TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ieškojęs vidurio kelio

2013 03 29 6:59
Ministras pirmininkas V.Mironas (pirmas iš dešinės) kalba jaunųjų ūkininkų šventėje. Kaunas, 1938 m. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

1939 metų kovo 27 dieną buvo priversta atsistatydinti devynioliktoji Lietuvos Vyriausybė, kuriai vadovavo kunigas Vladas Mironas. Šiandien prisiminkime šio Vasario 16-osios Akto signataro gyvenimo kelią.

1939 metų kovo 27-oji tapo paskutine V.Mirono diena Lietuvos Vyriausybės vadovo poste. Tą dieną prezidentas Antanas Smetona atstatydino savo gimnazijos laikų bičiulį iš pareigų, o naująjį kabinetą pavedė sudaryti buvusiam kariuomenės štabo valdybos viršininkui generolui Jonui Černiui.

Galima drąsiai teigti, kad V.Mironas, kaip ir jo pirmtakas - taip pat A.Smetonos svainis ir jaunystės draugas Juozas Tūbelis, tapo tuomet susiklosčiusios tarptautinės padėties įkaitu ir Lietuvos užsienio politikos auka. Politinės valdžios olimpe žinomas kunigas atsidūrė 1938 metų kovo 22 dieną. Tada, Lietuvai priėmus Lenkijos ultimatumą ir priverstinai užmezgus diplomatinius santykius su Varšuva, visuomenėje kilo neregėta pasipiktinimo banga, tad A.Smetonai nebeliko nieko kita, kaip priimti smarkiai pasiligojusio J.Tūbelio atsistatydinimą ir į jo vietą paskirti V.Mironą.

Nežinia, ar vienas iš tautininkų partijos šulų numanė, kad priimti siūlymą sudaryti Vyriausybę tais neramiais metais buvo tolygu politinei savižudybei. Per tuos metus, kai V.Mironas vadovavo ministrų kabinetui, Lietuvą užgriuvusi politinė ir moralinė krizė vis gilėjo, o valdančiųjų tautininkų autoritetas ėmė katastrofiškai smukti.

Po metų Lietuvą ištiko naujas smūgis, kurio nebūtų atlaikiusi jokia Vyriausybė. 1939 metų kovo 22 dieną Lietuva, priėmusi hitlerinės Vokietijos ultimatumą, buvo priversta atiduoti Reichui vienintelį savo uostą ir visą Klaipėdos kraštą. Po šių įvykių V.Mirono vadovaujamam devynioliktajam ministrų kabinetui beliko tik pasitraukti.

Kalėjime daryta suimtojo V.Mirono nuotrauka./ LYA nuotrauka

Vis dėlto metus trukęs V.Mirono premjeravimas - tai tik nedidelis ir ne pats ryškiausias šio Nepriklausomybės Akto signataro biografijos tarpsnis. Kaip kabineto vadovas jis nesužibėjo nei originaliais, nei savarankiškais sprendimais. Beje, toks būdo bruožas kaip nuosaikumas ir atsargumas buvo įžiūrimas jau V.Mirono politinės karjeros pradžioje, jam dirbant Lietuvos Taryboje. Net ir susidūręs su sovietiniais okupantais kunigas laikėsi kiek kitaip nei nemaža dalis jo bendražygių. Atsisakęs išvykti iš Lietuvos, jis ne tik vengė konfrontacijos su sovietų valdžia, bet ir pasirašė formalų sutikimą bendradarbiauti su okupantų saugumo struktūromis. Tiesa, šio įsipareigojimo kunigas nevykdė, o tokių dalykų sovietai niekada niekam neatleisdavo.

