TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Į laisvę - su kilpa ant kaklo

2011 12 16 8:00

Lygiai po dviejų mėnesių 93-iąjį kartą švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Tačiau ar daug kas prisimena, kad pirmąją Nepriklausomybės deklaraciją Lietuvos Taryba paskelbė ne 1918 metų vasario 16-ąją, o 1917 metų gruodžio 11 dieną ir kad šis žingsnis vos nesužlugdė tiek Tarybos, tiek ir pačios Nepriklausomybės idėjos? 

1917 metų gruodžio 11 dieną, Lietuvoje dar tebešeimininkaujant okupacinei Vokietijos kariuomenei, šeši Lietuvos Tarybos nariai: Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Stanislovas Narutavičius, Jonas Vileišis, Jonas Smilgevičius ir Aleksandras Stulginskis atvyko į Kauną su ypatinga misija - įteikti okupacinės valdžios atstovams dokumentą, dėl kurio išvakarėse beveik iki pusiaunakčio virė įnirtingos diskusijos. S.Narutavičius ir J.Vileišis į Kauną tikriausiai keliavo sunkia širdimi - jie, kaip ir socialdemokratas Steponas Kairys, vakarykščiame posėdyje kiek įmanydami priešinosi tokio dokumento priėmimui, tačiau liko mažuma. Galima sakyti, kad šio dokumento rengimas ir svarstymas, o ir viskas, kas vyko iki pat vasario 16-osios, jau tuomet išryškino dvi lietuviškos politikos tendencijas, išlikusias ir iki šių dienų. Viena jų - "realistinė" arba "pragmatiška", atsižvelgianti į to momento naudą ir konjunktūrą. Antroji - "romantinė", kuriai svarbesnė idėja ir moralinis pamatas. 

Nuo vilko ant meškos

Tąsyk Lietuvos Taryboje, kuri svarstė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pareiškimą, nugalėjo "realistai". Taigi minėtai delegacijai suderinus dokumentą su vokiečiais tos pačios dienos vakarą Lietuvos Tarybos nariams nebeliko nieko kita, kaip priimti galutinį dokumento tekstą ir jį vieningai pasirašyti. 

Gruodžio 11-osios pareiškimas toks svarbus, kad turėtume pacituoti jį ištisai.

Pirmoje dokumento dalyje sakoma: "Lietuvos Taryba, kuri, kaip pripažįsta krašto ir užsienio lietuviai, vienintelė įgaliota atstovauti lietuvių tautai, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 metų rugsėjo mėnesį 18-23 dienomis Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilnium ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis." Taigi nepriklausomybę Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti likus daugiau nei dviem mėnesiams iki istorinės vasario 16-osios. Kodėl vis dėlto išvakarėse už šio dokumento priėmimą balsavo tik 15 iš dvidešimties Tarybos narių? Kad atsakytume į šį klausimą turime pacituoti ir antrąją Gruodžio 11-osios pareiškimo dalį: 

"Šiai valstybei tvarkyti ir jos interesams ginti taikos derybose Lietuvos Taryba prašo Vokietijos valstybę apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvybinius Lietuvos interesus, kurie reikalauja nieko nelaukiant sueiti į ilgalaikius ir glaudžius santykius su Vokietijos valstybe, Lietuvos Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos valstybe, tą sąjunga turėtų būti ypatingai įgyvendinta karinės ir susisiekimo konvencijų, muitų bei monetarinės sistemos bendrumo pagrindu."

Ar pasirašydami tokio turinio dokumentą Tarybos nariai suprato, kad po tokių pareiškimų vietoje išsvajotos nepriklausomybės labiau tikėtina sulaukti oficialiai įteisintos aneksijos? Be abejo, suprato, tačiau ar būta kitokio pasirinkimo? "Žvilgterėję į šią formuluotę sub speciae aeternitatis (iš amžinybės perspektyvos - aut.) mes gal negalėtume nustebti tuo atoveiksmiu militarinės galios veiksmui. Bet tuomet mes dar neįsivaizdavome įpusėjusio XX amžiaus rafinuotumo", - taip vėliau šią situaciją prisimins P.Klimas ir pridurs, kad "tuo metu vokiečių aneksionistai paleido gerkles saviškai interpretuoti tą dokumentą ir tarytum triumfavo". Netrukus pamatysime, kad apie pirmoje pareiškimo dalyje minimą nepriklausomybę vokiečių okupantai nenorėjo ir girdėti. 

