TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Gyvieji liudijimai - iš už Atlanto

2014 02 19 6:00
Lietuviai Kempteno stovykloje Vokietijoje. J.Jakševičienė - trečia iš dešinės. "Sakytinės istorijos" projekto nuotrauka

Patirtas skausmas paliekant gimtuosius namus ir džiaugsmas, kad pavyko išvengti tremties, gal net mirties, vargai svetur ir tolesnis gyvenimas vis tikintis grįžti. 65 autentiški liudijimai apie pasitraukimą į Vakarus Antrojo pasaulinio karo metais sovietams okupuojant Lietuvą - JAV lietuvių bendruomenės subrandintas "Sakytinės istorijos" projektas.

Visa sukaupta originali medžiaga atiduota Pasaulio lietuvių archyvui Čikagoje. Kelios skaitmeninės kopijos pasiekė ir Lietuvą.

Vilniaus knygų mugėje (vasario 22 dieną 12 val. konferencijų salėje 5.5) taip pat bus pristatyta leidyklos "Aukso žuvys" Lietuvoje išleista knyga "Manėm, kad greit grįšim". Joje sudėta 18 pokalbių apie pasitraukimą iš okupuojamos Lietuvos. Viena knygos sudarytojų literatūrologė dr. Dalia Cidzikaitė neslėpė, kad buvo sukrėsta visų pasakojimų, nes jie - apie paprastų žmonių paprastus gyvenimus ir vis dėlto nepaprastus likimus, istorijos pakreiptus visai netikėta linkme.

Vilniaus edukologijos universteto absolventė D.Cidzikaitė doktorantūros studijas baigė Ilinojaus universitete Čikagoje. Literatūros tyrinėtoja JAV gyveno 14 metų. Po studijų šešerius metus dirbo lietuviško laikraščio "Draugas" vyr. redaktore, aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, yra "Santaros-Šviesos" valdybos narė, anglų kalba leidžiamo žurnalo "Lituanus" tarybos narė, JAV lietuvių bendruomenės Archyvų komiteto narė. Grįžusi į Lietuvą dirba Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyriuje. Jame kaupiama ir saugoma visa su lietuvių išeivija susijusi publikuota medžiaga.

Išsaugant istorinę atmintį

Kaip pasakojo dr. D.Cidzikaitė, JAV lietuvių "Sakytinės istorijos" projektas buvo pradėtas 1995 metais. Nuspręsta, kad nebegalima delsti, reikia užrašyti žmonių, pasitraukusių iš Lietuvos nuo antrosios sovietų okupacijos į Vakarus, atsiminimus. Jie ne tik prisidės išsaugant Amerikos lietuvių istorinę atmintį, bet taip pat leis geriau suprasti tą sudėtingą istorijos laikotarpį. Projektą ėmėsi įgyvendinti Laima Petrauskaitė VanderStoep. Ji kartu su Dalia Stakyte Anysiene buvo ir knygos "Manėm, kad greit grįšim" sudarytojos.

Dr. D.Cidzikaitė neslėpė, kad buvo sukrėsta pasakojimų apie tautiečių pasitraukimą iš okupuojamos Lietuvos. /Alinos Ožič nuotrauka

Specialius sakytinės istorijos kursus baigusi psichologė L.Petrauskaitė VanderStoep subūrė nemažą pagalbininkų būrį. Stengtasi apimti kuo platesnę Amerikos geografiją: pokalbiai įrašyti ne tik Čikagoje, bet ir JAV rytinėje bei vakarinėje pakrantėje. Taip pat norėta, kad projektas kuo geriau atskleistų visą JAV lietuvių bendruomenę, įvairius visuomenės sluoksnius, todėl ieškota ne tik aukštąjį ar vidurinį išsilavinimą turinčių, bet ir vos kelias klases baigusių žmonių, kad sutiktų papasakoti, kas jiems nutiko. Ne tik rašytojai, žurnalistai, menininkai, mokslininkai traukėsi į Vakarus. Iš okupuojamos Lietuvos bėgo ir buhalteriai, miškininkai, ūkininkai ar net profesijos dar neturintys jaunuoliai. Įrašytų pokalbių trukmė labai įvairi. Pavyzdžiui, su dr. Adolfu Damušiu kalbėta 5 valandas 38 minutes. Yra ir trumpesnių apie 23 minutes trunkančių įrašų.

