TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Gydytojo Andriaus Domaševičiaus credo

2016 04 28 6:00
Šiame Sniadeckio name (kairėje), Andriaus Domaševičiaus bute, įvyko Socialdemokratų partijos steigiamasis suvažiavimas. Atvirukas išleistas ir platintas Marijos ir Jurgio Šlapelių knygyne.

Šįmet gegužės 1 dieną Lietuvos socialdemokratų partija minės 120-ąsias metines, o praėjusių metų lapkričio 30 dieną sukako jos įkūrėjo gydytojo Andriaus Domaševičiaus 150-osios gimimo metinės.

Rengiant knygą „Gydytojas Andrius Domaševičius“ ir kruopščiai dėliojant faktus, aiškėja šio žmogaus – gydytojo, politiko ir Lietuvos kultūros bei mokslo puoselėtojo, meno rėmėjo – nuopelnai. Deja, pastaruoju metu jis mažai minimas net kaip Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjas ir vadovas, o partijos pradžia dažniau siejama vien su Stepono Kairio veikla, atmetant ankstesnį, gerokai ilgesnį nei dešimties metų laikotarpį.

O juk A. Domaševičius niekada nenukrypo nuo savojo credo, nemainė politinių pažiūrų ir nepataikavo valdžioms, kad ir kokios jos būtų. Nuo jų kentėjo tremtyse, kalėjimuose, buvo sužalotas ir 1935 metais pavasarį palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinių patvoryje. Būtent tai ir paskatino rengiamos knygos bei šio rašinio autorių atsidėti A. Domaševičiaus gyvenimo studijai.

Domaševičių šeimos herbas.

Domaševičių šeimos herbas

Domaševičių giminės protėvis Domašas iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio 1447 metais buvo gavęs privilegiją į Sadeikavos dvarą. Jį paveldėjo sūnus Vaidila, o vėliau anūkas Baltramiejus. Vėliau giminės valdos – dvarai ir žemės – išplito po Senkiškių, Senkonių, Bartašiūnų, Noreikių, Ožaičių, Kurgailių vietoves.

Benedikto Povilo ir Karolinos Domaševičių šeimoje 1827 metų gegužę gimė vyriausias sūnus Sigizmundas. Jis 1853-iaisiais Panevėžyje susituokė su našle Petronėle Bortkevičiene-Mackevičiūte ir sugyveno penkis vaikus. Jauniausias iš jų – Andrius Jonas gimė 1865 metų lapkričio 30 dieną.

Vengdamas dar Rusijos caro Povilo I nustatyto lietuviškos bajorijos naikinimo grėsmės, spiriamas būtinybės gubernijos sekretorius S. Domaševičius kreipėsi į Vilniaus gubernijos bajorų maršalką Gasparą Hornovskį prašydamas patvirtinti ir papildyti jo bajorystės bylą Heraldikos komisijoje. 1837 metų gegužę S. Domaševičiui buvo įteiktos kilmingujų Pobogo herbo Domaševičių bajorystės išvados. S. Domaševičius žinojo, kad bajorų luomas vaikams suteiks plačias galimybes mokytis ir, be abejo, geriau gyventi, tad išsirūpino, kad šios bajorystės ir privilegijų teisės būtų suteiktos ir jauniausiam sūnui Andriui Jonui.

Andrius Domaševičius atsiminimuose apie vaikystę rašė: „Dar pirm to atsimenu važiavimą pas gimines į Liaudą su tėvu, iš kur mes pareiname, ir savo sentėvį (Benediktą Povilą Domaševičių), kurs buvo su manim geruoju ir kurį aš mėgdavau.“ Keliaudamas į tėvoniją vaikas pastebėjo nužudytų kaimynų, sukilimo dalyvių kryžiais išpuoštas kapinaites. Matyti vaizdai įstrigo atmintyje ilgam ir į viduje kirbantį klausimą „Už ką taip?“ nerado atsako.

