TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Gruzijos ir Baltijos šalių tūkstantmetis

2014 10 10 6:00
Prof. Niko Javakhishvili gruzinų tautiniais drabužiais. Asmeninio archyvo nuotrauka

Istorikas prof. Niko Javakhishvili, tyrinėjantis Gruzijos ir trijų Baltijos šalių ryšius nuo pat seniausių aptiktų prekybos ženklų, ragina kitąmet paminėti Gruzijos ir Lietuvos diplomatinių santykių 520 metų sukaktį. Mokslininkas šiai datai skirs monografiją apie Gruzijos ir Lietuvos ryšius. Ji papildys neseniai išėjusią studiją apie Gruziją ir Baltijos šalis.

Vilniuje viešėjęs prof. N. Javakhishvili pasakojo, kad nuo vaikystės domėjosi Baltijos šalimis. Tapęs istoriku, tyrinėjo Gruzijos praeitį ir ryšius su kitomis valstybėmis. 2009 metais pirmą kartą apsilankė Rygoje. Mokslininką pakvietė buvęs kolega Gruzijos valstybiniame universitete prof. Konstantinas Korkelia, paskirtas Gruzijos ambasadoriumi Latvijoje. Per vieno mėnesio komandiruotę prof. N. Javakhishvili Latvijos archyvuose, muziejuose, bibliotekose rinko medžiagą savo tyrinėjimams, susipažino su latvių istorikais. Dar viena mokslinė komandiruotė į Rygą buvo 2010 metais. Prieš penkerius metus istorikas Gruzijos ir Baltijos šalių santykių tema pradėjo skaityti paskaitas ir skelbti straipsnius savo šalies bei užsienio mokslo žurnaluose. 2011 metais Gruzijos valstybinis universitetas išleido prof. N. Javakhishvili monografiją "Gruzijos ir Baltijos valstybių santykių istorijos apžvalga". Ji pernai buvo pristatyta ir Lietuvos akademinei visuomenei. Mūsų šalyje mokslininkas pirmą kartą lankėsi prieš dvejus metus ir užmezgė glaudžius ryšius su lietuvių istorikais. Šiemet prof. N. Javakhishvili Vilniaus universiteto Istorijos fakultete skaitė Gruzijos ir Lietuvos santykių kursą.

Gruziniškos monetos prie Baltijos

"Ieškodamas Gruzijos ir Baltijos šalių ryšių ištakų žinojau, kad Švedijoje, Šiaurės Vokietijoje ir Suomijos Karelijoje aptikta unikalių gruziniškų monetų. Visai netoli jūsų! Pradėjau ieškoti muziejuose ir, ačiū Dievui, buvau teisus. Tokių monetų rasta ir Baltijos šalyse", - kalbėjo istorikas.

Trys IX-X amžiaus monetos, rastos Estijoje ir Latvijoje, liudija, kad ir čia driekėsi arabų prekybos keliai. Arabai 400 metų valdė Tbilisį. Ten kaltos monetos arabiškais rašmenimis pažymėtos tuometiniu miesto pavadinimu - Tiflisis. Tačiau Latvijoje taip pat rasta grynai gruziniška karaliaus Dovydo III moneta. Tūkstantmetės Bagrationų dinastijos atstovas valdė šalį X amžiaus antrojoje pusėje (mirė 1001 metais). Vadinasi, ne tik arabų prekybos keliai siejo Gruziją su Baltijos šalimis. Prof. N. Javakhishvili manymu, grynai gruziniška moneta su kryžiumi, be arabiškų užrašų, galėjo patekti prie Baltijos jūros ir per vikingus. Iš viso valstybėse aplink Baltijos jūrą rastos keturios tokios monetos.

