TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Gyvenimas kaip himnas laisvei

2015 05 04 12:30
Jonas Čeponis Norilsko lageryje, 1955 m. Asmeninio albumo nuotraukos

Gegužės 6 dieną sukanka 90 metų, kai gimė Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvis Jonas Čeponis (slapyvardis - Vaidila, Vaidevutis), 1987 metų mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo dalyvis, žmogus, perėjęs lagerių golgotą, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio valdybos pirmininkas, ir šiandien aktyviai dalyvaujantis Lietuvos visuomeniniame gyvenime.

Vaikystė Pagojaus kaime

Pasvalio valsčiaus Pagojaus kaimas, kuriame gimė Jonas Čeponis, buvo labai senas. Tėvas, kariavęs Pirmajame pasauliniame kare ir trejus metus iškentėjęs vokiečių nelaisvėje, sugrįžęs pradėjo tvarkyti ir plėsti ūkį. Sodybą netoliese gražaus ąžuolyno apsodino eglaitėmis, pastatė naują trobą. Pirko skolon žemės ir ūkis padidėjo iki 40 hektarų. Kadangi tėvas buvo baigęs tris gimnazijos klases, jį išrinko valsčiaus viršaičiu, bet 1937 metais susirgo plaučių uždegimu ir, būdamas vos 47 metų amžiaus, mirė. Liko du sūnūs, trys dukterys ir nebaigtos mokėti skolos. Vis dėlto motina Joną ir vieną seserį išleido į gimnaziją. Visi daug dirbo, skolas išmokėjo, ūkį pavyko išsaugoti. 1941 metais buvo įtraukti į antrojo trėmimo sąrašus. Tačiau prasidėjo karas ir bolševikai patys išsidangino.

Kunigų seminarijoje

Į pogrindinę veiklą Jonas Čeponis įsitraukė vokiečių okupacijos metais: kartu su bendraminčiais gimnazistais spausdino proklamacijas, dviračiais išvežiodavo po kaimus, ragindami jaunimą slėptis, neiti į vermachtą. Baigę gimnaziją, iš Pasvalio išvažiavo septyniese į Kauno kunigų seminariją. Tačiau galiausiai kunigais buvo įšventinti tik du, dar du tapo gydytojais, o kitiems teko studijuoti lagerių „universitetuose“.

Iš visų Lietuvos kraštų suvažiavę jauni klierikai degė viena idėja – padėti broliams miškuose, kad šie priešintųsi, kol nugalės didžiųjų valstybių dori susitarimai. Buvo taip naiviai tikėta pasaulio dorumu ir sąžine. Deja, pasaulis tylėjo, o okupantai nesnaudė. Ir tarp klierikų atsirado užverbuotų žmonių. Teko pasitraukti iš seminarijos ir visai išvažiuoti iš Kauno. Kurį laiką J. Čeponis gyveno Ukmergėje, Biržuose, Suvalkijoje. Gyveno svetimomis pavardėmis, važinėjo į partizanų štabus, palaikė ryšį su rinktinėmis.

Išdavystė ir areštas

Vis dėlto daugiausia reikalų atlikti tekdavo Kaune. Čia buvo lengviau gauti pinigų, ginklų, dokumentų. Miške kovojantiems vyrams trūko maisto, vaistų, drabužių, apavo. Stribai ir enkavėdistai pradėjo vis labiau terorizuoti kaimiečius, tremti į Sibirą, nukautus partizanų kūnus išniekindavo miestelių aikštėse.

„Lietuvą nuo seniausių amžių iš vidaus pagrauždavo išdavystės. Parsiduodama priešui dėl turto, dėl valdžios, galios, neapkenčiami bent truputėliu iškilusieji virš minios...“, – su kartėliu ne kartą yra sakęs J. Čeponis.

