TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ginklams žvangant, mūzos netylėjo

2012 05 04 6:00

Ateinantį pirmadienį minėdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną prisiminkime, kad lietuviai, kaip reta priespaudą kentusi tauta, per visas okupacijas sugebėjo išsaugoti laisvą žodį. Šį kartą pakalbėkime apie pogrindinę Lietuvos partizanų spaudą.

Pradėkime nuo trumpos priešistorės. 1940 metų birželį sovietams okupavus Lietuvą, iki tų pačių metų rugsėjo buvo sunaikinta praktiškai visa lietuviška nepriklausoma spauda ir jos tradicijos. 1938 metais krašte buvo leidžiami 139 laikraščiai ir žurnalai, o 1941-ųjų pavasarį jų liko vos 34, o ir tie patys buvo užtempti ant sovietinės ideologijos kurpalio ir griežtai kontroliuojami ideologinės cenzūros, vadinamojo Glavlito.

Po kelių mėnesių Lietuvą užėmus hitlerininkams, apie legalią ir laisvą lietuvišką spaudą, suprantama, taip pat negalėjo būti nė kalbos. Kita vertus, pirmieji pogrindiniai leidiniai ėmė rastis būtent nacių okupacijos metais. Bene ryškiausią vaidmenį čia suvaidino Kazio Veverskio ir jo bendražygių įkurta Lietuvos laisvės armija (LLA), viename Vilniaus Gedimino prospekte esančio namo rūsyje turinti pogrindinę spaustuvę, kurioje 1943 metų pabaigoje buvo pradėtas leisti organizacijos informacinis biuletenis "Karinės ir politinės žinios". Tačiau 1944-aisiais prie Lietuvos vėl priartėjus Raudonajai armijai, iš nelegalios spaudos įdirbio beveik nieko nebeliko, mat didelė dalis pogrindžio spaustuvių ir leidėjų pateko į gestapo rankas. Taigi antrosios sovietinės okupacijos akivaizdoje viską teko pradėti iš naujo.

Žodis - ir draugams, ir priešams

Per Lietuvą persiritus frontui ryškiausiu partizaninės spaudos kūrimosi židiniu tapo Žemaitija. Tam būta dviejų priežasčių. Pirma, Raudonoji armija į šį regioną įžengė palyginti vėlai. Antra, kaip tik Žemaitijoje ir veikė gerą organizacinę struktūrą ir nemenką pogrindžio leidybos patirtį turinti LLA. Taigi jau 1944 metais čia pasirodė leidinys "Karinės ir politinės žinios". Šis netoli Veliuonos esančiame Kalvių kaime įsikūrusioje pogrindinėje spaustuvėje dienos šviesą išvydęs laikraštis buvo skirtas ne plačiajai visuomenei, greičiau vidiniam naudojimui, tad jį galima laikyti nebent tikrosios partizanų spaudos pirmtaku. Beje, nelegalios spaudos platinimas "Karinių ir politinių žinių" organizatoriui ir leidėjui K.Veverskiui kainavo gyvybę - 1944 metų gruodžio 28 dieną, gabendamas laikraščių siuntą, jis buvo nušautas prie senojo Raudondvario tilto enkavėdistų surengtoje pasaloje. Po vieno iš LLA vadų žūties "Karinių ir politinių žinių" leidyba nutrūko.

Tą patį mėnesį vietoj pirmojo Žemaitijos pogrindžio leidinio pasirodė pirmasis laikraštis "Karžygys". Šio leidinio tikslai buvo kur kas platesni nei jo pirmtako - juo siekta ne tik ugdyti partizanų drąsą ar perduoti konspiracijos tradicijas, bet ir kelti kovotojų tautinį bei dvasinį sąmoningumą, informuoti juos apie politikos aktualijas. Labai greitai laikraštėlio leidėjai suprato, kad jo rašiniai gali būti svarbūs ne tik laisvės kovotojams, bet ir tiesiogiai ginkluotame pogrindyje nedalyvaujantiems žmonėms. Tad nuo trečiojo numerio iš "Karžygio" tapęs "Laisvės karžygiu" laikraštis 1945 metų kovo mėnesį kreipėsi į plačiąją visuomenę tokiais žodžiais: "Dabar pats patogiausias laikas - būti knygnešiu, tautos žadintoju, kovotoju už jos laisvę. (...) Sakote, dabar nėra prasmės, tik beprasmis pasiaukojimas (...), reikia palaukti momento. Taip, bet vilties laimėti knygnešių laikais negi buvo daugiau. (...) Galbūt dabartinių knygnešių kelias pavojingesnis, bet kartu jis kilnesnis." Tokiomis aliuzijomis į carinės priespaudos ir spaudos draudimo laikus visi, kas gali, buvo raginami remti partizanų spaudą ir pagal išgales prisidėti prie jos platinimo.