Tačiau apie visa tai - kiek vėliau. O kol kas reikėtų prisiminti kelią, kurį Lietuvos Taryba nuėjo iki pirmojo valstybės atkūrimo akto ir atkreipti dėmesį, kad laisvės siekis XX amžiaus Lietuvoje ir jos pergalės šioje kovoje visuomet buvo glaudžiai susijusios su permainomis Rusijoje. Taip buvo visada - pradedant 1905 metų revoliucija ir baigiant 9-ajame dešimtmetyje prasidėjusia Michailo Gorbačiovo "perestroika" bei žlugusiu 1991-ųjų rugpjūčio puču. Prisiminkime, jog būtent 1905 metų vėlyvą rudenį susirinko Didysis Vilniaus Seimas. Tiesa, apie nepriklausomą Lietuvos valstybę tuomet niekas dar neužsiminė, tačiau daugiau nei 2000 Seimo delegatų nutarė reikalauti Lietuvai "autonomijos su Seimu Vilniuje" ir nedviprasmiškai pareiškė, kad "dabartinė caro vyriausybė yra pikčiausiu mūsų priešu". Vis dėlto Seimo nutarimai nebuvo įgyvendinti - daugelis mėginusiųjų juos vykdyti atsidūrė Sibire arba buvo priversti emigruoti. Tarp lietuvių inteligentų ėmė plisti nuomonė, kad kovoti su imperijos galybe nėra jokios prasmės. 

Tuomet niekas dar neįsivaizdavo, kad po dešimties metų daugelis paprastų Lietuvos žmonių ims ilgėtis taip nekenčiamos caro valdžios. Viską pakeis prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas ir 1915 metais užgriuvusi kaizerinės Vokietijos okupacija. Jokia caro valdžia nebuvo užkrovusi lietuviams tokios sunkios ekonominės naštos: mokesčių, rekvizicijų, ūkinio gyvenimo suvaržymų, ką jau kalbėti apie kultūrinio ar politinio gyvenimo kliūtis. Tad keliaujančiam po kraštą būsimam Lietuvos Tarybos nariui Jonui Basanavičiui liko tik liūdnai konstatuoti, kad visi paprasti žmonės laukia grįžtant rusų. Kitas Tarybos narys - Justinas Staugaitis - tuo pačiu metu konstatavo, kad lietuviai iš dviejų blogybių rinkosi mažesnę, nė neįsivaizduodami, kad mūsų tauta gali pati valdyti savo valstybę. 

Vis dėlto taip manė ne visi. "Alkano kalėjimo nuotaikoje prasidėjo pirmosios Vilniaus lietuvių inteligentų kalbos apie būsimą Lietuvos laisvę. Kalbos kabinetinės, svyruojančios, be gyvenimiško pulso, nes jautėmės savam krašte kaip robinzonai, kaip belaisviai. Bet įvykiai žadino viltis. Rusai dar laikė kovos frontus Rytuose, bet carinės Rusijos atsparumu niekas rimtai nebetikėjo. Didėjo galimumai, kad karui pasibaigus, Rusijos siena nebegrįš Lietuvon, o tuomet kas gali būti?" - taip 1915 metų pabaigoje tvyrančias inteligentų nuotaikas savo prisiminimuose vėliau apibūdins Vasario 16-osios Akto signataras S.Kairys. 

Beviltiškos kompromisų paieškos

Šiaip ar taip, 1915 metų gruodį Vilniuje vėl viešai nuskambėjo Lietuvos nepriklausomybės šūkis. Jį Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti (dar vadintos tiesiog Lietuvių draugija) Vilniaus grupės politikos komiteto posėdyje ištarė advokatas Augustinas Janulaitis, jam pritarė ir kiti komiteto nariai. Reikėtų pažymėti, kad beveik tuo pačiu metu minėtos draugijos Petrogrado grupėje kalbėta tik apie Lietuvos autonomiją. Žodis "nepriklausomybė" čia bus ištartas 1916 metų vasario 23 dieną, Petrapilyje surengtame pirmajame Lietuvių draugijos skyrių suvažiavime. 

