusižeminusio elgetos Kremliaus rūmuose, nuo patrioto iki tautos išdaviko... Petrašiūnų kapinėse pasibaigė šio karo vyro, nuklydusio į politikos šunkelius, nedėkingas ir nesuprantamas kelias..."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"