TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

"Į Vilnių - žengte marš!"

2009 10 30 0:00
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Prieš 70 metų, drėgną ir vėjuotą 1939 metų spalio 28-osios vidudienį, į Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenės daliniai. Džiaugsmui nebuvo ribų: 19 metų trukusi Vilniaus ir jo krašto okupacija baigėsi. To, kad nepriklausomos mūsų valstybės sostine Vilniui lemta būti vos dešimt mėnesių, tomis dienomis dar niekas nenujautė.

Aukšti Lietuvos karininkai atiduoda pagarbą virš Gedimino pilies bokšto kylančiai Trispalvei. Neįsivaizduojama žmonių jūra siauroje gatvelėje prie Aušros vartų. Darnios pasitempusių karių gretos žengia pro Arkikatedrą. Tokie vaizdai puošia 1939 metų spalio 30-osios "Lietuvos žinių" pirmąjį puslapį.

"Vilniečiai! Devyniolikos metų mūsų pastangos šiandien įgyvendintos. Vilnius - senoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė - grįžo prie Lietuvos. Lietuvių valdžia grįžta į šį kraštą, nešdama laisvę ir gerovę. Tiek metų vargę, tiek metų kentėję, šiandien jūs, brangūs Vilniečiai, pasijuskite laisvi savo tikrosios Tėvynės Lietuvos prieglobstyje. Mes ateiname, broliai, ne varžyti, bet mylėti, ne griauti, bet statyti. Mes ateiname, nešdami tvarką ir darbą. Mes atnešame teisę ir teisybę" - sakoma čia pat išspausdintame Lietuvos visuomenės kreipimesi į išlaisvintos sostinės gyventojus.

Sunku šiandien įsivaizduoti tų dienų euforiją. Tikriausiai ją galima palyginti su šviesiausiomis mūsų viltimis Baltijos kelyje, su džiaugsmo ašaromis, viešai suskambus Tautiškai giesmei, su vienybės ir brolybės jausmu per pirmuosius šimtatūkstantinius Sąjūdžio mitingus. Turbūt galima ją palyginti ir su milijonų europiečių džiūgavimu, griuvus šaltojo karo simboliui - Berlyno sienai. Tam, kad suprastume, ką reiškė praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio lietuviui sugrįžusi sostinė, vertėtų trumpai peržvelgti Vilniaus krašto okupacijos istoriją.

Negyjanti žaizda

Senajai mūsų sostinei tarpukario metai buvo išties nelaimingi. Miestas, kuriame buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, ne sykį ėjo iš rankų į rankas. Ne kartą Gedimino pilies bokšte mūsų Trispalvę keitė kitų jo šeimininkais apsiskelbusių valstybių vėliavos. O ir vėliau, Vilniaus kraštą ilgam okupavus maištininku apsimetusio generolo Luciano Želigowskio kariuomenei ir net prijungus jį prie Lenkijos, ne kartą atsirasdavo vilties, kad sostinė netrukus vėl taps Lietuvos dalimi, tačiau lygiai taip pat ne kartą ji ir vėl užgesdavo. Kita vertus, negyjanti Vilniaus žaizda vertė visas Lietuvos vyriausybes laviruoti vis labiau besidrumsčiančiuose Europos politikos vandenyse, neretai - atsisakyti svarbių principų, ir galiausiai tapo akivaru, prarijusiu mūsų valstybės nepriklausomybę.

1918 metų vasario 16-ąją Lietuvos taryba paskelbė atkurianti valstybės nepriklausomybę su sostine Vilniumi, kai joje dar šeimininkavo kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Lietuviška Trispalvė Gedimino bokšte suplevėsavo tik 1919 metų sausio pirmąją, karą pralaimintiems vokiečiams traukiantis iš Lietuvos. Tačiau tąsyk jai buvo lemta čia išbūti vos šešias dienas. Per Tris Karalius miestą užėmę bolševikai nuplėšė nuo Trispalvės geltoną ir žalią juostas, paliko tik raudoną. Tačiau ir bolševikų okupacija tąsyk truko neilgai - išlaikyti tam, ką užgrobė, vien revoliucinio entuziazmo jiems neužteko. Po kelis mėnesius trukusių kovų keliais frontais, 1919 metų balandžio 19 dieną, bolševikų pajėgos pasitraukė iš Vilniaus, o baigiantis vasarai - ir iš visos Lietuvos.