Dokumentuotas politinis žingsnis

Jau visai kitokio lygio Gruzijos ir Lietuvos santykiai užfiksuoti Lietuvos metrikoje, kai pas Lietuvos didįjį kunigaikštį Aleksandrą 1495 metais atvyko Gruzijos karaliaus Konstantino II pasiuntinys. Gruzinai ieškojo Europoje paramos, kad galėtų sustabdyti kaimynystėje įsigalėjusios Osmanų imperijos agresiją. Konstantino II pasiuntinys taip pat apsilankė pas Lenkijos karalių Joną Albrechtą ir nugabeno Bagrationų dinastijos atstovo laišką Ispanijos karalienei Izabelei I.

"Gruzijos valdovas kreipėsi paramos į visas Europos krikščioniškas valstybes. Deja, situacija buvo tokia, kad Europos monarchai nelabai tarpusavyje sutarė, kad galėtų susitelkti į koaliciją prieš Osmanų imperiją, nors idėja buvo gera, - kalbėjo tyrinėtojas. - Kita vertus, Gruzijos valdovo pasiuntinio priėmimas reiškė pačios valstybės pripažinimą. Vadinasi, tuo periodu prasidėjo ir Gruzijos diplomatiniai santykiai su Lietuva. Pasiuntinio atvykimas - dokumentuotas politinis žingsnis. Tai žinome iš Lietuvos Metrikos."

Apie klestėjusius prekybos ryšius, ypač XVII amžiuje, liudija Gruzijos teritorijoje rasta gausybė to laikotarpio Lietuvos ir Lenkijos valstybės monetų su Žygimanto Vazos atvaizdu. Iš XVIII amžiaus išlikę ir Gruzijos elito kūrinių, kuriuose rašoma, kas vyko šalyse prie Baltijos jūros, koks gyvenimas virė Vilniuje.

Imperijos gniaužtuose

"XIX amžiaus pradžioje Gruzija atsidūrė Rusijos imperijoje, kad ir kaip gruzinų tauta norėjo nepriklausomybės. Rusijos imperijoje jau buvo ir Lietuva. Pavergtų tautų santykiai dar labiau intensyvėjo, - sakė prof. N. Javakhishvili. - Gruzijoje gyveno nemažai žymių lietuvių veikėjų. Bėgdamas nuo caro valdžios persekiojimų, 1903 metais į Tbilisį atvyko ir lietuvių literatūros klasikas Antanas Vienuolis-Žukauskas. Jis pamilo Gruziją, jos žmones. Rašytojui Gruzija tapo ir įkvėpimo šaltiniu. A. Vienuolio-Žukausko korespondencija iš Tiflisio spausdinta tuo metu Peterburge leistame "Lietuvių laikraštyje". Vėliau rašytojas sukūrė garsiąsias "Kaukazo legendas". Galima sakyti, aprašė Gruzijos istoriją, gruzinų tautos tradicijas ir papročius."

Įdomus faktas, kad Pažaislio vienuolyne Lietuvoje 1907-1908 metais gyveno būsimasis Gruzijos Bažnyčios patriachas Kirionas II (tikrasis vardas - Georgi Sadzaglishvili). Dar XIX amžiuje, po 1931 metų sukilimo numalšinimo, Rusijos valdžia Pažaislyje uždarė kamaldulių vienuolyną ir įkurdino stačiatikius vienuolius. Čia ištremtas Kirionas ėjo Kauno vikaro pareigas ir iš karto ėmė tvarkyti nusiaubtą Pažaislio vienuolyną. Jis išgelbėjo nuo sunaikinimo beveik tūkstantį vertingų dokumentų, retų brėžinių, parašė Pažaislio vienuolynui skirtą mokslinę studiją. Kiriono II archyve Gruzijoje iki šių dienų išsaugoti vertingi duomenys labai padėjo atkuriant Pažaislio architektūrinį ansamblį. Būsimasis Gruzijos katalikosas Lietuvoje užrašinėjo ir lietuvių liaudies dainas. Buvo išmokęs lietuvių kalbos.

"Gruzija priėmė krikščionybę labai anksti, 326 metais, - atkreipė dėmesį istorikas. - 1917 metais gruzinams pavyko atkurti autokefalinę, t. y. savarankišką, Gruzijos Bažnyčią. Pirmuoju atkurtos Bažnyčios patriarchu katalikosu buvo išrinktas Kirionas II."