Taigi, kas iš tiesų buvo V.Mironas? Kodėl būdamas kunigu jis prisidėjo ne prie krikščionių demokratų, o prie tautininkų stovyklos? Kas lėmė jo politinę karjerą? Kodėl sovietiniai okupantai prieš nuteisdami buvo jį suėmę net keturis kartus, bet ilgai nerado, už ką būtų galima jį nuteisti? Norėdami atsakyti į šiuos klausimus, peržvelkime V.Mirono kelią nuo Mintaujos gimnazijos maištininko iki Vladimiro kalėjimo kalinio, taip ir nebeišvydusio nei laisvės, nei Lietuvos.

Nuo maištininko iki kunigo

V.Mironas gimė 1880 metų birželio 22 dieną Rokiškio apskrities Čedasų valsčiaus Kuodiškių vienkiemyje, pasiturinčių ūkininkų Zigmo ir Onos Mironų šeimoje. Tris sūnus auginę Mironai jauniausiąjį Vladą nutarė išleisti į mokslus. Taigi, baigęs Panemunio pradžios mokyklą, vaikinas įstojo į garsiąją Mintaujos (dabar - Jelgava) gimnaziją, iš kurios išėjo daug žinomų žmonių, vėliau tapusių nepriklausomos Lietuvos politikais.  

Pats Mintaujos miestelis buvo tikras lietuvybės židinys. Čia buvo įsikūrę ir 1863 metų sukilimo dalyviai bei jų palikuonys, teisės dirbti savo krašte neturintys inteligentai ir kunigai, dėl lietuviškos veiklos neįtikę Bažnyčios vyresnybei. Bene žinomiausias iš jų tuomet buvo Juozas Tumas-Vaižgantas. Dėstė čia ir žymusis lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis. Tai jo dėka Mintaujos gimnazija buvo viena lietuviškiausių to meto mokyklų - kone trečdalis jos mokinių buvo lietuviai.

Vyresnieji gimnazistai buvo susibūrę į slaptą "Kūdikio" draugiją, kuri visaip priešinosi rusifikacijai. 1896 metais draugijos narių laukė pirmoji kaktomuša su carine švietimo sistema. Viskas prasidėjo nuo to, kad gimnazistams katalikams - lietuviams ir lenkams - buvo uždrausta melstis gimtąja kalba, o latviams ir vokiečiams toks draudimas negaliojo.  

V.Mironas (pirmas iš kairės) pirmosios tautinės olimpiados atidarymo iškilmėse. Kaunas, 1938 m. liepos 17 d./ Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

"Kūdikio" draugijos nariai nutarė pasipriešinti gimnazijos vadovybei. Vieną dieną gimnazistas J.Tūbelis (vėliau tapsiantis Lietuvos ministru pirmininku ir V.Mirono pirmtaku), kuriam pirmam teko skaityti maldą, atsisakė melstis rusiškai ir už tai buvo nedelsiant pašalintas iš gimnazijos. Mokslo draugą energingai ėmėsi ginti kiti lietuviai, tarp kurių buvo ir V.Mironas.

Už tai jis ir dar 32 moksleiviai, tarp kurių buvo ir būsimas Lietuvos prezidentas A.Smetona, taip pat buvo išvaryti su "vilko bilietu". Tačiau gimnazistai nutarė nenusileisti. Per didelius vargus jie gavo Rusijos švietimo ministro audienciją, be to, nusiuntė laišką popiežiui. Po kurio laiko katalikams buvo leista melstis lietuviškai, o visiems pašalintiesiems grąžinta teisė tęsti mokslus Mintaujoje.

Tačiau V.Mironas į gimnaziją nebegrįžo - 1897-aisiais jis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Sunku pasakyti, kas paskatino tokį jo žingsnį - ar J.Jablonskio raginimai rinktis tokią profesiją, kurią įgijus būtų galima dirbti Lietuvoje, ar didelis tėvų noras, kad sūnus taptų kunigu.

