TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Įdomiausias XX a. politinis pokeris

2011 07 08 0:00
Nuotrauka iš knygos "Die besten Photos aus Life"

Tokiu pavadinimu Krisztiano Ungvary straipsnių seriją paskelbė Vengrijos laikraštis vokiečių kalba "Budapester Zeitung". Manytume, kad mūsų skaitytojams bus įdomu susipažinti su žinomiausio mūsų dienų vengrų istoriko mintimis apie SSRS ir III Reicho karo išvakares bei jo pradžią.

Prieš 70 metų, 1941 m. birželio 22 d., prasidėjo nauja, lemiama II pasaulinio karo fazė. Hitleriui atrodė, jog "tikrasis karas" vyksta Rytų Europoje, kur kovų intensyvumas ir brutalumas bei karinės sąnaudos neturėjo precedento. Istorijos mokslui "Barbarosos" operacijoje iki šiol lieka daug neatsakytų klausimų. Ar vokiečių pradėtą puolimą apskritai galima laikyti netikėtu? Ką prieš tai abi pusės žinojo apie viena kitos planus? Ar sovietinė pusė ketino pirmoji pulti Vokietiją?

Kodėl Hitleris sulaužė paktą su Stalinu? Kodėl tas paktas apskritai buvo pasirašytas, jeigu Hitleris ir Stalinas buvo mirtini priešai?

Tai, kas vyko "Barbarosos" išvakarėse, ko gero, buvo įdomiausias XX a. politinis pokeris. Ir iš Hitlerio, ir iš Stalino buvo galima laukti netikėtų manevrų. Abu puikiai išmanė blefavimo gudrybes. Bet jų prigimtis buvo visiškai priešinga. Tai patvirtina ir Sovietų Sąjungos užpuolimo priešistorė: vienas žaidė vabank, kitas buvo apgalvoto ir rafinuoto politinio apskaičiavimo meistras. Bandant suprasti permainingą abiejų diktatorių žaidimą, reikia grįžti prie Versalio taikos sutarties.

XVII TSKP suvažiavime, vykusiame 1939 m. kovo mėnesį, Stalinas padėtį idealizavo: palaukti, kol kariaujančios pusės nusilps, tada įsijungti teisėjo vaidmeniu.

Sovietų Sąjungos užsienio politikos planas 1922-1933 m.

Sovietų Sąjunga niekada nesutiko su "grobuoniška taika" valstybių nugalėtojų patvirtintomis Versalio sutarties nuostatomis. Todėl Maskva siekė, viena vertus, palaikyti gerus santykius su Vokietija, kita vertus, skaldyti valstybes nugalėtojas. 1922 m. Rapalo sutartimi Sovietų Sąjunga ir Vokietija atnaujino diplomatinius santykius, atsisakydamos bet kokių pretenzijų į nuostolių atlyginimą. Nuolat stiprėjo karinis ir ekonominis abiejų šalių bendradarbiavimas. Kad būtų galima suprasti Stalino planus, būtina juos aptarti ir socialfašizmo teorijos požiūriu. Sovietų Sąjungoje ši teorija net tris kartus suvaidino lemiamą vaidmenį: tarp 1924 ir 1934 m., tarp 1939 ir 1941 m., tam tikru mastu taip pat 1948 ir 1953 m. Stalinas 1924 m. yra pasakęs: "Fašizmas yra buržuazijos kovinė organizacija, kuri remiasi aktyvia socialdemokratijos pagalba. Objektyviai vertinant, socialdemokratija yra nuosaikus fašizmo sparnas (...) Šios organizacijos viena kitą naudingai papildo. Jos yra ne priešingi poliai, o kaip brolis ir sesuo."

Terminas "socialfašizmas" oficialiai pradėtas vartoti 1928 m. vykusiame VI Kominterno kongrese. Iš Maskvos Vokietijos komunistų partija (VKP) taip pat parsivežė įpareigojimą pirmiausia kovoti su socialdemokratija. Tad ir VKP pirmininkas Ernstas Telmanas bei jo draugai smerkė ir vadino išdavikais visus, kas teigiamai vertino bendrą vieningą komunistų ir socialdemokratų frontą prieš fašizmą. Prieš nacius buvo kovojama tik "ideologiniu lygmeniu", svarbiausias uždavinys buvo naikinti socialdemokratus.