Nuoširdi draugystė Maskvos universitete studijavusius gruzinus siejo su lietuvių poetu Jurgiu Baltrušaičiu, vėliau tapusiu žymiu diplomatu. Pedagogas, vertėjas, dailininkas, visuomenės veikėjas Vladimiras Japaridze jį prisiminė su didele meile. J. Baltrušaičio draugas buvo ir Titsianas Tabidze, didis gruzinų poetas, 1937 metais sušaudytas NKVD.

Kartu sprendžiamas likimas

XX amžiaus antrąjį dešimtmetį Gruzijoje gyveno keli tūkstančiai lietuvių. 1913 metais Tbilisyje buvo įkurta Lietuvių draugija. Kaip pasakojo prof. N. Javakhishvili, per Pirmąjį pasaulinį karą daugybė lietuvių veikėjų atsidūrė Tbilisyje, Kaukazo centre. Kompozitorius Julius Štarka subūrė lietuvišką chorą ir jam vadovavo iki 1918 metų, o vėliau tapo pirmuoju tarpukario Lietuvos operos choro vadovu. 1917 metais įkurtam Kaukazo lietuvių komitetui, turėjusiam padalinius ir Batumyje, Baku, Grozne, Kislovodske, Piatigorske, Aleksandropolyje, Karse, vadovavo Tbilisio 4-osios berniukų gimnazijos matematikos mokytojas Pranas Dailidė. Jis įkūrė ir lietuvių kalbos būrelį, kad tautiečiai nepamirštų gimtosios kalbos. Lietuvių kalbos būrelį vakarais lankė ir Karso tvirtovės lietuviai kareiviai, vadovaujami karininko Petro Gudelio.

1917 metais Tbilisyje surengtame Kaukazo lietuvių suvažiavime dalyvavo 21 atstovas iš įvairių miestų. Buvo išrinktas prezidiumas ir jo garbės pirmininkas inžinierius Petras Vileišis, vienas Lietuvos tautinio išsivadavimo lyderių. 1918 metų birželį Kaukazo lietuvių komiteto pirmininkas P. Dailidė susitiko su Gruzijos, 1918 metų gegužės 26 dieną paskelbusios nepriklausomybę, užsienio reikalų ministru Evgeni Gegechkori. Šis perdavė oficialius sveikinimus 1918 vasario 16 dieną nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valdžiai. Kartu paprašyta, kad Lietuva palaikytų gruzinų tautą Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 metais.

Grįžęs į Lietuvą, P. Dailidė supažindino su padėtimi Gruzijoje Lietuvos valstybės vadovą Antaną Smetoną. Baigiantis karui, reikėjo neatidėliojant rūpintis lietuvių apskaita, dokumentais, kelionių į Lietuvą organizavimu, todėl 1918 metais įkurta oficiali Lietuvos atstovybė Kaukaze. Jos patarėju 1918-1920 metais dirbo P. Vileišis. Karo pabėgėliams grįžti į tėvynę padėjo Gruzijos valdžia. Iš viso grįžo 10 tūkst. lietuvių.

1921 metų pradžioje, kai Gruziją de jure pripažino tokios įtakingos pasaulio valstybės kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija Vokietija, Lenkija, Austrija, net sovietinė Rusija, Tbilisyje akredituotas įvairių valstybių diplomatinis korpusas oficialiai pasveikino šalies valdžią. Tarp diplomatų buvo ir Lietuvos konsulas P. Dailidė.

Istorikas priminė, kad Gruzijos ir Baltijos valstybių likimas kartu buvo sprendžiamas dar 1920 metų pabaigoje Ženevoje, kai svarstyta, ar priimti nepriklausomybę paskelbusias valstybes į Tautų Lygą. Už Gruziją balsavo 10, prieš - 12 valstybių. Baltijos valstybės gavo tik penkis balsus. Vis dėlto jos 1921 metų rudenį buvo priimtos. Deja, į Gruziją jau tų metų pavasarį įžengė okupacinė sovietų armija.