Tais pačiais 1944 metais LLA ir Kęstučio organizacijų narių pastangomis pirmasis partizanų leidinys pasirodė ir Aukštaitijoje. Vadinosi jis "Laisvės kelias" ir ėjo du kartus per mėnesį. O 1945-aisiais ginkluoto pogrindžio spauda jau buvo leidžiama visoje Lietuvoje. Iš knygoje "Lietuvos partizanai 1944-1953 m." pateiktos lentelės matyti, kad per visą rezistencijos laikotarpį buvo išleisti 39 periodiniai ir 15 neperiodinių leidinių. Ir čia minimi tik tie, kuriems buvo lemta pasiekti mūsų laikus! Vieniems leidiniams keičiant kitus, pati leidyba nenutrūko iki pat 1957 metų, taigi partizanų laikraščiai pasirodydavo jau pasibaigus aktyviems ginkluotos kovos veiksmams. Tai liudija, kad tiesos žodis buvo stipresnis už granatų sprogimus ar automatų papliūpas.

Tai, kad žodžiu galima pasiekti ne mažiau, o kartais net daugiau nei ginklu, Lietuvos partizanų vadovai gerai suprato jau pačioje ginkluotos kovos pradžioje. 1945 metais Dzūkų rinktinės Kęstučio grupės mėnesinis laikraštėlis "Už tėvų žemę" straipsnyje "Mūsų spauda" rašė: "Kovoje prieš bolševizmą vienas tikriausių ginklų yra partizanų spauda. Ir didžiausio rusų siautėjimo laikais mūsų spauda iš rankų į rankas ėjo pasiekdama ir tolimiausius Lietuvos kraštus. (...) Tamsiausiomis mūsų tautai dienomis partizanų spauda surasdavo paguodos žodį raudonojo bestijos engiamam lietuviui. (...) Žinome daug atsitikimų, kad skaitydami partizaninę spaudą daug nuklydusių lietuvių susiprato ir grįžo prie savo tautos, kad kartu su visais lietuviais vargą vargtų, bet, laisvės dienai atėjus, kartu ir džiaugtis galėtų."

Panašių minčių galima rasti ir Pietų Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimuose: "Ypatingą dėmesį skyrėme partizaninei spaudai. Leidome "Laisvės  varpą". Spausdinome įvairaus turinio atsišaukimus. (...) Temos buvo aktualios, faktai neišpūsti, o žinios, kad ir nedžiuginančios, bet teisingos. Dėl to partizanų spauda įgijo visišką gyventojų pasitikėjimą." Iš tiesų pogrindžio spaudos populiarumas buvo milžiniškas, nes ji buvo vienintelis patikimos informacijos šaltinis ir vienintelė alternatyva oficialiems okupacinės valdžios leidiniams, maitinusiems Lietuvos žmones buka propaganda apie sovietinio gyvenimo rojų ir šlovinusiems "didžiausią visų laikų ir tautų vadą" Josifą Staliną."

Reikėtų pabrėžti, kad partizanų leidiniai buvo skirti ne tik patriotiškai nusiteikusiems lietuviams, bet ir okupantų talkininkams ir net priešams. Štai 1947-1950 metais Dainavos apygardos štabas leido laikraštį rusų kalba "Svobodnoje slovo" ("Laisvas žodis"), skirtą Lietuvoje tarnaujantiems rusų kareiviams. Kitaip nei įprasti leidiniai, "Svobodnoje slovo" buvo ne perduodami iš rankų į rankas, o iškabinami ant stulpų ir medžių miestų ir miestelių gatvėse bei aikštėse ar kitose viešose vietose, kuriose galėdavo pasirodyti sovietų kareiviai ar karininkai. Šiame laikraštyje buvo atskleidžiamas visas komunistinės propagandos absurdiškumas, aiškinami partizanų kovos ir visos pavergtos lietuvių tautos tikslai ir siekiai. Sunku pasakyti, kokį poveikį "Svobodnoje slovo" rašiniai turėjo priešo kariams, visą gyvenimą girdėjusiems tik tai, ką bruko stalininė spauda ar aiškino komisarai bei "politrukai". Galima tik spėlioti, ar bent vienas iš šių kareivių suprato, kad kovoja ne prieš SSRS teritorijoje veikiančius "banditus" ar užsilikusius "fašistus", o prieš okupuotos valstybės žmonių valios reiškėjus.

