TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Igno Skrupskelio auka

2016 02 19 6:00
Ignas Skrupskelis prie darbo stalo Vienoje 1930-1931 m. Nuotrauka iš monografijos „Ignas Skrupskelis: asmenybė ir laikmetis".

1943 metų vasarį viename iš Vorkutos lagerių žuvo Lietuvos žurnalistas, redaktorius ir ateitininkų veikėjas Ignas Skrupskelis. Net ir būdamas nuošaliau nuo politikos, net ir oponuodamas Lietuvą valdžiusiems tautininkams, I. Skrupskelis vis tiek pateko į pirmųjų sovietų represuotų inteligentų gretas, o jo arešto orderį pasirašė pats Antanas Sniečkus.

1940 metų liepos 11-osios vakaras ramiame kurortiniame Kačerginės miestelyje. Vėlyvoms vasaros sutemoms apgobus Nemuno slėnį, mediniuose vasarnamiuose beveik visi jau buvo sugulę. Kitaip nei aname krante esančioje Kulautuvoje, kur vasaras triukšmingai leido Kauno bohema, Kačerginėje atostogavo ramaus poilsio išsiilgusios šeimos.

Ignas Skrupskelis su seserimi Ona Skrupskelyte-Rudiene Kriukuose.

Dviejų kambarių butuką tą vasarą Kačerginėje nuomojosi ir Skrupskelių šeima – dienraščio „XX amžius“ redaktorius I. Skrupskelis, jo žmona Alina ir du jų vaikai – duktė Ona ir dar visai mažas sūnus Kęstutis. Visi keturi jau buvo kietai įmigę, kai prieš pat vidurnaktį pasigirdo įnirtingas beldimas į duris. Kad nekviestų vėlyvų svečių vizitas nežada nieko gera, vilos gyventojai neabejojo – kalbos apie prasidėjusius naujajai „liaudies valdžiai“ neįtikusių veikėjų suėmimus netilo jau porą savaičių.

Pravėrusi duris, A. Skrupskelienė pamatė tris civiliai apsirengusius vyrus. Šie lietuviškai paklausė, kur rasti Joną Dikinį. Tai buvo kaimynas, aktorius, notaras ir tautininkų veikėjas, nuomojęsis butą antrame vilos aukšte. Supratę, kad pasibeldė ne į tas duris, Antano Sniečkaus saugumiečiai nubildėjo laiptais aukštyn, o po kurio laiko moteris pro langą pamatė, kaip kaimynas vedamas į prie vilos stovintį automobilį.

Tą akimirką atrodė, kad nelaimė praėjo pro šalį, bet ar ilgam? Ar pilki skrybėlėti šešėliai trumpos vasaros nakties priedangoje nesugrįš ir lygiai taip pat neišsiveš Igno? Skrupskeliai tuomet nė nenumanė, kiek pagrįstos tokios negeros nuojautos, mat tuo metu, kai saugumiečiai vedėsi nuo kalnelio suimtą kaimyną, okupantų parankiniai išsigandusios tarnaitės akivaizdoje jau vertė aukštyn kojomis jų namus Kauno Žaliakalnyje. Dar valanda kita, ir jie bus čia, Kačerginėje.

Ką daryti, nejau tiesiog sėdėti, ir laukti savo likimo? O gal stverti į glėbį vaikus, šokti pro langą, sulaukti aušros panemunių krūmynuose ir tada jau mėginti sprukti kuo toliau nuo draskomos ir prievartaujamos Lietuvos (kaip vėliau paaiškėjo, taip tą naktį padarė ne vienas Kačerginės vasarotojas)? Sunku patikėti, kad Skrupskeliai tuomet nesvarstė ir tokios galimybės, bet vis dėlto nutarė pasitikti sau skirtą likimą. O jei tikėsime septintajame dešimtmetyje paskelbtais gerai Skrupskelius pažinojusio kunigo Juozo Prunskio prisiminimais, tokį sprendimą Ignas priėmė jau anksčiau.

Ignas Skrupskelis su giminaičiu karininku Juozu Truškausku.