Seminarijoje V.Mironas prisidėjo prie čia veikiančio slapto lietuvių klierikų būrelio. Tokią pat slaptą organizaciją buvo įkūrę ir seminarijoje besimokantys lenkai. Palyginti su šiais, lietuviai nebuvo itin aktyvūs ir jų veikla neišėjo už seminarijos sienų. Vis dėlto būtent šio būrelio dėka lenkiška dvasia persmelktoje kunigų kalvėje atsirado vietos ir lietuviškam žodžiui.

Beje, lietuviškas būrelis nebuvo toks jau slaptas - seminarijos vadovybė apie jį žinojo, tačiau toleravo - tiek lietuviai, tiek lenkai vienodai neapkentė carinio režimo ir priešinosi jam visais prieinamais būdais.

1901-aisiais baigęs seminariją V.Mironas dar negalėjo būti įšventintas į kunigus, mat nebuvo sulaukęs tam reikiamo amžiaus. Taigi, gavęs siuntimą, jis išvyko mokytis į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, ją 1904 metais baigė, gavo teologijos kandidato laipsnį. Tais pačiais metais įšventintas į kunigus, jis sugrįžo į Vilnių.

V.Mironas - Lietuvos Tarybos narys, 1918 m./ LCVA nuotrauka

Čia V.Mironas buvo paskirtas kelių miesto mokyklų kapelionu. Šis paskyrimas sutapo su lietuviškos spaudos draudimo pabaiga, tad jaunam kunigui iš karto atsivėrė ligi tol neregėtos galimybės. 1905 metais jo sukurta lietuvių dvasininkų grupė, kreipėsi į Vilniaus vyskupą Edwardą Roppą prašydama lietuviškose parapijose leisti skaityti pamokslus ir giedoti lietuvių kalba. Jau vien šiuo žingsniu V.Mironas išsikovojo didelį populiarumą tarp lietuvių kunigų. Šis populiarumas lėmė ir pirmuosius jo žingsnius į politiką.

Pirmieji žingsniai politikoje

Būtent tuomet J.Tumas-Vaižgantas pakvietė V.Mironą ir kitus lietuvybei neabejingus kunigus į Didįjį Vilniaus Seimą. Tiesa, ryškesnių V.Mirono veiklos pėdsakų šiame Seime neišliko, tačiau žinoma, kad jis uoliai darbavosi organizaciniame komitete ir priklausė beveik šimto kunigų grupei, sudariusiai krikščionių demokratų partijos užuomazgą. Pasibaigus Seimui, V.Mironas, kaip Vilniaus vyskupijos atstovas, dalyvavo gruodžio 6 dieną vykusiame lietuvių kunigų susirinkime, kur buvo nutarta "suorganizuoti visoje Lietuvoje krikščionių demokratų susivienijimą". Tačiau E.Roppo pritarimo šis sumanymas nesulaukė, mat vyskupas turėjo kiek kitokių planų. Jis ketino steigti bendrą Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinę krikščionių demokratų partiją (LBKKP), kurioje lemiamas žodis būtų tekęs lenkų kunigams.

V.Mirono, kaip ir kitų už plačią Lietuvos autonomiją Didžiajame Vilniaus Seime pasisakiusių kunigų, tokia idėja nežavėjo, tad  netrukus jis iš LBKKP centro komiteto pasitraukė. Nuo to laiko būsimas signataras pasuko tautinės ideologijos link.

Ne mažesnės reikšmės tokiam apsisprendimui turėjo ir bendravimas su gimnazijos laikų bičiuliu A.Smetona. Tuo metu Antano ir Sofijos Smetonų bute Vilniuje šeštadieniais rinkdavosi daug menininkų ir inteligentų, tarp kurių buvo J.Tūbelis, Liudas Gira, broliai Mikas ir Kipras Petrauskai, Antanas Žmuidzinavičius, kartais užsukdavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Šiuose susibūrimuose ėmė palengva formuotis vidurio kelias tarp pirmeiviais vadintų socialistų ir atžagareivių, rėmusių senąją tvarką. Būtent čia ryškėjo ir tautininkų ideologija, kurią, sekdamas savo vyresniuoju draugu A.Smetona, pasirinko ir V.Mironas.