Tų pačių metų vasarą atsirado puiki proga apie lietuvių siekius viešai paskelbti visam pasauliui Šveicarijos Lozanos mieste vykstančioje Rusijos pavergtųjų tautų konferencijoje. "Okupantų didžiausio siutimo metu, kuomet iš Lietuvos niekur nevalia buvo kojos iškelti, Vilniuje gautas kvietimas važiuoti į Šveicariją ir kartu paaiškėjo, kad Obostas (Oberostas - Vokietijos Rytų fronto kariuomenės okupuotose žemėse sudaryto administracinio-teritorinio vieneto valdžia - aut.) tai kelionei kliūčių nedarysiąs. Sutarta pasinaudoti proga. Lietuvių delegacija iš trijų, p. J.Šaulio, p. A.Smetonos ir manęs turėjo paskelbti pasauliui iš Lozanos, kad Lietuva nori būti nepriklausoma ir atsižada Rusijos; tai atrodė naudinga mūsų nepriklausomybės siekimui", - prisimena S.Kairys.

Memuarų autorius čia pat paaiškino ir tokio vokiečių "geranoriškumo" priežastį: "Caro pavergtųjų tautų viešas atsižadėjimas Rusijos ateity galėjo vokiečiams padėti bent kai kurias tų tautų lengviau aneksuoti." 

Atrodo, kad tuomet niekas ir neturėjo iliuzijų, kad vokiečiai leis lietuviams kurti savo valstybę. Kalbėtis ta tema jie nematė jokio reikalo iki pat 1917 metų vasaros, kada jų padėtis rusų fronte ėmė sparčiai blogėti. Nenorėdama prarasti įtakos Lietuvoje, vokiečių karinė vadovybė buvo priversta pradėti dialogą. Kaip rašo S.Kairys, "vokiečių kariškiams, įpratusiems partnerį vertinti iš jo divizijų, patrankų ir aeroplanų skaičiaus, buvo keista derėtis su tuo inteligentų būreliu, atstovavusiu mažam, nuniokotam ir jų kietai laikomam kraštui". Galiausiai, išpešę iš derybų partnerių pažadą kreipti reikalus suartėjimo su Vokietija linkme, okupantai leido Vilniuje surengti Lietuvių konferenciją. 

J.Basanavičiaus vadovaujama konferencija posėdžiavo 1917 metų rugsėjo 18-22 dienomis. Jos dalyviai priėmė rezoliuciją, kurioje be kita ko sakoma: "Kad Lietuva galėtų laisvai plėtotis, turi būti sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, demokratiniais principais sutvarkyta, prisilaikant etnografinių sienų, su ekonominiais reikalaujamais korektyvais."

Šiems tikslams įgyvendinti konferencija išrinko Lietuvos Tarybą, kurią sudarė 20 įvairaus amžiaus, socialinės padėties, skirtingų profesijų bei politinių pažiūrų žmonių: 8 teisininkai, 4 kunigai, 3 agronomai, 2 finansininkai, po vieną gydytoją ir spaustuvininką. Pagal politines pažiūras taryboje buvo 8 krikščionys demokratai, 2 tautininkai, 2 socialdemokratai, vienas liaudininkas, o likusieji nepriklausė jokiai partijai. 

Apie sudarytąją Lietuvos Tarybą ir jos laukiančius darbus džiugiai pranešė to meto Lietuvos spauda. Tarybos pirmininkas ir tuometis "Lietuvos aido" redaktorius A.Smetona spalio 4-osios numerio redakcijos skiltyje rašė: "Dvejus metus tvarkė ir valdė Lietuvą okupacinė valdžia; toliau turės atsiliepti greta jos ir vietos gyventojų balsas, privalomas jai tvarkas šalies reikalus." Iš tikrųjų, rugsėjo 24 dieną surengtame pirmajame Lietuvos Tarybos posėdyje greta politinių klausimų buvo numatyta drauge su vokiečiais spręsti daugybę kasdienių karo nualinto krašto žmonių bėdų: rekvizicijų, priverstinio darbo, maisto prievolių, miškų naikinimo, lietuviškų mokyklų problemas. 