„Prieš suimamas dar spėjo nuvažiuoti į tėviškę – pailsėti, sakė. Iš tikrųjų – atsisveikinti, nes savo likimą jautė“, – rašo prisiminimų autorius. J. Prunskis cituoja ir vieną A. Skrupskelienės laišką, perteikiantį Igno namiškių įspūdžius apie tą paskutinę viešnagę: „Tokio gero mes jo niekad nesame matę. Jis visada būdavo pavargęs ir nelabai šnekus. O čia tiek daug linksmų dalykų nupasakojo. Visą naktį nėjo miegoti, ir mes kartu visi su juo išsėdėjome. Toks smagus buvo.“ Toliau prisiminimų autorius rašo: „Liepos 11 d. vakare jis buvo Kačerginėje. Kalbėjome vis tom pat rūpimom temom – Lietuva neteko laisvės ilgam. Mano prispirtas pagaliau nusileido: na, mažiausiai 10 metų. Likimo ratai ėmė suktis prieš mus. Jų neatsuksi, kaip nori. Reikia laukti...“

Neteko ilgai laukti – gal porą valandų, gal mažiau. Tą pačią naktį į Skrupskelių nuomojamo vasarnamio duris vėl pasibeldė trys vyrai – kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo du saugumo policijos pareigūnai ir kviestinio liudytojo vaidmeniui atsivestas vietos gyventojas. Pakišę šeimininkams kažkokį sulankstytą lapą, ant kurio aiškiai matėsi žodžiai „suradus ginklą areštuoti“, saugumiečiai ėmė ieškoti kambariuose ne tik ginklo, bet ir „antivalstybinės literatūros“. Neradę nei to, nei ano, pareigūnai vis tiek liepė I. Skrupskeliui susiruošti – važiuosiąs su jais.

Bruzdesys namuose pažadino ir dukrą Onutę. Vėliau A. Skrupskelienė prisiminė, kaip ši, vogčiomis prisėlinusi prie lango, žiūrėjo į vasaros naktyje ištirpstantį tėvo siluetą... Tada Alina nežinojo, kad vyrą pamatys tik po ilgų aštuonių mėnesių. Ir tik ketvirčiui valandos. Paskutinį kartą, prieš prarasdama jį amžinai.

Kitą rytą paaiškėjo, kad tą nelemtą naktį Kačerginėje buvo suimti dar trys žmonės – buvęs teisingumo ministras Antanas Tamošaitis (tų pačių metų pabaigoje nukankintas Kauno kalėjime), pedagogas ir tautininkų veikėjas Vytautas Augustauskas-Augustaitis ir Vidaus reikalų ministerijos Spaudos ir draugijų skyriaus vedėjas Domas Stankūnas. O Kaune ir kituose Lietuvos miestuose tomis dienomis suimti lietuviai – valstybės, partijų, visuomenės veikėjai ir toliau nuo politikos buvę inteligentai – skaičiuoti ne dešimtimis, o šimtais.

Ignas Skrupskelis (ketvirtas iš kairės) tarp Šiaulių gimnazistų.

Apie tolesnį I. Skrupskelio likimą pakalbėsime kiek vėliau. O kol kas peržvelkime jo gyvenimo kelią iki lemtingųjų 1940-ųjų ir mėginkime suprasti, kaip žurnalistas ir visuomenės veikėjas atsidūrė A. Sniečkaus ir jo parankinių sudarytame „kontrrevoliucinių elementų“ sąraše.

Ateitininkų gretose

Kuo jau kuo, o savo kilme I. Skrupskelis visai netiko į sovietų „klasinius priešus“. Jis gimė 1903 metų lapkričio 7 dieną pačiame Latvijos pasienyje, Melgužės dvare, buvusio kumečio Albino Skrupskelio ir jo žmonos Elenos šeimoje. Turtinga ar net pasiturinčia šios šeimos nepavadinsi, tačiau jos galva darė viską, kad išbristų iš nepriteklių: dirbo išsinuomotame žemės sklypelyje, negėrė, neišlaidavo, tad per kelerius metus susitaupęs pinigų nusipirko nuosavą ūkelį. Dabar jau buvo galima galvoti ne tik apie duoną kasdienę, bet ir apie pirmagimio Igno ateitį.

Studentas Ignas Skrupskelis su šeima tėviškėje apie 1927 m.

