TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Gentainių paieškos ne visiems malonios

2007 10 23 0:00
R.Butautas-Kudirka po kruopelytę sulipdė savo giminės istoriją ir juridiškai įsiteisino dvi garsias tėvo ir motinos pavardes.
Algimanto Žižiūnuo nuotrauka

Rimvydas Butautas-Kudirka, išsityrinėjęs savo Lietuvoje garsių pavardžių genealogiją, vadovauja neseniai įkurtai Lietuvos genealogų draugijai ir sako, kad dabar šalyje prasidėjo tikras genealoginis bumas.

Kiekvienam turbūt smalsu, kas buvo jo tolimi giminaičiai: puodžiai, dailidės, raštininkai ar kunigaikščiai ir kurgi savo potraukio vienai ar kitai sričiai ieškoti. Rodos, sužinoję apie protėvius labiau ir save suprastume. Tačiau kad ir labai norėdamas ne kiekvienas tai gali išsiaiškinti. Juk niekur nerasite susegtos savo giminės bylelės, teks paklaidžioti ir pavartyti įvairių parapijų bažnytines krikšto ir santuokų registracijos knygas. O niekad neturėjusiam reikalų su kunigaikščių raštais, kanceliarijos popieriais ar karalių archyvais žmogui sunku bus susivokti, jis paprasčiausiai nežinos, kur ieškoti žinių apie giminę. Be to, keletą kalbų reikia neblogai mokėti, kad tarp tų raštų nepasiklystum.

Šiemet įsikūrusios Lietuvos genealogų draugijos vadovas R.Butautas-Kudirka sako: "Manom, kad būsim didelė parama neturintiems laiko ar patirties patiems ieškoti archyvuose giminės šaknų. Mus jau užplūdo daugybė laiškų su prašymais sudaryti šeimos genealogijos medį. Kai kas prašo pratęsti genealogijos medį žinodami tik senelių pavardes, kai kas dar ir prosenelių. Tokiems paieškos būna lengvesnės. Bet pasitaiko, kai žinomas tik senelio vardas, pavardė - jau ne. Tada paieškos būna sunkesnės. Norint atrasti bent šešias savo giminaičių kartas tenka sugaišti mažiausiai metus, reikia perversti daugybę raštų. Rankose teko laikyti tokių senų raštų, kad kojos linko, širdis salo."

Kas ieško savo šaknų, nori ne tik pavardes, bet ir kuo daugiau apie savo giminaičių gyvenimus sužinoti: kas jie buvo, ką dirbo, kuo vertėsi. "Kažkada Lazdijų klebonas Vaclovas Strimaitis sakė: "Karvės, arkliai, paukščiai turi vardus, o mes - ką, savo senelių vardų nežinom?" Šią frazę genealogai gerai prisimena ir supranta tuos, kurie savo proseneliais domisi", - sakė Rimvydas. Tik jam keista, kad dauguma viliasi atrasti kilę iš bajorų. "Kai tik sužino esantys ne bajorai, atvėsta, stabdo paieškas ir jau nieko žinoti apie proprosenelius nebenori, - pasakojo genealogas. - Argi neįdomu žinoti nors dešimt savo giminės kartų? Man tai virpa rankos kojos iš smalsumo..."

Intymios paslaptys

Pasak Rimvydo, domintis įvairių žmonių genealogija pasitaiko labai daug paslapčių, kurių, jo nuomone, nevertėtų atskleisti. "Kartais paaiškėja, kad seserys - ne seserys, broliai - ne broliai ir tėvai - ne tėvai. Neaišku, kaip žmonės reaguotų tai sužinoję. Vieni nusivils, kiti apsidžiaugs. Kartais tikrai nereikia, kad į viešumą nutekėtų labai intymi informacija, - sakė jis. - Gyvenime būna daug skaudžių peripetijų, taip buvo ir bus. Genealogų draugijos nariai moka paslaptis laikyti. Pavyzdžiui, vienas vyras su dviem žmonomis užaugino 22 vaikus. Man teko kalbėti su to vyro broliu, ir jis patvirtino, kad būta ne dviejų, o penkių motinų. Moteris gimdydama mirė, tėvas naujagimį augino, o vėl vesdamas užrašė naujajai žmonai. Ir taip keletą kartų. Vaikai turi tą pačią pavardę, visi puikiai sutaria, laiko save tikrais broliais ir seserimis. Kažin ar reikia jiems sakyti, kad yra netikri broliai ir seserys. Žmonės labai skirtingai reaguoja į tokias naujienas. Yra ir labai žiaurių pavyzdžių, kuriuos geriau nusinešti į nebūtį."