Iš viso pakalbinta per 60 Amerikos lietuvių, vyrų ir moterų nuo 67 iki 95 metų. Dabar bent pusė kalbintų asmenų jau yra mirę. Jonas Kavaliūnas, lietuviško švietimo pradininkas JAV, steigęs pirmąsias lietuviškas mokyklas, taip pat daug prisidėjęs, dar gyvendamas Vokietijoje, kad pasirodytų lietuviškų vadovėlių, mirė pernai gruodį, sulaukęs 100 metų. Šiemet sausį 99-uosius eidama mirė aktorė Birutė Briedienė.

"Projektas subrendo, nes Amerikos lietuviai pamatė, kad vyresnioji karta tiesiog pasitraukia iš šio pasaulio, palikdama nedaug liudijimų apie tai, kas gi vyko Antrojo pasaulinio karo metais, - sakė dr. D.Cidzikaitė. - Įdomi paralelė, kaip žydai Amerikoje tvarkosi su savo istorija. Jų archyvuose yra šimtai tūkstančių pokalbių su žmonėmis, išgyvenusiais holokaustą. Gyvi liudijimai labai svarbūs. Šis projektas - pirmas Amerikos lietuvių bandymas išsaugoti istorinę atmintį. Padaryta, kiek leido jėgos ir pajėgos. Kiti padarys galbūt daugiau. Dar yra nemažai žmonių, kurie tada, kai tėvai traukėsi iš Lietuvos, buvo kelerių ar keliolikos metų. Tai būtų vaikų atsiminimai, tačiau taip pat reikšmingi: kaip vaikai matė karą, kaip jį išgyveno Vokietijoje, kai ji visa buvo sugriauta, koks gyvenimas buvo lageriuose, kaip prisitaikė prie amerikietiško gyvenimo."

Žemės sauja ir vėliava

Antrojo pasaulinio karo metais fronto linijai slenkant per Lietuvą žmonės bėgo panašia kryptimi - į Vakarus, tačiau kiekvieno pabėgėlio istorija unikali. Skirtingas buvo ir gyvenimas pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, ir įsitvirtinimas Amerikoje.

Dabar garbaus amžiaus sulaukusi Marija Paškevičienė buvo paauglė, kai traukėsi į Vakarus. Tomis karo dienomis ji su seserimi lankėsi pas gimines kaime kitapus upės. Ryte atsikėlusios sužinojo, kad frontas tiek pasistūmėjo, jog grįžti namo keliu, kuriuo atėjo, nebegali. Dar kurį laiką mėgino keliauti palei upę, tikėdamosi, kad pavyks apeiti frontą, bet pamačiusios, jog nepasiseks, turėjo keisti kelionės kryptį. Į Vakarus. Tėvus išvydo tik sovietmečiu, kai jau buvo galima lankytis Lietuvoje. Užaugusi viena, be tėvų, M.Paškevičienė prisipažino, kad jų labiausiai trūko Vokietijoje ir tolesniame gyvenime.

Aktorė B.Briedienė buvo bebaigianti Vilniaus aukštesniąją vaidybos studiją, kai prasidėjo karas. Apsisprendė pasitraukti sovietams okupuojant Lietuvą, nes vyras buvo radijo stoties viršininkas. Paliko Vilnių, pasiėmusi tik saują lietuviškos žemės ir Lietuvos vėliavą, kabėjusią radijo stotyje. Koks sudėtingas buvo tas bėgimas, kaip pabrėžė dr. D.Cidzikaitė, matyti ir iš dviejų moterų, kurios traukdamosi į Vakarus gimdė, pasakojimų: viena vaiką prarado, kita laimingai išsaugojo.

