TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Gydė ne tik medikai, bet ir barzdaskučiai

2011 09 05 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Viduramžiais valdovus puolė tos pačios ligos, kaip ir paprastus žmones. Pasak istorikės Raimondos Ragauskienės, kai profesionalių medikų nebuvo, jie tenkindavosi žiniuonių ir barzdaskučių bei pirtininkų paslaugomis.

Profesorė, humanitarinių mokslų daktarė R.Ragauskienė, kompetentinga XVI amžiaus specialistė, sukaupusi daug istorinių žinių apie valdovų bei didikų kasdienės gyvensenos aspektus. Ji teigia,

kad Lietuvoje viduramžiais medicina lygiavosi į žemiausią Europos lygį. Juk 1579 metais įsteigtas Vilniaus universitetas turėjo tik du fakultetus - teologijos ir filosofijos. Medicinos atsirado tik XVIII amžiaus pabaigoje. Iki tol niekas Lietuvoje nerengė profesionalių gydytojų. "Tiesa, vienas kitas didikas, išvykęs studijuoti į užsienį, lankė ir medicinos paskaitas. Pavyzdžiui, Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis daugiau kaip metus klausėsi medicinos paskaitų. Nors jis pats buvo labai ligotas, užsienyje įgytos žinios padėjo jam išgyventi gana ilgą ir gražų gyvenimą, - pasakojo R.Ragauskienė. - Savo laiškuose dažnai skųsdavosi, kad jau netoli mirties, kad ranka dreba, o už jį rašo raštininkas, bet po kiek laiko vėl atsigaudavo." Veterinarijos žinių buvo gavęs ir kitas mūsų didikas - Kristupas Dorohostaiskis, garsiosios "Hipikos" - pirmojo žirgininkystės vadovėlio - autorius.

"Ligos nepaisė jokių luomų. Skirtumas tik toks, kad turtingiesiems buvo labiau prieinama brangi medicinos pagalba. Tačiau ne visada ji išeidavo į naudą, nes dažnu atveju medicina besiverčiantys asmenys siekdavo kuo daugiau paimti pinigų iš ligonio", - pasakojo istorikė, primindama iš XVI amžiaus pradžios išlikusį šmaikštų pasakojimą apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Aleksandrą. Medžiodamas Gardino giriose jis sutiko seną sveikai atrodantį medžioklį, kuriam, kaip manoma, buvo daugiau kaip šimtas metų. Kunigaikštis jo paklausė, ar šis kada nors sirgęs. Medžioklis atsakė: "Niekada, šviesusis valdove, nelankė manęs liga, nes naudos neturėjo."

Kiek valdovai ar didikai savo dvaruose išlaikė mediciną išmanančių žmonių, priklausė nuo jų sveikatos. Kuris labiau sirgo, tas ir daugiau tokių turėjo.

Žolininkių šaukėsi ir valdovai

Pasak mokslininkės, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) XVI amžiuje ir anksčiau medicinos paslaugas teikė keturių krypčių su medicina susiję asmenys. Plačiausiai paplitę buvo savamoksliai žolininkai, dar vadinami burtininkais, raganomis. Kaimo žmonėms tik jie ir tebuvo prieinami. "Tačiau tokių paslaugų prašydavo ir valdovai. Pavyzdžiui, kai Barbora Radvilaitė sirgo ir jai niekas nebepadėjo, Žygimantas Augustas pasikvietė septynias, paskui aštuonias žiniuones iš Lietuvos - rusėnes, žydes. Deja, ir jų pastangos buvo neveiksmingos", - pasakojo R.Ragauskienė.

Sveikata netryško ir Vladislovas Vaza. Jis irgi labai dažnai prašydavo žiniuonių pagalbos. "Suskaičiuota, kad joms jis išleido tiek pinigų, jog už juos būtų galima nupirkti vieną dvarą", - teigė istorikė.