Drauge su kovos bendražygiais,

Iš pradžių sunku buvo patikėti, kad net artimiausi draugai gali tapti baisiausiais išdavikais. Kai išaiškėjo Juozo Markulio-Erelio judošiška „misija“, J. Čeponis vyko apie tai įspėti apygardų ir rinktinių vadus. Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis, Lietuvos karininkas, vienas iš gabiausių partizaninio judėjimo vadovų, negalėjo patikėti šia žinia, laikė J. Markulį savo geriausiu draugu, tikėjo, kad šis nuoširdžiai stengiasi pagelbėti ir rūpestingai slapsto jo žmoną bei vaikus. Iš tikrųjų D. Vaitelio šeimą J. Markulis jau buvo padaręs saugumo įkaitais. Žuvus vadui D. Vateliui jo žmona ir vaikai iškart atsidūrė Sibire. Tokia buvo J. Markulio „globa“.

Netrukus užverbuotieji įdavė ir J. Čeponį. Sykį atvykęs į Kauną, visuose butuose, kur apsistodavo, rado pasalas. Enkavėdistai šaudydami vijosi, jis bėgo atsišaudydamas A. Mickevičiaus gatve. Pro kalėjimo vartus, girtų kareivių prisėstą arklių traukiamą vežimą, karininkų ramovę, kur rusai su savo žmonomis išsyk padarė taką, kaip bažnyčioj kunigui per apšlakstymą. Prie Karo muziejaus akimirką stabtelėjo ir... atsibudo kraujo klane, jau surištas.

Toliau – kaip įprasta: naktį tardo, muša ir kankina, dieną neleidžia miegoti arba vėl veda į tardymą – perrašo naktį „išmuštus“ parodymus. Vertėju buvo Vladimiras Beriozovas, kultūringas 16-17 metų gimnazistas, uoliai išversdavęs kiekvieną žodį.

Lagerių universitetai

Nuteisė 25 metams be teisės grįžti į Lietuvą. Pirmiausia atsidūrė Norilsko šachtose. Sunkus darbas po 12 valandų per parą, riekelė duonos visai dienai. Įgriuvus šachtai buvo palaidotas gyvas. Tačiau mirtis ir tada pasitraukė. Kurį laiką buvo visai apakęs. Gydė jį ten pat kalėję Kremliaus daktarai – garsiosios „daktarų bylos“ dalyviai, patyrę 1937 metų Stalino represijas. Jie sakė, jog turint gerų vaistų regėjimą būtų galima sugrąžinti.

Nors aklas, tačiau dalyvavo garsiajame Norilsko politkalinių sukilime, pabūgusiems įkvėpė drąsos. Sukilimas laimėjo, lagerių vyresnybė turėjo patenkinti reikalavimus – iškeldino kriminalinius nusikaltėlius, pagerino maistą. Vėliau J. Čeponis, kaip aklas invalidas, atsidūrė Kemerovo lageriuose. Tiesa, jau buvo pradėjęs šiek tiek matyti, bet slėpė tai nuo prižiūrėtojų. Kartą jį pakvietė į ligoninę. Ten laukė gydytojų komisija. Ką darys? Gal pasakys, kad invalidumas anuliuojamas, vėl atgal į Norilsko šachtas? Tačiau komisija, atidžiai ištyrusi sveikatos būklę, nusprendė paguldyti į ligoninę, kas reiškė tikrą „rojų“. Paaiškėjo, iš kur toks gerumas: kaliniui J. Čeponiui atėjo siuntinys iš paties Kremliaus ligoninės – brangūs vaistai akims gydyti. Juos atsiuntė tie patys anuomet Norilske sutikti ir pirmąją medicininę pagalbą teikę gydytojai kaliniai Margulis, Levinas ir Levitanas, dabar jau paleisti laisvėn ir vėl dirbantys Kremliaus ligoninėje. Akis sugydė, tik po veido oda visam amžiui liko anglies skeveldrėlių, kurios ir šiandien primena lagerius.

Jonas Čeponis su žmona Pranute užaugino dukrą Birutę ir tris sūnus: Vytautą, Kęstutį ir Algirdą.