V.Mironas (antroje eilėje antras iš dešinės) viename iš šventinių pokylių. Kaunas, apie 1930 m./ LCVA nuotrauka

Bažnytinės vyresnybės kunigo visuomeninė veikla nesužavėjo, todėl tais pačiais metais jis buvo išsiųstas į atkampią gudišką Choroščio parapiją, o 1910-aisiais paskirtas Valkininkų klebonu ir Merkinės dekanu. Tačiau ir ten V.Mironas nesėdėjo rankų sudėjęs: rūpinosi lietuviška spauda, drauge su grupe Vilniaus vyskupijos lietuvių kunigų įsteigė švietimo draugiją "Rytas", įkūrė 28 lietuviškas mokyklas, blaivybės draugijos skyrių. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą jis buvo perkeltas į Daugus.

Į politinę veiklą V.Mironas sugrįžo 1917-ųjų vasarą, kai buvo pakviestas į Vilniuje rengtos Lietuvių konferencijos organizacinį komitetą. Šis etapas laikomas vienu reikšmingiausių jo politinio gyvenimo tarpsnių. Rugpjūčio 1 dieną įvykusiame organizacinio komiteto posėdyje V.Mironas ne tik aktyviai reiškė nuomonę dėl taktikos santykiuose su Lietuvą okupavusiais vokiečiais, bet ir tapo vienu iš 24 kandidatų į Lietuvos Tarybą. Konferencijoje V.Mironas išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, o po poros dienų - antruoju jos vicepirmininku.

A.Smetonos pėdomis

Taryboje V.Mironas besąlygiškai rėmė A.Smetoną ir kitus besiformuojančios tautininkų ideologijos atstovus Jurgį Šaulį bei Jokūbą Šerną, pasiryžusius drauge nepriklausomybės labui daryti nuolaidas vokiečiams. "Jei per daug reikalausime, tai nieko neteksime", - taip pats V.Mironas aiškino, kodėl reikėtų pritarti okupantų reikalavimams dėl bendrų abiejų šalių karo ir komunikacijų konvencijų, bendros muitų sistemos. V.Mironas pasisakė ir už 1917-ųjų gruodžio 11 dienos Nepriklausomybės aktą, kurio daugelį formuluočių padiktavo vokiečių okupacinės valdžios - Oberosto atstovai.

Deklaracijoje skelbiama, kad nepriklausomai Lietuvai "tvarkyti ir jos interesams ginti taikos derybose Lietuvos Taryba prašo Vokietijos valstybę apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvybinius Lietuvos interesus, kurie reikalauja nieko nelaukiant sueiti į ilgalaikius ir glaudžius santykius su Vokietijos valstybe, Lietuvos Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos valstybe". Ar V.Mironas, balsuodamas už tokią formuluotę, suprato, kad šitaip Lietuva pila vandenį ant vokiečių aneksionistų malūno? Greičiausiai suprato, tačiau tiek jis, tiek dar 14 jai pritarusių valstybės Tarybos narių nematė kitokio pasirinkimo. Kai dėl paties V.Mirono, jo apsisprendimui, matyt, užteko vien A.Smetonos nuomonės.

Po vasario 16-osios antruoju Lietuvos Tarybos vicepirmininku išrinkus Justiną Staugaitį, V.Mironas atsisakė siūlomų Tarybos sekretoriaus pareigų ir liko eiliniu jos nariu.

Pradėjus darbą 1920 metų gegužės 15-ąją sušauktam Steigiamajam Seimui, jis sugrįžo klebonauti į Daugus ir kuriam laikui pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos.