Išsaugant orumą ir vertybes

Per Antrąjį pasaulinį karą gruzinų, paimtų į vokiečių ar sovietų kariuomenę, atsidūrė ir Baltijos šalyse. Prof. N. Javakhishvili citavo žymaus gruzinų emigranto JAV Givi Gabliani, buvusio karo gydytojo sovietų armijos 55-ojoje divizijoje, dislokuotoje Baltijos šalyse nuo 1940 metų iki 1941-ųjų rudens, prisiminimus: "Mus išsiuntė traukiniu į Pabaltijį, kurį Sovietų Sąjunga okupavo 1940 metų birželį, kaip tada sakė rusai, "išvadavo" iš kapitalizmo. (...) Kai įžengėme į Lietuvą, įspūdis buvo neįtikėtinas. Mes, jau gimę Sovietų Sąjungoje, matėme gražią, geranorišką ir labai simpatingą šalį, kurios parduotuvėse buvo gausu įvairių prekių, jokio deficito. Mums tai atrodė neįtikėtina. Niekur Sovietų Sąjungoje taip nebuvo. Raudonosios armijos karininkai atakavo parduotuves, prisipirkdami daugybę įvairių daiktų, o lietuviai pardavėjai nustebę žiūrėjo, kodėl tie žmonės perka po kelis laikrodžius ar kitas prekes. O aš galvojau: gaila tų lietuvių, kur jie leis sovietinius pinigus. (...) Gerą įspūdį paliko ir lietuvių išvaizda. Jie gerai rengėsi, valgė ir atrodė gražesni, laimingesni nei patys okupantai. Šie buvo piktybiniai."

Karo gydytojui buvo pavesta ištirti žemės ūkio produkciją, ar ji tinkama maitinti kareivius. Anot G. Gabliani, Lietuvos žemės ūkis buvo labai stiprus, pieno ar mėsos produktai - aukščiausios kokybės. "Klausiau savęs, - rašė jis prisiminimuose, - kodėl Sovietų Sąjunga įsiveržė į šią nuostabią šalį, kodėl neleido šiai nuostabiai tautai gyventi, kaip ji nori. (...) Gaila, kad trys gražios Baltijos respublikos tapo tirono agresijos aukomis."

Kai sovietų okupuotose šalyse prasidėjo represijos, Sibiro lageriuose atsidūrė ir gruzinų, ir Baltijos šalių disidentai. Istorikas prisiminė žymią gruzinų disidentę Lizą Kavtaradze, sovietų gulage kalėjusią net 28 metus. Dabar išleistuose atsiminimuose ji rašo: "Išprievartauta moteris yra psichologiškai sugniuždyta ir gali naikinti save arba - dar blogiau - tapti kekše. Toks ir tautos likimas: jei ji priešinasi, išsaugo savo vertybes, jei nesipriešina, tampa gyvu lavonu. Vergystė - tokia psichologinė būsena, kai ne tik paklūstama jėgai, bet ir susitaikoma su savo bejėgiškumu. Todėl vergas nevertas pagarbos, nes jis paklūsta likimui."

Kaip reikia priešintis, gulage pavyzdį rodė, anot gruzinų disidentės, savo orumą išsaugoję politiniai kaliniai iš Baltijos šalių. Gruzinų literatūros klasikas Cabua Amiredzibi, išgarsėjęs romanu „Data Tutašchija“, kalėjo gulage 16 metų. Savo atsiminimuose jis rašė, kad draugavo su daugeliu kalinių iš Baltijos šalių. Jie išsiskyrė savo vidine jėga. Ypač nuoširdi draugystė gruzinų rašytoją siejo su lietuviais.