Žinant šiuos faktus, lengviau suprasti ir Kremliaus oficiozo "Pravda" komentarus, vertinusius Hitlerio atėjimą į valdžią. Juose buvo teigiama, jog fašizmas esąs imperialistinės sistemos krizės produktas, o naciai tik siekia paspartinti kapitalistinės sistemos žlugimą.

Intermedzo: Hitlerio atėjimas į valdžią

Nors Stalinas 1933 m. neslėpė pasitenkinimo Vokietijos išstojimu iš Tautų Sąjungos ir bandė suartėti su Berlynu, Hitleris nuo jo kategoriškai atsiribojo. Tada Kremliaus valdovas pakeitė taktiką Vokietijos atžvilgiu. Jam buvo žinoma Hitlerio teorija apie gyvybinę erdvę Rytuose. Be to, jam kėlė baimę dviejų frontų grėsmė - iš Japonijos ir Vokietijos pusės. Bet Vokietija tuo metu dar neturėjo stiprios armijos. Nebuvo ir bendros Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sienos. Vokietijos ir SSRS santykius smarkiai apkartino 1934 m. pasirašyta Vokietijos-Lenkijos nepuolimo sutartis.

Sovietų Sąjunga bandė net diplomatinėmis priemonėmis paveikti Vokietiją, kad ji anuliuotų sutartį, duodama Berlynui aiškiai suprasti, jog už tai yra pasirengusi mokėti didelę kainą.

Kolektyvinio saugumo doktrina ir Sovietų Sąjunga

Po 1934 metų ir Kominterne buvo diskutuojama apie tai, ar komunistai turėtų siekti kuo skubiau įvesti proletariato diktatūrą. Laikinai atsisakius socialfašizmo teorijos, reikėjo keisti užsienio politikos planą.

"Kolektyvinio saugumo koncepcija" rėmėsi siekiu išsaugoti status quo. Kremliaus nuomone, bet kuris tarptautinis konfliktas Sovietų Sąjungą tik silpnintų. Pamažu Versalio sutarties priešininkė Sovietų Sąjunga ėmė teigiamai vertinti šią sutartį. 1935 m. gegužės 2 d. ji net pasirašė savitarpio pagalbos sutartį su Prancūzija, be kita ko, garantuodama teritorinį Čekoslovakijos vientisumą. Nepaisant Berlyno pozicijos, Maskva tarp 1935 ir 1939-ųjų ne kartą zondavo dirvą, kaip suartėti su Vokietija.

Po Austrijos "anšliuso" buvo aišku, kad kita auka bus Čekoslovakija. Pagal minėtą 1935 m. sutartį Sovietų Sąjunga buvo įsipareigojusi agresijos atveju Čekoslovakijai teikti pagalbą. Praktiškai ji to nebūtų galėjusi padaryti, nes Rumunija ir Lenkija nesutiko leisti žygiuoti sovietų armijai savo teritorijomis. Šių valstybių poziciją buvo galima suprasti: po I pasaulinio karo joms atiteko nemažos buvusios carinės Rusijos teritorijos, su kurių praradimu Sovietų Sąjunga niekada nesusitaikė. Nekalbant apie tai, kad ir Rumunija, ir Lenkija Kominterno politikoje matė didelių grėsmių.

Stalinas suprato, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija, norėdamos išsaugoti Europos didžiųjų valstybių statusą, noromis nenoromis turės remtis Sovietų Sąjunga. Buvo aišku, jog iš Vakarų sąjungininkių jokių teritorinių nuolaidų nebuvo galima tikėtis. Iš to Stalinas galėjo padaryti išvadą, kad bendra siena su Vokietija įmanoma tik sugriovus Versalio taikos sutarties rūmą, o tai reiškė naują pasaulinį karą. Kremlius puikiai suprato, kad Vakarų valstybės už Sovietų Sąjungos nugaros nesitars, nes Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybės sutartimis buvo įsipareigojusios teikti Lenkijai karinę pagalbą. Nepaisant to, sovietų užsienio politika 1939 m. pavasarį netikėtai visiškai pakeitė kryptį.