Nepriklausomybės Akto signataras, XVIII ir XIX Lietuvos vyriausybių vadovas kunigas V.Mironas./ Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Tiesa, šis pasitraukimas nebuvo visai savanoriškas - tiesiog Tautos pažangos partijai, kuriai nuo 1918 metų priklausė V.Mironas, fatališkai nesisekė - nei į Pirmąjį, nei į Antrąjį Seimą nė vienas tautininkas nepateko. Šiai ne itin populiariai partijai buvo sunku atlaikyti Bažnyčios remiamų krikščionių demokratų, kuriems priklausė didžioji dalis dvasininkų, konkurenciją, ypač kaime. Iš tautininkams priklausiusių ar bent jau jiems simpatizavusių kunigų ryškiau matomos asmenybės buvo nebent J.Tumas-Vaižgantas, prof. Izidorius Tamošaitis ir pats V.Mironas. Tad nenuostabu, kad 1924 metų rugpjūčio 17-19 dienomis Šiauliuose įvykusiame suvažiavime Tautos pažangos partijai ir Ekonominei politinei žemdirbių sąjungai įkūrus Lietuvių tautininkų sąjungą, V.Mironui buvo patikėtos jos vyriausiosios valdybos nario pareigos.

Reorganizacija davė šiokių tokių rezultatų. 1926 metų pavasarį rinkimuose į Trečiąjį Seimą tautininkai gavo bent jau tris vietas. Kartu su A.Smetona ir Augustinu Voldemaru Seimo atstovu tapo ir V.Mironas.

Tačiau posėdžiauti kairiųjų dominuojamame Seime jam teko neilgai. Po 1926 metų gruodžio 17-osios perversmo Seimas buvo išvaikytas, o V.Mironas paskirtas Švietimo ministerijos kuruojamo Tikybos departamento direktoriumi. Vėliau, iki pat 1938-ųjų, jis ėjo vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigas.

Pasmerktoji Vyriausybė

1938 metų kovo 19-ąją Lietuva buvo priversta nusileisti karine jėga grasinančios Lenkijos reikalavimams užmegzti tarp Kauno ir Varšuvos diplomatinius santykius. Kitą dieną prezidentūroje sukviestame ministrų kabineto posėdyje buvo nutarta pertvarkyti Vyriausybę. Vietoj pasiligojusio ir tuo metu Šveicarijoje besigydančio J.Tūbelio naująjį ministrų kabinetą pavesta sudaryti V.Mironui.

Kovo 25-ąją ELTA paskelbė pranešimą, kuriame sakoma, kad dėl personalinių pokyčių Vyriausybės politika iš esmės nesikeis. Tiesą sakant, kitaip negalėjo ir būti - pagal tuomet galiojusią 1928 metų Konstituciją, Vyriausybę sudarė prezidentas ir ministrų kabinetas. Kadangi tiek J.Tūbelis, tiek V.Mironas buvo ne tik prezidento mokslo draugai bet ir vienminčiai, lemiamas žodis tiek vidaus, tiek užsienio politikoje ir toliau priklausė A.Smetonai.

Tai netruko patvirtinti ir pats premjeras. Balandžio 9 dieną pristatydamas Seimui Vyriausybės programą jis sakė, kad "turime užsienių ir vidaus politikoje pastovią linkmę, kurią yra nustatęs mūsų prityręs valstybės Vairininkas, Tautos Vadas, dabartinis Respublikos Prezidentas" ir kad "jo raštu ir žodžiu pareikštos gilios mintys yra ir turi būti tikros gairės tautinei Vyriausybei".

"Vienintelė reali ir sveika mūsų užsienio politika yra ta, kuri neišleidžia iš akių Lietuvos geopolitinės padėties ir kuri atsiremia į mūsų krašto laisvės ir nepriklausomybės išsaugojimą", - pridūrė premjeras, reaguodamas į pastabas, kad Lietuvos užsienio politika esanti pernelyg nepaslanki.

