TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Gyvenimas - kaip pareiga Tėvynei

2014 02 21 6:00
Pirmasis Lietuvos valstybės gynėjas, šeštojo ministrų kabineto vidaus reikalų ministras R.Skipitis. LCVA nuotrauka

Lietuvai daug nusipelniusio teisininko, politiko ir visuomenės veikėjo Rapolo Skipičio vardas šiandien minimas retokai, dažniau - istorikų darbuose. Tačiau šios ryškios asmenybės nuopelnai kuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę neginčytini.

Nedaug apie R.Skipitį rašyta ir JAV lietuvių, ir mūsų šalies spaudoje. O juk šį visuomenės veikėją galima laikyti vienu žymiausių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų. Jis nesiekė politiko karjeros, nors buvo ir dviejų seimų atstovas, ir vienos Vyriausybės ministras. Tačiau R.Skipičio gebėjimų visada reikėjo mūsų besikuriančiai valstybei - tiek jam dirbant gimnazijos mokytoju, tiek vadovaujant ministerijai.

Tiesa, po 1926 metų perversmo R.Skipitis nebematė sau vietos lietuviškoje politikoje, tad atsidėjo kitiems ne mažiau svarbiems darbams - pirmininkavo Šaulių sąjungai, gynė nuo monopolininkų kauniečių interesus, vienijo pasaulio lietuvius. Taigi, remdamiesi R.Skipičio amžininkų vertinimais ir jo memuarais, prisiminkime ryškesnes šios nepaprastos asmenybės gyvenimo akimirkas.

Akistatos su caro valdžia

R.Skipitis gimė 1887 metų sausio 31 dieną Pasvalio krašte, Daujėnų valsčiaus Baukų kaime. Ūkininkų vaikas buvo silpnokos sveikatos, ir tai, galima sakyti, nulėmė jo likimą. Matydamas, kad sūnus ūkio darbams netinka, tėvas, kaip tuomet buvo įprasta, nutarė leisti jį į kunigus.

Taip Rapolas 1901 metais atsidūrė Palangos progimnazijoje, kurioje mokėsi iki 1904-ųjų. Ten vaikino laukė lemtinga pažintis su progimnazijos kapelionu ir Palangos bažnyčios vikaru Julijonu Jasienskiu. Jis vadovavo slaptai mokinių kuopelei, platinusiai caro valdžios uždraustą lietuvišką spaudą. R.Skipičiui buvo patikėta tvarkyti kunigo knygų sandėlį. Grįždamas į tėviškę vasaros atostogų vaikinas kaskart slapta parsiveždavo lietuviškų leidinių ir aprūpindavo jais šviesesnius savo kaimo bei apylinkių žmones.

Slaptą moksleivių kuopelę R.Skipitis įkūrė ir Šiaulių gimnazijoje, į kurią įstojo 1905 metais. Kuopelės nariai nagrinėjo politinės ekonomijos, lietuvių literatūros ir kitus klausimus. Caro valdžiai nuslopinus 1905-1906 metų revoliucinį sąjūdį jis tapo vienu iš Politinių kalinių šelpimo organizacijos Šiauliuose steigėjų. 1907-aisiais viename Rinkos gatvės namo rūsyje R.Skipitis įrengė ginklų, blankų ir pasų slėptuvę, kurioje buvo daugiau kaip 150 pasų knygelių, pagrobtų iš Meškuičių ir Gruzdžių valsčių, 18 valsčių bei 3 miestų antspaudai. R.Skipitis caro valdžios persekiojamiems revoliucionieriams pats išduodavo naujus dokumentus. Tiesa, tai darė ne už ačiū - už pasus tekdavo susimokėti, o gauti pinigai buvo skiriami politiniams kaliniams šelpti.