Toliau apie vaikystės dienas Panevėžyje A. Domaševičius rašė: „ Atsimenu save nuo aštuonerių metų, bet tik atskirus atsitikimus, žaislus su vaikais, gyvenančiais mūsų namuose, iš ankstesnių laikų gyvi, nors ne visai aiškūs, paveikslai iš artimo prieteliško gyvenimo – žaidimo su Fonia (Alfonsu Moravskiu), jo seserim Ana ir broliu Jeronimu. Apsilankyti galima buvo dažnai, kadangi mūsų šeimynos gyveno ant tos pačios Marijonų gatvės, mus skyrė vos trys namai. Be abejo, linksmai mums buvo drauge, ir buvo, turbūt, jau tuomet koks inkstinktas, kad mes susibroliausim. (Vėliau A. Moravskis tapo bendraminčiu ir partijos bendražygiu – aut.). [...] Meilė motinos, kuri ypač susikoncentravo ant manęs jauniausio, ir turbūt iš čia gimė šiek tiek vėliau mintis ir noras atsiduoti žmonėms tarnauti. Tuoj sekė tėvo mirtis 1875 metų gegužę, motinos bedugnis nusiminimas ir sunkios kietos materialinės mūsų gyvenimo sąlygos. Nieko neatbojant, žūt būt, motina nusprendė duot man galę lavintis.[...] Dešimties metų išvežė mane į Šiaulius mokintis.“

grazitumano.lt nuotrauka

Gimnazijoje

Šiaulių gimnazija, po 1863 metų sukilimo uždarius Telšių, Panevėžio, Kėdainių gimnazijas, buvo švietimo židinys visame Šiaurės Vakarų Lietuvos krašte. Gimnazija jau buvo reorganizuota į klasikinę – atitinkančią carinės Rusijos griežtus švietimo sistemos reikalavimus ir vykdančią privalomą rusinimo politiką.

Gimnazistai turėjo tarpusavyje kalbėtis ir klausytis pamokose dėstomų dalykų tik rusų kalba. Per valstybines šventes privalėjo eiti į cerkvę. Į ją įstoti galėjo kilmingų bajorų, dvarininkų ar turtingų miestiečių tam pasiruošę vaikai. Imlus žinioms 11 metų Andrius po parengiamosios klasės, 1876 metais, buvo priimtas į Šiaulių gimnazijos pirmąją klasę. Joje buvo dėstoma tikyba (stačiatikių), lotynų, graikų, gyvosios Vakarų Europos kalbos, matematika, fizika, istorija, teisė, geografija, dailyraštis ir piešimas. Tokia gausi dėstomų dalykų įvairovė, griežta disciplina ir „rusiška dvasia“ klasikinės gimnazijos absolventams sudarė kur kas didesnes lengvatas studijuoti Rusijos aukštosiose mokyklose.

Būtina pažymėti, kad toje pačioje klasėje galėjo mokytis gana skirtingo (iki 12 metų) amžiaus vaikai. Kiek vėliau stojantiesiems buvo įvestas amžiaus cenzas. 1861 metų viduryje, carui panaikinus baudžiavą Lietuvoje, mokykloje atsirado ir prakutusių valstiečių vaikų, o A. Domaševičiaus mokymosi metais jų buvo jau apie ketvirtadalis. Gimnazistų priklausomybė religinėms konfesijoms buvo taip pat marga: katalikų buvo beveik 40 proc., apie trečdalis stačiatikių, penktadalis judėjų ir apie 10 proc. – evangelikų reformatų.