1920 metų gegužės 7 dieną, po daubiau nei pusmetį trukusių diplomatinių kontaktų ir konsultacijų, pagaliau prasideda Lietuvos ir sovietinės Rusijos derybos, pasibaigusios liepos 12-osios taikos sutartimi. Ja rusai Vilnių be išlygų pripažino Lietuvai. Po dviejų dienų tą patį padarė ir Antantės šalys, nurodžiusios tuo metu čia vėl įsitvirtinusioms lenkų pajėgoms trauktis iš sostinės. Atrodė, kad Vilnius pagaliau visiems laikams grįš Lietuvai. Kariuomenės vadas Stasys Nastopka skelbia kariams įsakymą atsiimti sostinę, tačiau lenkai trauktis neskuba, o tuo metu prie Vilniaus vėl artėja bolševikų daliniai. Viskas baigiasi tuo, kad liepos 15 dieną įžengę į Vilnių lietuviai randa čia šeimininkaujantį Raudonosios armijos 3-iąjį kavalerijos korpusą. Tiesa, Steigiamajam Seimui rugpjūčio 6 dieną ratifikavus Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį, Raudonoji armija iš Vilniaus pasitraukė, tačiau ji ir toliau liko Vilniaus krašte, mat greta taikos sutarties buvo pasirašytas ir slaptas protokolas, kuriuo Lietuva įsipareigojo praleisti su Lenkija kovojusią sovietų Rusijos kariuomenę pro Lydą, Ašmeną ir Gardiną.

Kita vertus, 1920-ųjų taikos sutartyje nieko nebuvo pasakyta apie Lietuvos ir Lenkijos sieną - dėl to turėjo susitarti pačios nepriklausomybę nuo Rusijos atgavusios valstybės. Derybos šiuo klausimu buvo nelengvos, jos vyko faktiškai nenutrūkus kovos veiksmams. Vis dėlto Antantės sąjungininkų spaudžiama Varšuva 1920 metų spalio 7 dieną Suvalkuose pasirašė sutartį, pagal kurią Vilnius pripažįstamas Lietuvai. Sutartis turėjo įsigalioti po trijų dienų. Tačiau spalio 9-ąją lenkų generolas L.Želigowskis, inscenizavęs lenkų karių ir Vilniaus krašto gyventojų sukilimą, netikėtu puolimu užėmė Vilnių bei Vilniaus kraštą ir įkūrė čia vadinamąją Vidurio Lietuvos valstybę, kuri po poros metų buvo prijungta prie Lenkijos ir netrukus tapo tiesiog Vilniaus vaivadija. Liūdniausia, kad Vilniaus klausimą likimo valiai paliko ir Tautų Sąjunga, faktiškai pripažinusi šio krašto aneksiją.

Nuo to laiko Vilniaus grąžinimas tapo kertiniu Lietuvos užsienio politikos akmeniu. Mėginta visais įmanomais būdais internacionalizuoti Vilniaus klausimą, stengtasi laviruoti tarp Santarvės šalių, vis labiau revanšistinių nuotaikų apimamos Vokietijos ir į tarptautinę areną besiveržiančios Sovietų Sąjungos interesų. Tačiau nuolatinis konfliktas su Lenkija pavertė Lietuvą silpnąja viso Baltijos regiono grandimi, todėl manipuliuodamos Vilniaus korta didžiosios valstybės, ypač SSRS, siekė tik savo tikslų. Ypač tuo naudojosi Maskva, siekusi panaudoti Lietuvą kaip taraną, kuriuo galima destabilizuoti seną jos priešininkę Lenkiją ir neleisti susiformuoti vieningam Baltijos valstybių blokui.

Artėjant Antrajam pasauliniam karui tokia situacija galiausiai sukėlė Lietuvoje rimtą moralinę ir politinę krizę. Kova už Vilnių jau buvo tapusi ne tik politikų, bet ir kiekvieno lietuvio garbės reikalu. Šūkis "Mes be Vilniaus nenurimsim!" puikavosi greta daugelio laikraščių logotipų, o aktyvų dalyvavimą draugijos Vilniui vaduoti veikloje rėmė ir skatino oficialioji valdžia, skelbusi nepajudinamą poziciją: jokių diplomatinių, ekonominių ir kitokių santykių su Varšuva, kol senoji Lietuvos sostinė yra lenkų okupuota.