R.Skipitis (stovi pirmas iš kairės) su „Aušrinės“ bendradarbiais. Sėdi: Kazys Pietaris, Ramūnas Bytautas, Petras Klimas, Stasys Šilingas, Agnė Ambraziejūtė; stovi: Stasys Naginskas, Vladas Bukaveckas, Antanas Vienuolis-Žukauskas, Juozas Papečkys, Juozas Marcinkus, Juozas Nemeikša, Stasys Bytautas. Maskva, 1911–1912 m. / LCVA nuotrauka

R.Skipitis veikė aktyviai, todėl negalėjo nepatekti į caro žandarų akiratį. Kambarį, kuriame gyveno gimnazistas, policija krėtė tris kartus, tačiau nieko įtartino nerado. Vis dėlto po trečios kratos 1908-ųjų lapkritį vaikinas buvo suimtas. Laimė, R.Skipitį užstojo gimnazijos tėvų komiteto pirmininkas, tad po kelių dienų jis išėjo iš kalėjimo.

Tačiau atsirado kitokių problemų. Ėmęsis visuomeninės veiklos gimnazistas suprato, kad būti kunigu jis visiškai nenori, ir kategoriškai atsisakė stoti į seminariją. Suprantama, dėl to užsitraukė tėvo rūstybę ir prarado jo paramą. Dabar teko suktis pačiam, tačiau nusileisti R.Skipitis nė neketino.

Per fronto liniją

1909-aisiais R.Skipitis sėkmingai baigė Šiaulių gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Maskvos universitetą. Metus pasimokė Medicinos fakultete, o paskui pasirinko teisę. Ir universitete, kuriame tuo metu studijavo nemažai lietuvių, jis pasižymėjo kaip labai aktyvus visuomenininkas, visų pirma kaip vienas "Lietuvos žinių" priedo moksleiviams "Aušrinė" organizatorių. Būtent R.Skipitis 1911 metais Šiauliuose surengė slaptą moksleivių aušrininkų konferenciją. Tuo pat metu jis vadovavo Maskvos lietuvių studentų draugijai, o per vasaros atostogas steigė kaimo knygynėlius Žaslių, Šiaulėnų ir Padubysio valsčiuose.

Maskvoje R.Skipitį užklupęs Pirmasis pasaulinis karas įtraukė į naujos veiklos verpetus. Jis aktyviai veikė tremtinių šelpimo komitete Maskvoje ir Sankt Peterburge, 1917-ųjų pradžioje buvo tarp Maskvos lietuvių inteligentų, įsteigusių Demokratinę tautos laisvės santarą, ir tapo pirmuoju laikraščio "Santara" redaktoriumi. Vėliau R.Skipitis prisimins, kad "santariečiai" išpažino nuosaikaus liberalizmo ideologiją ir "norėjo surasti vidurio kelią tarp kairiųjų ir dešiniųjų mūsų politinių srovių, nes šios srovės per daug aštriai kapojosi".

Tų pačių metų lapkritį R.Skipitis įsiliejo į Voroneže sudarytos Vyriausiosios lietuvių tarybos (VLT) Rusijoje veiklą ir paskutinę metų dieną išvyko į Ukrainą kaip organizacijos atstovas Kijeve. Prie šios misijos verta apsistoti kiek ilgiau. Kelionė į Kijevą parodė, kad R.Skipitis - ne tik protingas, bet ir labai drąsus žmogus. Mat iš pradžių į nepriklausomybę paskelbusią Ukrainą drauge su kitu įgaliotiniu - tuomet Peterburge gyvenusiu Augustinu Voldemaru - VLT ketino siųsti būsimą Lietuvos ministrą pirmininką Vytautą Petrulį. Tačiau šis, sužinojęs, kad Kijevą nuo Voronežo skiria Ukrainą puolančių bolševikų frontas, atsisakė vykti į misiją. Tuomet tarybos pirmininkas Pranas Mašiotas keliauti į Kijevą pasiūlė R.Skipičiui. Jis nedvejodamas sutiko.