Vietoj dažų - batų tepalas

Plačiau apie partizanų spaudos tematiką, jos rašinių autorius, žymesnius leidėjus ir platintojus pakalbėsime kiek vėliau. O kol kas pamėginkime įsivaizduoti, ką reiškė leisti kad ir menkiausią laikraštėlį gilaus pogrindžio, nuožmios ginkluotos kovos ir žiauriausio teroro sąlygomis. Geriausiai apie visus sunkumus ir netektis gali papasakoti tie, kurie užsiėmė šiuo rizikingu darbu. Tad suteikime žodį Dainavos apygardos štabo Spaudos ir informacijos skyriaus viršininkui Lionginui Baliukevičiui-Dzūkui: "Sugedus radijo aparatui ar norint gauti bent kilogramą popieriaus, reikia dar pagalvoti, kaip visa tai sutvarkyti. Trūksta mažiausio dalykėlio, ir darbas stovi. Štai kad ir dabar: neturim bunkerio, o jį įrengti tokį, kad tiktų mūsų darbui, yra sunku. Bet kad tai suktųsi tik apie bunkerio įrengimą! Nėra žmonių, nėra inteligentų, o ir tie patys, kurie likę, palengva retėja. Naujų surasti žuvusių vieton sunku. Mūsų apygardoje žuvusių jau apie 1000." Tai eilutės iš L.Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio. Dar viename jo puslapyje skaitome: "Vasario 16-osios proga žadėjom bent 4 lapų "Laisvės varpą" išleisti, bet, atrodo, išleisim tik vieno lapo, nes nėra popieriaus. Kaip užkerėta: turim tušo, matricų - neturim popieriaus, turim popieriaus - neturim tušo ar matricų."

Kaip matome, "Laisvės varpas" buvo spausdinamas tipografiniu būdu. Tačiau tokias galimybes turėjo toli gražu ne kiekvienas partizanų štabas. Apskritai pirmosios spaustuvės miškuose ir bunkeriuose atsirado tik po 1950 metų Kęstučio ir Prisikėlimo apygardose. Iki tol partizanams teko verstis su kur kas primityvesnėmis priemonėmis - rotatoriumi ar šapirografu, kuriais pavykdavo atspausdinti po kelis tūkstančius leidinio egzempliorių. Gauti tokią įrangą totalitarinėje valstybėje, kurioje suskaičiuotas kiekvienas dauginimo aparatas, buvo labai sunku, tad rotatorius partizanai gamindavosi patys.

Vietoj spaustuvės dažų neretai buvo naudojamas batų tepalas, bet ir to būdavo ne visada. Štai ką 1949 metais Prisikėlimo apygardos vadui Leonardui Grigoniui rašė Maironio rinktinės vadas Povilas Morkūnas: "Atrodo, kad su jais (spaudos dažais) ateityje bus striuka. Kiek teiravomės iš savo šaltinių, neįmanoma daugiau gauti. Spaustuvių darbininkams pranešta, kad jei pas kurį rastų nors nuo batų tepalo dėžutę spaudos tepalo, tam gresia 25 metai. MVD tepalą smarkiai kontroliuoja."

Iš tiesų valstybinių spaustuvių darbuotojus saugumiečiai stebėjo itin akylai. Jau minėtoje knygoje "Lietuvos partizanai 1944-1953 m." nurodoma, kad vien nuo 1946 iki 1951 metų už pogrindinės spaudos rėmimą MGB suėmė 29 leidyklų ir spaustuvių darbuotojus. Daugybė žmonių buvo nuteisti nuo penkerių iki dešimties metų kalėjimo už tai, kad parūpindavo laisvės kovotojams popieriaus ar rašomąją mašinėlę.

Beje, rašomosios mašinėlės, neturint kitokios spausdinimo technikos, dažnai būdavo vienintelė spaudos gamybos priemonė. Partizanai tiesiog perrašinėdavo vieną egzempliorių po kito. Kol iš mašinėlės juostelės likdavo vienos skylės, taip pavykdavo perrašyti apie šimtą leidinio egzempliorių.

