TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Heraldika: nuo būtinybės iki snobizmo

2008 02 05 0:00
"Nors herbų naudojimo prasmė nutolsta, jos niekaip negalima išbraukti iš kultūros", - sako E.Rimša.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Istorikas, Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas dr. Edmundas Rimša pasakoja, kad heraldinių ženklų naudojimas ir reikšmė slenkant amžiams kinta. Riterių laikais jie padėdavo atpažinti priešą, iki XVI amžiaus, kol nemokėjome pasirašinėti, pakeisdavo parašą, dabar virsta ir visišku snobizmu.

Demokratinės valstybės turi komisijas valstybinei heraldikai tvarkyti. Čia snobizmo neįžvelgsime. Herbai - valstybių reprezentaciniai skiriamieji ženklai. Privačių asmenų heraldika, kur dažniausiai ir akivaizdus snobizmas, yra privatus reikalas.

Atgimimo pradžioje, vėlų 1987-ųjų rudenį, buvo atkurta Heraldikos komisija. Dabar mūsų šalis jau turi 270 atkurtų arba naujai sukurtų miestų ir miestelių herbų, tiek pat vėliavų, daugybę jėgos struktūrų - kariuomenės, policijos, laivyno, aviacijos, muitinės - skiriamųjų ženklų. Komisijai dar teks sukurti 200 herbų seniūnijų centrams. Bet kuri institucija, norėdama pasigaminti kokį nors ženklą su vietos herbu, privalo jį derinti su komisija - kad nenutoltų nuo etaloninio.

Saviveikla

Nors valstybinė heraldika turi būti suderinta su komisija, vis dėlto daug kur galima pamatyti įvairių nukrypimų nuo etalono. "Saviveiklos buvo, yra ir bus. Drausti irgi nevalia. Pavyzdžiui, koks nors liaudies menininkas lipdo iš molio medalius ir spaudžia ant jų stilizuotą herbą. Nieko blogo, kad herbas šiek tiek kitoks. Ne kiekviena firma net ženkliukus su miestų herbais pagamina kokybiškai. Svarbu, kad valstybės lygmeniu nebūtų iškraipyti oficialiai patvirtinti simboliai. O tokių atvejų dažnai tenka matyti, - kalbėjo istorikas E.Rimša. - Neseniai per televiziją stebėjau kažkokį teismo posėdį. Ant sienos kabėjo Lietuvos herbas mėlyno skydo fone. Tik nespėjau išgirsti, kuris tai sostinės teismas. Apskritai teismuose per televiziją tenka matyti daugybę neetaloninių herbo variantų. Vien Gedimino prospektu eidamas gali išvysti ne vieną netaisyklingą iškabą. Prie kažkurios įstaigos durų kabo valstybės herbas juodame fone. Tada jau geriau visai nenaudotų spalvų, o rinktųsi skulptūrinį variantą, nes foną dažyti bet kokia spalva - didžiausias pažeidimas. Pamenu, dar šią vasarą mačiau ant Palangos prokuratūros pastato kabantį visiškai išblukusį herbą. Jame nieko nematyti, beveik tuščia, tik vos įžvelgiami kažkokio žvėrelio kontūrai. Nežinau, ką manyti apie tokį prokuroro požiūrį į valstybės simboliką."

Šiek tiek vėlavome

Pasak E.Rimšos, sunku pasakyti, ar antspaudas, ar herbas atsirado anksčiau. "Bene seniausias žinomas herbinis antspaudas yra Kernavės kunigaikščio Gediminaičio, jis pagamintas 1388 metais, - pasakojo pašnekovas. - Netrukus, 1398-aisiais, Vytautas pasidarė žemių herbą. XIV amžiaus pabaigoje atsirado kilmingųjų herbų. Pas mus jų išliko nedaug, kaip ir senųjų dokumentų, nes kraštas iš visų pusių buvo niokojamas. Daugiau jų galima išvysti užsienio šalių archyvuose. Kunigaikščio Kęstučio antspaudai išlikę du, bet jie neherbiniai, su stovinčiu kariu. 1353 metų antspaudas, seniausias žinomas mūsų valdovo antspaudas, eksponuojamas Trakų pilies muziejuje, kitas, pagamintas 1379 metais, - Berlyne."

Heraldika Vakarų Europoje atsirado šiek tiek anksčiau negu Lietuvoje - XII amžiaus antrąjį ketvirtį. Tai buvo herbų klestėjimo laikotarpis.