Taip Ignas, jau namie pramokęs skaityti, 1913-aisiais pradėjo lankyti Kriukų pradinę mokyklą, tačiau mokslai truko neilgai – vos vienus metus, iki prasidedant Pirmajam pasauliniam karui. Matyt, vokiečių okupacijos metais vaikui teko savarankiškai išeiti keturių pradžios mokyklos klasių programą – antraip 1918 metų pavasarį jis nebūtų priimtas į pradėjusią veikti Linkuvos gimnaziją, be to – iš karto į antrą klasę. Galima spėti, kad būtent mokslai Linkuvoje daugiausia ir lėmė tolesnį I. Skrupskelio gyvenimo kelią. Tiksliau sakant, jo būsimą pasirinkimą galėjo lemti dvi aplinkybės.

Pirmoji aplinkybė galėjo būti gimnazijos dėstomoji kalba. Nors Linkuvos gimnazija pradėjo veikti Lietuvai jau paskelbus nepriklausomybę, krašte vis dar šeimininkavo kaizeriniai okupantai, tad I. Skrupskeliui čia teko mokytis vokiečių kalba. Tiesa, kaip tėvo gyvenimui skirtoje knygoje pažymi I. Skrupskelio sūnus Kęstutis, šis dalykas gimnazistui ėjosi sunkiai ir būdavo vertinamas vos patenkinamai. Vis dėlto jei ne vokiška gimnazijos dvasia, I. Skrupskelis, ko gero, vėliau nebūtų pasirinkęs germanistikos studijų.

Tačiau dar svarbesnė buvo kita aplinkybė: tikybą gimnazijoje dėstė jos kapelionas Antanas Grigaliūnas, gal 1920-aisiais suorganizavęs čia ateitininkų kuopelę. Į jos veiklą nuo pat pradžių aktyviai įsitraukė ir Ignas. „Skrupskelio tapimas ateitininku buvo lemtingas, nes jis brendo kaip ateitininkas, jų remiamas studijavo, ne be jų sukūrė šeimą, surado darbui ir kūrybai dirvą. Sovietams ateitininkai buvo pavojingas, kontrrevoliucinis sąjūdis. Skrupskelis žuvo Pečioros lageriuose kaip katalikas, lietuvis, ateitininkas“, – rašoma jau minėtoje I. Skrupskelio sūnaus Kęstučio knygoje.

Būtent per ateitininkus I. Skrupskelis vėliau pateko ir į krikščionių demokratų aplinką, nors šios partijos nariu taip niekada ir netapo, ir tai, matyt, reiškė sąmoningą apsisprendimą nesivelti į politiką. Vis dėlto, artimai bendraudamas su krikdemais, dalyvavimo politikoje jis neišvengė, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje drauge su kitų srovių atstovais oponavo valdančiajam tautininkų režimui ir siūlė savąjį valstybės ir visuomenės modelį.

Ignas Skrupskelis (dešinėje) Kaune.

Apie tai – kiek vėliau. Dabar grįžkime į 1922-uosius, kai I. Skrupskelis persikėlė mokytis į Šiaulius. Palyginti su Linkuva, jie buvo tikras didmiestis, kuriame kunkuliavo visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Tačiau tenykštėje gimnazijoje ateitininkui I. Skrupskeliui tikriausiai nebuvo labai jauku – lietuvių kalbą ir literatūrą jam čia dėstė garsus laisvamanis Jonas Šliūpas, kuris per pamokas dažnai nukrypdavo nuo temos ir aršiai kritikuodavo tiek katalikus, tiek apskritai religiją. Be to, ateitininkai viešai veikti Šiaulių gimnazijoje negalėjo – jos mokytojų taryba atsisakė oficialiai registruoti tiek juos, tiek socialistinės pakraipos aušrininkus. Mokytojų nuomone, abi šios organizacijos tik kiršina gimnazistus ir atitraukia juos nuo svarbiausio dalyko – mokslų.