Tačiau dažnai būdavo taip, kad per didžiausius vargus įsigijus spausdinimo techniką ir medžiagas, jos atsidurdavo priešo rankose ir viską vėl tekdavo pradėti iš naujo. Iš KGB dokumentų matyti, kad per 1944-1952 metais vykdytas vadinamąsias karines-čekistines operacijas į priešo rankas pateko 577 rašomosios mašinėlės ir spaudos dauginimo aparatai, o nuo 1952 iki 1953 metų - 57 dauginimo aparatai ir 2 savos gamybos spausdinimo staklės, 3 rotatoriai, 2 šapirografai ir 50 rašomųjų mašinėlių. Be to, 1952 metais čekistams pavyko aptikti ir sunaikinti laikraščių "Aukštaičių kova", "Prisikėlimo ugnis", "Partizanas" ir "Laisvės kova" spaustuves. Visos jos buvo įsikūrusios apygardų ar sričių štabuose. Galima tik įsivaizduoti, kiek laisvą žodį skelbiančių leidinių dėl to neišvydo dienos šviesos.

Nors ir patirdama didžiulių nuostolių, partizanų spauda ir toliau ėjo. Dėl konspiracijos laikraščio medžiaga dažnai būdavo surenkama ir redaguojama vienoje vietoje, o spausdinama - kitoje. Spaustuvės ir redakcijos būdavo įkurdinamos ne tik specialiai tam skirtuose bunkeriuose, bet ir tiesiog miške. Taigi čekistams sunaikinus vieną slėptuvę, laikraščio leidyba galėjo būti atkurta kitoje vietoje.

Tačiau perengti ir išspausdinti laikraštį buvo tik pusė darbo. Reikėjo, kad partizanų spaudos skelbiamas laisvas žodis pasiektų kuo daugiau skaitytojų. Čia savo vaidmenį atlikdavo ne tik patys partizanai, bet ir legaliai gyvenantys jų rėmėjai. Šis darbas buvo ne mažiau, o gal netgi ir labiau pavojingas nei carinės imperijos knygnešių laikais. Kaip straipsnyje "Partizanų spauda 1944-1953 m." teigia istorikas Ričardas Čekutis, iki 1949-ųjų balandžio, kai Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos sprendimu buvo išformuotas Organizacinis sektorius (OS), ryšininkai po keletą laikraščio egzempliorių nugabendavo valsčių, seniūnijų, apylinkių OS nariams, kurie juos išplatindavo tarp gyventojų. Taip pat spaudą platindavo ir pas gyventojus užeinantys partizanai. Pogrindžio vadovybė net buvo išleidusi specialius nurodymus, įpareigojančius laisvės kovotojus ne tik patiems platinti partizanų spaudą, bet ir perskaityti bei paaiškinti žmonėms sudėtingesnių straipsnių esmę, nes "(...) aklai, neorganizuotai spaudą į žmones paleisti netinka. Tai būtų ne platinimas, o numetimas".

Platinimo darbą dažniausiai atlikdavo jaunimas - gimnazistai, studentai. Daugelis jų už tai buvo nuteisti ir kalėjo sovietiniuose lageriuose. Istorikės Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės duomenimis, vien 1947 metais už antisovietinės spaudos platinimą ir leidimą MGB visoje Lietuvoje suėmė 640 žmonių.

Laisvos Lietuvos vizija

Kaip jau minėjome, partizanų leidiniai Lietuvos pokario žmonėms buvo vienintelis tikros informacijos šaltinis ir moralinė atgaiva. Alternatyvų jai nebuvo. Jaunesnės kartos skaitytojai turbūt nė nežino, kad laikyti namuose radijo imtuvą valdžia griežčiausiai draudė, už tai grėsė rimtos bausmės. Vietoj radijo miestuose ir kaimuose buvo įrengiami vadinamieji radijo taškai - laidinis radijas, nuo ryto iki vakaro transliuojantis giedamus ditirambus sovietinei santvarkai. Ne kitokio turinio buvo ir oficialūs sovietiniai laikraščiai, kuriuos valdžia verste versdavo prenumeruoti, tad nieko keista, kad jų puslapiai dažniausiai surasdavo sau tinkamiausią vietą - ant vinies namelyje su širdele. Taigi pogrindžio leidinius žmonės graibstyte graibstė, jie keliavo iš rankų į rankas, nors vien už tokių leidinių laikymą grėsė ilgi metai Sibiro lageriuose.