Nors Lietuva po krikšto, pasak istoriko, perėmė daugelį europinių tradicijų, ir heraldika XV amžiuje pradėjo niveliuotis, mūsų heraldika išlaikė specifinius bruožus. "Jos nesupainiosi nei su prancūzų, nei su anglų, nei su vokiečių. Mes turime savo regiono heraldiką, kuri šiek tiek artima lenkų, ukrainiečių heraldikai, - sakė E.Rimša. - Tik kokybė XVI amžiuje nesiskiria, nes meistrai ir pas mus, ir kitose Europos šalyse buvo tokio pat lygio."

Užtarnauti herbai

"Nereikia manyti, kad herbus naudojo tik kilmingieji. Nieko panašaus, - aiškino istorikas. - Miestiečiai ant savo namų irgi piešdavo herbus. Kai kuriuose kraštuose juos pasidarydavo net valstiečiai. Kartais herbų buvo galima nusipirkti. Prancūzijos karaliai taip net iždą papildydavo - suteikdavo privilegijas, o jas reikėdavo išpirkti. Atsirasdavo žmonių, kurie to norėdavo, nes privilegija leisdavo lengviau keliauti po pasaulį. Be to, turėdamas ją tapdavai piliečiu, galėdavai balsuoti, eiti tam tikras pareigas."

Anot E.Rimšos, valdovo dvaruose iki XVI amžiaus vidurio buvo daug žmonių, kilusių iš miestiečių, valstiečių (vieni duris atidarinėdavo, kiti naktinį puodą nešiodavo, treti rankšluostį paduodavo ir t. t.). Dauguma jų užsitarnaudavo bajorystę "už nuopelnus didikų šeimai". Tuos žmones valdovas nobilituodavo ir duodavo herbą. Herbas būdavo nupiešiamas privilegijos dokumente.

Maždaug nuo XVI amžiaus antrojo ketvirčio mūsų diduomenė (aukščiausių valstybės, žemės tarnybų tarnautojai, vėliau ir pavietų "grietinėlė" - teisėjai, pateisėjai, raštininkai, seniūnai), norėdama išsiskirti iš kitų, pradėjo sudarinėti jungtinius herbus. Herbo skydas būdavo dalijamas į keturias dalis ir ten sudedami keturi herbai - paveldėti iš tėvo, motinos, apačioje - iš senelių. Vieną seniausių tokių jungtinių herbų galima pamatyti Vilniaus katedroje - ant Alberto Goštauto antkapinio paminklo.

Pasak istoriko, iš jungtinių herbų galima sužinoti labai įdomių dalykų. "Tėvo ir motinos herbus visada sudėdavo, nes jie dar būdavo gyvi, o dėl senelių herbų pasitaikydavo įvairių istorijų - kartais, jei senelis nelabai kilmingas, o kilmingesnis prosenelis ar proprosenelis, buvo dedami jų herbai", - apie norą pasipuikuoti kilme pasakojo E.Rimša.

Anot pašnekovo, išskirtinis lietuviškos heraldikos bruožas - kad daugelis herbų kilę iš suheraldintų nuosavybės ženklų, kuriuos turėjo miestiečiai, valstiečiai, žvejai. Vėliau, kai miestiečiai norėjo įsigyti herbus, tuos ženklus suheraldino. Mokslininkai, pasižiūrėję į herbą, gali pasakyti, kokia jo kilmė. "Net gerai žinomi Gediminaičių stulpai iš pradžių greičiausiai buvo Kęstutaičių nuosavybės ženklas", - pridūrė E.Rimša.

Antspaudas vietoj parašo

Ankstyvuoju heraldikos laikotarpiu herbinis antspaudas buvo naudojimas tik tam tikrais atvejais. "Sudarius kokią nors sutartį reikėdavo tai patvirtinti, antspauduoti. Juk pasirašinėti pradėjome vėlai, tik XVI amžiuje. Iki tol parašą atstodavo antspaudas, - pasakojo istorikas. - Iš antspaudo ir identifikuodavo žmogų. Tačiau ten, kur pinigai, pasitaiko ir klastočių. Tad antspaudai irgi būdavo klastojami. Už šį nusikaltimą jau pirmasis Lietuvos Statutas 1529 metais numatė žiaurią mirties bausmę - sudeginimą. Tebėra išlikusių daug antspaudų falsifikavimo bylų. Pavyzdžiui, Kėdainiai skundėsi, kad kažkas paėmė miesto antspaudą ir kažkam užrašė žemes, kurios priklausė miestui. Kadangi sutartis buvo antspauduota, ji pripažinta galiojančia. Miestas bylinėjosi keliolika metų, bet nieko nelaimėjo, nes viskas buvo padaryta teisiškai. Kai kurie apsukruoliai, naudodamiesi terpentinu, sugebėdavo gražiai nuimti net ant virvutės prikabintą vaškinį atspaudą, o paskui prikabinti jį ant naujos privilegijos. Lenkų meistras Vitas Stvoszas, šedevru laikomo Krokuvos Šv. Mergelės Marijos bažnyčios altoriaus autorius, yra padirbęs daugybę antspaudų ir suklastojęs milžinišką kiekį dokumentų.