Tik šimtas metų

Rimvydas stebisi garsiuoju įstatymu, jau keletą metų draudžiančiu naršyti senesnius kaip šimto metų senumo archyvus. Vadinasi, apie savo prosenelius gali sužinoti tik tuomet, jei jie yra gimę ne anksčiau kaip prieš šimtą metų. "Baisus vaizdas! Eilinis žmogus, besikreipiantis į archyvą, gaus tik pastaruoju šimtmečiu gyvenusių savo giminaičių pavardes. Tai labai nedaug. Rengiame raštus ir tikimės, kad bus leista ieškoti ir senesniuose dokumentuose. Jei žmonės domisi, tai reikia leisti - aš taip manau", - sako genealogas, pats savo giminės istorijoje nusikapstęs į tolimą praeitį. Jis išsiaiškino, kad iš motinos pusės stovi Kudirkų giminė su garsiuoju Vincu Kudirka, iš tėvo - Butautai (pirmasis Butautas Lietuvoje - kunigaikščio Kęstučio sūnus. Rimvydas, iš tėvo ir motinos paveldėjęs dvi garsias pavardes, įteisino jas abi.

Pusantro tūkstančio Butautų

Apie savo giminės praeitį Rimvydas žino daug, tam skyrė daugiau kaip keturiasdešimt metų. Jis pasirašinėja abiejomis pavardėmis - abi jam brangios. Parašęs monografijų, straipsnių, baladžių apie mamos giminę, neseniai išleido tėvelio giminei skirtą knygą "Po Žemaitijos dangum. Butautai". Knygoje autorius paminėjo daugiau kaip 1,5 tūkst. Butautų, daugiau kaip 250 šeimų, apie 160 genealoginių lentelių.

Skirtingai nei daugelis žmonių, kurie sužinoję, kad jų giminėje bajorų ar garsenybių nebūta, numoja ranka ir nutraukia paieškas, Rimvydas savo pavardės genealogiją išnagrinėjo išsamiai. Nors ir būta joje ne visai malonių faktų. Pavyzdžiui, kad vienas iš Butautų (Kęstučio sūnus) buvo su kryžiuočiais susidėjęs. "Butautų būta ir visai neturtingų, ir bežemių, ir bajorų", - sako jis.

Rimvydas atskleidė, kad pirmasis Lietuvoje Butautas buvo Ruškaičio sūnus, Upytės kunigaikštis, gimęs 1185 metais. Jis tarp kitų Lietuvos kunigaikščių paminėtas Ipatijaus metraštyje, kai 1219 metais kartu su 21 Lietuvos kunigaikščiu nukeliavo pas didžiąją Rusijos kunigaikštienę Romanovą bei jos nepilnamečius sūnus Vasilį ir Danilą su taikos pasiūlymu ir pasirašė Haličo-Volynės taikos sutartį. "Šis pirmasis istorijoje Butautas buvo vienas iš tų mažesnių kunigaikščių, kuriuos Mindaugas vežėsi kartu pasirašyti sutarties. Kaip rašoma metraštyje, po sutarties "žemė buvo rami", - savo knygoje rašo autorius.