Taigi bent porą metų ateitininkai veikė už gimnazijos ribų, kol išsikovojo teisę į viešumą. Be abejo, lemiamą reikšmę tokiai permainai turėjo naujojo švietimo ministro krikdemo Leono Bistro aplinkraštis, leidžiantis mokytojų taryboms registruoti nepolitines lavinimosi kuopeles. Tačiau prie ateitininkų legalizavimo būtent Šiaulių gimnazijoje prisidėjo ir I. Skrupskelis, kuris drauge su kitais moksleiviais parengė ir pasirašė atitinkamą prašymą mokytojų tarybai. Beje, prie rašto pridedamo Lietuvių katalikų moksleivių organizacijos įstatų nuorašo tikrumą savo parašu patvirtino Ateitininkų Centro valdybos sekretorė Alina Petrauskaitė – ta pati Alina, kuriai po 16 metų drauge su vyru Ignu teko drauge sutikti juodą lemtį.

Tuo metu Ignas ir Alina greičiausiai jau bent iš matymo buvo pažįstami – susitikti jie turėjo dar 1923-iaisiais Kaune vykusioje metinėje moksleivių ateitininkų konferencijoje. Joje laikinosios sostinės „Aušros“ gimnaziją baigusi mergina dalyvavo kaip Centro valdybos narė, o Ignas – kaip Šiaulių kuopos atstovas. Tačiau šioje konferencijoje I. Skrupskelio laukė ir kitos ne mažiau svarbios pažintys – visų pirma su neseniai iš Šveicarijos grįžusiu Juozu Eretu, kuris vėliau pastūmėjo jį studijuoti germanistiką.

Kol kas I. Skrupskelis dar tik rinkosi gyvenimo kelią, ir tas pasirinkimas nebuvo nei lengvas, nei paprastas. 1924-ųjų birželį baigęs Šiaulių gimnaziją, dvidešimt pirmuosius einantis jaunuolis padavė prašymą mokytis Kauno universiteto Teisių fakultete, bet studijų taip ir nepradėjo, o įsidarbino mokytoju Kaišiadorių liaudies mokykloje. Pasak K. Skrupskelio, tokio sprendimo priežastis galėjo būti paprasta – studijoms ir gyvenimui gana brangiame Kaune tiesiog nepakako pinigų, o mokytojai, be kuklios algos, tuo metu gaudavo ir šiokią tokią stipendiją.

Į universitetą I. Skrupskelis sugrįžo 1925-ųjų pradžioje, perėjo į gerokai jam artimesnį Teologijos-filosofijos fakultetą, ten pasirinko literatūros studijas ir jas baigė 1929-ųjų pavasarį. Pastebėjusi gabų studentą, Lietuvių katalikų mokslo akademija tais pačiais metais pasirūpino, kad I. Skrupskelis vyktų gilinti germanistikos žinių į Karaliaučių. Ypač svarbų vaidmenį čia suvaidino jau minėtas J. Eretas. Jo pastangomis mokytis ir rengti disertaciją doktorantui teko pas garsų germanistikos profesorių Josefą Nadlerį, įtraukusį į literatūros mokslą naują etnografinį metodą. Po dvejų metų, sekdamas paskui savo profesorių, I. Skrupskelis persikėlė į Vieną, ten 1932-aisiais sėkmingai apgynė daktaro disertaciją apie vokišką lituanistinę XVIII amžiaus literatūrą.

Ignas Skrupskelis (antroje eilėje dešinėje) tarp studentų ateitininkų korporacijos valdybos narių.

Netikėtas posūkis

Atrodytų, kad I. Skrupskelio turėjo laukti puiki akademinė karjera, tačiau ne viskas buvo taip paprasta. Valdžioje tuometu įsitvirtinę tautininkai jau buvo pastūmę į šalį savo buvusius sąjungininkus krikščionis demokratus, tad ateitininkų veikėjai nebuvo nei mėgstami, nei proteguojami. O I. Skrupskelis buvo ne šiaip sau ateitininkas – dar 1928–1929 metais jis ėjo etatinio Ateitininkų sąjungos generalinio sekretoriaus pareigas, o minimais 1932-aisiais buvo išrinktas Studentų ateitininkų sąjungos pirmininku. O ir universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas nebuvo valdžios mėgstamas, tad vos kvėpavo, dusdamas nuo etatų trūkumo. Taigi I. Skrupskeliui čia vietos neatsirado, o sumanyto Katalikų universiteto steigimo reikalai dėl lėšų stygiaus taip pat nejudėjo į priekį.

Ignas Skrupskelis (dešinėje) su draugais Vienoje 1928 m.