1917 metų gruodžio 31-osios vidurnaktį R.Skipitis jau laukė traukinio žmonių sausakimšoje Voronežo geležinkelio stotyje. Jį palydėti atėjęs bičiulius Žemės ūkio aukštosios mokyklos studentas Jurgis Vaiciekauskis lyg ir bandė atkalbėti draugą nuo pavojingos kelionės: "Važiuoji tiesiai mirčiai į nasrus. Juk ne per toliausiai nuo Voronežo, kaip tik pakeliui į Kijevą, vyksta Rusijos bolševikų mūšiai su Ukrainos kariuomene..." - tokius bičiulio žodžius vėliau cituos R.Skipitis.

700 kilometrų, skiriančių Voronežą nuo Kijevo, R.Skipičiui pavyko įveikti tik per 40 valandų. Kol jis pasiekė pafrontės stotį Vorožbą, turėjo beveik parą stačiomis kratytis sausakimšame vagone. Toliau traukiniai nevažiavo, nes visiškai netoli griaudėjo fronto kanonados. Vedlių, norinčių palydėti keleivį per fronto liniją, neatsirado. Bet jei ir būtų atsiradę, pasitikėti jais būtų buvę sunku. Iš kitų žmonių pasakojimų R.Skipitis patyrė, jog taip keliaudamas jis gali būti apiplėštas ar net nužudytas. Beliko laukti, kol nurims mūšiai.

Lietuvos Respublikos Trečiasis Seimas – paskutinis demokratiškai išrinktas Lietuvos parlamentas, kurio atstovas buvo ir R.Skipitis. / LCVA nuotrauka

Kitą dieną bolševikų štabas paskelbė, kad kovos veiksmai trims valandoms nutraukiami, tad visi, turintys bilietus į Kijevą, gali keliauti per fronto liniją. Žinoma, pėsčiomis, nes kelių kilometrų geležinkelio ruožas, vedantis ukrainiečių pozicijų link, išardytas. Kelionė baigėsi laimingai - pasiekęs artimiausią geležinkelio stotį R.Skipitis sėdo į Kijevo traukinį ir po gerų septynių valandų jau buvo Ukrainos sostinėje.

Deja, per pirmą (ir paskutinį) susitikimą su nepriklausomos Ukrainos valstybės vadovu Michailo Gruševskiu tapo aišku, kad R.Skipičio ir A.Voldemaro misija Kijeve truks neilgai. Nuojauta pasitvirtino jau po trijų savaičių - sausio antroje pusėje miestą užėmė bolševikai. Taigi R.Skipitis grįžo į Voronežą, bet pakeliui dar aplankė lietuvių karo pabėgėlių kolonijas.

Tačiau Voroneže irgi jau buvo nesaugu. Pusė Vyriausiosios lietuvių tarybos narių sėdėjo bolševikų kalėjime, kiti slapstėsi. Iš P.Mašioto R.Skipitis sužinojo, kad bolševikai ieško ir jo. Mat darydami kratą VLT vicepirmininko Jono Jablonskio bute jie rado R.Skipičio laišką iš nepriklausomos Ukrainos sostinės.

Ilgai negaišdamas R.Skipitis su V.Petruliu išvyko Maskvą, bet bolševikų sudaryto Lietuvių reikalų komisariato čiuptuvai siekė ir Rusijos sostinę. Vis dėlto už penkių tūkstančių rublių kyšį vienas aukštas komisariato pareigūnas garantavo R.Skipičiui laisvę ir galimybę išvykti į Lietuvą. Balandžio mėnesį jis leidosi į tėvynę.

Nuo mokytojo iki ministro

1918 metų gegužės 3 dieną R.Skipitis išlipo iš traukinio karo nuniokotų Šiaulių geležinkelio stotyje. Mieste šeimininkavę vokiečiai visus keleivius kaipmat sugrūdo į neveikiantį Frenkelio odų fabriką ir paskelbė karantiną. "Iš tikro gi tose Frenkelio fabriko patalpose buvo ne apsivalymo įstaiga, o tikra utėlių perykla. Pamatęs tikrovę, iš to karantino su visa savo šeima pabėgau. Tai galėjau padaryti be didelių sunkumų, nes sargybiniai, daugiausia senyvi vokiečių kareiviai, už mažas dovanas atidarydavo vartus ir leisdavo iš karantino išeiti su visais daiktais", - knygoje "Nepriklausomą Lietuvą statant" rašė R.Skipitis.