Partizanų spaudos tematika buvo labai įvairi - nuo apmąstymų apie ginkluotos rezistencijos prasmę ir tikslus, būsimos laisvos Lietuvos vizijų iki kasdienių aktualijų, pranešimų apie pasaulio įvykius, lietuvio širdžiai brangioms šventėms skirtų rašinių ir net anekdotų.

Iš to metų aktualijų, aktyviai nušviečiamų pogrindžio spaudoje, paminėtinos dvi: sovietiniai "rinkimai" ir prievartinis "kolchozų" steigimas. "Rinkimus" partizanai primygtinai ragino boikotuoti, taip parodant moralinį pasipriešinimą okupantui. "Boikotas būtinas todėl, kad: lietuvių tauta laisva valia nesutiko ir nesutiks būti Sovietų Sąjungos dalimi. Lietuvos įsijungimas į Sovietų Sąjungą teisiškai nei vienos valstybės nėra pripažintas, todėl bolševikinė valdžia yra okupacinė", "Laisvės varpe" rašė šio leidinio redaktorius Pietų Lietuvos partizanų srities vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis.

Po 1948 metų, prasidėjus masinei prievartinei kolektyvizacijai, ji tapo bene aktualiausia tema to meto partizanų spaudoje. Štai ką apie "kolchozų" steigimą pirmajame 1949 metų numeryje rašė laikraštis "Prisikėlimo ugnis": "Dabartiniu metu Lietuvoje varoma stipri ūkio kolektyvinimo akcija. Mūsų vaišingi, darbštūs ir prie gimtosios žemės kąsnelio su nepaprasta meile prisirišę ūkininkai verčiami išsižadėti savo rankomis sukurtų sodybų. Jų vieton siūloma, tuščiais pažadais užmaskuota, lazda ir maišelis - Rusijos kolchozninkų kasdieniniai palydovai. Bet kur lietuvis duonos prašyti benueis? Randamės nepasiekiamai toli nuo laisvų ir turtingų šalių. Tad apsigynimo priemonių tenka ieškoti savo tarpe. (...) Lietuvių tautai svarbu laimėti laiką, nes bolševizmo žlugimo valanda nebetoli. Ir, jei pavyks uždelsti masinį ūkių sukolektyvinimą, šalies gerbūvio atstatymas nebus ypatingai sunkus. Priešingu atveju kolchozai karo metu bus apgrobti - atsidursime bado pavojuje.

Nenerkime sau kilpos ant kaklo! Nekeiskime dar sotaus gyvenimo į badą, o savo namų - į elgetos lazdą!"

Vis dėlto mums, sulaukusiems Kovo 11-osios, įdomiausia partizanų spaudos tema - būsimos laisvos Lietuvos vizija. Iš karto reikėtų pabrėžti, kad laisvės kovotojai toli gražu neidealizavo tarpukario Lietuvos tvarkos, o juo labiau - jos politikų ir partijų. Kai kuriuose straipsniuose atsispindi gilus nusivylimas valstybės vadovais, 1940 metais be mūšio atidavusiais savo šalį ir tautą į okupantų nagus: "Nei buvusios vyriausybės, nei kariuomenės vadovybė nepermatė ateities galimumų ir neparuošė tautos pogrindžio veikimui. Mūsų valstybės ir tautos vairuotojai visą laiką guodėsi "tautų sąjungomis", "nepuolimo sutartimis" ir "tarptautiniais tribunolais". O tas jųjų neapdairumas per brangiai mūsų tautai kainavo". Iš publikacijų galima spręsti, kad laisvės kovotojai tiesiog kratėsi bet kokio ryšio su partijomis. "Kas klausia partizanų partijos vardo, tie geriau teklausia žmonių gyvenimo kelio - jo partija vadinasi Lietuva", - galima perskaityti laikraščio "Prie rymančio rūpintojėlio" vedamajame.