Sovietų pastangos suartėti su Vokietija

1939 m. kovo 10 d. SSKP XVIII suvažiavime Stalinas pareiškė, jog agresyvia Vokietijos, Japonijos ir Italijos ekspansija yra prasidėjęs naujas imperialistinis karas. (Panašiai jis buvo kalbėjęs dar 1938 m. spalio 1 d.) Stalinas iškėlė lozungą, kad Sovietų Sąjungai reikia laukti, kol kariaujančios valstybės nusilps, o tada ji tinkamu momentu įsitrauksianti į karą kaip teisėja.

1939 m. vasario 10 d. prasidėjo derybos dėl Vokietijos kreditų sovietams. Sovietų delegacijos vadovas Anastasas Mikojanas, prekybos liaudies komisaras, kalbėdamas apie ekonominius reikalus, siekė Vokietiją įtikinti ir abiejų šalių politinių santykių svarba. Vokiečiai tos svarbos anuomet, matyt, dar neįžiūrėjo. Tai patvirtina 1939 m. kovo 11-osios dokumentas: Vokietijos prekybos politikos komisija rekomendavo nutraukti derybas dėl kredito, nes Vokietijos pramonė per artimiausius dvejus metus negalėsianti priimti papildomų sovietų užsakymų.

Kovo pradžioje Stalino iniciatyva viename laikraštyje buvo paskelbtas pirmojo užsienio reikalų komisaro Vladimiro Potiomkino straipsnis "Bolševikas" (pasirašytas slapyvardžiu), kuriame buvo aptariami užsienio politikos klausimai. Tas straipsnis buvo nukreiptas prieš Vakarų valstybes, bet, primenant vis dar galiojusią Rapalo sutartį, buvo pažymima, jog Vokietijai reikia saugaus hinterlando ir tik Sovietų Sąjunga galinti jį užtikrinti.

Nuo Hitlerio-Stalino pakto iki jo sulaužymo

1939 m. rugpjūčio 23 d. į Maskvą atvyko Vokietijos delegacija. Svečių nuostabai, oro uoste plevėsavo dvi vėliavos - viena su raudona žvaigžde, kita - su svastika. Abi pusės iš karto viena kitą suprato. Nieko stebėtina: juk abi naudojo tą pačią simboliką.

Begalinį Joachimo fon Ribbentropo džiaugsmą pertraukė Stalino žodžiai, jog nepaisant to, kad "Berlynas ir Maskva kelerius metus ant vienas kito naktikubiliais liejo šūdus", galima rasti bendrų pamatų, tik tam esą reikia šiek tiek laiko. Po to, pūsdamos į vieną dūdą, abi delegacijos ėmė koneveikti Angliją. Neslėpdamas susižavėjimo, Ribbentropas vertėjui Peteriui Kleistui pasakė, kad dar niekada nebuvo sutikęs tokio žmogaus kaip Stalinas, kuris be užuolankų eina prie reikalo ir atvirai dėsto savo nuomonę. Per pertrauką Ribbentropas užtikrino savo delegacijos narius, kad jie dar tą pačią dieną dėl visko susitarsią. Ir Ribbentropas, ir Dancigo gauleiteris Albertas Forsteris, taip pat delegacijos narys, vėliau vieningai sutarė, jog Kremliuje jie jautėsi tarytum senų nacių partijos bičiulių būrelyje. Trečią valandą nakties, atsisveikindamas su svečiais, Stalinas davė "garbės žodį", užtikrindamas, kad Sovietų Sąjunga savo partnerio neapgaus.