Antrasis garsus Butautas buvo garsaus Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pirmos žmonos (kurios vardas nežinomas) trečias sūnus Butautas Kęstutaitis. Tačiau ir apie jį - nekokios žinios. "Bet ką padarysi, istorija yra istorija, - sako Rimvydas. - Šio Butauto tėveliui Kęstučiui ir dėdei Algirdui išvykus į Volynę karo reikalais bei pagelbėti broliui Liubartui, jis subūrė bajorų grupę ir puolė Vilnių ketindamas paimti valdžią. Deja, sumanymas nepasisekė. Vėliau, prieštaraudamas tėvo nenorui krikštytis bei bijodamas lietuvių keršto dėl žygio į Vilnių, pabėgo pas Prūsijos kryžiuočius. Karaliaučiuje apsikrikštijo Henriko vardu. Nepripažindamas pagonybės ir jau tapęs krikščionių šalininku, kartu su kryžiuočiais leidosi į žygius prieš Lietuvą. 1365 metų žygio metu sudegino Kernavės ir Maišiagalos pilis."

Palaikus užliejo Vltava

R.Butautas-Kudirka išsiaiškino, kad po šių žygių H.Butautas atvyko į Prahą pas imperatorių, Čekijos karalių Karolį IV. Jo rūmuose ir apsigyveno. 1368-69 metais kartu su Karoliu IV ne kartą vyko į Italiją, buvo svarbių notų įteikimo liudininkas.

H.Butautas turėjo sūnų Vaidutį Butautaitį (krikšto vardas Jonas). Būdamas šešiolikos metų jis paliko Trakuose senelį Kęstutį ir išvyko į Prahą karaliaus dvare ieškoti tėvo. Deja, jam atvykus tėvas jau buvo prieš pusmetį miręs (1380 m. gegužės 7 d.) Beje, kas Lietuvoje turi Butauto vardą, šią dieną mini kaip savo vardadienį.

Prahoje baigęs teologijos mokslus, Vaidutis tapo Krokuvos Jogailos universiteto antruoju rektoriumi, deja, neišbuvęs nė metų, 1402 metais mirė. Istorikai nei Lenkijos, nei Lietuvos archyvuose nerado duomenų, kad jis būtų turėjęs palikuonių.

Sužinojęs, kad H.Butautas palaidotas Prahoje, Šv. Tomo bažnyčioje (Šv. Tomo ir Letenskajos gatvelių sankryžoje), po centriniu altoriumi antro lygio rūsyje, Rimvydas ne kartą ten yra lankęsis. "Pirmo lygio rūsys dar prieinamas, o antro lygio rūsį Vltavos vanduo užliejo. Kaip man pasakojo Prahos vyskupas, jis neprieinamas jau 150 metų, - pasakojo genealogas. - Plokštėse yra užrašai, kas ir kur palaidota. Butauto įrašo nėra, tačiau centrinio altoriaus kairėje yra didelė raudono marmuro plokštė. Bažnyčios administratorius man tvirtino, kad jau du šimtus metų iš lūpų į lūpas eina pasakojimas, kad kaip tik po šia plokšte yra įėjimas į antruosius rūsius, kuriuose palaidoti keli kunigaikščiai, tarp jų ir Butautas. Tokių patvirtinimų galima rasti ir lenkų, vokiečių bei rusų archyvuose. Kažkodėl nuo Pirmojo pasaulinio karo metų ši plokštė visad būdavo uždengta kilimais. Paprašiau, kad nors kilimą nuimtų, jei negalima patekti į rūsį. Dabar ten pastatė klaupčiuką, kad būtų galima pasimelsti."

Genealogas "išdetektyvino", kad H.Butautas buvo susitikęs su garsiu Renesanso humanizmo poetu Francesco Petrarca. Spėjama, kad ir jis pats rašė eiles. "Dar lankydamasis Prahoje sužinojau, kad H.Butautas turėjo draugę - kunigaikštytę Blanką", - susidomėjęs savo giminės istorija kalbėjo Rimvydas.