Tačiau 1938 metų pavasarį viskas apsivertė aukštyn kojom. Parėmusi Vokietijos agresiją Austrijoje ir mainais gavusi tylų Berlyno pritarimą spustelėti Lietuvą, Varšuva įteikė Lietuvos Vyriausybei ultimatumą, reikalaudama per 48 val. užmegzti su ja diplomatinius santykius. Nuogąstaudama, kad atmetus šį reikalavimą vokiečiai tuoj pat užgrobs Klaipėdos kraštą, Lietuvos valdžia ultimatumą priėmė. Kaip mat buvo uždarytas Vilniaus fondas, kuriam priklausė trečdalis Lietuvos gyventojų, išvaikyta Vilniaus vadavimo sąjunga, o svarbiausia - įsteigtas Lietuvos konsulatas Vilniuje, taip tarsi netiesiogiai pripažįstant mūsų sostinę Lenkijai. Tokie valdžios veiksmai sukėlė visuomenės šoką, pasipiktinimą ir nusivylimą. Lietuviai pasijuto pažeminti ne tik kaimynų, bet ir nuosavos valdžios.

Dar viena proga be didesnių nuostolių atgauti Vilnių pasitaikė 1939 metų rugsėjį, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Vokietijos kariuomenei triuškinant Lenkiją, šios kariuomenės daliniai netrukus buvo atitraukti iš Vilniaus krašto. Netrukus, vykdydami Molotovo-Ribbentropo pakto sąlygas, į Lenkiją iš Rytų įsiveržė ir sovietai. Tačiau iki tol buvo kelios rugsėjo dienos, kai mobilizuota Lietuvos kariuomenė galėjo pati atsiimti Vilnių ir pagaliau ištraukti šį kozirį iš J.Stalino rankovės. Tokiam Lietuvos žingsniui tuo metu būtų pritarę ir vokiečiai, jį net skatinę. Tačiau kariuomenė žygiui taip ir nebuvo mobilizuota - tam pasipriešino Antanas Smetona, nenorėjęs sudaryti įspūdžio, kad Lietuva atsisako neutralumo ir rengiasi su kuo nors kariauti. Taigi netrukus Vilnių atsiimti teko jau iš jį užėmusio Kremliaus tirono rankų. 1939 metų spalio 10 dienos sutartimi už sostinę ir dalį 1920 metais jai pripažintos teritorijos Lietuva sumokėjo milžinišką kainą - jai teko įsileisti į savo teritoriją 20 tūkst. sovietų karių, netrukus tapusių Trojos arkliu, kuris sutrypė šalies nepriklausomybę.

Tačiau tuomet, įpusėjus 1939 metų rudeniui, apie tokias perspektyvas niekas nė nemąstė: svarbiausia, kad Vilnius vėl mūsų! Prezidentūros kieme ir Karo muziejaus sodelyje sutartį pasirašiusią delegaciją sveikino tūkstantinė minia, o prezidentas A.Smetona sakydamas kalbą širdingai dėkojo geriausiai Lietuvos draugei - Sovietų Sąjungai.

Žygis į sostinę

Po kelių dienų kariuomenės vadas Stasys Raštikis skelbia įsakymą, kuriuo generolo Vinco Vitkausko vadovaujamai Vilniaus rinktinei nurodoma žygiuoti į sostinę. Spalio 16 dieną istorinis žygis pradedamas dviem pagrindinėmis kryptimis: per Vievį ir Lentvarį bei per Širvintas ir Maišiagalą. Po pusantros dienos mūsų kariai jau tikėjosi žygiuoti sostinės gatvėmis, tačiau jų laukė dar vienas nusivylimas. Tos pačios dienos vakarą Širvintų, Varėnos ir Valkininkų apylinkėse nakvynės apsistojusius dalinius pasiveja netikėtas įsakymas: dėl nepalankių aplinkybių žygis sustabdomas. "Kas atsitiko? Nejaugi ir vėl nepavyks pasiekti išsvajotojo Vilniaus?" - svarsto kariai.