Dar drąsesnis V.Mironas buvo balandžio 25 dieną vykusiame Tautininkų sąjungos Šiaulių skyriaus suvažiavime. Čia jis kategoriškai pareiškė: "Turime išsklaidyti iliuzijas, kad Lietuva su bet kieno padiktuota būtimi paaimanavusi susigyvens."

V.Mironas (sėdi antras iš kairės) su Respublikos prezidentu A.Smetona (centre) ir XIX ministrų kabineto nariais. Kaunas, 1934 m. sausio 4 d./ Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Nejau premjeras nežinojo, kad tokiais tuščiais žodžiais jis pasirašo sau politinės mirties nuosprendį? Juk dar prieš mėnesį Vokietijos užsienio reikalų ministerija pateikė Lietuvos atstovui Berlyne Jurgiui Šauliui 11 Klaipėdos konvencijai prieštaraujančių reikalavimų, tarp jų - grąžinti pilietines teises Klaipėdos krašto nacionalsocialistams. O lygiai po metų Kaunas sulaukė Berlyno ultimatumo nedelsiant perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai. Kitaip nei prieš metus tvirtino V.Mironas, Lietuvai teko "paaimanavus susigyventi" su šiais reikalavimais. 1939 metų kovo 22 dieną Lietuvos Vyriausybė Berlyno ultimatumą priėmė, o pačiam V.Mironui teko atsistatydinti.

Daugiau į politiką V.Mironui grįžti nebebuvo lemta. Jis grįžo į savo dvarelį Bukaučiškėse, kurį su 20 ha žemės dar 1930 metais buvo gavęs kaip Vasario 16-osios Akto signataras. Iš nusigyvenusių dvarininkų nusipirko dar 22 ha žemės, geros veislės gyvulių, technikos, pasistatė vėjo jėgainę, užveisė didelį daugiau nei 200 obelų sodą.

Netrukus Bukaučiškės lyg magnetas ėmė traukti senus kunigo bičiulius. Nors A.Voldemaras prisiminimuose ir tvirtino, kad po atstatydinimo A.Smetonos ir V.Mirono draugystė iširo, kiti amžininkai sako, jog prezidentas Bukaučiškėse ir vėliau buvo neretas svečias. Čia lankydavosi ir žvejoti mėgstantis K.Petrauskas, ir daugelis kitų žinomų žmonių.

Sovietinio saugumo gniaužtuose

Idilija baigėsi 1940-aisiais, užėjus sovietams. Pirmuoju nelaimės pranašu tapo laikraštyje "Darbo Lietuva" išspausdintas reportažas "Kaip gyvena ponas Mironas". Apsilankęs Bukaučiškėse, jo autorius nupiešė tokį vaizdelį: "Pasižiūri žmogus į 42 ha plotą, pasižiūri į trobesius ir į visus esančius juose patogumus ir širdį suspaudžia. Juk prie viso to Mironas dar gavo po 800 litų pensijos kas mėnesį. Tai paskutiniausias pasityčiojimas iš liaudies, visiškas sąžinės bankrotas, kurioje gyveno buržuazinė, klerikalinėmis tendencijomis atmiežta, smetoniška klika. Turėjo trenkti perkūnas ir jis trenkė."

Praėjus maždaug mėnesiui, kai pasirodė minėtas reportažas, kunigas buvo suimtas.

Tiesa, kad nei suimti, nei teisti V.Mirono nelabai yra už ką, pripažino net patys enkavėdistai. Rugsėjo 9 dieną išduotame arešto orderyje rašoma: "Dabar V.Mironas atvira antisovietine veikla neužsiima, stengiasi prisitaikyti prie sovietų valdžios pareikšdamas, kad geriau gyventi prie sovietų, nei prie vokiečių." Vis dėlto rugsėjo 12-ąją V.Mironas buvo suimtas ir po dviejų savaičių atsidūrė  Kauno kalėjime.