A. Domaševičiaus Šiaulių gimnazijos bendraamžiai, nestokodami duonos kąsnio, ne pamokų metu būrėsi į įvairias nelegalias savišvietos bendruomenes, dalijosi žiniomis ir literatūra, gauta ne tik iš Rusijos, bet ir tuo metu drausta knygnešių platinama lietuviška spauda. Būreliai rinkdavosi narių laikino gyvenimo būstuose Šiauliuose, juose kaupė bibliotekėles ir dalijosi leidiniais. Gimnazistai, studijavę tuo pačiu metu kaip ir A. Domaševičius, už jį buvo ir keliais metais vyresni (Jonas Bielskis, Liudvikas Janavičius, Aleksandras Dambrauskas, Jonas Spudulis, Vladimiras Zubovas, Liudvikas ir Jonas Beržanskiai, Mykolas Kuprevičius), ir jaunesni (Alfonsas Moravskis, Vaclovas Bielskis, Vincas Čepinskis, Stasys Lukauskis ir Jonas Vileišis). Visi jie – dvarininkų vaikai, dauguma jų vėliau baigė aukštuosius mokslus Rusijoje, o vėliau buvo aktyvūs lietuvybės skleidėjai, rėmėjai ar kovotojai už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą bei atgimusios Lietuvos žymūs veikėjai.

Pirmoji lietuviška Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje. Atvirukas iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondo.

Profesijos ir idėjų paieškos

Apie metus, praleistus Šiaulių gimnazijoje, ir profesijos pasirinkimą A. Domaševičus rašė: „Rudeny 1878 m., aišku, atsimenu statomą sau tikslą tarnauti žmonėms ir atsakančiausią tam siekiui profesiją: kunigu tapti. Aš maniau, ir išreikšdavau, kad geriausiai kunigu tapti, ten žmogus daugiausia gali padaryti, kadangi arčiausiai sueina su žmonėmis ir jų vargais. [...] Per tą laiką tik forma mano būsimo žmonėms tarnavimo kiek persimainė, jau kunigo forma vis daugiau ir daugiau daros varžanti, negeistina, ir mano mintys pradėjo ieškot kitos formos, kurią lengva buvo rasti, – tapsiu daktaru. [...] Daktaru būdamas būsiu tiek pat beveik artimas žmonėms kaip ir kunigas, o iš kitos pusės ta profesija nevaržo tiek žmogų, nesiaurina jo asmens gyvenimo.“

„Būnant man penktoje klasėje [...] susitikau ir susiprieteliavau su Antanu Mickeliūnu, vyresniu už mane keliais metais. Daugiau apsiskaitęs, jis turėjo šiokią tokią įtekmę, su juo prisieidavo daugiau kalbėti ir protauti. Viena kalba ypač įsitėmijo manyje ant visados. Buvo tai šeštoje klasėje. Kalbėjome apie pasišventimą, apie gyvybės aukojimą idėjai. Sunku, sakiau, taip eiti ant mirties, imtis darbo, kuris reikalauja pilno atsidavimo, savęs užmiršimo, visokių kančių pernešimo, visuomenės gerovę siekiant, už žmonių gerovę kovojant. Taip, sako Antanas, sunki kova, sunkus pasišventimas, bet ar galime mes tik gerbti pasišventusius, o patys stovėti nuošaly, naudotis jų kovos rezultatais, ir ar tai gerai darysime, moraliai? Nieko neatsakiau į tą, bet tie žodžiai neapsakomai pagavo mano sielą. Nuo to laiko aš jau ne tik turėjau idėją tarnavimo žmonėms, bet ir idėją savo gyvybės pasišventimo žmonių gerovei. [...] Rods, pirma apie socializmą brošiūra papuolė man į rankas 8-oje klasėje ir palenkė mane į tą pusę. Tai buvo Šeflė veikalėlis apie socializmą. Nuo to laiko visuomenės darbas dėlei manęs surištas su socializmo klausimu.“

