TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ieškoma tikrosios Saulės mūšio vietos

2016 10 17 6:00
Surastas pirmasis kirvis. Tomo Baranausko ir Gintautos Zabielos nuotraukos

Nors iki šiol teigiama, kad 1236 metų rugsėjo 22 dieną Saulės mūšis, kuriame lietuviai sutriuškino Kalavijuočių ordiną, įvyko Joniškio rajone, Jauniūnų kaime, istorikas Tomas Baranauskas seniai turėjo nuojautą, kad galbūt pasirinktas ne tas atskaitos taškas ir tikroji mūšio vieta gali būti už keliasdešimties kilometrų – Radviliškio rajone, Ilguočių kaime. Pasitelkus metalo detektorius, neseniai buvo tyrinėtas šis laukas.

„Eiliuotoje Livonijos kronikoje minima Saulės vietovė, nuo kurios kalavijuočiai visą dieną ėjo, įveikė apie 25 kilometrus, o pavakary priėjo upelį, prie kurio kitą rytą ir įvyko mūšis. Vokiečių istorikas Friedrichas Benninghovenas, įvardijęs šiuo metu bene populiariausią Saulės mūšio vietos versiją, atskaitos tašku pasirinko Šiaulius. Pagal jį, Saulės vietovė, nuo kurios visą dieną ėjo kalavijuočiai, yra Šiauliai, o upelis, prie kurio įvyko mūšis, yra Mūša prie Jauniūnų kaimo, – pasakojo T. Baranauskas. – Aš neabejojau, kad vieta turi būti kažkur netoli Šiaulių, šiame regione, tačiau atskaitos tašku esu linkęs laikyti ne Šiaulius, bet Šiaulėnus. Man atrodo, kad pasirinktas ne tas atskaitos taškas.“

Tikrino visas versijas

T. Baranauskas dar pernai kartu su Klaipėdos universiteto docentu, archeologu Gintautu Zabiela bei VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ direktorium Zenonu Bauboniu važinėjo po įvairias Šiaulių krašto vietas, tikrino kelias istoriografines versijas. Istoriniuose šaltiniuose yra pažymėti keli labai konkretūs požymiai, kur vyko tas mūšis. „Pavažinėjus po kraštą tapo akivaizdu, kad tokių vietų nėra daug. Tačiau visos istoriografinės versijos turi trūkumų. Norėjosi paieškoti tokios vietos, kuri atitiktų visus kriterijus, – pasakojo T. Baranauskas. – Taip pat lengva numanyti, kad kariuomenė žygiavo keliu. Keliai – labai konservatyvūs objektai, daugelis jų yra išlikę iki šių dienų. Svarbu žiūrėti, ar jie jungia piliakalnius, ar yra seni. Žinojome, kad reikia ieškoti kelio, kuris kerta upelį, o šalia jo turi būti pelkė. Mes žinome, kad mūšis įvyko kalavijuočiams priėjus upelį ir už jo pastebėjus lietuvius. Mūšio aprašyme minima, kad buvo pelkės, kuriose klimpo kalavijuočiai. Tokie yra pagrindiniai kriterijai. F. Benninghoveno nurodyta vietovė turi trūkumą – Jauniūnuose jokių buvusios pelkės pėdsakų neradome.“

Metalo ieškiklių naudotojų klubo MINK nariai tikrina hipotezę, kad Saulės mūšis galėjo įvykti Ilguočių lauke (Radviliškio rajone), prie Beržės upės.

Atskaitos taškas – ne Šiauliai

T. Baranausko įsitikinimu, pelkių apsupto upelio, ties kuriuo įvyko Saulės mūšis, reikia ieškoti einant nuo Šiaulėnų. „Prie Šiaulėnų yra Kudinų piliakalnis, žmonių vadinamas Šiaulės kalnu. Būtent čia, mano supratimu, XIII amžiuje turėjo būti Saulės vietovė, Šiaulių žemės centras, – teigė jis. – Dabartiniai Šiauliai XIII amžiuje iš tiesų buvo paribyje, tarp žemaičių ir žiemgalių žemių. O paribyje centras nelabai gali būti. „