V.Mironas (stovi ketvirtas iš kairės) tarp Lietuvos Tarybos narių. Vilnius, 1918 m. vasario mėn./ LCVA nuotrauka

Po pusmetį trukusių tardymų buvusiam premjerui pateikti kaltinimai, kad jis "buvo aktyvus tautininkų partijos narys nuo 1922 m. ir vienas iš šios antiliaudinės partijos organizatorių, aktyviai kovojo prieš Lietuvos darbo liaudį. 1927 m., būdamas tautininkų partijos valdybos nariu, ir nuo 1938 m. kovo mėn. iki 1939 m. kovo mėn. - fašistinės vyriausybės ministru pirmininku, aktyviai kovojo prieš darbininkų klasę ir revoliucinį judėjimą Lietuvoje". 

Tačiau tokių kaltinimų pagrįstumu suabejojo net sovietinis "teisingumas", tad net NKVD skyriaus prokuroras bylą grąžino tardymui papildyti. Naują kaltinamąją išvadą tardytojai suformulavo 1941 metų birželio 14-ąją, likus vos savaitei iki SSRS ir Vokietijos karo pradžios. Į teismą byla nepateko - V.Mironą iš kalėjimo išlaisvino Birželio sukilimas.

"Iš kalėjimo išėjau 1941 m. birželio 23 d. 7 val. ryto. Keletą dienų gyvenau pas pažįstamą kunigą Kęstučio gatvėje, o po to persikėliau pas operos dainininką Kiprą Petrauską Žaliakalnyje, pas kurį gyvenau iki 1941 m. liepos 17 d., po to grįžau į savo ūkį Bukauciškėse", - taip jau po karo tardytojui pasakos vėl suimtas V.Mironas.

1944-aisiais, nepaisydamas draugų įkalbinėjimų ir savo karčios patirties, buvęs ministras pirmininkas tvirtai apsisprendė į Vakarus nesitraukti.

Rugpjūčio pabaigoje kunigas pateko į sovietų karinės kontržvalgybos SMERŠ rankas. Jį tardęs majoras Livšicas suformulavo kaltinimą, neva V.Mironas, "būdamas buržuazinės Lietuvos ministru pirmininku, vidaus ir užsienio politikoje orientavosi į Vokietiją", "palaikė dalykinius ryšius su lietuvių nacionalistinių organizacijų vadovais, taip pat su vokiečių karinės vadovybės nariais". Vis dėlto karinei žvalgybai buvęs premjeras pasirodė neįdomus ir nereikalingas, tad suimtasis buvo perduotas MGB, o 1945-ųjų vasario 27 dieną paleistas.

Ištrūkti iš MGB nagų po tokių kaltinimų buvo tik viena galimybė - sutikus bendradarbiauti su sovietiniu saugumu. Būtent šiam žingsniui ryžosi V.Mironas.

LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro Aleksandro Gudaičio Guzevičiaus patikintas, kad jam nereikės nei sekti, nei skųsti savo bičiulių, kunigas raštu įsipareigojo teikti enkavėdistams operatyvines žinias. Slapyvardį "Kuodas" gavęs agentas buvo paleistas ir paskirtas Žvėryne esančios Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčios klebonu. Tačiau savo naujuoju agentu saugumiečiai netruko nusivilti.

"Nuo užverbavimo momento iki dabar su organais bendradarbiauti vengė, slepia savo antisovietinius ryšius." Tokį įrašą galima rasti 1946 metų kovo mėnesį išduotame naujame V.Mirono arešto orderyje. Iš tikrųjų V.Mironas nepranešė, kad jo namuose buvo apsilankęs svainis Tadas Chodakauskas. Tačiau kunigas sugebėjo įrodyti, kad šis lankėsi ir pas aukštus sovietų valdžios pareigūnus, taigi į Vilnių atvyko legaliai. Kovo 23 dieną suimtasis ir vėl buvo paleistas.