Po kelių valandų, savo viloje Kunceve bendraudamas su K.Vorošilovu, N.Chruščiovu, G.Malenkovu ir N.Bulganinu, Stalinas kandžiai nusišiepdamas tarė, jog visa tai buvo tik akių dūmimas, kad būtų galima pamatyti, kuris kurį laiko durniumi. Stalino žodžiai: "Žinau, ką Hitleris yra sumanęs. Jis mano esąs gudresnis už mane, bet šį kartą aš jį apmoviau!" Hitleris šiuos įvykius taip pat laikė paprasčiausiu politiniu pokeriu. Bet tada visas jo dėmesys krypo į Angliją. Dvi dienas po Lenkijos užpuolimo jis tikėjosi, kad anglai ir šį kartą užkibs ant jo meškerės. Kai rugsėjo 3-iąją jam buvo pranešta, kad britai paskelbė karą, jo kabinete įsivyravo nejauki tyla. Pasak Paulo Schmidto, Hitleris sėdėjo tarsi suakmenėjęs. Po kurio laiko jis paklausęs Ribbentropo, kas dabar būsią. Geringas vienintelis pataikė kaip pirštu į akį, pasakydamas: "Jeigu šį karą pralaimėsime, galėsime pasikliauti tik Dievu."

Paktas ir kaip jį vertino Stalinas

Kalbėdami apie Hitlerio ir Stalino susitarimą, turime galvoje tris dokumentus: 1939 m. rugpjūčio 23-iosios sutartį, slaptuosius protokolus bei 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašytą Vokietijos ir SSRS sienų ir draugystės sutartį. Pastarąja sutartimi buvo galutinai pasidalyta Lenkija, o pasirašiusios pusės galėjo savo nuožiūra tvarkyti joms atitekusių žmonių ateitį.

Reikia pažymėti, kad sovietai pasirašė sutartį ne siekdami užsitikrinti taiką ar stengdamiesi nukreipti grėsmes. Dalyvaujant pokalbyje V.Molotovui, A.Ždanovui ir D.Manuilskiui, 1939 m. rugsėjo 7 d. Stalinas taip komentavo paktą G.Dimitrovui: "Karas vyks tarp neturtingų ir turtingų kapitalistinių šalių dėl kolonijų ir žemės turtų. Svarbiausia yra pasidalyti pasaulį ir pasaulio valdymą. Sovietų Sąjunga nemato nieko blogo, jeigu jos kovoja tarpusavyje viena kitą silpnindamos. Būtų neblogai, jeigu mes Vokietijos kumščio dėka galėtume sutriuškinti turtingiausių kapitalistinių šalių (ypač Anglijos) pozicijas. Hitleris, nežinodamas ir pats to nenorėdamas, griauna kapitalistų sistemą."

Žinoma, dėl Hitlerio niekas neturėjo jokių iliuzijų. Apie tai bylojo ir tai, kad Stalinas liepė išversti Hitlerio knygą "Mein Kampf", kurią privalėjo perskaityti visi politbiuro nariai.

Pakto įtaka Kominterno politikai

Iš svarbiausių Kominterno dokumentų matome, kaip Kremlius, siekdamas politinių tikslų, pasinaudojo Europos komunistų partijomis. Kominterno vykdomojo komiteto nutarimu "Karas ir komunistų uždaviniai" (suformuluotu Dimitovo) buvo atgaivinti niekingiausi ketvirtojo dešimtmečio socialfašizmo teorijos elementai - pagrindinis priešas yra ne fašistiniai judėjimai, o "oportunistiniai" socialdemokratai ir Vakarų imperialistai. Neigiamai rašyti apie nacius buvo uždrausta.

Be to, Kominternas kitų šalių komunistams uždraudė pasisakyti prieš žydų persekiojimą. Partijų laikraščiuose jo net minėti nebuvo galima. Užtat jie privalėjo rašyti kurstančius ir šmeižikiškus straipsnius apie intelektualus antifašistus. Antai Sovietų Sąjungoje gyvenęs Walteris Ulbrichtas įsakė diskredituoti Thomą Manną, kuris palaikė sąjungininkus.

Daugelį Vakarų šalių partinių organizacijų šis Kominterno nurodymas nemaloniai nustebino, nes prieštaravo antifašistinėms nuostatoms. Staliną jie ėmė laikyti darbininkų klasės išdaviku.