Pirtimis lenkėme Europą

Šiek tiek aukštesnes medicinos paslaugas teikusių žmonių kategorija buvo pirtininkai ir barzdaskučiai. Jie taip pat neturėjo medicininio išsilavinimo, bet jau buvo labiau susipažinę su asmens higiena. Jų net valdovai turėdavo po kelis. Įperkami būdavo ir žemesniems luomams. "Kai Jogaila ruošėsi vykti į Krokuvą pas savo sužadėtinę Jadvygą, ši pirmiausia atsiuntė pasiuntinį Zavišą iš Olešnicos. Jogaila jam pasiūlė kartu nueiti į pirtį, nes suprato, kad karalienė nori įsitikinti, ar jis nėra, kaip kalbėta Krokuvos dvare, pusiau meška, pusiau žmogus, apaugęs plaukais, - pasakojo R.Ragauskienė. - Kaip lenkų kronikose rašo Janas Dlugošas, pirtis buvo pasiūlyta tam, kad būtų galima geriau apžiūrėti visas valdovo kūno dalis." Pasak istorikės, pirtys LDK buvo populiarios, pirčių kultūra mes išsiskyrėme, pas mus jos buvo labiau mėgstamos nei kitur. Ir mūsų valdovai pirtininkų turėdavo daugiau.

Ypač maudynes mėgo Jogailaičiai. Tad jie gal net, galima sakyti, buvo švaresni už kitus Europos valdovus. Tarkim, Žygimantas Augustas vykdamas į kelionę šalia bagažo liepdavo paimti kubilą. Mėgo maudynes ir Barbora Radvilaitė. Šie valdovai išlaikė nemažai pirtininkų ir barzdaskučių. Žygimantas Augustas laiškuose Barboros broliui Mikalojui Radvilai Rudajam yra rašęs, kad nori karalienei uždrausti per dažnai (kelis kartus per dieną) maudytis, nes ją tai labai nusilpnina ir kenkia jos sveikatai.

Tik, pasak istorikės, nereikia manyti, kad barzdaskučiai skusdavo plikai. Rytietiška mada - barzdos - buvo populiarios, tačiau barzda barzdai nelygi. Ją reikia prižiūrėti. "Tarkim, Žygimanto Augusto barzda buvo išpuoselėta, sutvarkyta, - teigė pašnekovė. - Tiesa, XVII amžiaus pabaigoje - XVIII amžiaus pradžioje, plintant sarmatiškajai kultūrai, vyrai pamėgo galvas skusti plikai. Ant plikės palikdavo tik kokią vieną plaukų sruogelę. Barzdaskučiai kokybiškai tvarkė galvos ir barzdos plaukus."

Dantis rovė barzdaskučiai

Trečioji grupė - balveriai, dar vadinami barzdaskučiais chirurgais. Tai jau aukštesnė kategorija už pirtininkus ir paprastus barzdaskučius. "Jie nebuvo baigę aukštųjų mokslų, bet turėjo tam tikrą medicininį išsilavinimą, įgytą savo cechinėse bendruomenėse, - teigė R.Ragauskienė. - Tai plati medicininio personalo grupė, labai paplitusi Lietuvos valdovų ir didikų dvaruose, miestuose. Kiekviename didesniame miestelyje XVII-XVIII amžiuje būdavo po 2-4 balverius. Jie dėdavo taures, traukdavo dantis, darė nesudėtingas chirurgines operacijas, skuto barzdas, atvėrinėjo pūlinius, gydė akis."

Valdovų dvaruose jie gyvendavo išlaikomi ir gaudami gerus atlyginimus. Šias paslaugas dažniausiai teikdavo užsieniečiai - vokiečiai, lenkai. Pasak istorikės, balveriai gaudavo nuo 40 iki 400 auksinų per mėnesį, o tai yra tikrai neblogas uždarbis. XVI amžiaus pabaigoje Vilniuje už 6000 auksinų galėjai nusipirkti namą.

XVI amžiaus pradžioje balveriai Vilniuje susiorganizavo į cechinę organizaciją. "Balverystė buvo laikoma amatu. Kalbant dabartiniais terminais, tai maždaug atitinka felčerį, turintį platų medicinos paslaugų spektrą", - sakė istorikė.