Herbui - daugiau kaip 600 metų

Trečias garsus Butautas yra Butautas Montigailaitis. Jis 1401 metais su kitais barojais pasirašė žinomą Lietuvos ir Lenkijos taikos (Vilniaus-Radomo) sutartį. Spėjama, kad jo krikšto vardas buvo Stanislovas. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad bajoras Stanislovas Butautas Horodlėje 1413 metais pasirašė Horodlės sutartį ir priėmė "Grifo" herbą. Nuo to laiko Butautai šį herbą ir laiko savo giminės simboliu (80 proc. Butautų). Šį Butautą, gyvenusį Trakų vaivadijoje, pasak Rimvydo, jau galima sieti su dabartiniais Butautais.

Giminės herbų niekada ant pasų nepiešdavo, tik valstybės herbus. Tačiau Butautai, turėję savo asmeninius metalinius herbus, metalinius žiedus, juos naudojo kaip antspaudus. Šie herbiniai žymenys buvo įvalstybinti, jais tvirtindavo nekilnojamojo turto sutartis, jais naudodavosi teismuose. Rimvydui nepavyko rasti išlikusių savo giminės herbų.

Kažkokį Butautą Rimvydas aptiko 1352 metų Rygos skolų knygoje, bet daugiau apie jį - jokių žinių.

Bendrapavardžiai - tolimi giminės

Kai išgirstame, kad kito žmogaus pavardė tokia pati kaip ir mūsų, pasiaiškiname, ar tėvai ne pusbroliai. Jei ne, nusprendžiame, kad ir ne giminės esame, esą daug Lietuvoje tokių pačių pavardžių. Rimvydas, suskaičiavęs apie dešimt Lietuvoje esančių Butautų lizdų, sako, kad visi jie kilę iš kadaise žinomo Stanislovo Butauto, pasirašiusio Vilniaus-Radomo sutartį, bei jo sūnų šeimų. Tad sutikę savo bendrapavardį neskubėkime užbraukti, jog ne giminės esame. Galimas daiktas, kad genealogijos medis kažkuriame amžiuje ir suvestų į vieną šeimą.

Ankstyviausias Butautų lizdas, pasak Rimvydo, atsirado Kantūnų-Padubysio apylinkėje, Raseinių apskrityje. "Ten Butautai minimi nuo 1595 metų. Vėliau jie išsikraustė į Ukmergės apskritį, dar vėliau - į Vilnių. Šiuo metu Vilniuje jų yra septyni kapeliai. Kadangi to Butautų lizdo palikuonių nėra išlikusių, kapelius prižiūriu vienas, - pasakojo genealogas. - Antras garsus Butautų lizdas - Luokės (Kelmės valsčiuje). Tai Pašatrijos, Pavandenių, Kražių, Tytuvėnų kaimuose nuo 1795 metų gyvenę Butautai. Įdomus faktas, kad kadaise Šatrijos kalnas priklausė šiems Butautams. Maironio ir prezidento Smetonos iniciatyva kalnas iš Butautų buvo nupirktas. Ir labai gerai padarė, kad suvalstybino."

Labai didelis Butautų lizdas gyveno ir Kelmės valsčiuje, Lioliuose. Iš Kuprės viensėdijos išėjo 200 Butautų. Gyveno jie ir Šakalių, Kražių, Liepynų kaimuose. Genealogas aptiko, kad Liepynų kaimą ir Butautus viename apsakyme labai gražiai aprašė Šatrijos Ragana.

Pats Rimvydas priklauso Akmenės-Ventos-Mažeikių Butautų lizdui, kur ši pavardė minima nuo 1780 metų.

Krepšininkai, dailininkė, gubernatorius

"Garsieji Kauno krepšininkai Butautai - Stepas Butautas, jo sūnus Ramūnas, dabartinis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris, priklauso Betygalos-Uturių-Piktupėnų-Šilutės Butautų lizdui, žinomam nuo 1800 metų, - apie genealoginius giminės vingius pasakojo Rimvydas. - Iš garsiosios Butautų-Andreikavičių giminės, kuri Trakų vaivadijoje prasidėjo nuo 1550 metų, o vėliau persikėlė į dabartinės Baltarusijos teritoriją, kilo Europoje žinoma dailininkė Marija Magdalena Andreikavičiūtė-Butautaitė (1852-1933 m.). Jos 12 garsių paveikslų saugoma Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos muziejuose."