Iš kairės: Lietuvos konsulas Čikagoje Antanas Kalvaitis, R.Skipitis ir dr. Aleksandras Račkus. Čikaga, 1935 m. gegužės mėn. / Nuotrauka iš R.Skipičio knygos „Nepriklausoma Lietuva“

Miestas, kuriame gimnazistas R.Skipitis praleido ketverius metus, atrodė neatpažįstamas: tuščios gatvės, žole apaugęs grindinys, tarp griuvėsių besiganančios ožkos... Šiaulių gyventojai, kurių po karo buvo likę gal koks šeštadalis, ardė apgriuvusias buvusių namų sienas ir karučiais vežėsi plytas. Nušiurusiu grindiniu kaukšėjo kaustyti vokiečių kareivių batai. Štai tokia buvo ta nepriklausoma valstybė, kurią prieš porą mėnesių Vilniuje paskelbė Lietuvos Taryba. Iš tiesų vokiečiai dar viską kontroliavo - be specialaus leidimo net traukinio bilieto negalėjai nusipirkti. R.Skipičiui buvo ne tik neleista vykti į Vilnių, bet ir važiuoti traukiniu į savo ūkį Kalpokų kaime, esančiame už 40 kilometrų. Teko kulniuoti pėsčiomis. Tačiau ir ten buvo neramu - apylinkėse siautėjo plėšikai, žmonių vadinami "plienčikais", mat tarp jų būta nemažai pabėgusių rusų karo belaisvių. Ginkluotos apšepusios gaujos net vidury dienos nesibodėjo veržtis į kaimiečių namus. Taigi kurį laiką pagyvenęs Kalpokuose, R.Skipitis su šeima nutarė grįžti į Šiaulius.

Ten jo laukė pirmas darbas - dėstyti mokytojo Antano Klupšo įsteigtoje lietuviškoje gimnazijoje. "Buvau, taip sakant, vargo mokytojas, nes teko mokyti ne tų dalykų, kuriuos geriausiai mokėjau, bet tų, kuriems trūko mokytojų. Mokiau lietuvių kalbos, istorijos, logikos, psichologijos ir rusų kalbos. Tik artėjančio Lietuvos nepriklausomo gyvenimo sukeltas entuziazmas davė man drąsos ir jėgų apsiimti tokį didelį ir sunkų darbą be tinkamo tam pasiruošimo", - prisiminė R.Skipitis. Kaip pamatysime vėliau, tuos žodžius drąsiai galime laikyti šio visuomenės veikėjo gyvenimo principu.

Lapkričio pabaigoje R.Skipičiui, be gimnazijos mokytojo darbo, buvo patikėtos Švietimo ministerijos įgaliotinio Šiauliuose pareigos. Tuo pat metu Teisingumo ministerija paskyrė jį taikos teisėju ir tardytoju Šiauliams. Sunku įsivaizduoti, kad vienas žmogus galėtų susidoroti su trimis nelengvais darbais, tačiau nė vieno jų R.Skipitis neatsisakė, nes suprato - jauna Lietuvos valstybė ne visada turi iš ko rinktis. "Gal skyrė ir todėl, kad pažinojo, o iš viso tuomet buvo nepaprastai didelis trūkumas inteligentų ir pasirinkti nebuvo iš ko", - sakė pats valdininkas.