Balverių pagalbos dažnai prireikdavo Mikalojui Radvilai Juodajam, nes turėjo prastus dantis. "Laiškuose jis skųsdavosi, kad nebegali pakęsti dantų skausmo ir jam vėl reikės kviestis balverį, kad ištrauktų dantį. Gydyti jų ir plombuoti tada nemokėta. Išlikę Barboros Radvilaitės palaikai rodo, kad ji turėjo nuostabaus grožio, puikiai išsilaikiusius, sveikus dantis", - teigė pašnekovė.

Kraują nuleidinėjo nuolat

Balveriai prie savo įstaigėlių pakabindavo varines lėkštes. Jos reiškė, kad, be kitų paslaugų, čia nuleidinėjamas kraujas. Tai buvo universalus ir pats populiariausias gydymo metodas.

Kaip teigė R.Ragauskienė, 1571 metais didiko, LDK maršalkos Jono Chodkevičiaus turto inventoriuje pažymėti septyni dubenys kraujui nuleisti. "Tai buvo masiškai paplitęs gydymo būdas, kraują nuleidinėjo visur ir visada, sergant visomis ligomis, - sakė ji. - Reikia pripažinti, kad tai kartais labai pagreitindavo ligonių mirtį. Pavyzdžiui, jei kraujospūdis labai žemas, nuleidus kraują jis dar labiau nukrinta, žmogus visai išsenka. Taip nesėkmingai pasibaigė Aleksandro Jogailaičio gyvenimas, kai jį gydė lenkas Balinskis, vienų laikomas šarlatanu, kitų - savamoksliu gydytoju. Peršalusiam ir susirgusiam valdovui gausiai nuleidinėjo kraują. Jis vis silpo, kol galiausiai mirė."

Kraują balveriai nuleidinėjo ir liaudiškomis priemonėmis - dėlėmis. R.Ragauskienė prisiminė išlikusį anekdotinį pasakojimą apie Žygimanto Senojo gydymą dėlėmis: "Garsusis jo juokdarys Stanislovas Stančikas, dėdavęs valdovui dėles ant kaklo, kartą pasakė: "O, tai tikri valdovo draugai, prisisiurbia kraujo ir nukrinta."

Mušeika Skirgaila tvarstė rankas

Balveriai mokėjo gydyti įvairius lūžius. Pasak pašnekovės, tai atitiktų dabartinio chirurgo traumatologo paslaugas. "Vienu ankstyviausių tokių chirurgų XIV amžiaus pabaigoje galima laikyti Lietuvos didįjį kunigaikštį Skirgailą, - teigė R.Ragauskienė. - Jis puikiai mokėjo aprišinėti žaizdas, tvarstyti lūžimus, atstatyti išnirimus. Yra žinoma, kad jis 1386 metais puikiai sutvarstė išnirimą ar netgi lūžimą Smolensko kunigaikščio sūnui. Istoriniai šaltiniai dar prideda, kad Skirgaila išgėręs imdavo muštis, daug kam sulaužydavo rankas. Kitą dieną, jau būdamas geros nuotaikos, nukentėjusiuosius sutvarstydavo."

Vaistinėse - svaigieji gėrimai

Vaistininkai cechinių organizacijų, skirtingai nei Lenkijoje, nesukūrė. Tiesiog dirbo savo vaistinėse, gamino vaistus, prekiavo jais. "Esu tyrinėjusi XVI amžiaus Vilniaus vaistininkų veiklą. Tuo metu 20-30 tūkst. gyventojų turinčiame Vilniuje buvo apie 2-5 vaistinės. Tai gana normalus tokio dydžio miestui vaistinių tinklas, - teigė istorikė. - Jos buvo išsidėsčiusios miesto centre, dabartinėse Vokiečių, Didžiojoje, Pilies gatvėse bei prie Žemutinės pilies. Čia telkėsi turtingųjų namai, tad vaistinės taikėsi į juos."