Prabėgus daugeliui metų Vincas Čepinskis bičiuliams užsiminė, kad materialistine pasaulėžiūra jis persiėmė ir marksistu tapo gimnazijoje įsitraukęs į slaptą gimnazistų kuopelę. Kuopelės tikslas buvo skatinti „studijuoti demokratinių rašytojų veikalus, socialistinę literatūrą“. Kuopelė turėjo nedidelę biblioteką, kurioje, be gausios nelegalios lietuviškos spaudos, buvo draudžiamų rusų revoliucinių demokratų veikalų. Kuopelei priklausė ir jos bibliotekos skaitytojai buvo A. Domaševičius, J. Vileišis, „raudonasis grafas“ V. Zubovas, V. Bielskis ir kiti. Jaunuolių besiformuojančias pažiūras tada labiausiai paveikė skaitiniai apie Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, lietuviška spauda ir rusų demokratų straipsniai. Nors gimnazistai buvo nuolatos sekami, daromos kratos jų butuose, kuopelė veikė ilgus metus. A. Domaševičius atsiminimuose rašė: „(...) Klausimas dirbti visuomenės labui kovojant su caro valdžia stovėjo priešakyje. Lietuva, Lietuvos žmonių gerovė jau gimė mūsų galvose ir mūsų sielose. (...)“

Taigi, 18-metis A. Domaševičius gimnaziją baigė 1884 metais, jau turėdamas beveik susiformavusias socialinės demokratijos pažiūras. Akivaizdu, kad prie to didžiąja dalimi prisidėjo Šiaulių gimnazijos gimnazistai, o pati gimnazija buvo tautinio atgimimo ir socialdemokratijos sklaidos Lietuvoje lopšys.

Kodėl A. Domaševičius galutinai apsisprendė tapti gydytoju? Į tai atsakė pats: „Medicinos profesija daugiau vesdavo žmogų į betarpius su žmonėmis santykius, daugiau turėjo reikalo su visokiu skurdu, biednumu, kančiomis ir nelaimėmis, buvo gyvu, betarpiu veikimu.“

Klasikinės gimnazijos absolventas A. Domaševičius 1884-ųjų rugsėjį tapo Kijevo universiteto studentu. Beje, į Kijevo universitetą iš Šiaulių gimnazijos išvyko penkiese: Juozas Miežinis, Kazys Jasienskis, Robertas Gotšalkas ir Liandsbergis iš Žemaitijos. Studijuodami universitete, šiauliečiai ieškojo bendraminčių. Visi penki jaunuoliai bandė pritapti prie lenkų studentų korporacijos. Korporacija, rodos, daugiausia turėjo puoselėti tautos dvasią, be to, jos nariai stengėsi ir lavintis. Skirstėsi jie, žinoma, į kairiųjų ir dešiniųjų sparnus, bet ir ten visuomenės reikalams atsidavusių žmonių nebuvo. Taip neradę bendrų interesų ir naudos, po kurio laiko šiauliečiai nustojo ten lankytis.

Atgaivą ir tikrą bičiuliavimąsi su bendraminčiais A. Domaševičius patirdavo tik grįžęs atostogų į Panevėžį. Dažniausiai viešėdavo pas A. Moravskį, kur susitikdavo ir su Jonu Moigiu, Vladu Ciolkovičiumi, Stasiu Kontautu. Bendravo ir su žydų jaunuomenės inteligentais iš Vilniaus, kurie retsykiais atvažiuodavo į Panevėžį. Šie jaunuoliai papasakodavo apie inteligentų dėmesį amatininkų ir darbininkų izraelitų veiklai organizuojant švietimą ir kovą už ekonominės būties pagerinimą bei už jų politines teises. Tie dalykai darė didelį įspūdį klausytojams.

Jau vėliau, A. Domaševičiui baigiant universitetą, buvo areštuotas A. Moravskis – jis pašalintas iš Kazanės universiteto ir įkalintas Panevėžyje. J. Moigis dar būdamas studentu vedė ir „įklimpo“ į šeimos reikalus, V. Ciolkovičus apsigyveno Smilgių kaime kaip dvarų valdytojas. S. Kontautas metė Veterinarijos institutą ir atsidavė praktiniam veterinaro darbui. Visi jie atitolo nuo socialdemokratijos.