Rimvydas trynė rankom iš smagumo po kruopelytę rinkdamas visus faktelius apie Butautus. O faktų būta nemažai, nes Butautai - gana žinomi istorijoje. Pavyzdžiui, jis aptiko duomenų, kad Gardino gubernatorium kadaise buvo Mykolas Andreikavičius-Butautas.

Vienas ankstyviausių rašytojų istorikų - Mykolas Romualdas Butautas, (1816-1860 m.), parašęs dviejų dalių knygą "Kaukazo eskizai".

"Kartą, žiūrėdamas penktąjį Prancūzijos televizijos kanalą, ant podiumo pamačiau modelį lenkaitę Kateriną Butaut", - Rimvydas džiaugiasi kiekviena žinele, leidžiančia plėsti Butautų giminės medį.

Keli garsūs žmonės turėjo Butauto slapyvardį, beje, ir dabar Vilniuje gyvenantis buvęs "Laisvės" ir "Laisvosios Europos" radijo korespondentas Kęstutis Girnius prisistatydavo Butauto slapyvardžiu. O VU profesorius, disidentas, kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę Stasys Žakevičius taip pat turėjo šį slapyvardį.

Kudirka iš Prancūzijos - gentainis

Žinomiausias iš visų Kudirkų - Vincas Kudirka, Lietuvos himno autorius. "Nusikapsčiau net iki vienuoliktos Kudirkų kartos. Tai ateiviai iš Prancūzijos. Prancūziškai rašėsi Cuoderc ir Cuderc, kol lietuviškai tapo Kudirka. Į Lietuvą, bėgdami nuo karų ir maro 1705 m., 1711 m. Cuodercos atsikraustė iš pietinio Provanso regiono. Tai buvo avių ir vynuogių augintojai, gyvenę žaliame kalnų slėnyje prie upės, - pasakojo ir Kudirkų giminės genealogiją išnagrinėjęs R.Butautas-Kudirka. - Palikę savo tėvynę jie apsigyveno Prūsijoje. Pirmasis Lietuvoje gyvenęs Cuoderca, gimęs apie 1630 m., kurio net vardo nežinau, vedė lietuvaitę. Kudirkos daugiausiai išplito Sūduvos krašte (juk Sūduva prie pat buvusios Prūsijos žemių)".

Rimvydas ne kartą lankėsi Prancūzijoje, Provanse, iš kur kilę Kudirkos. "Čia yra net dviejų miestų merai Coudercos. Nustebau, kai vienas šią pavardę turintis prancūzas pasakė, jog žino, kad Lietuvoje buvo toks garsus Kudirka, - pasakojo Rimvydas. - Mane stebina, kad dabar Lietuvoje vengiama užsiminti apie šią prancūzišką mūsų himno autoriaus kilmę".

Vinco Kudirkos tėvas Motiejus ir pašnekovo proprosenelis Juozapas Izajošius buvo broliai (to paties tėvo Petro Kudirkos, bet ne tos pačios mamos). Mūsų himno autorių Rimvydas laiko ne giminaičiu, o gentainiu, kadangi jis geneologijos medyje labai toli. "Ketvirtos ar penktos kartos bendrapavardžius jau derėtų vadinti gentainiais, o ne giminaičiais, - sako jis. - Beje, mano senelis dar mokėjo prancūzų kalbą, o prosenelis ir proprosenelis prancūziškai kalbėjo labai puikiai. V.Kudirka prancūziškai nekalbėjo, bet prancūzišką parašą buvo susigalvojęs. Tą parašą Lenkijos archyvuose atrado literatūros tyrinėtojas Julius Būtėnas, tačiau apie tai labai viešai nebuvo kalbama".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"