Todėl pakeitę atskaitos tašką ir naudodami tuos pačius F. Benninghoveno paieškos kriterijus, atskaičiavę 25 km į šiaurę nuo Šiaulės kalno, istorikai ties Ilguočių kaimu rado Beržės upelį. Pasak jų, šiame krašte upelių nėra daug. Beržė – vienintelis toks žymesnis. „Kelias ties ta vieta, kur kerta upelį, iš abiejų pusių yra apsuptas pelkių. Dabar jos nusausintos, tačiau senieji topografiniai žemėlapiai, dirvožemio struktūra byloja apie ten buvusias pelkes“, – pasakojo T. Baranauskas, spalio mėnesį su G. Zabiela ir Z. Bauboniu organizavęs šios vietovės žvalgytuves. Į pagalbą pasikvietė metalo ieškiklių naudotojų klubą MINK.

Rasti du kirviai

MINK klubo narys džiaugiasi lauke radęs antrąjį kirvį.

Versiją, kad Saulės mūšis vyko šiame lauke, reikėjo patikrinti archeologiniais tyrimais. „Pašalti po dulksnojančiu lietumi buvo visgi verta: patikrinus suartus Ilguočių kaimo prie Radviliškio laukus, buvo rasti du kirviai“, – sakė T. Baranauskas. Ilguočius nuo Jauniūnų skiria apie keliasdešimt kilometrų.

„Kol kas negaliu pasakyti, ar šiuos kirvius galima sieti su Saulės mūšiu, – sakė G. Zabiela. – Pagal vienus kriterijus, jie lyg ir atitinka tą laikotarpį, o pagal kitus – neatitinka. Todėl esu atsargus, dar nieko negaliu patvirtinti. Klausimas iškeltas, bet atsakymo kol kas neturime. Kirviai labai surūdiję, reikia laiko jiems ištirti.“

Radinius metalo detektoriai ariamame lauke užfiksavo apie 20 centimetrų gylyje. Pasak G. Zabielos, aplinka neprieštarauja spėjimui, kad mūšis galėjo būti čia. Pasak archeologo, mūšių vietose radinių pasitaiko, bet retai. „Tokiame gylyje rasti daiktai nebūtinai turi būti susiję su mūšiu. Galbūt šiemet dar pratęsime paieškas šiame lauke, gal surinksime daugiau duomenų“, – sakė G. Zabiela.

Kaip pasakojo T. Baranauskas, juos konsultavusio archeologo Ernesto Vasiliausko manymu, pirminė apžiūra leidžia teigti, kad vienas kirvis yra XIII-XIV amžiaus. „Kitas kirvis – galbūt šiek tiek ankstesnis, nors aš neatmesčiau galimybės, kad jis taip pat gali siekti mus dominantį laikotarpį, – sakė T. Baranauskas. – Kirvis – labai populiarus to meto ginklas. Jis gali būti lengvai pametamas – gali nuslysti nuo koto. Labai tikėtina, kad ten tikrai vyko mūšis. Tose pačiose apylinkėse dar surinkome ir labai daug šovinių, gilzių iš XX amžiaus. Matyt, tai susiję su netoliese vykusiu Radviliškio mūšiu, kuriame Lietuvos kariuomenė kovėsi su bermontininkais. Taigi, galbūt du svarbius mūšius galima memorializuoti toje pačioje vietoje! O surastos XVII-XX amžiaus monetos liudija pro čia ėjusį senkelį. „

Tradiciniai būdai netinka

Be kirvių šiame lauke dar rastas strėlės antgalio fragmentas. Tačiau ar tai tikrai strėlės antgalis, dar reikės tikrinti, nes daiktas sunkiai atpažįstamas.