1890 metais baigęs Kijevo universitetą A. Domaševičius turėjo pasirinkti tolesnį gyvenimo kelią. Manė, kad grįžti į Panevėžį beprasmiška, tad nusprendė tęsti medicinos mokslų ordinatūrą Peterburge. 1891 metais būsimasis gydytojas buvo priimtas ordinatoriumi į profesoriaus Danieliaus Otto – caro šeimos gydytojo – akušerinę kliniką. A. Domaševičius labai greitai įgijo nepriekaištingą akušerio-ordinatoriaus reputaciją ir netrukus tapo profesoriaus asistentu. Tačiau po poros metų netikėtai užklupusi plaučių liga (įsisenėjęs pleuritas) privertė nutraukti sėkmingą karjerą Peterburge. Prof. D. Otto tikėjosi, kad A. Domaševičius po poros metų taps profesoriumi, tad į Lietuvą jį išleido su didele širdgėla ir dar kelerius metus laikė jo – pirmojo asistento – vietą neužimtą, mat vis dar laukė sugrįžtant. Beje, ši klinika, turinti 300 metų istoriją, dabar yra Rusijos medicinos mokslų akademijos D. Otto akušerijos ir ginekologijos mokslinio tyrimo institutas.

Andriaus Domaševičiaus jaunystės draugai Stasys Kontautas ir Jonas Moigis. 1878 m.

Sugrįžimas į Lietuvą

Tuo metu bičiulis A. Moravskis paragino A. Domaševičių nesiblaškyti ir pakvietė atvykti į Vilnių. „Nusprendus Vilniuje apsigyventi ir ten darbą varyti, mes su Fonia apsidairėme aplinkui, ar nėra dar iš mūsų artimesnių draugų pažįstamų, kurie galėtų prisidėti prie mūsų.(...) Motinai ir seseriai, ypač motinai, buvo net smagu, kad galės aplankyti Vilnių su jo Aušros Vartų bažnyčia ir Kalvariją, kur ir taip beveik kasmet traukė ją gilus dievobaimingumas, o seserį dėlei draugystės. Finansai, kurie pas mane visuomet buvo visai silpni, stovėjo skersai kelio, kadangi per gyvenimą Peterburge nieko negalėjau surinkti. Bet ir čia mane išgelbėjo brolis, jis vėl sutiko skolinti pakol galėsiu užlaikymui pats užsidirbti. Viskas tokiu būdu susidarė prielankiai ir galėjau jau, vasarai pasibaigus, važiuoti į Vilnių“, – rašė A. Domaševičius.

1893 metų rugsėjį jis apsigyveno Vilniaus centre. 28 metų gydytojas įsidarbino Šv. Jokūbo ir Savičiaus ligoninėse, vėliau atidarė savo privačią kliniką. Jis iškart įsitraukė į kultūrinį ir politinį vilniečių gyvenimą. A. Domaševičius, būdamas komunikabilus inteligentas, tautinio atgimimo šalininkas, gerai mokantis rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų ir senąsias – lotynų bei graikų – kalbas, tarp vilniečių greitai pelnė gero specialisto reputaciją.

Nuo gydytojo praktikos likusį laiką, neišsižadėdamas Šiaulių gimnazijoje pasirinkto credo, skyrė visuomeniniam darbui. Bičiulio A. Moravskio prikalbintas įsitraukė į Vilniaus socialdemokratų grupės veiklą ir kartu su juo pradėjo jai vadovauti. Grupė sparčiai augo, o carinei ochrankai nuslopinus atskirų būrelių veiklą, areštavus vadovus, jų dalyviai susibūrė A. Domaševičiaus ir A. Moravskio grupėje. Ji 1894 metais Vilniuje ir Naujojoje Vilnioje vienijo apie 300 narių. Išsiplėtė ryšiai su bendraminčiais Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Marijampolėje. Į darbą lietuvių socialdemokratų grupėje dėl A. Domaševičiaus komunikabilumo, erudicijos bei išsilavinimo įsitraukė ir inteligentija.