Laikoma, kad pirmoji vaistinė, kuri užfiksuota Motiejaus Miechovitos kronikoje, veikė nuo 1506 metų. Balinskis ją iš Krokuvos perkėlė į Vilnių. Dar yra žinių, kad apie tą laikotarpį ir šiek tiek vėliau Žygimantas Senasis iš tiesų suteikė privilegiją vienai vaistinei Vilniuje veikti. Tad XVI amžiaus pradžią galima laikyti vaistinių atsiradimu. Tačiau, R.Ragauskienės tvirtinimu, to meto vaistinės buvo visai kitokios, nei mes dabar esame įpratę matyti. "Jose galima būdavo įsigyti parfumerijos, įvairių aromatų, svaigiųjų gėrimų, konditerijos gaminių. Tai tarsi krautuvėlė-vaistinė-užeiga, - pasakojo istorikė. - Pagrindas, žinoma, vaistai, gaminami iš vietinių žaliavų. Dominavo įvairių žolelių tinktūros su egzotiškais priedais - gyvačių išnaromis, pelių nagais."

Turtingiausi miestiečiai

XVI amžiaus vaistininkų pavardės dar nebuvo susiformavusios, jie, kaip ir miestiečiai, šaltiniuose būdavo įvardijami vien vardais, pavyzdžiui, vaistininkas Mistrikas. Atvykę užsieniečiai jau buvo vadinami ir vardais, ir pavardėmis.

"Vaistininkai, panašiai kaip ir šiandien, tuomet buvo vieni turtingiausių žmonių mieste. Pavyzdžiui, vokietis Rupertas Finkas Didžiojoje gatvėje turėjo 6 tūkst. auksinų vertą namą (šiandien "Lelijos" parduotuvė"). Jis didelis, su vidiniu kiemeliu. Tad galima įsivaizduoti, kiek vaistininkas uždirbdavo ir kaip gyveno, - pasakojo istorikė. - Visa jo šeima dirbo vaistinėje." Beje, R.Finkas prižiūrėjo ir Vilniaus vaivadienę Elžbietą Šidlovecką Radvilienę, paskui ir jos vyrą, dar vėliau padarė karjerą - rūpinosi ir valdovo sveikata.

Turtinis vaistininko lygis labai skyrėsi nuo paprastų miestiečių. Tiesa, tik trys, kiek yra žinoma, vaistininkai XVI amžiuje-XVII amžiaus pradžioje priklausė valdančiajam elitui - buvo magistrato nariais. Bet vaistininkai ir be valdžios postų gerai gyveno.

Vaistininkai cechinės organizacijos nebuvo sukūrę, tačiau jaunesnius apmokydavo savo vaistinėse.

Vytautą gydė vokiečiai

Profesionalių medikų tuo metu buvo mažiausiai. Yra žinoma, kad XV amžiaus pradžioje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, jo žmonos naudojosi Vokiečių ordino didžiųjų magistrų atsiųstų gydytojų paslaugomis. Savų neturėjo. Pavyzdžiui, kai Julijonai skaudėjo akis, pas ją atvyko vienas iš didžiojo magistro Konrado medikų. Jo paslaugomis naudojosi ir Vytautas. Profesionalūs medikai atsirado tik Kazimiero ir Aleksandro Jogailaičių laikais. XV amžiaus viduryje-XVI amžiaus pradžioje Lietuvos valdovai savo dvare jau išlaikė kelis užsieniečius, baigusius aukštuosius medicinos mokslus. Dažniausiai tai buvo vokiečių kilmės medikai. Iš LDK, rusėniškų žemių kilusių medikų atsirado tik XVI amžiaus pirmoje pusėje. Profesionalus medikas buvo Pranciškus Skorina (nors jis garsesnis kaip spaustuvininkas), taip pat Tomas iš Kauno. Jie abu mokslus buvo baigę užsienyje.

Kas į kapus nuvarė S.Batorą

Nuo XVI amžiaus vidurio valdovai ir didikai savo dvaruose išlaikė nemažus būrius medikų, dažniausiai užsieniečių. Pavyzdžiui, Steponą Batorą gydė du medikai - italai Nikalojus Bukcelė ir Simonas Simonijus. Pastarasis yra žinomas kaip pirmojo medicininio veikalo, išleisto Lietuvoje, autorius. Šis traktatas apie mediciną ir fiziką (apie 1584 m.) buvo pirmasis medicininio pobūdžio leidinys, išleistas Lietuvoje.