Metalo detektoriai tyrimams buvo pasirinkti neatsitiktinai – jie gali atpažinti metalinius daiktus, esančius keliasdešimties centimetrų gylyje. Kasinėti lauką, pasak T. Baranausko, būtų netikslinga, nes mūšių laukuose radinių nebūna daug. „Čia jokio kultūrinio lauko nebūna. Randamas tik vienas kitas atsitiktinai pamestas daiktas. Tad tradiciniais archeologiniais būdais atsitiktinai pataikyti ir surasti pamestą daiktą dideliame lauke yra labai maža tikimybė, – sakė jis. – Perkasos kasimas – daug darbo reikalaujantis metodas ir ištiriantis labai mažą plotą. Mūšio lauke tai lašas jūroje.“

Kad tikrai būtent čia vyko mūšis, T. Baranauskas irgi tvirtinti dar nesiryžo. „Vyksta rastų kirvių tyrimai, tikslinama jų chronologija, – sakė jis. – Tačiau tikimybė yra pakankamai didelė.Jeigu niekas nesutrukdys, artimiausiu metu dar surengsime ekspediciją ir metalo detektoriais dar kartą patikrinsime šį bei gretimus laukus. Tirti gana sunku dėl daugybės šiuolaikinių šiukšlių. Gal ne viską ir pastebėjome.“

Pasaulinė reikšmė

T. Baranauskas internetiniame savo puslapyje istorija.net aprašo mūšio išskirtinumus: „Šiaulių (Saulės) mūšio pasekmė – viso katalikų bažnyčios vienuolių riterių ordino panaikinimas ir pirmasis stiprus smūgis vokiečių ekspansijai Pabaltijyje. Mūšis sustabdė, atrodytų, neišvengiamai greitą Pabaltijo nukariavimą ir tuo nulėmė viso Vidurio Rytų Europos regiono istoriją, ar bent jau įspėjo, kad jai lemta rutuliotis kitaip, nei planavo agresoriai. Tai liudija istoriografijoje ne kartą pastebėta pasaulinė šio mūšio reikšmė. Tą netiesiogiai atspindi ir XIII amžiuje Vokietijoje rašytos pasaulio kronikos, tokios kaip Saksų pasaulio kronika ar Štadės analai. Nors jos tik trumpai užsimena apie Saulės mūšį, tačiau ta proga vienintelį kartą pamini Lietuvoje įvykusį įvykį.“

„Miškai ir pelkės ją apsaugo“

Istoriko teigimu, kalbėti apie tai, kad šis mūšis išgarsino Lietuvą visoje Europoje, būtų per drąsu – kiekvienas Europos kampelis tuo metu gyveno daugiausia vietiniais reikalais. Tačiau ne atsitiktinai netrukus po šio mūšio, apie 1240 metus, Magdeburge dirbęs žymus viduramžių enciklopedistas Baltramiejus Anglas pateikė pirmą sistemingą Lietuvos geografinį aprašymą: „Lietuva yra Skitijos provincija, o jos žmonės vadinami lietuviais. Tai stotingi ir tvirti, karingi ir žiaurūs žmonės. Lietuva – derlingų žemių kraštas; daug kur ji pelkėta ir apžėlusi miškais, drėkinama upių ir ežerų, joje gausu žvėrių ir gyvulių. Miškai ir pelkės ją apsaugo; be upių, miškų ir pelkių, ji nedaug teturi kitų sutvirtintų vietų. Ir todėl vargu, ar ši sritis gali būti užkariauta vasarą, nebent tik žiemą, kai upes ir kitus vandenis sukausto ledas.“

"Aš neabejojau, kad Saulės mūšio vieta turi būti kažkur netoli Šiaulių, šiame regione, tačiau atskaitos tašku esu linkęs laikyti ne Šiaulius, bet Šiaulėnus", - sakė Tomas Baranauskas.Jono Vaiškūno nuotrauka

Saulės mūšyje žuvo Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas. T. Baranauskas pastebi, kad prieš vykdamas į Saulės mūšiu pasibaigusį žygį Folkvinas labiausiai prieštaravo nekantriam į Livoniją atvykusių kryžininkų („piligrimų“) vadų reikalavimui surengti būtent vasaros žygį į Lietuvą. „Tiesa, šiam reikalavimui magistras vis dėlto buvo priverstas nusileisti. Folkvinas iš tiesų nebuvo šio žygio sumanytojas ir entuziastas, o tik įrankis valdingo popiežiaus Grigaliaus IX ir jo legatų rankose“, – sakė istorikas.