Advokatas Tadas Vrublevskis, po tėvo mirties atvykęs iš Rusijos, taip pat apsigyveno Vilniuje. Čia rado jau nuo 1885 metų susibūrusius lietuvių inteligentus. Susipažino su kunigu Juozu Ambraziejumi, daktaru Antanu Povilu Vileišiu ir jo broliu inžinieriumi Petru, kuris 1904 metais įkūrė pirmą lietuvių dienraštį „Vilniaus žinios“, taip pat – daktaru A. Domaševičiumi, Kazimieru Landsbergiu (Gabrieliaus Landsbergio broliu), girininku Povilu Matulioniu, Valentinu Urbonavičiumi, inžinieriumi Jonu Bortkevičiumi, veterinarijos gydytoju Eliju Nonevičiumi, dvarininku Donatu Malinausku, Boleslovu Stankevičiumi ir kitais. Vilniaus Georgijaus prospekto puošmena buvo Sniadeckio namas (dabar Gedimino pr. 7 – Centrinis paštas), jame veikė Rusijos valstybinio bajorų žemės ūkio banko ir Valstiečių žemės banko skyriai ir buvo įrengti butai. Viename jų buvo įsikūręs gydytojas A. Domaševičius. Šiame bute nuolat rinkdavosi jo bičiuliai ir bendraminčiai. Susitikimuose buvo diskutuojama įvairiomis Vilniaus gyvenimo – tautinėmis, kultūrinėmis, socialinėmis ir politinėmis – temomis.

„Dvylikos Vilniaus apaštalų“ draugija

1895 metais A. Domaševičiaus bute susirinkę dvylika vyrų sutarė, kad laikas pradėti kovą už lietuvių kalbą bažnyčioje ir lietuviškos spaudos atgavimą. Vienas iš draugijos iniciatorių buvo A. Domaševičius, kiti – trys broliai Vileišiai, V. Urbonavičius, P. Matulionis, kunigas J. Ambraziejus, D. Malinauskas, E. Nonevičius, Jašmantas, J. Bortkevičius, Supšinskis. A. Domaševičius kartu su kitais „apaštalais“ tų pačių metų kovą, siekdamas atgauti Šv. Mikalojaus bažnyčią lietuviškoms pamaldoms, lankėsi pas Vilniaus vyskupystės valdytoją Liudviką Zdanowiczių, tačiau tebuvo iškoneveikti už norą atgaivinti „barbarišką ir pagonišką kalbą“. Vyskupas tuomet ir vėliau kategoriškai atsisakė į bažnyčią įsileisti lietuvių kalbą. Pasipiktinęs A. Domaševičius 1898 metais išspausdino atvirą laišką lenkų dvasininkams, vėliau, net ir būdamas „kairiausias“ iš „Dvylikos Vilniaus apaštalų“, giedojo bažnyčioje lietuviškai.

Publicistas ir rašytojas Julius Butėnas, pabendravęs su Felicija Bortkevičiene, vėliau rašė: „Apaštalų kuopos nereikėtų suprasti kaip slaptos draugijėlės, nes ji nei įstatų, nei specifiškai organizacinių tikslų neturėjo. (...) Viena mintis, tuos žmones siejusi, buvo lietuvybė, tačiau iš pradžių tie patys pirmieji lietuvybės „apaštalai“ kai kurie net lietuviškai nemokėjo, susiėję mokėsi, tarpusavy daugiausia kalbėdami lenkiškai.“

Vėliau prie „apaštalų“ prisidėjo ir daugiau lietuvybės puoselėtojų. Istorikai mano, kad iki spaudos atgavimo jų galėjo būti 15. J. Bortkevičiui pasiligojus, vietoj jo atėjo žmona – pirmoji ir vienintelė moteris – F. Bortkevičienė. Beje, 1901 metais „apaštalai“ pagaliau nugalėjo – pamaldos Šv. Mikalojaus bažnyčioje tapo lietuviškos, bet A. Domaševičius tuo drauge su kitais negalėjo pasidžiaugti, nes jau buvo tremtyje Sibire.