Juo labiau dėl to, kad jis visur išsiuntinėjo instruktorius, kurie privalėjo skirti nuobaudas nepaklusnioms partinėms organizacijoms ir dvejojantiesiems. Šios valymo kampanijos metu buvo brutaliai susidorota su visais tais, kurie nepritarė paktui, tarp jų buvo daug intelektualų. Po to labai daug žmonių išstojo iš partijos. Daugelis pažangių kairiųjų intelektualų atvirai pasisakė prieš Sovietų Sąjungos politiką: Jorge Semprunas, Octavio Pazas, Ignazio Silone, Andre Malro (Malraux) ir kiti išstojo iš komunistų partijos. O Arthuras Koestleris, Heinrichas Mannas ir Egonas Erwinas Kischas, kurie buvo laikomi kairiaisiais, bet kritiškai vertino stalinizmą, net visiškai nusigręžė nuo komunizmo.

Visų šalių emigrantams antifašistams Kominternas uždraudė dalyvauti kovoje prieš Vokietiją. Jų nurodymai buvo vykdomi netgi internuotųjų ir koncentracijos stovyklose. Partijos narius, kurie nesutiko laikytis Maskvos nurodymų, komunistų partijos vadovybė įdavė gestapui. Tie "nepaklusnieji", kurie ir toliau laikė save antifašistais, iš karto tapo "antirevoliucionieriais", "provokatoriais" ir "karo kurstytojais". Stalinas net gulage liepė surankioti "nepaklusniuosius" vokiečių komunistus ir perduoti juos gestapui.

Nebuvo žodžių, kuriais galima būtų apibūdinti kairiųjų intelektualų nusivylimą. Heinrichas Mannas, iš kurio Kremlius tikėjosi Stalino biografijos, griežtai atsisakė tarnauti Kremliaus ponams. Anuomet H.Mannas savo dienoraštyje parašė, jog pavadinti Staliną apgaviku genijumi būtų pernelyg švelnu. Esą jam apibūdinti labiau tiktų Levo Trockio žodžiai - "Kremliaus šakalas".

Hitlerio apsisprendimas pulti Sovietų Sąjungą

Istorikai neturi vieningos nuomonės dėl Hitlerio planų. Svarbu pažymėti, kad Hitleriui buvo svarbu tiek kovoti prieš bolševizmą, tiek užimti gyvybinę erdvę Rytuose.

Kai 1940-ųjų vasarą oro karas prieš Angliją nedavė lauktų rezultatų, III Reichui iškilo strateginė dilema. Nei Hitleris, nei Vokietijos karinė vadovybė nebijojo sovietų prevencinio smūgio. Vokietijos žvalgyba Sovietų Sąjungą laikė milžinu molio kojomis. Bet ji neįsivaizdavo nei sovietų karo pramonės potencialo, nei Raudonosios armijos ginkluotės kiekio ir kokybės.

Lapkričio 18-ąją Hitleris paskelbė "Fiurerio potvarkį Nr. 18", kuriame buvo sakoma, kad nepriklausomai nuo vokiečių-sovietų derybų reikia tęsti pasirengimą karui prieš Sovietų Sąjungą. Ši data ypač įdomi dėl to, kad tą pačią dieną Berlyne lankėsi Molotovas. Taigi, kalbėdamas apie norą vesti derybas, Hitleris nuo pat pradžių nebuvo sąžiningas.

Gruodžio 18 d. Hitleris pasirašė "Fiurerio potvarkį Nr. 21". Tai buvo pirmasis raštiškas įsakymas rengtis "Barbarosos operacijai". Potvarkyje sakoma, kad Vokietija dar nesibaigus karui prieš Angliją turėtų greita kampanija parklupdyti Sovietų Sąjungą. Reikia nedelsiant pradėti rengtis karui prieš Sovietų Sąjungą ir vėliausiai iki 1941 m. gegužės 15 d. baigti pasirengimą. Galutinis "Barbarosos operacijos" tikslas esąs užimti Rusijos teritorijas, kurios driekėsi iki Volgos-Archangelsko linijos.