Netikėto sustojimo priežastis pasirodė esanti labai proziška: sovietai delsė įsileisti Lietuvos kariuomenę, tiesiog skubėdami pasipelnyti. Kol lietuvių kariai laukė naujo įsakymo, rusai paskubomis krovė į traukinių vagonus ir sunkvežimius viską, ką tik galėjo. Iš Vilniaus iškeliavo karinių ir civilinių Lenkijos įstaigų turtas, iš valdininkų butų - daiktai, baldai, net durų rankenos. Ištuštėjo kariniai ir civiliniai sandėliai, fabrikai lieko be staklių ir kitų įrengimų, į Minską buvo skubiai išgabentas ir Vilniaus gudų istorinis archyvas, kuriame saugota daug Lietuvai svarbių dokumentų. Sostinė liko tuščia ir alkana, o per demarkacijos liniją plūdo skundai: kurgi jūs, broliai lietuviai, ko delsiate?

Pagaliau susitariama, kad demarkacijos liniją Lietuvos kariuomenė galės peržengti spalio 27-ąją, 9 val. ryto. Numatytu laiku mūsų daliniai jau laukia prie paskutines minutes gyvuojančios sienos. Abejose jos pusėse susirinkę ir daugybė civilių vietos gyventojų. Anapus linijos sovietų kareiviai mėgina išsklaidyti žmones. Žurnalistų paklausti, kodėl taip daro, atsako neturintys nurodymo leisti būriuotis. Tačiau okupuotoje pusėje žmonės, nepaisydami kariškių, vis stengiasi pasilypėti ant aukštesnių kalvelių, kad geriau įžiūrėtų žygiui pasirengusius Lietuvos karius.

Prabėga pusvalandis, valanda, o įsakymo žengti per liniją kaip nėra, taip nėra. Paaiškėja, kad sovietų pasieniečiai taip pat neturi įsakymo leisti lietuvius per sieną. Nenorėdami kelti konflikto, mūsų karininkai laukia. Vėliau generolas S.Raštikis prisimins, kad kantrybė jau buvo beišsenkanti ir jis ketino duoti įsakymą žygiuoti ir be sovietų leidimo, tačiau apie 11 val. šie pagaliau atsitraukia. Fotoaparatų blykstės fiksuoja istorines akimirkas: pjaunami pasienio užtvarai, visur liepsnoja buvusią demarkacijos liniją ženklinusios šiaudinės gairės.

"Į Vilnių - žengte marš!" - pasigirsta ilgai lauktos karininkų komandos ir Lietuvos daliniai visomis kryptimis patraukia atgautosios sostinės link.

Nors nuotaika pakili, nors maršus trenkia kariniai orkestrai, nors pakelėje mūsų karius sveikina daugybė vietos gyventojų, o pribėgusios merginos puošia gėlėmis šarvuočius ir patrankas, kelionė į Vilnių vis dėlto - ne paradas, o kovinis žygis. Tikimasi visko - ir lenkų kariuomenės likučių ar partizanų pasipriešinimo, ir provokacijų, ir užminuotų tiltų. Tad gerokai kolonų priešakyje žengia viskam pasirengę saugos daliniai.

Vakarop kariai sustoja pailsėti. Maišiagaloje virš bažnyčios plevėsuoja milžiniška Trispalvė. Miestelyje didžiausias sujudimas. Žmonės būriuojasi prie karių, skundžiasi savo vargais, klausinėja, ar dabar parduotuvėse jau bus cukraus, žibalo, degtukų... Vis labiau įsismarkauja lietus, vėjas drasko paskutinius medžių lapus, tačiau skirstytis niekas neskuba net ir sutemus.

Kitą rytą sostinė skęsta rudeninių gėlių, plakatų ir vėliavų jūroje. Visur minios žmonių, ypač prie Žaliojo tilto. Visi kantriai laukia pasirodant Lietuvos karių. Pirmieji daliniai įžengia į sostinę 12 val. 15 minučių. Sostinės gatvėmis jie traukia Gedimino prospekto ir Katedros aikštės link, kur skamba sveikinimo žodžiai. Plojimus ir ovacijas stelbia gaudžiantys bažnyčių varpai. Kariuomenė žygiuoja miesto gatvėmis apie tris valandas. Miestą jau gaubia ankstyvos spalio sutemos, vėl įsismarkauja lietus, tačiau įaudrinta minia dar ilgai nesiskirsto.

Vakare Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ojo pulko karininkas majoras Jonas Abraitis gauna pulko vado įsakymą perimti iš sovietų karių sargybą ant Gedimino kalno. Apie 9 val. ryto ten pasirodo pirmieji ankstyvi svečiai - žurnalistai, kino operatoriai, fotografai. Užkopę į bokštą, jie skuba įamžinti pirmąjį išvaduotos sostinės rytą. Tuo metu gatvelė prie Aušros Vartų jau sausakimša - pirmą kartą po 19 metų pertraukos čia vyksta lietuviškos pamaldos.