Šių italų gydymo metodai gal ir atitiko to meto medicinos lygį, bet neprilygtų dabartiniam. Kaip pasakojo R.Ragauskienė, N.Bukcelė manė, kad S.Batoras serga astma, ir davė jam vaistų nuo astmos. S.Simonijus buvo įsitikinęs, kad serga podagra, gydė nuo jos. Abu medikai vaidijosi, kiekvienas stengėsi, kad valdovas vartotų jo paskirtus vaistus. Dabar aiškėja, kad S.Batoras, kaip matyti iš laiškų, iš ligos eigos, greičiausiai galėjo sirgti inkstų nepakankamumu. Šitų medikų paslaugos pagreitino S.Batoro mirtį.

Medikai buvo ir išsilavinę, ir didžiausius atlygius gaunantys žmonės. Jie turėjo dvarus, namus, užrašytas žemes ar įvairias privilegijas. Pavyzdžiui, N.Bukcelė, nors ir nesėkmingai gydė S.Batorą, buvo gavęs druskų kasyklas Veličkose.

Daug medikų turėjo Vladislovas Vaza. Apskritai, pasak istorikės, jų skaičius priklausė nuo to, ar valdovas dažnai sirgdavo. Pavyzdžiui, gana sveiko Zigmanto Vazos dvare gyvenę medikai didesnių karjeros aukštumų nepasiekė, nes valdovui nebuvo didelio poreikio jiems daug mokėti.

Vaikų dvarai saugojo nuo ligų

Minėtais laikais antibiotikų nebuvo, tad nekeista, kad 50 proc. vaikų mirdavo nesulaukę pilnametystės. Viską gelbėjo gausios šeimos. Pavyzdžiui, Mikalojus Radvila Juodasis turėjo 9 vaikus. Net ir vaistininkų vaikai taip pat mirdavo dažnai.

"Lietuvos diduomenė sumanė labai gerą būdą, kaip mažus vaikus apsaugoti nuo suaugusiųjų ligų. Kol paaugs, įgis imunitetą ir sutvirtės, vaikai nuo XVI amžiaus antrosios pusės būdavo atskiriami ir apgyvendinami vaikų dvaruose, turinčiuose menką sąlytį su tėvų dvarais, - pasakojo R.Ragauskienė. - Čia juos iki septynerių metų ar net ilgiau prižiūrėjo auklės, dvariškiai, mokytojai. Tėvai juos tik lankydavo. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo žiauru, bet tuo metu tik tai padėdavo vaikus išsaugoti nuo įvairių užkrečiamų ligų. XVII amžiuje tokia tendencija plačiai įsigalėjo visoje Europoje. Merginos tokiuose dvaruose kartais gyvendavo iki vestuvių, jaunuoliai - kol išvykdavo kur nors studijuoti. Vazų dinastija, ypač Zigmantas Vaza, neskyrė vaikams atskiro dvaro, todėl labai daug jo vaikų mirė."

Nuo kaltūno - klizma

Istorikė neseniai aptiko, kad Mikalojus Radvila Našlaitėlis sąskaitų knygose nuolat skirdavo pinigų akiniams. "Vadinasi, XVI amžiaus antroje pusėje jis nešiojo akinius, - teigė ji. - Regėjimas suprastėjo ir Mikalojui Radvilai Rudajam. Apie tai sprendžiu iš jo laiškų. Jaunystėje rašė labai smulkiai, kaligrafiškai. Paskui šis Barboros Radvilaitės brolis gyvenimo pabaigoje, turėdamas apie 70 metų, ėmė rašyti labai didelėmis raidėmis - į vieną puslapį tilpdavo po kelis sakinius. Vėliau radau ir savo spėjimų patvirtinimą, jis skundėsi, kad pradėjo labai prastai matyti."

Kita populiari to meto "liga" kildavo dėl higienos stokos. Ilgai neplauti plaukai susiveldavo į tokį kaltūną, kad šukų nebuvo galima įkišti. Juos žmonės šlakstydavo įvairiomis pudromis, kvapais. Tai buvo laikoma liga. "Kiek teko skaityti, kartais gydytojai nuo to kaltūno išrašydavo daryti klizmą, - stebėjosi R.Ragauskienė. - Tik XIX amžiaus pradžioje suprasta, kad tai ne liga, o paprasčiausiai higienos stygius. Su kaltūnu imta kovoti paprastai - plaunant ir skutant galvas."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"