Stalinas nebuvo numatęs, kad vokiečiams žaibo karo pradžia bus tokia sėkminga. Vokietijos stiprėjimas daugelį metų jį nelabai jaudino. Rimta grėsme jis laikė tik galimą bendrą Vokietijos ir Japonijos karą prieš Sovietų Sąjungą. To buvo galima tikėtis nuo 1940 m. vidurio, kai buvo sustabdytas oro karas prieš Angliją. Bet sovietai Tokijuje turėjo patikimų žvalgybos šaltinių. Maskva žinojo, kad Japonijos ambicijos pirmiausia krypo į Kiniją ir Ramiojo vandenyno zoną.

Taip susiklosčius aplinkybėms, Kremlius tarptautiniame pokeryje drąsiai galėjo didinti sumą. Todėl ir Molotovas 1940 m. lapkričio mėnesį Berlyne vykusiose derybose Stalino nurodymu pareiškė, jog Maskva "suinteresuota" visa Rytų Europa, įskaitant Lenkiją, dalį Šiaurės Europos ir Artimųjų Rytų, tai ištardamas tokiu griežtu tonu, kad jo žodžiai skambėjo kaip grasinimas. Stalinas puikiai žinojo, kad didesniąją žaliavų dalį Vokietija įsiveža iš Sovietų Sąjungos.

III Reichas ir jo sąjungininkės valstybės per mėnesį išgaudavo tik 850 tūkst. tonų naftos, kai karo pramonei reikėjo mažiausiai 1,15 mln. tonų. Susidariusį skirtumą išlygindavo importas iš SSRS. Sovietų Sąjunga tiekė 40 proc. mangano poreikio ir 70 proc. chromo. Vokietijos ūkis tenkino tik 80 proc. grūdų poreikio ir 20 proc. maistinių riebalų. Sovietų Sąjunga eksportuodavo į Vokietiją ir maisto produktų.

R.Hesso misija ir sovietų taktikos pasikeitimas

Palyginę, kaip sovietai ir Vokietija rengėsi karui, išvystame stulbinančių dalykų. Sovietų generalinis štabas jau 1938 m. buvo parengęs Lenkijos ir Vokietijos puolimo planus. Vermachtas tik 1940 m. vasarą pradėjo rengti prieš Sovietų Sąjungą nukreiptus planus. Sovietų generalinis štabas pagal maršalo Šapošnikovo parengtą studiją 1941 m. sausio mėnesį tarsi smėlio dėžėje pažaidė "Rytų" ir "Vakarų" pusių susidūrimo strateginius variantus. Laikas, matyt, dirbo sovietų naudai ir atrodė, kad nėra pagrindo laukti netikėtų pasikeitimų.

Bet visus Stalino politinius skaičiavimus suardė Hitlerio pavaduotojas Rudolfas Hessas, balandžio 10 d. netikėtai nuskridęs į Angliją. Tas skrydis buvo tikra dovanėlė Anglijos politikai - staiga atsirado argumentas, kurio sovietų pusė nebegalėjo ignoruoti. Britai savo užsienio politika visaip stengėsi paveikti Staliną, kad jis imtųsi aktyvesnių veiksmų. Bet jam patiko vaidinti "trečią laimėsiantį". O po R.Hesso skrydžio viskas iš esmės pasikeitė. Londonas pats atsidūrė to "trečiojo, kuris laimi" vaidmenyje. Britų diplomatija, pasinaudodama susiklosčiusia padėtimi, aiškiai davė suprasti: jeigu Sovietų Sąjunga ir toliau liks neutrali, pagal aplinkybes Anglija su Vokietija galėtų sudaryti taiką.

Jeigu taip būtų atsitikę, Vokietija būtų galėjusi sumažinti savo karinį potencialą Vakaruose ir nukreipti visas jėgas prieš Sovietų Sąjungą. Stalinas puikiai žinojo, kad tokių planų būta. Kita vertus, jis taip pat buvo įsitikinęs, jog Hitleris nerizikuotų karu dviejuose frontuose, o kariaujanti Anglija Stalinui buvo taikos garantas.

