TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Įamžinta žemaičių pergalė įkvepia Lietuvą

2016 07 26 6:00
Paminklas iškilo priešais Žemaitės dramos teatrą. Skveras bus pavadintas Durbės mūšio vardu. Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotrauka

Vienas pačių gražiausių Telšių, šių metų Lietuvos kultūros sostinės, renginių – Durbės mūšio paminklo atidengimas praėjusį šeštadienį. Pagerbdama 1260 metais žemaičių nugalėtas daug didesnes Vokiečių ordino pajėgas, Lietuvos kariuomenė šventės metu demonstravo dabartinę savo ginkluotę.

Žemaičiai Durbės mūšiu pagrįstai didžiuojasi: juk tai jie XIII amžiuje išjudino visas aplinkines žemes kovai už laisvę. Kai 1253 metais didysis kunigaikštis Mindaugas, siekdamas karūnos, dalį Žemaitijos užrašė Vokiečių ordinui, žemaičių savigarba neleido su tuo taikstytis. O kai prie sukilusių žemaičių prisidėjo iš vokiečių perbėgę kuršiai, estai, prūsai, mūšis 1260 metų liepos 13 dieną prie Durbės (dabartinė Latvijos teritorija) baigėsi žemaičių pergale.

Nulėmė Lietuvos likimą

Savo garbingą istoriją žemaičiai Telšiuose yra įamžinę žalvario plokštėse ant vadinamosios žemaičių sienos, juosiančios kalną, ant kurio stovi miesto katedra. Tarp svarbiausių Žemaitijos įvykių plokštėse įamžintas ir Durbės mūšis, apie kurį žemaitiškai rašoma, kad tai buvo „svarbiausia žemaitiu ginkla pergale, nulėmusi Lietuvuos lėkėma“.

Žemaičiui, architektui Algirdui Žebrauskui kilo mintis pastatyti dar ir paminklą šiam mūšiui atminti. Idėjai pritarė kitas žemaitis skulptorius Algirdas Bosas. O kai žinia apie tai apskriejo Žemaitiją, įvairios draugijos, bendrijos ir pavieniai žemaičiai, pademonstravę susitelkimą dėl šio garbingo reikalo, surinko lėšų paminklui. Visi rėmėjai keliomis eilėmis ratu surašyti virš mūšį atspindinčio bareljefo. Skulptoriaus sumanymas, kad paminklas būtų matyti ir iš kito Masčio ežero kranto, pasiteisino: į bareljefą susmigusios karių ietys, ant kurių užmautas ąžuolo lapų pergalės vainikas, tikrai matoma iš toli.

„Paminklų reikia ne tam, kad papuoštų miestą, o tam, kad primintų istoriją“, – neslėpdamas džiaugsmo atidengimo dieną sakė A. Žebrauskas. Apie mūšį septyniomis kalbomis pasakoja paminklo granitinės plokštės. Žemaitiškai užrašyta taip: „Istuorėnės Euruopas žemės Žemaitėjės (lot. Samogitia) heruojėška išlėkėma kuova 1236–1422 metas ėr Žemaitėjės žemių konferedacėjės kariuomenės laimietam Dorbės mūšiou (1260.07.13), nuliemosem Žemaitėjės, Lietuvuos ir vėsa Baltėjės lėkėma atmintė.“

Į visiems žemaičiams svarbią šventę atvyko beveik du traukinio vagonai Vilniaus žemaičių. Dvidešimt metų Vilniaus žemaičių kultūros draugijai vadovavusi Dalia Dirgėlienė sakė, kad šis mūšis yra žemaičių pasididžiavimas: „Džiaugous, kad prisiminti didžiavyria, kurie nutiesė kelia į ton, kad daba esam laisvi, kad galem rokoutės žemaiteška. Žemaite parodė savo stiprybę, užsispyrimą, tvirtybę, kon ruodė per visą istoriją.“

Po šventinės dalies traukiniu atgal važiuojantiems žemaičiams netrūko linksmybės. Kai Albinas Batavičius išsitraukė savo bandoniją, dainos netilo iki Vilniaus.

Laisvi nuo seno

Kartu važiavusį žemaitį, Seimo Etninės kultūros globos tarybos pirmininką Virginijų Jocį paprašėmė pakomentuoti žemaičių būdą, lėmusį Durbės mūšio istorines aplinkybes. „Žemaičiai nelabai pakluso didžiųjų kunigaikščių valdžiai, jie labiau paisė autoritetingų savo vietinių karvedžių. Apskritai žemaičiai buvo gana laisvi, jų žemėse gyveno ir gerokai daugiau nei kituose regionuose karališkų valstiečių, kurie vietoj baudžiavos sumokėdavo činšą ir galėdavo neiti į darbadienius, – aiškino jis. – Kadangi Žemaitijoje nuo seno buvo daug laisvų bendruomenių, tai net ir po Žalgirio mūšio Žemaitijos seniūnas turėjo autonomiją. Individualizmo, o kartu ir bendruomeniškumo samplaika žemaičiai skyrėsi nuo kaimynų. Jie mokėdavo susivienyti kovai už savo žemę. Kai Mindaugas juos pardavė Ordinui, laisvos jų širdys to nesuprato. Toks didžiojo kunigaikščio poelgis mobilizavo žemaičius ginti savo teritoriją.“

Savigarba ir stuburas

Ne paskutinėje vietoje, pasak V. Jocio, buvo ir tai, kad žemaičiai visada mokėdavo išnaudoti gamtines aplinkybes. „Visi žinome apie kūlgrindas – slaptus kelius per pelkes, kurie padėdavo apsiginti. Tai buvo pažangus tiems laikams statinys, – pasakojo jis. – Žiemą ant ledo priveždavo daug akmenų, pavasarį nutirpus ledui akmenys nugarmėdavo į dugną. Ir taip žemaičiai nusitiesė ne vieną slaptą kelią, pradanginusį būrius priešų. Kūlgrindos gerai išsilaikė daugelį šimtmečių. Įsivaizduojate, Dionizas Poška 1824 metais per vieną dar važiavo arkliais pakinkytu vežimu.“

Žemaičiai istorijoje išsiskiria savigarba ir stuburo turėjimu. Tad nereikėtų pyktelėti, kai išgirsti pasakymą, kad žemaitis – tai lietuvis su kokybės ženklu. „Prisiminkime, kas dažniausiai dalyvaudavo visuose Lietuvos kultūriniuose sambūriuose dar nuo Atgimimo laikų. Daugiausia – žemaičiai. Jiems tai, kas stiprina valstybę, įaugę į širdį“, – sakė V. Jocys.

Be padėkų valdžiai

Surinktomis lėšomis pastatę paminklą Durbės mūšiui atminti žemaičiai vėl pademonstravo, kad jie daug ką gali. Tai pavyzdys ir kitiems Lietuvos regionams, kad paminklui pastatyti nereikia nei iš valdžios nieko prašyti, nei europinių lėšų ieškoti. Dėl to, kas žemaičiams brangu, pinigų rado savo kišenėse. Todėl ir šventinėse kalbose nebuvo padėkų valdžiai. Žemaičiai džiaugėsi savo vienybe ir susitelkimu, tuo įkvėpdami ir visą Lietuvą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"