Tuo metu tiek Šiauliuose, tiek visoje Lietuvoje prasidėjo neramūs laikai. 1919 metų išvakarėse tarnybos reikalais nuvykęs į Vilnių R.Skipitis matė, kaip sostinę užima lenkai ir kaip Lietuvos valdžios institucijos kraustosi į Kauną. Grįžęs į Šiaulius rado ten šeimininkaujančius bolševikus. Jam neliko nieko kito, kaip trauktis į laikinąją sostinę. Ten iš teisingumo ministro Petro Leono rankų R.Sipitis gavo atgaline data pasirašytą įsakymą, kad jis skiriamas Kauno taikos teisėju. "Buvo nelengva, nes teisme nė vienos dienos nebuvau dirbęs, nė advokatavęs. Bet atsisakyti nuo teisėjo pareigų man neleido lietuvio, laisvos Lietuvos piliečio, pareiga", - knygoje "Nepriklausomą Lietuvą statant" rašė R.Skipitis.

O darbas vijo darbą. Po poros mėnesių R Skipitis buvo paskirtas Kauno apskrities valstybės gynėju, šiuolaikiškai kalbant - prokuroru. "Tas darbas mane pusėtinai išgąsdino. Tik buvau spėjęs pramokti taikos teisėjo darbo, o dabar vėl eik organizuoti man tik teoriškai žinomą sritį", - pasakojo teisininkas.

Kurį laiką jis buvo vienintelis tokias pareigas einantis valdininkas visoje Lietuvoje, nes kitų apygardų prokuratūros pradėtos steigti gerokai vėliau. O darbų užgriuvo begalė. Po trejų okupacijos metų Lietuvos valdininkai, spręsdami žmonių reikalus, ar iš inercijos, ar iš neišmanymo taikė vokiečių praktiką, nors ji turėjo mažai ką bendra su teisėtumu ir teisingumu. Taigi valstybės gynėjui teko taisyti galybę klaidų. Maža to, prokuratūros darbuotojai po kelis mėnesius negaudavo algų, tad dažnai tiesiog neturėdavo ką valgyti. Ir čia R.Skipitis parodė pasiaukojimo pavyzdį - pasiskolinęs iš Pramonės ir prekybos banko 12 tūkst. markių, rizikuodamas išdalijo darbuotojams nesumokėtas algas. Laimė, po kelių mėnesių, kai iždo reikalai pagerėjo, darbuotojai atsiskaitė su savo viršininku, o šis - su banku.

Susirinkus Steigiamajam Seimui, R.Skipičiui iš valstybės valdininko teko tapti politiku - šeštosios Vyriausybės vadovas Kazys Grinius pasiūlė jam vidaus reikalų ministro portfelį. Po savaitę trukusių atsikalbinėjimų buvęs prokuroras vis dėlto sutiko eiti šias pareigas.

R.Skipitis JAV, XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaiga. / Nuotrauka iš R.Skipičio knygos „Nepriklausoma Lietuva“

"Man atėjus ministeriauti, (...) Steigiamasis Seimas (...) išleido plačios amnestijos įstatymą, paleidusį iš kalėjimo virš keturiasdešimt aktingų bolševikų, nors nebuvo jokia paslaptis, kad tie bolševikai buvo Sovietų Rusijos agentai, o mūsų kariai prie Dauguvos dar tebesikovė su Sovietų kariais. Taigi, Steigiamasis Seimas grąžino visišką laisvę ir su Lietuva tebekariaujančios valstybės agentams. (...) O jei kils dėl to suirutė, tai juk kaltas bus ne Seimas, o Vyriausybė, tiksliau - Vidaus Reikalų Ministeris, kad nesugeba laikyti tvarkos", - knygoje "Nepriklausomą Lietuvą statant" prisiminė R.Skipitis.

Taigi visą laiką, kol dirbo Vyriausybėje, ministrui teko spręsti rimtą dilemą: kas svarbiau - valstybės saugumas ar Steigiamojo Seimo suteiktos didelės piliečių teisės ir laisvės. Šį laikotarpį jis apibūdino taip: "Atsikuriančios Lietuvos pirmųjų valdininkų saujelė jautėsi kaip audrų mėtomame prakiurusiame laive atviroje jūroje. Išsilaikysim, išplauksim į krantą - nepriklausomą Lietuvą, ar nuskęsime anarchijos ir bolševizmo jūroje?.."