Beveik pasirengęs pulti

1941 m. gegužės 5 d. Stalinas pasakė istorinę kalbą karo akademijų absolventams. Visų nuostabai, salėje sėdėjo daug aukščiausiosios karinės vadovybės atstovų ir visas politbiuras. Iš to galima daryti išvadą, kad tai nebuvo paprastas renginys pagal protokolą. Iš pradžių Stalinas pašaipiai kalbėjo apie vokiečių armiją, pabrėždamas, jog ji iki šiol visas kampanijas rengė siekdama neteisėtų tikslų. Bet svarbiausius dalykus Stalinas pasakė po oficialiosios dalies, skelbdamas tostus. Daugelio liudininkų nuomone, Stalinas kalbėjo apie būtinybę rengti puolimo taktiką.

Netrukus atsirado atitinkami Raudonosios armijos Politinės valdybos ir centrinių partijos organų dokumentai. Dokumente "Apie būsimus politinės propagandos Raudonojoje armijoje uždavinius" Vokietija jau minima kaip priešas, todėl "būtų klaidinga mūsų taikos politiką laikyti amžina. Tai - veikiau laikina politika, kuria siekta sukaupti pakankamai jėgų susidūrimui su kapitalizmu. Dabar tų jėgų esame sukaupę, ir sovietų užsienio politika perėjo į naują - puolimo - stadiją, o tai mus įpareigoja (...) Negalima atmesti galimybės, kad Sovietų Sąjunga bus priversta ofenzyvinėse karinėse operacijose perimti iniciatyvą."

Netrukus buvo parengti net trys Vokietijos puolimo planai ir vyko pasirengimas. Palei Vokietijos SSRS sieną 200-300 km ruože jau buvo dislokuota 150-180 divizijų, o gegužės pradžioje dar penkios armijos pajudėjo arčiau sienos.

Jeigu būtų rengtasi gynybai, nebuvo prasmės greitaeigiu kariniu transportu artėti prie sienos. Taip pat daliniams nebūtų reikėję išdalyti vokiečių-rusų žodynėlių arba instrukcijų, kaip pakeisti Vakarų Europos geležinkelio bėgių plotį į sovietinį. Kam Lenkijos gyventojams reikėjo išleisti plakatus su tekstais apie jų išvadavimą, dalinius pakrikštyti "Vokietijos proletariato" vardu? O būtent birželio 4-ąją suformuoti lenkiškai kalbančių kariškių vadovaujamą diviziją? Panašių klausimų sąrašą būtų galima tęsti.

Visi ženklai rodo, jog Stalinas 1941 m. balandžio mėnesį jau buvo nusprendęs, kad Raudonoji armija iki 1941 m. liepos vidurio būtų parengta pulti Vokietiją.

Nusikalstami įsakymai

Hitleris iš pat pradžių rengėsi naikinamam karui prieš Sovietų Sąjungą ir dar prieš pradėdamas karo veiksmus buvo išleidęs nemažai nusikalstamų įsakymų. Dabartinė Vokietijos visuomenė su jais yra neblogai susipažinusi, nes vokiečiai skiria didelį dėmesį savo istorijai.

Bet daugeliui nacių nusikaltimai užgožia tą faktą, kad Stalinas taip pat skelbė nurodymus vykdyti baisius nusikaltimus. Nacių aukomis tapdavo tam tikrų tiksliai apibūdintų grupių žmonės, o Stalino sistemoje visi bet kada galėjo tapti aukomis - kolektyvizacijos, didžiųjų valymų aukos, ir tie, kurie 1941 m. birželio 24 d. Berijos įsakymu buvo nužudyti, nes manyta, kad jų nespės evakuoti. Traukiantis sovietams jų kalėjimuose buvo nužudyti 24 tūkst. asmenų. 18 tūkst. žuvo mirtininkų kolonose. Tikslus skaičius, kiek žmonių žuvo Baltijos šalyse ir SSRS sudėtyje likusioje teritorijoje, nėra žinomas. Tikslesnių duomenų turime iš tų teritorijų, kurias užėmė Vokietija ir jos sąjungininkai. Yra žinoma, kad Raudonosios armijos daliniai traukdamiesi dažnai išžudydavo bandžiusius jiems pasipriešinti kaimų gyventojus. Žudomi buvo ir įkaitai, tūkstančiai Lenkijos karo belaisvių. Taip pat dažnai buvo nužudomi vokiečių karo belaisviai.