Tačiau palikti ramybėje nepaklusnaus agento saugumiečiai neketino. Tardytojai ir toliau ieškojo bet kokių buvusį Vyriausybės vadovą kompromituojančių faktų.

Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas V.Mironas (tribūnoje kairėje), Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis (centre) ir SSRS kariuomenės generalinio štabo viršininkas maršalas Aleksandras Jegorovas stebi Lietuvos kariuomenės paradą Karo muziejaus sodelyje. 1937 m. vasaris./ LCVA nuotrauka

Buvęs Daugų dekanas buvo apkaltintas tuo, kad traukiantis vokiečiams agitavo miestelio vyrus neiti į sovietinę kariuomenę. Tačiau apklausus liudytojus paaiškėjo, kad kunigas kaip tik siūlęs verčiau eiti tarnauti sovietams, nei trauktis į miškus, kur, jo nuomone, laukė garantuota pražūtis.

Tuomet senesnės bylos protokoluose saugumiečiai rado vieno liudytojo parodymus, kad V.Mironas 1944 metų vasarį agitavęs miestelio jaunimą stoti į generolo Povilo Plechavičiaus steigiamą Vietinę rinktinę. Paneigti šio fakto nepavyko - jį patvirtino dar keli apklaustieji.

To pakako, kad 1947 metų sausio 3 dieną V.Mironas būtų suimtas ketvirtą kartą. Po pusmetį trukusio tardymo jam buvo suformuluoti tokie kaltinimai: "dalyvavo antisovietinėse nacionalistinėse organizacijose, kovojo prieš revoliucinį judėjimą ir nevykdė slaptųjų užduočių". Suprasdamas, kad savo lemties nebepakeis, kunigas su pirmaisiais dviem kaltinimais sutiko.

Tų pačių metų rugpjūčio 23-iąją MGB Ypatingasis pasitarimas nuteisė jį 7 metams nelaisvės. Atlikti bausmės jis buvo išvežtas į Vladimiro kalėjimą.

MGB "troika" padarė viską, ką galėjo, kad silpnos sveikatos nuteistasis daugiau nebeišvystų laisvės. Bausmės laikas jam buvo skaičiuojamas ne nuo pirmųjų areštų, o nuo paskutinio suėmimo. Visi nuteistojo prašymai įskaičiuoti į bausmę iki tol kalėjimuose praleistą laiką liko be atgarsio.

1953 metų vasario 18-ąją, kai kalėti buvo likę vos metai, Nepriklausomybės Akto signataras mirė. Jo mirties aplinkybės taip ir būtų likusios paslaptimi, jei ne drauge kalėjęs britų karininkas Frankas Kelly, aprašęs paskutines kunigo gyvenimo akimirkas. Anglo prisiminimų knygoje galima rasti tokias eilutes: "1953 m. pradžia. Nuvarė mus į pirtį. Vanduo buvo šaltas, akmeninės grindys taip pat labai slidžios ir šaltos. (...) Kai buvome duše su kitais kaliniais, staiga kažkas smarkiai subildėjo: kunigas Mironas nugriuvo ant akmeninių grindų, ir kraujas tekėjo iš pramuštos galvos. (...) Jis, matyt, paslydo ant slidžių grindų akmenų. Buvo labai išdžiūvęs ir silpnas. Jis gulėjo ir nekalbėjo, bet mačiau, kad pažino mane. (...). Man atrodo, kad Mironas mirė per minutę ar dvi."

Nepanoręs pasitraukti iš Lietuvos ir nuolankiai pasitikdamas savo lemtį, V.Mironas sakė trokštąs tik vieno - "atsigulti Lietuvos žemėje, kurios šiltą kvapą norėtų jausti". Sovietinė represijų mašina atėmė iš jo ir tokią galimybę. Nepriklausomybės Akto signataras ir buvęs ministras pirmininkas atgulė bendroje duobėje su kitais bevardžiais Vladimiro kalėjimo kaliniais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"