Kita vertus, tame pačiame straipsnyje A.Smetona aiškiai leido suprasti, kad vien užtarėjos prieš okupacinę valdžią vaidmeniu Lietuvos Taryba neapsiribos, o "privalės tuo pačiu žygiu galvoti ir apie jos ateitį: apie būsimą Lietuvos valstybę, apie jos pamatus, jos Konstituciją, apie jos ribų nustatymą, apie jos pajėgas ir jos santykius su kitomis gretimomis šalimis". Pastarosios A.Smetonos mintys iš esmės atkartojo rugsėjo 22 ir 23 dienomis vykusios Vilniaus konferencijos rezoliuciją. Įdomu ir tai, kad praėjus vos trims dienoms nuo minėto straipsnio pasirodymo Aleksandro Kerenskio vadovaujama Rusijos Laikinoji vyriausybė priėmė deklaraciją, kurioje visoms Rusijos imperijos pavergtoms tautoms pripažįstama teisė pačioms apsispręsti dėl savo ateities. Deja, tuo metu ir paties A.Kerenskio, ir jo vyriausybės dienos jau buvo suskaitytos: neprabėgus nė trims savaitėms ją nušlavė bolševikų perversmas. 

Lapkričio 2-10 dienomis vykusioje Berno konferencijoje Lietuvos Taryba buvo pripažinta aukščiausia Lietuvos politine institucija. Dabar buvo galima pradėti kalbėtis ne tik su vokiečių okupacine valdžia, bet ir su Berlynu. Taigi lapkričio 26 dieną Lietuvos Tarybos atstovai įteikė vokiečių karinei vadovybei S.Kairio ir J.Šaulio pasirašytą memorandumą, kuriame sutiko derėtis dėl anksčiau mūsų minėtų Vokietijos siūlomų konvencijų sudarymo. Mėnesio pabaigoje gautas atsakymas, deja, smarkiai nuvylė. Tarybos nariai sulaukė Berlyne suredaguoto Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dokumento projekto, kuriame greta Lietuvos nepriklausomos valstybės paskelbimo įrašyta ir formuluotė apie "amžiną tvirtą Lietuvos Sąjunga su Vokietija". 

"Diplomatai padailinta ir precizuota forma pakartojo žiaurius generolų reikalavimus. Ką jie Lietuvai reiškė, aišku buvo visiems Tarybos nariams. Ištisus du metu tylėję, dabar vokiečiai reikalavo terminuoto atsakymo. Reikalavo, kad Taryba pasirašytų Lietuvos aneksijos aktą Vokietijos naudai. Dabar pačioj Taryboj prasidėjo skaudžios, gilaus nerimo paremtos diskusijos, jos virto griežtomis imtynėmis." Taip šias dramatiškas dienas prisimena S.Kairys. Iš tikrųjų, ginčai dėl požiūrio į vokiečių diktuojamas sąlygas netrukus vos nevirto Lietuvos Tarybos žlugimu. 

"Romantikai" prieš "realistus"

Prieš tęsdami pasakojimą apie tai, kas 1917-ųjų gruodžio pradžioje vyko Lietuvos Taryboje, turėtume prisiminti dar vieną aplinkybę. Kaip jau minėjome, lapkričio 7 dieną įvykęs bolševikų perversmas ne tik nušlavė A.Kerenskio vyriausybę su visais jos pažadais, bet ir privertė vokiečius šiek tiek pakeisti savo poziciją. Bolševikų lyderis Vladimiras Leninas ne tik paskelbė tautų apsisprendimo teisę, bet ir pasiūlė Berlynui derėtis dėl taikos. Nuo tos akimirkos Lietuva virto figūra Rusijos ir Vokietijos geopolitinių šachmatų partijoje. 