Mindaugo Lietuva

„Kokia Mindaugo padėtis buvo 1236 metų rudenį, sunku pasakyti, bet, kadangi Lietuvos pasyvumo laikotarpis jau ėjo į pabaigą, galima numanyti, kad Mindaugas buvo jau įtvirtinęs ar beveik įtvirtinęs savo valdžią visoje Lietuvoje, – teigė T. Baranauskas. – Žemaičių kunigaikštis Vykintas, daugumos istorikų manymu vadovavęs Saulės mūšiui, buvo Mindaugo svainis (brolio žmonos brolis), taigi, Mindaugo žmogus. Visa tai leidžia manyti, kad į Šiaulių mūšį ėjo jau savo vidines problemas įveikusi ir Mindaugo suvienyta Lietuva. Po šio mūšio lietuviai pradėjo aktyviai reikštis nuolatiniais karo žygiais, o Lietuvos priešakyje jau buvo Mindaugas. Gali būti ir taip, kad būtent pergalė Šiaulių mūšyje padėjo Mindaugui galutinai įtvirtinti savo autoritetą.“

Žemaičiai ar lietuviai?

Pasak istoriko, visi mums prieinami šaltiniai kalavijuočių niokotą kraštą vadina Lietuva, o juos sumušusią kariuomenę – lietuviais. Tačiau šiuolaikinėje istoriografijoje ši pergalė kartais priskiriama vieniems žemaičiams. „Suprantama, XIII-XIV amžiaus šaltiniai žemaičius visada laiko Lietuvos ir lietuvių dalimi, todėl didelio prieštaravimo čia nėra, – teigė T. Baranauskas. – Vis dėlto mūšio priskyrimas vieniems žemaičiams pagrįstas tik Šiaulių žemės priklausomybe istorinei Žemaitijai ir žemaičių kunigaikščio Vykinto siejimu su šiuo mūšiu. Šito akivaizdžiai per maža, kad galėtume teigti, jog mūšyje dalyvavo vieni žemaičiai.“

Mūšio detalės

Kaip pasakojo istorikas, iš Eiliuotos Livonijos kronikos žinoma, kad rugsėjo 21 dieną su grobiu atsitraukianti kalavijuočių kariuomenė, visą dieną žygiavusi „per pelkes ir per šilynus“, priėjo upelį (anot F. Benninghoveno, Mūšą), netoli kurio žvalgai pastebėjo lietuvius. „Kadangi lietuviai dar buvo toliau, Folkvinas norėjo iš karto žygiuoti jų pasitikti ir stoti į kovą, nes dar buvo galima pasirinkti patogesnę poziciją. Bet tam pasipriešino kryžininkai. Folkvino siūloma tolimesnė vieta buvo nepatogi kovoti su žirgais (taigi, matyt, apaugusi mišku), o pėsti Ordino talkininkai kautis nenorėjo. Tuo tarpu pasiektas upelio slėnis raitai kovai tiko – vadinasi, tai buvo gana didelė atvira vieta, kokios tais laikais susidarydavo tik užliejamuose upių slėniuose arba arti gyvenviečių dėl žmonių ūkinės veiklos (šiuo atveju labiau tikėtinas pirmasis variantas), – teigė T. Baranauskas. – Kryžininkai liko nakvoti prie upelio, matyt, tikėdamiesi, kad jis pridengs juos nuo lietuvių. Tačiau išaušus rugsėjo 22 dienos rytui ir lietuvių kariuomenei prisiartinus prie stovyklavietės, kryžininkų kariuomenė staiga nusprendė trauktis. Matyt, lietuvių pajėgos pasirodė didesnės, nei tikėtasi. Tačiau buvo vėlu: pasirodė, kad nakvynės vietą iš vienos pusės supa pelkė, o likusį atsitraukimo kelią lietuviai užkirto ir privertė įsibrovėlius kautis. Anot Eiliuotosios Livonijos kronikos, kryžininkai atsidūrė tokioje padėtyje, kurioje beveik negalėjo priešintis, todėl blaškėsi pakrikę, bandė pasprukti iš apsiausties ir buvo išmušti „kaip bobos“, nesigindami.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"