O iki to laiko, A. Domaševičiaus bute susiėję trys gydytojai: Juozas Bagdonas-Bagdonavičius (1866–1979), Kazys Grinius-Grinevičius (1866–1950) ir Stasys Matulaitis (1866–1956) susibūrė į socialdemokratų inteligentų kuopelę. „Gyvendamas Pilviškiuose, aš dažnai lankydavausi Vilniuje ir domėjausi šių ratelių darbu. Su Domaševičiumi ir Moravskiu plačiai išsikalbėdavome apie jų veiklą, apie socialistų uždavinius“, – atsiminimuose rašė S. Matulaitis. Per 1895 metų Velykų šventes svečiuodamiesi pas J. Bagdoną, A. Domaševičius, K. Grinius ir S. Matulaitis svarstė socialdemokratų partijos įkūrimo galimybes ir vieningai sutarė, kad lietuviška partija skatintų lietuvybę tarp darbininkų. Vilniuje šie vyrai, draugėn pakvietę A. Moravskį, nutarė, kad būtini nuolatiniai ryšiai su žurnalo „Varpas“ redakcijos bendradarbiais, inteligentais ir literatais. Tam talkininkauti apsiėmė S. Matulaitis, tuo metu buvęs „Varpo“ redakcijos nariu ir „Ūkininko“ redaktoriumi. Pasirodė publikacijos „Prieš apsaugą ir pasipriešinimą“ bei „Mokslas yra jėga, jėga yra mokslas“. Šių socialdemokratų pastangomis buvo išspausdintos populiarios brošiūros „Kas yra ir kas bus“, „Darbas ir kapitalas“. Bendradarbiavimas žurnale „Varpas“ ir laikraštyje „Ūkininkas“ dar labiau stiprino tautinio išsivadavimo judėjimą tarp socialdemokratų.

1895-ųjų vasarą A. Domaševičiaus bute įvyko aktyviausių socialdemokratų kuopelių vadovų konferencija. Kai kurie partijos istorijos tyrinėtojai mano, kad ši konferencija buvo partijos įsteigimo metas, nors joje buvo apibrėžti tik programos metmenys. Konferencijoje buvo sudarytas Lietuvių socialdemokratijos vadovavimo centras: A. Domaševičius, A. Moravskis ir Stanislovas Trusevičius. Taip pat buvo apsvarstytos programos gairės. Centrui buvo pavesta galutinai paruošti programą. „Lietuvos socialdemokratijos“ programos ruošimas gulė ant A. Domaševičiaus pečių. Programos projektą jis parengė vadovaudamasis Vokietijos socialdemokratų partijos programa ir iš dalies – marksistų veikalų tezėmis.

Beveik po metų, 1896-ųjų gegužės 1 dieną, A. Domaševičiaus bute Vilniuje buvo sušauktas partijos steigiamasis suvažiavimas. Štai kaip suvažiavimą prisimena S. Matulaitis: „Ne visi dalyvavusieji buvo vienminčiai priimant nutarimą reikalauti laisvos, nepriklausomos Lietuvos. Atsimenu, buvo keli, kurie tvirtino, kad reikalauti laisvos Lietuvos yra vien svajonė – ją būtų galima įgyvendinti tiktai prie socializmo. Kiti vėl sakė, kad rūpintis savo kalba arba savo tauta – tai patriotų, „litvomanų“, o ne socialistų darbininkų reikalas. Bet susirinkusių dauguma palaikėme aukščiau minėtą programą, kuri didžiuma balsų ir buvo priimta. 1896 metais man pasibaigė socializmo išvakarės, ir aš įstojau į LSD partiją.“

Įsteigta Lietuviška socialdemokratiška partija – pirmoji politinė partija Lietuvos istorijoje, deklaravusi lietuvių valstybės sukūrimo reikalingumą. Savo politiniais siekiais ši partija tapo tautinio judėjimo vadove, o A. Domaševičius buvo jos tikrasis steigėjas ir siela.