Iš daugelio šia tema skelbtų rašinių matyti, kad laisvės kovotojams nebuvo svetimi demokratijos idealai. Tokią nuostatą iliustruoja kad ir šie žodžiai: "Mes nenorime ponų ir mužikų luomo, ir ne už tai kovojame. Gal ateitis parodys tautos skriaudas žuvusios (gal jau amžinai) diktatūros, todėl šiandien mums būtina tapti tais pionieriais, kurie sugebėtų taip išauklėti tautą, kad mūsų šis kruvinas kovos kelias nebūtų veltui. Mes jau matėme ir gerai atsimename, ką davė mūsų tautai diktatorius."

Reikėtų pabrėžti ir tai, kad siedami būsimą Lietuvos išvadavimą su, jų nuomone, neišvengiamai tarp Rytų ir Vakarų kilsiančiu karu, partizanai nepretendavo perimti į savo rankas valstybės vairo: "Jei kalbėti apie Lietuvos valdžią po bolševikmečio, tai jai pasireikšti bus šios galimybės: galimam mūsų okupantui respektuojant lietuvio gyvenimo teisę dėl nepriklausomo tautos gyvenimo apsisprendimo, lietuviškas sąjūdis reikšis ne miške ir ne požemyje, bet viešame tautos gyvenime. Ar tas sąjūdis vadinsis LLKS, parodys to laiko sąlygos. Tik kad aktyviai jame galėtų reikštis LLKS siela - partizanai ir ypač jų vadovybė, tenka rimtai paabejoti. Tuo atveju tautos auka, per LLKS sudėta ant laisvės aukuro, bus naujajam sąjūdžiui jėgos šaltiniu, kurio vardu tauta į nepriklausomą gyvenimą keliaus. Savo misiją Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis baigs, kai Lietuva bus de facto ir de jure laisva. Visi laisvės kovotojai taps demokratinės Lietuvos respublikos piliečiais ir laikysis jos įstatymų. Žinoma, LLKS turėtų reikštis tautos gyvenime, kol liks nors vienas jos narys."

"Tautos tribūnai" nėrė į krūmus

Kas buvo šių ir kitų rašinių autoriai? Deja, daugelio jų vardų taip ir nesužinosime: pogrindžio spaudos straipsniai dažniausiai būdavo nepasirašyti. Jos leidėjams labai trūko intelektinių pajėgų, tad straipsnius, be jų pačių, dažniausiai rašydavo kaimo mokytojai, studentai ar vyresni gimnazistai. Tuo tarpu daugelis Sibiro išvengusių tarpukario intelektualų, deja, nėrė į krūmus. Apie tai laikraštėlis "Malda girioje" 1949 metais neslėpdamas nuoskaudos rašė: "Sakote, sąjūdis daro klaidų, - bepigu neklysti, nieko neveikiant. Pagaliau nieko nuostabaus, kad kovą vedantieji paprasti kaimo berneliai padaro klaidų. Jeigu matote, kad klystame, ateikite ir parodykite, kaip elgtis. Juk jūs tautos mokytojais ar vadovais dėjotės." Tiesa, būta ir išimčių, tarp kurių verta paminėti pogrindinėje spaudoje aktyviai rašiusius poetą Antaną Miškinį ar dramaturgą ir prozininką Vincą Adomėną, už tokią savo misiją "užsidirbusius" po 25 metus lagerių.

Silpstant pajėgoms, žūstant kovotojams, priešui vieną po kito naikinant partizanų štabus ir bunkerius, pamažu nyko ir pogrindžio spauda. Vis dėlto laisvės kovotojų žodžiai aidėjo ilgiau nei jų šūviai. Paskutinis LLKS leidinys labai simbolišku pavadinimu - "Partizanų šūvių aidas", dar 1957 metais 50 egzempliorių tiražu pasirodydavo Žagarės apylinkėse.

Tačiau su partizanų leidiniais lietuviškos pogrindžio spaudos istorija nesibaigė. Po penkiolikos metų jos tradicijas perėmė neginkluoto pasipriešinimo leidiniai, iš kurių svarbiausias - legendinė "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika", apie kurią išsamiai rašėme šių metų kovo 23-iosios numeryje. O dar po 15 metų, atūžus Atgimimo bangai, laisvas žodis pagaliau ištrūko iš pogrindžio. O tuomet jau prabilo visi - ir kovojusieji, ir tylėjusieji. Taip išsipildė niūriais 1945-aisiais "Laisvės karžygio" parašyti žodžiai: "Rytoj, kai tai taps nepavojinga, ir be mūsų bus kam kalbėti patriotines kalbas ir rašyti ilgiausius straipsnius, kvepiančius Tėvynės meile."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"