Pasibaigus šeštosios Vyriausybės įgaliojimams R.Skipitis pasitraukė iš politikos, bet neilgam. 1923-iaisiais jis buvo išrinktas į Antrąjį, o 1926-aisiais - į Trečiąjį Seimą kaip dešiniosios Ūkininkų partijos atstovas. Kairiųjų jėgų dominuojamame Trečiajame Seime R.Skipičiui teko dirbti neilgai - paskutinio demokratiškai išrinkto parlamento veiklą nutraukė gruodžio 17-osios perversmas, atvedęs į valdžią Antano Smetonos vadovaujamus tautininkus.

Politikos nuošalėje

Atrodo, į perversmą R.Skipitis žvelgė kaip į neišvengiamą būtinybę, siekiant pakeisti su savo įgaliojimais nesusidorojančią ir autoritetą prarandančią Mykolo Sleževičiaus Vyriausybę bei sutramdyti galvą keliantį bolševikinį gaivalą. Tačiau vienašališkam valdžios uzurpavimui žinomas teisininkas nepritarė. Maža to, atsisakymą kuo greičiau rengti naujus Seimo rinkimus knygoje "Nepriklausoma Lietuva" R.Skipitis vadino didžiausia A.Smetonos klaida: "Juk dar praėjusio šimtmečio gale, šio šimtmečio pradžioje ir ligi pat nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo visos mūsų politinės grupės kalbėjo ir propagavo, kad geriausia santvarka yra demokratinė. Juk ir pats A.Smetona savo laiku priklausė demokratų partijai."

Tokius teiginius patvirtina ir R.Skipičio veiksmai - jis kategoriškai atsisakė vidaus reikalų ministro portfelio perversmininkų kabinete, nors Ūkininkų partija, kuriai tuo metu vadovavo, to nedraudė. Tiesa, kai perversmininkų premjeras A.Voldemaras 1927-ųjų balandį, pažeisdamas Konstituciją, galutinai išvaikė Trečiąjį Seimą, Ūkininkų partija atšaukė savo ministrus iš Vyriausybės ir atsidūrė opozicijoje.

Iki tol tiek R.Skipičiui, tiek jo partijai teko lyg ir tarpininkauti tarp nuverstos ir perversmininkų Vyriausybės. Ūkininkų ir dar trijų partijų atstovai 1926-ųjų gruodžio 28 dieną apsilankė pas A.Smetoną ir pareikalavo suvienyti politines jėgas, kad šios gintų Lietuvos nepriklausomybę, taip pat sudaryti plačią Vyriausybės koaliciją ir numatyti naują ministrą pirmininką. Tarp pasirašiusiųjų pareiškimą buvo ir R.Skipitis.

Išvaikius demokratiškai išrinktą Seimą ir nepaskelbus naujų rinkimų, R.Skipitis toliau nebematė sau vietos Lietuvos politikoje. Tačiau jam liko labai platus visuomeninės veiklos spektras. Vienas ryškesnių tokios veiklos epizodų buvo R.Skipičio, kaip Kauno lietuvių namų savininkų draugijos pirmininko, kova su belgų monopolininkais dėl elektros energijos kainų. Ši kompanija, išsinuomojusi koncesijos būdu pastatytą miesto elektrinę, o 1930 metais Petrašiūnuose savo lėšomis įrengusi dar vieną jėgainę, miestiečiams ir sostinės valdžiai galėjo diktuoti siaubingas elektros kainas.