Hypatija Yčaitė Petkienė, žymaus teisininko, politiko, valstybės ir visuomenės veikėjo Martyno Yčo dukra, sakė, kad iš Lietuvos niekada neišvyko - išėjo pėstute. Mama su vaikais nakčia kirto Lenkijos ir Lietuvos sieną Punsko punkte, nes kito pasirinkimo jau neturėjo. Kai išaušo rytas, turėjo patys susivokti, kur eiti, ką daryti, su kuo kalbėtis.

"Sakytinės istorijos" projekto medžiaga.

Į Vakarus

Knygoje "Manėm, kad greit grįšim" pateikiamas žemėlapis, kuriame aiškiai matyti: kokiais etapais Raudonoji armija 1944-1945 metais slinko į Vakarus, taip traukėsi ir lietuviai, vis dar tikėdamiesi, kad frontas galbūt vėl pradės slinkti į Rytus ir Lietuva nebus dar kartą okupuota sovietų. Taip po truputį, pasak dr. D.Cidzikaitės, ir keliauta - į Vakarus, į Vakarus, į Vakarus. Kol galų gale kirsta siena ir suvokta, kad sovietai šį kartą nepasitrauks. Jie slinks toliau, kiek jiems leis vokiečių kariuomenė.

DP stovyklose Vokietijoje prisiglaudę lietuviai ėmėsi stebėtinai plačios veiklos, taip pat tikėdami, kad anksčiau ar vėliau sugrįš į Lietuvą, ir gimtajam kraštui reikės jų pagalbos. Kaip pasakojo dr. D.Cidzikaitė, greitai kūrėsi lietuviškos mokyklos, chorai, būreliai, išleista apie 600 pavadinimų skirtingų leidinių. Atsirado leidėjų ir žmonių, kurie investavo, vertė, rašė. Išėjo ne tik vadovėlių, žodynų, bet ir knygos mechanikams, biologams, sodininkams ar filatelininkams.

Iš Vokietijos gausiausiai emigruota į JAV. Ten jau buvo įsitvirtinusi pirmoji emigracijos banga, vadinamieji grynoriai. Ir DP kartai - pažįstamiems ar nepažįstamiems - jie siuntė iškvietimus pasižadėdami, kad priims tą šeimą, suteiks pastogę, bent iš pradžių pasirūpins, kad gautų darbą ir nebūtų našta valstybei. Tokį dokumentą - afidefitą - turėjo gauti visi iš Vokietijos į Ameriką emigravę lietuviai.

"Įsitvirtinti Amerikoje visiems buvo sunku. Paradoksalu, tačiau tiems, kurie turėjo aukštąjį išsilavinimą, buvo dar sunkiau, - sakė dr. D.Cidzikaitė. - Amerika, ypač tais laikais, nebuvo labai entuziastinga priimti į vadinamuosius ofisinius darbus atvykėlių. Jų ir anglų kalba buvo ganėtinai prasta, kad galėtų dirbti pagal profesiją. Nors gydytojai, kurie buvo užsibrėžę ir Amerikoje gydyti, dėjo milžiniškas pastangas, kad gautų atitinkamą pažymėjimą, leidžiantį praktikuoti. Advokatai, kariškiai, bibliotekininkai, rašytojai dirbo fabrikuose, gamyklose ir kitokį fizinį darbą. Paprasčiau buvo, kaip sakė vienas ūkininkas, tiems, kurie turėjo verslumo gyslelę, tada ir Amerikoje galėjo kaip nors prasimanyti."