. . .

A. Domaševičiaus gyvenimas po 1896-ųjų gegužės 1-osios

Tais pačiais metais išvyko į užsienį spausdinti socialdemokratų literatūros ir ieškoti ryšių Lenkijoje.

1897 m. už politinę, socialdemokratinę veiklą 1,5 mėnesio kalėjo Vilniuje, pritrūkus įrodymų paleistas.

1899 m. vėl buvo suimtas.

1900 m. A. Domaševičių ištrėmė į Sibirą, kur jis sukūrė šeimą ir susilaukė dviejų sūnų (iš viso turėjo dvi dukras ir tris sūnus). Gyveno Omske, Karakalinske, Semipalatinske, kur laisvu laiku mokėsi anglų, italų, hebrajų kalbų, gilino prancūzų, vokiečių, lenkų, lietuvių kalbų žinias.

1904 m. grįžo į Vilnių ir dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Taip pat dirbo greitosios pagalbos gydytoju Šv. Jokūbo ligoninėje.

1905 m., vengdamas suėmimo, pabėgo į Mažąją Lietuvą.

1906 m. sugrįžo, o 1907 m. kaip federalistas pasitraukė iš LSDP vadovybės. Tais pačiais metais kartu su bendraminčiais įsteigė Lietuvos mokslo draugiją, 1908–1909 m. buvo jos vicepirmininkas.

1909 m. A. Domaševičiaus iniciatyva buvo įkurta draugijos medicinos, o 1913 m. – statistikos-ekonomikos sekcija.

1908 m. inicijavo „Rūtos“ draugiją, kurį laiką buvo jos pirmininku. Šios draugijos nariai rūpinosi kultūrine veikla, suorganizavo didelę biblioteką, kurios skaitykloje buvo visi to meto lietuviški laikraščiai.

1910 m. įkūrė privačią kliniką ir ginekologinę ligoninę, kurioje neturtingos moterys buvo gydomos nemokamai.

1917 m. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Po Spalio perversmo Rusijoje vėl įsitraukė į LSDP veiklą, jo pažiūros tapo artimos bolševikinėms.

1919 m. įkūrė Lietuvos komunistų partiją, sudarytą iš Vilniaus LSDP ir Naujosios Vilnios organizacijų, ir jai vadovavo.

1919 m. pradžioje Vilniuje Sovietų Rusijos statytinėje Vinco Kapsuko vyriausybėje kurį laiką ėjo sveikatos komisaro pareigas. Vilnių užėmus Lenkijos kariuomenei, du kartus buvo suimtas, metus praleido Rusijoje.

1920 m. apsigyveno Panevėžyje. Šiame mieste jis kurį laiką vadovavo akušerijos-ginekologijos skyriui apskrities ligoninėje, vėliau užsiėmė privačia praktika.

1926 m. gruodžio 17 d. buvo suimtas dėl to, kad rėmė Lietuvos komunistų partiją.

1928 m. Kariuomenės teismas jį išteisino, bet 1933 m. ištrėmė į Smilgius (Panevėžio r.).

1934 m. grįžo į Panevėžį, kur įkūrė pirmą Lietuvoje Draugijos kovai su reumatu skyrių, taip pat jo iniciatyva įsteigta Draugija kovai su moterų ligomis.

1935 m. kovo 19 d. mirė.

Šaltinis: „Vilnijos vartai“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"