4-ojo dešimtmečio pradžioje belgai panoro, kad už kilovatvalandę elektros energijos Lietuvos gyventojai mokėtų po 1,2 lito, vėliau jų apetitas dar labiau padidėjo - iki 1,35 lito. Turint galvoje, kad tuomet vidutinis darbininko atlyginimas nesiekė nė šimto, o mokytojo - dviejų šimtų litų, tokia elektros kaina buvo tiesiog beprotiška. Tai siutino žmones ir į keblią padėtį stūmė miesto valdžią, nes būtent jai, o ne elektros ūkį užgrobusiems belgams, tekdavo daugiausia kritikos. Tačiau derybos dėl tarifų sumažinimo dažniausiai baigdavosi be rezultatų. Monopolininkai, investavę didelius pinigus į Petrašiūnų elektrinės statybą, norėjo kuo greičiau juos atsiimti ir pradėti gauti pasakišką pelną.

R.Skipitis su žmona Lydija Čikagoje. XX a. 6-asis dešimtmetis. / Nuotrauka iš R.Skipičio knygos „Nepriklausoma Lietuva“

Derybos su miesto valdžia beveik visada baigdavosi taip, kaip norėdavo belgai. Tačiau 1933-iaisiais į kovą su tiekėjais stojo R.Skipičio vadovaujama Kauno namų savininkų bendruomenė. 1933 metų kovo 23-iosios vakarą ir taip jau ne itin apšviestas miestas paskendo tamsoje. Gyventojai buvo labai vieningi - namų languose spingsėjo nebent žibalinės lempos. Vieni taip elgėsi iš solidarumo, kiti, matyt, tiesiog bijojo įžiebti elektros lemputę, nes nesilaikantieji boikoto smarkiai rizikavo gauti į langą plytgaliu. Tuo pasirūpino aršiai nusiteikęs Kauno jaunimas. Prie savaitę trukusio boikoto prisidėjo ne tik paprasti miestiečiai, bet ir valdžios įstaigos - vakarais buvo tamsūs ir savivaldybės, ir net Prezidentūros langai. Nežinia, kiek būtų trukusi tokia pilietinė akcija, nes belgai neketino pasiduoti. Tačiau po savaitės, įsikišus Lietuvos Vyriausybei, elektros kaina vis dėlto buvo sumažinta iki 82 centų už kilovatvalandę.

Dar labiau R.Skipitis pagarsėjo kaip pasaulio lietuvių vienytojas. 1931-aisiais jis buvo vienas iš Draugijos užsienio lietuviams remti iniciatorių, ir vadovavo šiai organizacijai iki pat Lietuvos okupacijos. Būtent R.Skipitis sumanė Kaune rengti Pasaulio lietuvių kongresą, būtent jis vyko į JAV ir Pietų Ameriką, lankėsi išeivijos centruose ir nuveikė milžinišką organizacinį darbą. Būtent šio veikėjo pirmininkaujamas Pasaulio lietuvių I kongresas 1935 metų rugpjūčio 11-17 dienomis įkūrė Pasaulio lietuvių sąjunga, būtent jis didele balsų dauguma buvo išrinktas šios organizacijos vadovu.

Sovietams okupavus Lietuvą, R.Skipitis pasitraukė į Vokietiją ir iki karo pabaigos vadovavo Berlyno lietuvių sąjungai. 1941-ųjų Birželio sukilimo organizatoriai paskyrė žinomą teisininką Lietuvos laikinosios vyriausybės užsienio reikalų ministru, tačiau šių pareigų eiti negalėjo, nes naciai jo taip ir neišleido iš Vokietijos.

1946-aisiais R.Skipitis persikėlė į JAV ir apsigyveno Čikagoje. Čia jis toliau užsiėmė aktyvia visuomenine veikla: vadovavo Čikagos lietuvių tremtinių ir Lietuvių teisininkų draugijoms, dirbo Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete, priklausė Lietuvių bendruomenės tarybai. R.Skipitis mirė 1976 metų vasario 23 dieną Čikagoje, peržengęs 89-erių slenkstį. Per visą ilgą gyvenimą jis, nepaisydamas savo norų ar dvejonių, visada imdavosi to, ko, kaip manė, labiausiai reikėjo Lietuvai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"