Solidarumo tiltai

Oficialiais duomenimis, 1959 metais Gruzijoje gyveno 513, 1970 metais - 822, 1979 metais - 603, 1989 metais - 977 lietuviai. Kaip pasakojo prof. N. Javakhishvili, rašytojas A. Vienuolis-Žukauskas vėl atvyko į Gruziją 1946 metais, praėjus beveik pusei amžiaus, ir gyveno ten trejus metus. Bendravo su žymiais to meto Gruzijos rašytojais: Georgiu Leonidze, Konstantine Gamsakhurdia, Galaktionu Tabidze. Lietuviui kolegai rašytojas Alexanderis Gomiashvili yra pasakęs, kad jo dėka gruzinai myli Lietuvą, ir būtų gerai, kad kiekviena tauta turėtų tokių žmonių, tiesiančių tiltus.

"Sovietų Sąjungoje ne savo valia atsidūrė ir Gruzija, ir Lietuva, ir daug kitų respublikų. Tarp mūsų buvo vidinis solidarumas. Galėčiau pateikti gausybę faktų - ir sporto, ir mokslo, ir kultūros srityse, - kalbėjo istorikas. - Gruzijoje visada vyko slaptas nacionalinis judėjimas, tačiau XX amžiaus devintame dešimtmetyje jis tapo tokio masto kaip Lietuvoje Sąjūdis. Tada užsimezgė labai geras bendradarbiavimas. Mūsų nepriklausomybės judėjimo veikėjai sakė, kad turime sekti lietuvių pavyzdžiu, nes jie tokie principingi, ryžtingai kovoja už laisvę ir išlaiko ramybę. Labai svarbu, kad judėjimas buvo taikus."

Prof. N. Javakhishvili, tada dar studentas, ir pats dalyvavo nepriklausomybės mitinguose. Pažinojo tuos lietuvius, kurie ten buvo, kalbėjo, ir visi jiems plojo. Susirinkdavo apie 50 tūkst. žmonių minios, ir buvo labai svarbus lietuvių, Baltijos šalių palaikymas. Gruzinai palaikė Baltijos šalis. Mitinguose Gruzijoje dažnai plevėsuodavo Lietuvos vėliavos, o Lietuvoje - Gruzijos.

"Kai Lietuva 1990 metais paskelbė nepriklausomybę ir Sovietų Sąjunga griebėsi ekonominės blokados, jums iškilo problemų. Gruzijos profesinės sąjungos ir Raudonasis Kryžius surinko 20 tonų maisto produktų bei medikamentų ir trimis lėktuvais atskraidino pagalbą iš Tbilisio. Pas mus valdžioje dar komunistai sėdėjo. Viską padarė gruzinų tauta, - pabrėžė istorikas. - Valdžia negalėjo tam pasipriešinti."

Pasak prof. N. Javakhishvili, dabar Tbilisyje gyvena žmogus, dažnai lankęsis nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, - Shalva Tsiklauri, pirmojo demokratiškai išrinkto Gruzijos prezidento Zviado Gamsachurdios atstovas, bendravęs su Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininku Vytautu Landsbergiu, Algirdu Endriukaičiu, Algirdu Katkumi, Alfonsu Vaišnoru, Rimgaudu Eilunavičiumi, Albinu Visockiu, Vytautu Eidukaičiu ir kitais veikėjais.

Kas vyko 1991 metų sausį Vilniuje, išsamiai aprašė Shalva Tserateli. Jis čia buvo ir norėjo ginklu padėti kovoje už laisvę, tačiau lietuviai jautė pareigą apsaugoti savo svečius ir ginklo nedavė. Sh. Tserateli, be kita ko, pasakojo, kad Dali Gogešvili-Juodišienės bute Vilniuje gruzinai pasiuvo didelę Gruzijos vėliavą ir su ja ėjo į mitingus, dainavo "Suliko". Dalyvavo ir Sausio 13-osios didvyrių, žuvusių už laisvę, laidotuvėse.

"Kai einu Gedimino prospektu Vilniuje ar Laisvės alėja Kaune, man patinka žiūrėti į gražų Lietuvos jaunimą ir mano akys ilsisi, - sakė prof. N. Javakhishvili. - Lietuva - turtinga šalis. Jos turtinga istorija, tačiau didžiausias turtas yra pati tauta ir jos jaunimas. Lietuvos ateitis."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"