1958 metais išėjo iš spygliuotų vielų aptvaro, bet tik į sąlygišką laisvę, nes Vilniaus KGB atsiuntė potvarkį išsiųsti J. Čeponį į Buriat-Mongoliją, į tremtį pas dvi seseris ir brolį. Mama ir viena sesuo trėmimo šiaip taip išvengė, besislapstydamos pas gimines ir pažįstamus. Buriat-Mongolijoje jis vedė brolienės seserį Pranutę. Ten gimė vaikai: Birutė, Vytautas, Kęstutis, Algirdas.

Sugrįžimas į Tėvynę

Sugrįžo į Lietuvą 1968-aisiais. Leidimo gyventi Lietuvoje neturėjo. Iš pradžių apsigyveno netoli Šiaulių, Ginkūnuose. Pradėjo dirbti vairuotoju, įsikūrė lūšnelėje, ankštame kambarėlyje. Sovchozo direktorių, buvusį stribą, J. Čeponio asmenybė ir traukė, ir stūmė. Vis ateidavo „pasišnekėti“. Prie buteliuko imdavo porinti apie savo žygius, tarsi norėdamas įrodyti kažkam, o gal pirmiausia sau, „iškovotosios“ santvarkos „teisumą“, o iš tikrųjų, matyt, malšindavo graužiančią sąžinės kirmėlę...

Po metų J. Čeponį iškvietė į Šiaulių miliciją ir liepė per 24 valandas dingti iš Lietuvos. „Priregistruokite nors žmoną su vaikais,“ – paprašė buvęs politkalinys. Pareigūnai atsisakė. „Gerai, jei jau taip, rasiu kokį nupjautvamzdį, vėl susitiksim!” – trenkė durimis ir išėjo. Tuomet milicininkai pasivijo patys: „Čeponi, neik į mišką, nekvailiok, rašyk pareiškimą respublikinei valdžiai, kad duotų leidimą registruotis“.

Niekada nieko nebijojo

Bėgo metai, augo vaikai. Iš Šiaulių krašto persikraustė netoli Panevėžio, apsigyveno Velžio gyvenvietėje. Niekada neprarado drąsos ir vilties sulaukti Lietuvos laisvės. Drąsiai traukdavo himną, drąsiai kalbėdavo pakviestas į saugumą, kasmet per Vėlines pagerbdavo partizanų kapus. 1987 metų rugpjūčio 23 dieną jis buvo prie A. Mickevičiaus paminklo ir už tai vėl buvo iškviestas į saugumą. Šūkavo, tūžo saugumiečiai, bet paleido, o vos išėjęs pro duris, sutiko giminaitę su glėbiu rožių. Tai buvo atsitiktinumas, bet saugumiečių veidai prie langų ištįso – ak, tas Čeponis, jau jį su gėlėmis sutinka!..

Po to atėjo diena, kai J. Čeponis įėjo į šiuos „rūmus“ kaip Lietuvos saugumo departamento Panevėžio tarnybos vadovas, perėmė sutrikusių kagėbistų akyse jų dar nespėtą sunaikinti „turtą“. Rado ten tvarkingai paruoštą, antspauduotą potvarkį: „Suimti Joną Čeponį ir išgabenti į Šiaulių kalėjimą, operacijoje galima panaudoti ginklą“. Pagal kitus čia pat rastus dokumentus, tokie pavojingi sovietų valdžiai Panevėžyje buvo trys žmonės, dar kiti 23 – ypatingai stebimi…

Visus dvidešimt penkerius nepriklausomos Lietuvos metus J. Čeponis aktyviai dirba drauge su bendražygiais įamžindamas žuvusiųjų kovos brolių atminimą – statomi paminklai kapavietėse, žūties vietose, rašoma partizanų kovos istorija. Pasak jubiliato, tai turi likti ateities kartoms kaip priminimas, kad anuometinė karta tėvynę mylėjo labiau negu pačius save, rinkosi geriau mirtį kovoje negu nuolankų rusenimą vergovėje. Šiandien karys savanoris, dimisijos pulkininkas, ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos garbingais atminimo ženklais, ordinais ir medaliais apdovanotas J. Čeponis išlieka optimistas dėl Lietuvos ateities ir ragina visus kuo didžiausią meilę ir dėmesį skirti jaunajai karta - tautos gyvybės tęsėjai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"