Per Švediją ir Pakistaną

Kai dauguma lietuvių traukėsi į Vakarus per Vokietiją, Juozas ir Marija Plačai pateko į Švediją. Tačiau pabuvę ten, kur, sakė, tikrai gyvenimas geras, nes turėjo darbą, neblogai uždirbo, socialinė apsauga taip pat neprasta, visa šeima labai sąmoningai nusprendė emigruoti į Ameriką. Trūko lietuviško gyvenimo. Baiminosi, kad pasilikus vaikai labai greitai nutautės. Be to, gana skaudžiai paveikė faktas, kad Švedija išsiuntė atgal prieglobsčio prašiusius Baltijos šalių kareivius. Tuo metu, kai jau aiškėjo, kad nei Lietuva, nei Latvija, nei Estija nebepriklausys demokratiniam, nepriklausomam Vakarų pasauliui, tvyrojo baimė, jog vėliau bus siunčiami iš Švedijos ir paprasti pabėgėliai. Plačų šeima išplaukė į Ameriką su keliais doleriais, nes visas santaupas paklojo bilietams. Turėjo iš naujo pradėti gyvenimą, tačiau norėjo tai daryti - būti lietuviškos bendruomenės dalimi.

Buvo tokių, kurie į Ameriką iš karto pakliūti negalėjo, jei kuris nors šeimos narys sirgo, pavyzdžiui, psichikos liga ar tuberkulioze. Griežtai tikrinta. Gydytojos Janinos (Bortkevičiūtės) Jakševičienės dukra Dalytė sirgo encefalitu, todėl visa šeima iš Vokietijos pasitraukė į Pakistaną. Ten J.Jaškevičienė dirbo kariuomenės gydytoja. Vėliau šeima vis dėlto emigravo į JAV. Dukrai rasta gera seserų vienuolių globa Romoje. Kai tik galėdavo, atskrisdavo jos lankyti iš Amerikos. J.Jakševičienė gydytojos praktiką baigė 2000 metais. Mirė 2013-ųjų vasarą sulaukusi 99 metų.

Tvirtai tikėję

Dr. D.Cidzikaitė įsitikinusi, kad sukaupta nepaprastai dosni medžiaga tyrinėti vadinamųjų dipukų kartą tiek sociologams, kultūrologams, tiek ir istorikams. Įdomi medžiaga ir kalbininkams, nes kai kurie žmonės išsaugojo tarmę. Pasitaiko ir angliškų intarpų, nes tie žodžiai jau įėjo į kasdienę kalbą, ar vokiškų - tiek laiko praleidus Vokietijoje ir apie ją prabilus, neišvengiamai sugrįžta ir vokiečių kalba. Prisiminimai ne tik buvo įrašyti, parengti ir jų tekstiniai variantai. Kai kurie žmonės, rašę dienoraščius ir atsiminimus, taip pat mielai juos atidavė. Autentišką medžiagą papildė ir pašnekovų nuotraukos. Visų atsiklausta, ar sutinka, kad asmeninė medžiaga būtų naudojama moksliniams tyrimams.

Knygos pavadinimu pasirinkti žodžiai "Manėm, kad greit grįšim", nes visi pašnekovai, kaip pabrėžė dr. D.Cidzikaitė, paklausti ar net nelaukę tokio klausimo, tvirtino tikėję, jog grįš į Lietuvą. Kiti taip ir sakė: "Manėm, kad greit grįšim. Dar mėnuo, dar metai, dveji, treji, bet mes vis tiek keliausime atgal, nes Lietuva bus nepriklausoma. Lietuva privalo būti tokia." O pokalbio pabaigoje paklausti, ką dabar mano apie pasitraukimą, ar norėtų grįžti į Lietuvą, daugelis sakė, kad jau per vėlu. Amerikoje - šeimos, vaikai, vaikaičiai. Tačiau ir gyvendami Amerikoje padeda Lietuvai. Ta lietuvybė, kurią sugebėjo išsaugoti Amerikoje, taip pat pasitarnauja Lietuvai. Toks yra simbolinis sugrįžimas. Tačiau ne vienas ir sugrįžo. Chemikas, ateitininkas, žymus išeivijos ir pasipriešinimo sovietų bei nacių okupaciniams režimams veikėjas dr. A.Damušis su žmona grįžo 1997 metais. Ir mirė Lietuvoje 94-erių 2003 metais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"