Berlynas turėjo pagrindo nerimauti. O ką, jei Rusijos bolševikai be išlygų pripažins Lietuvos nepriklausomybę ir pamėgins sugrąžinti ją į buvusios caro imperijos įtakos sferą? Vadinasi, Berlynui verkiant reikėjo, kad dar prieš prasidedant taikos deryboms Lietuva jau būtų ne tik paskelbusi nepriklausomybę, bet ir pareiškusi norą sudaryti sąjungą su Vokietija. Todėl 1917 metų lapkričio 29 dieną Reicho kancleris grafas Hertlingas kalbėdamas Reichstage paskubėjo pažadėti, kad Vokietija, pripažindama tautų apsisprendimo teisę, pripažins Lietuvos nepriklausomybę. 

Lietuvos Tarybos nariai puikiai suprato patekę į spąstus: neįsipareigojusi Vokietijai, Lietuva niekuomet nesulauks nepriklausomybės pripažinimo iš Berlyno. Maža to, Rusijos ir Vokietijos taikos derybose šalis gali tapti tik teritorija, kurią savo nuožiūra pasidalys dvi imperijos. Taigi gruodžio 6 dienos posėdyje Tarybos nariai vienbalsiai priėmė Berlyne pasirašytą protokolą, kaip saugiklį, įtraukdami į jį sakinį, jog būsimus santykius su Vokietija ir kitomis valstybėmis nustatys Lietuvos Steigiamasis Seimas. Tačiau vokiečiai apie tokią formuluotę nenorėjo nė girdėti, tad gruodžio 11 dieną Tarybos nariams nebeliko nieko kita, kaip tik pasirašyti Nepriklausomybės pareiškimą, amžiams pririšantį Lietuvą prie Vokietijos ir atveriantį kelią "teisėtai" jos aneksijai. 

Ir iš tiesų - suteikti Lietuvai nepriklausomybės Berlynas neskubėjo. Tai aišku iš kaizerio Vilhelmo žodžių gruodžio 18 dieną pasakytų Vyriausiosios karinės vadovybės būstinėje. Tuomet kaizeris pareiškė, kad Lietuva kol kas negali būti nepriklausoma, nes ji visą laiką svyruotų tarp Rusijos, Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos. 

Ne taip seniai Lietuvoje puoselėtos viltys, jog problemą pavyks išspręsti būsimoje taikos konferencijoje, netruko sudužti į šipulius - į Lietuvos Brastoje vykusias Rusijos ir Vokietijos taikos derybas jos atstovai nebuvo pakviesti net svečių teisėmis. Jos likimą sprendė kiti. Bolševikinės Rusijos delegacijai pareiškus, kad viena iš taikos sąlygų - kuo greitesnis okupacinės kariuomenės išvedimas iš užgrobtų teritorijų, leidžiant iki karo nepriklausomybės neturėjusioms tautoms referendumu nuspręsti tolesnį savo likimą. Tačiau vokiečiai turėjo savo rimtą kortą - Gruodžio 11-osios deklaraciją, kuri, pasak jų, jau išreiškė lietuvių tautos valią ir dėl nepriklausomybės, ir dėl susijungimo su Vokietija. 

Bet kokie Lietuvos Tarybos raginimai Berlynui greičiau spręsti Nepriklausomybės klausimą atsimušdavo lyg žirniai į sieną - vokiečiai aiškiai laukė derybų su Rusija rezultatų. O čia situacija ėmė keistis. 1918 metų sausio 7 dieną vietoje Adolfo Jofės bolševikų delegacijos vadovu paskirtas Levas Trockis pareiškė, kad Lietuvos, kaip ir Lenkijos bei Kuršo tarybos apskritai negali kalbėti savo tautų vardu, nes jų niekas nerinko. Šis pareiškimas Lietuvos Tarybai tapo signalu veikti. Po trijų dienų, dar kartą sugrįžę prie Gruodžio 11-osios pareiškimo, Tarybos nariai atsisakė įsipareigojimų dėl amžinų ryšių su Vokietija ir nurodė, kad tiek šalies vidaus tvarką, tiek jos santykius su kaimynais nustatys kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas. 