Nuo XII amžiaus pabaigos visoje Europoje pasitaikydavo tokių klastočių. Pirmasis į tai atkreipė dėmesį popiežius. Jis surašė instrukciją, kaip atpažinti suklastotus antspaudus. Kadangi atspaudu įteisinama nuosavybė, jis žmogui mirus dar ant kapo būdavo sulaužomas - kad niekas negalėtų pasinaudoti."

Pasak pašnekovo, dabar padirbti antspaudą nėra jokios problemos. "Tačiau šiandien jis nieko ir nereiškia, jo galios vis mažėja. Parašas - svarbesnis, o antspaudas naudojamas tik iš inercijos, pagal tradicijas. Mes dar pripratę siųsti antspauduotus raštus, o pasaulyje to jau nėra. Jokia institucija po direktoriaus parašu nededa antspaudo, - pabrėžė E.Rimša. - Finansiniuose dokumentuose jau naudojamas ir elektroninis parašas".

Antspaudai dedami tik ant įvairių reprezentacinių, garbės raštų, diplomų, nes suteikia jiems senųjų tradicijų puošnumo. "Manau, išliks ir pašto antspaudai", - sakė istorikas.

Heraldinis snobizmas

Istoriko teigimu, pirmiausia herbas žmogui buvo reikalingas dėl paprasčiausio atpažinimo. Jie atsirado riterių aplinkoje, kad būtų galima atskirti nuo galvos iki kojų apsišarvavusį raitelį. Kai į mūšį stoja po šimtą tokių, kaip kitaip atpažinsi priešininką? Todėl ant skydo, kuris visąlaik matyti, ir būdavo piešiami herbai, dar ant šalmo, žirgo gūnios. Beje, herbas iki šiol dabar išlaikęs skydo formą.

Vėliau, kai atsirado šaunamieji ginklai, šalmas ir šarvai tapo beverčiai. Keitėsi kariavimo būdas. Maždaug tuo pat metu ir Bažnyčia uždraudė riterių turnyrus. Nors tie mūšiai labai daug davė heraldikos raidai, per juos žūdavo pernelyg daug žmonių, net karalių.

"XVI amžiuje, kai žmonės išmoko pasirašinėti, herbai buvo perkeliami kitur - jais puošiami namai, karietos, indai. Kur tik būdavo galima, ten ir kraudavo, - pasakojo E.Rimša. - Herbų naudojimas šiek tiek išsigimė. Kai kurie lenkų heraldikai yra rašę apie heraldinį snobizmą. XIX amžiuje herbų reikšmingumas dar labiau smuko. Visiškai iš naujo jie atgijo tik pastaraisiais metais. Ir atgijo, drąsiai galima sakyti, su visomis snobizmo apraiškomis. Puiku, kad žmonės domisi savo praeitimi, istorija, tačiau daugelis, ypač dabartiniai JAV magnatai, būtinai nori susirasti senuosius simbolius ir jais pasipuikuoti. Nors tiek gerai, jog dažniausiai tuo, išskyrus kai kurias šalis, užsiima privačios, nepriklausomos, nevalstybinės institucijos, draugijos. Pavyzdžiui, Bajorų sąjunga pati tvirtina bajorystę, pati ir herbus daro. Kitaip yra monarchijose. Ten pagal senas tradicijas iškart su heraldika suteikiami sero titulai. Tos senų tradicijų liekanos funkcionuoja taip, kaip funkcionavo viduramžiais."