Stengiantis suprasti raudonarmiečių įvykdytus nusikaltimus, reikia žinoti, kaip sovietų vadovybė elgėsi su savo kareiviais. Tada kitaip atrodys ir sovietų karo istoriografijoje aprašytas "masinis heroizmas" ir "karštas sovietinis patriotizmas". Dėl bailumo, dezertyravimo ir panašių kaltinimų sovietiniai karo tribunolai 1941-1945 m. 150 tūkst. kareivių nuteisė mirties bausme. Po nesėkmių pirmosiomis karo savaitėmis Stalino įsakymu prasidėjo tikri parodomieji procesai. Kareiviai, kuriems pavykdavo prasiveržti iš apsupimo ir grįžti į sovietų pusę, būdavo apkaltinami ardomąja veikla ir dažnas atsidurdavo gulage. Liūdnai pagarsėjusiu Stalino įsakymu Nr. 270 buvo įsakyta kapituliuojančius sovietinius dalinius naikinti artilerija ir iš oro.

Hitleris ir Stalinas prieš puolimą ir po

Nors Hitleris jautėsi padaręs, ką galėjęs, bet puolimo dieną negalėjo pasigirti itin gera nuotaika. Anksčiau Sovietų Sąjungą jis buvo pavadinęs "milžinu molio kojomis", bet veikiai tikriausiai suprato, kad iš tiesų beveik neturėjo rimtos informacijos apie savo priešą. Puolimo išvakarėse Hitleris pasakė, jog jaučiasi taip, lyg "atvertų duris į tamsią, niekada nematytą patalpą, nežinodamas, kas už tų durų slypi". Paskelbdamas Sovietų Sąjungai karą ir didžiųjų valstybių pokeryje mesdamas paskutinį kozirį, jis pasirodė esąs blogas žaidėjas.

Kelias savaites prieš puolimą Stalinas buvo apimtas nerimo, nes apie Vokietijos rengimąsi karui jam buvo žinoma iš įvairių šaltinių. Vienintelis dalykas, ko jis galėjo tikėtis, - kad vokiečiai ne taip greitai puls. Bet tarp birželio 20-osios ir 21-osios Kremliui buvo aišku, jog jis nepakankamai vertino strateginį vokiečių kariuomenės telkimą. Bet tuo metu jau nieko nebuvo galima pakeisti: vyko paskutinė Raudonosios armijos parengimo puolimui fazė, bet kiekvienas skubotas žingsnis galėjo paspartinti vokiečių veiksmus.

Kelias dienas Stalinas dar nenustojo vilties užkirsti kelią katastrofai ir pereiti į kontrpuolimą. Bet paskutinėmis birželio dienomis jis visiškai palūžo ir, pasitraukęs į vilą, su niekuo nebendravo. Tik liepos 1-ąją politbiuro nariai, įveikę baimę, atvyko pas Staliną į Kuncevą. Juos išvydusį Staliną apėmė baimė, nes jis manė, jog tie vyrai atvažiavo jo suimti.

Molotovas pirmasis užtikrino Staliną, kad lieka jam ištikimas. Juo pasekė ir kiti politinio biuro nariai. Tos dienos popietę Stalinas jau dirbo savo kabinete, o po dviejų dienų radijas transliavo garsųjį jo kreipimąsi, kuris prasidėjo žodžiais: "Broliai, bičiuliai." Ir ne be pagrindo, nes jis puikiai žinojo, kad didžiausias smūgis jam būtų, jeigu užpuolikams pavyktų bolševizmo prislėgtus gyventojus palenkti į savo pusę. Didžiulei Stalino laimei, Hitleris šiuo koziriu nepasinaudojo. Nežmoniškomis karinėmis priemonėmis ir okupacine politika jis pats prisidėjo prie to, kad Stalino padėtis galėjo stabilizuotis.

 

Parengė IRENA TUMAVIČIŪTĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"