Suprantama, vokiečiai kategoriškai reikalavo, kad būtų laikomasi gruodžio 11-ąją priimto dokumento. Nors sausio 15 dieną Lietuvos Taryba paskelbė, kad visas krašto valdymas pereina į jos rankas, priima nutarimą "greičiausiu laiku" surengti rinkimus į Steigiamąjį seimą ir paveda A.Smetonai parengti šalies Konstitucijos projektą.

Apie paskelbtą nepriklausomybę sausio 26 dieną buvo nuspręsta oficialiai pranešti ir Rusijai, ir Vokietijai, tačiau šių dviejų pareiškimų tekstai skyrėsi. Rusijai skirtame pranešime buvo pareiškiama, kad "nuo šios dienos Lietuva yra išėjusi iš Rusijos valstybės sąstato ir laiko save nepriklausoma valstybe". Pranešime Berlynui Lietuvos Taryba, "stoja už tvirtą ir nuolatinį tvirtą sąjungos ryšį su vokiečių valstybe", "prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę, kartu pareikšdama, kad galutinai nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kaimyninėmis valstybėmis privalės nustatyti Steigiamasis Seimas". 

Sąjungos su Vokietija paminėjimui kategoriškai pasipriešino S.Kairys, S.Narutavičius ir J.Vileišis, jie pasiūlė jį išmesti. Daugumai narių nepritarus jų pasiūlymui, trys minėti nariai pasitraukė iš Tarybos. Po kurio laiko, solidarizuodamasis su kolegomis, iš Tarybos išėjo ir M.Biržiška. Praradusi penktadalį narių, taryba pateko į rimtą krizę, kuri nežinia kuo būtų pasibaigusi, jei ne nutrūkusios taikos derybos Lietuvos Brastoje. 

Vokiečių viltys, kad rusai sutiks pripažinti Vokietijai visas prieš paliaubų paskelbimą jos fronto linijos pusėje esančias teritorijas, žlugo. Berlynas ėmė rengtis naujam puolimui, kuris turėjo prasidėti po devynių dienų, vos pasibaigus paliaubų terminui. Rusijos delegacijos vadovas, paskelbęs į visus istorijos vadovėlius įtrauktą formuluotę "nei karas, nei taika", netrukus išvyko į Petrogradą. Lietuvos Taryba suprato, kad delsti nebėra ko - nepriklausomybę reikia skelbti tuoj pat, nebelaukiant, ką pasakys vokiečiai. 

Laikas buvo skaičiuojamas jau ne savaitėmis, ne dienomis, o valandomis. Reikėjo skubiai įtikinti sugrįžti pasitraukusius Tarybos narius. Ši misija vasario 11-osios posėdyje buvo patikėta P.Klimui, J.Šauliui ir Jonui Vailokaičiui. "Sukvietęs savo bičiulius "maištininkus" į "Lietuvos aido" būstinę, aš greitai radau jautrų atbalsį ir pajutau net slepiamą džiaugsmą jų tarpe. Lyg baisų akmenį nuritau nuo jų krūtinių", - vėliau prisimins P.Klimas. Bet jis nepamirš pridurti ir kad mainais šis ketvertas pareikalavo "atšalinti nuo pirmininkavimo A.Smetoną, kurs, juo nuomone, savo oportunizmu ar net pataikavimu vokiečiams prarado principinį pasitikėjimą". P.Klimas įvykdė ir šią sąlygą, įtikindamas A.Smetoną bendro tikslo vardan bent kol kas pasitraukti iš posėdžio prezidiumo. Visi keturi "maištininkai" oficialiai pareiškė grįžtantys į Tarybą, jei Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo akte nebeliks nė užuominos apie sąjungą su Vokietija. 

Kitą dieną Vilniuje, Didžiosios gatvės 30 namo trečiame aukšte esančiame Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems dėl karo šelpti patalpose, visiems Lietuvos Tarybos nariams pritarus, buvo pasirašytas garsusis Vasario 16-osios aktas.

Laikrodis kabinete rodė 12 val. 30 minučių. Nuo šios akimirkos jis pradėjo skaičiuoti naujos - laisvos ir nepriklausomos Lietuvos istorijos akimirkas. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"