Kuriozai ir kompromisai

E.Rimša prisimena, kad prieš 20 metų atkūrus Heraldikos komisiją, senųjų Lietuvos vietovių herbų buvo tik 70, kitus reikėjo sukurti. "Dar sovietmečiu veikusi Heraldikos komisija buvo atkūrusi 20 istorinių miestų herbų, o 26 sukūrusi. Ne visus mūsų istorinius herbus tuo metu buvo galima naudoti, nes apie 30 jų - religinės simbolikos, - aiškino komisijos pirmininkas. - Suprantama, šv. Mergelės Marijos Kretingos herbe negalėjo būti. Teko paimti Chodkevičių grifą. Plungės ir Šiaulių herbuose buvo Dievo apvaizda. Vėl negalima. Tada į trikampį įdėjo spinduliuojančią saulutę. Anykščių herbas seniau turėjo šv. Jono Nepomuko atvaizdą, sovietmečiu uždėjo merginą su knyga ir lelija (literatūrinis kraštas). Buvo daug kuriozų. Pamenu, paskui, kai jau mūsų komisija norėjo atkurti senąjį Anykščių herbą, užvirė diskusija. Vienas seimūnas medikas, kilęs iš Anykščių, šaukė: "Kam čia mums reikia to skenduolio (šv. Jono Nepomuko), turime mergužėlę!" Tačiau tada nusprendėme visus istorinius herbus atkurti tokius, kokie buvo, nes jei vieną kartą padarysi kompromisą, jie nesibaigs."

Vilniui nesisekė

Vilnius savo herbo su šv. Kristoforu sovietmečiu negalėjo naudoti, nors tautosakininkai ir menotyrininkai rašė, kad šv. Kristoforą net Bažnyčia yra išbraukusi iš oficialaus šventųjų sąrašo. Vis tiek nepavyko išsikovoti. Gedimino pilies bokštas tada tapo nors ir ne oficialiu herbu, bet miesto simboliu. "Na, toks variantas gal būtų ir priimtinas, jei būtų vaizduojama pilis, bet juk čia - tik griuvėsiai, vienas pilies bokštas. Tačiau nepavyko nė tokio simbolio įteisinti kaip herbo, - pasakojo E.Rimša. - Tada skambinta net į Maskvą, į partijos CK, nes Maskva turėjo herbą su šv. Jurgiu. Oficialiuose blankuose gal ir ne, bet ant ženkliukų jis tikrai buvo. Tačiau CK atsakė: "Sovietų Sąjungoje yra tik 15 herbų, ir nė vienu daugiau".

Viešose matomose vietose Vilniaus herbas sovietmečiu buvo nudaužytas, tačiau kai kur išliko, pavyzdžiui, ant rotušės durų rankenos. "Ji pagaminta prieš pat sovietų okupaciją, regis, 1938 metais. Herbas ant jos išlikęs iki šiol. Galbūt niekas per daug nekreipė dėmesio, be to, tai rankena, o ne oficialiai naudojamas herbas, todėl ir nesuko galvos, - kalbėjo istorikas. - Vilniaus herbas išliko ir ant Filharmonijos pastato, ant Vilniaus senosios elektrinės, ant lenkų mokyklos Antakalnyje."

Neužkliuvo

Kadangi Rokiškis herbo neturėjo, sovietmečiu jam buvo padaryta įdomi sintezė. Kaip pasakojo pašnekovas, neišmanėliams neužkliuvo, kad į tą herbą buvo sudėti trijų bajorų giminių, kurioms priklausė dvaras, herbai - Krošinskių (žvakidė), Tyzenhauzų (buivolas) ir Pšezdzieckių (trys juostelės su lelija). Ketvirtame lauke padarytas kompromisas - įdėtas kalvio priekalas (iš Rokiškio kilęs revoliucionierius, aprašytas A.Gudaičio-Guzevičiaus romane "Kalvio Ignoto teisybė"). Sovietmečiu toks simbolis tiko.

"Vėliau kalvio priekalą pakeitėme vargonais, nes Rokiškis nuo XIX amžiaus garsėja muzikos mokykla, vargonininkyste. Dauguma žymiausių prieškario kompozitorių vargonininkų yra iš Rokiškio muzikos mokyklos", - sakė istorikas.

Nuo erelio iki raketos

Iš pradžių heraldikoje buvo naudojama tik apie 20 figūrų (dažniausiai sutinkamas erelis, paskui - liūtas, šernas, elnias), bet vėliau jų daugėjo. Nuo XV amžiaus pabaigoje heraldikoje matyti visa gamta. Pasak E.Rimšos, dabar galima rasti nuo adatos iki kosminių laivų (JAV ir Rusijos herbai).