Joms pasibaigus, minia patraukia Didžiąja gatve žemyn, Katedros aikštės link, kur jau rikiuojasi kariuomenės daliniai, laukia valdžios pareigūnai. Ant Gedimino kalno stovi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ojo pulko garbės kuopa. Netrukus pilies bokšte pasigirsta trimito garsai. 14 val. 15 min. pilies stiebu lėtai pakyla Lietuvos vėliava. Kariuomenės orkestras groja Tautišką giesmę, kurią tuoj pat pasigauna minia. Į Arkikatedros varpų gaudesį įsilieja 21 artilerijos pabūklo salvė. Prie generolo V.Vitkausko rikiuotės žingsniu atžygiavęs pirmojo pėstininkų pulko vadas Leonas Gustaitis raportuoja: "Pakėliau vėliavą Gedimino kalne, pastačiau garbės sargybą ir pabrėžiau, kad kol Gedimino pulkas yra Vilniuje, tol trispalvė vėliava čia laisvai plevėsuos."

Po iškilmingų kalbų ir vėliavos iškėlimo akto pasirašymo vyksta kariuomenės paradas, vėliau kariai žygiuoja į Rasų kapines, kur pagerbia kovose dėl Vilniaus žuvusius partizanus, savanorius, karius šaulius ir Lietuvos patriarchą Joną Basanavičių.

Rasose išstatoma sargyba. Ir ne tik prie J.Basanavičiaus kapo, bet ir toje vietoje, kur palaidota buvusio Lenkijos vadovo Juzefo Pilsudskio širdis. Vilniaus lenkams tai daro įspūdį. Tačiau ne mažiau džiaugsmo kelia ir paskui kariuomenę iš Kauno ir kitų miestų atskubėję "Maisto", "Lietūkio" ir "Pienocentro" sunkvežimių vilkstinės. Po poros dienų miesto parduotuvės vėl pilnos senokai užmirštų prekių. Kainos nedidelės, tad miestelėnai perka tiek, kad net nebesugeba suvalgyti. Vėliau pamatę, kad parduotuvių lentynos netuštėja, pagaliau patiki, jog tai ne propagandinė akcija, ir nepasitikėjimo lietuviška valdžia ledai pamažu ima tirpti.

Į Vilnių ima keltis ir lietuviška administracija. Jau spalio 29 dieną gatvėse pasirodo lietuvių policininkai, atvyksta geležinkelininkai, paštininkai, muitininkai. Tarp Vilniaus ir Kauno skubiai atkuriamas telefono ryšys ir reguliarus traukinių eismas. Ir nors pirmosiomis dienomis vykstantiesiems į sostinę ne tarnybos reikalais dar reikėjo gauti Vidaus reikalų ministerijos leidimą, jau spalio 28-osios rytą Kauno geležinkelio stotyje būriuojasi minios žmonių, tarp kurių ypač daug studentų. Norintieji patekti į 5 val. 45 min. išvykstantį pirmąjį traukinį jau nuo ketvirtos ryto į stotį traukia pėstute - miesto autobusai dar nekursuoja. Traukiniais, autobusais, automobiliais ekskursijos į Vilnių plūsta visą lapkritį ir gruodį.

Tačiau šventė baigiasi.

Lietuviškos valdžios Vilniuje laukia daugybė darbų ir problemų, kurias kelia lenkų ir sovietų iš kalėjimų paleisti kriminaliniai nusikaltėliai, stiprėjantis lenkų ir komunistų pogrindis. Vien iki sausio mieste ir Vilniaus krašte užregistruojama per 1800 sunkių nusikaltimų, išaiškinami šeši lenkų pasipriešinimo židiniai. Į Vilnių atplūsta daugiau ir nei 10 tūkst. pabėgėlių, kuriuos reikia aprūpinti darbu ir pastoge. Vis dėlto tai buvo išsprendžiamos problemos. Tikrosios bėdos laukė netolimoje ateityje. Tačiau nei Lietuvos valdžia, nei jos kariai, stebėję sostinės prieigose įsikuriančias sovietines karines bazes, tuomet jų dar nė nesapnavo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"