Senuosiuose miestų herbuose pasitaiko ir keistų gyvūnų. Pavyzdžiui, Veliuonos herbe pavaizduotas karpis su vilko dantimis. "Veliuona savivaldą gavo Aleksandro laikais, bet iš tų laikų nieko neišliko. Vėliau, 1580 metais, savivaldą patvirtino Steponas Batoras, jis suteikė ir herbą. Žuvis paprastai reiškia, kad vietovės gyventojai veržiasi žvejyba. Kaip paaiškinti vilko dantis? Tai karpis, kuriam suteikta kilmingumo, - paaiškino E.Rimša. - Vilko dantis turėjo S.Batoro giminės herbas. Kai jis tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, buvo padaryti mažieji valstybės antspaudai, raitelio skydelyje vietoj dvigubo kryžiaus, kuris reiškia valdžiusių Jogailaičių dinastijos simbolį, įdėti vilko dantys. Henrikas Valua raitelio skydelyje vaizdavo tris lelijas. Vazos dėjo Vazų pėdą. Panašiai ir Veliuonos herbe sujungti du simboliai: vienas rodo vietos specifiką, o kitas liudija, kuris valdovas atnaujino miesto teises ir savo heraldika suteikė herbui kilnumo. Tokių pavyzdžių esama ir daugiau. Net Vilniaus herbe šv. Kristoforas pagal senąją heraldiką

laiko ne išrautą medį, o lazdą, kuri užsibaigia dvigubu kryžiumi. Dvigubas kryžius atėjęs iš Jogailos simbolikos, nes Jogaila miestui suteikė savivaldos teises. Gediminaičių stulpus galima išvysti Bresto herbe (Brestui savivaldą suteikė Vytautas, matyt, nuo to laiko šis simbolis ir liko).

Globėjo simbolis

E.Rimša, heraldikos komisijos pirmininkas, neatsakė į klausimą, kuris miesto herbas jam asmeniškai gražiausias ar įdomiausias, tačiau prasitarė, kad dauguma senųjų herbų religine tematika nėra labai įdomūs. "Pavyzdžiui, jei ant herbo vaizduojamas elementarus šv. Petro paveikslas, kurį gali matyti kiekvienoje bažnyčioje, nieko nepadarysi, jis neįdomus ir tiek, - kalbėjo E.Rimša. - Visai kas kita herbai, kurie turi idėją. Pavyzdžiui, Merkinės. Šis herbas įdomus ne tuo, kad jame pavaizduotas vienaragis, o tuo, jog ir Lietuvoje laikytasi tokio herbo suteikimo principo, koks būdavo naudojamas visoje Europoje - miesto krikšto dieną ant suteikiamo herbo vaizduojamas tos dienos šventojo globėjo atributas."

Pasak istoriko, Merkinės herbo vienaragis greičiausiai bus susijęs su šv. Mergelės Marijos kultu. "Dar Renesanso laikotarpiu buvo mėgstama vaizduoti Mariją su baltu vienaragiu prie kojų. Tai vienas jos atributų (Marija dar turi rožę ir leliją). Įdomu, kad vienaragį gavo dviejų miestų herbai: 1569-aisiais - Merkinė, o 1570 metais - Vištytis. Merkinei herbas suteiktas šv. Mergelės Marijos gimimo šventės išvakarėse, o Vištyčiui - kažkurios kitos Marijos šventės dieną. Tai primena ir krikštijimą: dažniausiai žmogui būdavo duodamas tas vardas, kurio šventojo dieną jis pakrikštijamas. Miesto savivaldos suteikimas irgi primena krikštą", - sakė E.Rimša.

Smūgis heraldikai

Anot istoriko, didžiausią smūgį heraldikai sudavė prancūzų revoliucija XVIII amžiaus pabaigoje. Buvo sunaikinta tūkstančiai paminklų, išdaužytos katedros, visi herbai. Šios revoliucijos idėjos persimetė ir į kitus kraštus. Prancūzai kūrė valstybę, grįstą visų luomų lygybe. Ta idėja pasklido ir kituose kraštuose. Tada žmonėms pasidarė nelabai malonu išsiskirti, jaustis nelygiems, o aukštesniems.

Pas mus buvo dar kitaip. Daugelis slėpė, kad kilę iš bajorų, nes grėsė Sibiras.

Miestų, miestelių heraldika po Antrojo pasaulinio karo atgijo, nes atsigavo turizmas, sportas, meno kolektyvai, kultūros renginiai. Kokia nors miesto komanda ar ansamblis, norėdamas pabrėžti, iš kur atvykęs, naudodavo miesto herbą. Būdavo madinga pasikeisti gairelėmis, vėliavėlėmis su miestų simbolika.

"Miestų merai mėgsta pasigaminti įvairių suvenyrų, taurių, puoštų miesto simbolika. Ši tradicija, manau, greitai neišnyks. Juk visąlaik gėlytėmis nepuoši, reikia ko nors kito", - teigė pašnekovas.

Kovo mėnesį Vilniaus paveikslų galerijoje (Chodkevičių rūmuose) ketinama atidaryti išsamią lietuviškos heraldikos parodą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"