„Į vos vos nelikviduojamą mokslo įstaigą Skrupskelis jau negalėjo pritilpti. Gal ir gerai, kad gyvenimas jį sulaikė nuo akademinio darbo. Jo specialybė germanistika jam nebuvo prie širdies“, – po poros dešimtmečių šį apsisprendimo laikotarpį prisiminė Skrupskelių šeimos bičiulis Juozas Ambrazevičius. Tuo tarpu I. Skrupskelio veiklą tyrinėjusi Tatjana Maceinienė knygoje „Tikėjimas ir viltis“ priduria, kad akademinės karjeros jis atsisakęs ne tik todėl, kad tuo metu negavo tinkamo darbo – jį traukė „esmingesni dalykai“, kuriuos galima rasti dar 1929 metais paskelbtame Ateitininkų federacijos atsišaukime: „katalikai inteligentai, ateitininkai, sendraugiai: jie turi būti tikri spaudos darbininkai, jos šelpėjai kovotojai, organizatoriai, moraliniai rėmėjai, kovotojai už tiesą ir dorą“.

Taip 1933-iaisiais netikėtai pats sau I. Skrupskelis paliko mokslo dirvonus ir pasuko į žurnalistiką – rugsėjo mėnesį tapo faktiniu katalikiško kultūros žurnalo „Židinys“ redaktoriumi. Jau minėtas kunigas J. Prunskis šį laikotarpį vadina didžiuoju I. Skrupskelio žurnalistiniu sušvytėjimu. „Dr. Skrupskelis įstengė iškelti žurnalo aktualumą, rasti bendradarbių giliesiems mūsų kultūros klausimams, duoti plačias apžvalgas, įtraukti naujus literatūros talentus. Jo ramus būdas, plataus masto kultūrinis nusiteikimas buvo palankus surasti naujų bendradarbių net ir kitų grupių žmonėse. Valdžios ir cenzūros viršūnėse tada vyravo totalitarinės tendencijos. Židinys atstovavo laisvajai vakariečių kultūrai. Nežiūrint tų aplinkybių susikryžiavimo, „Židinys“ įstengė ir įvairių srovių bendradarbius išlaikyti, ir savo vadovaujančią kultūrinę poziciją išsaugoti“, – rašo prisiminimų autorius.

Tačiau dar didesnę reikšmę J. Prunskis teikia I. Skrupskelio darbui 1936-aisiais pasirodžiusiame dienraštyje „XX amžius“. Pasak prisiminimų autoriaus, kuris pats trejus metus vadovavo dienraščiui, I. Skrupskelis buvo vienas iš „XX amžiaus“ steigėjų ir aktyviausių jo autorių, o 1939-aisiais, J. Prunskiui perėjus dirbti į Katalikų spaudos biurą, būtent I. Skrupskelį kolektyvas pakvietė tapti leidinio vyriausiuoju redaktoriumi.

Vadovavimą dienraščiui I. Skrupskelis perėmė nelengvais laikais, kai šalyje buvo prasidėjusi didžiulė politinė ir moralinė krizė: 1938-aisiais priimtas Lenkijos ultimatumas iš esmės reiškė Lietuvos atsisakymą siekti Vilniaus atgavimo, po metų, neatlaikius Vokietijos spaudimo, buvo prarasta Klaipėda, o visoje Europoje jau tvenkėsi tamsūs karo debesys, nieko gera nežadantys mūsų valstybei. „XX amžius“ ir vedamuosius rašantis jo redaktorius negalėjo likti nuošalyje nuo šių įvykių.

Dar vyriausybei priėmus Lenkijos ultimatumą, I. Skrupskelis viename dienraščio vedamajame gana aiškiai leido suprasti, kad toks žingsnis liudijąs apie tautininkų politinį ir moralinį bankrotą. Tarsi nujausdamas, kad norint išvengti tokių skaudžių pamokų ateityje „visas valstybės ir visuomenės gyvenimas turi būti pasuktas plačios konsolidacijos kryptimi“. Šie žodžiai atspindėjo ne tik paties redaktoriaus poziciją, bet ir visos iš naujo besiorganizuojančios opozicijos siekius.

Ignas Skrupskelis apie 1938 m.

Pamiršę nesutarimus krikščionys demokratai ir liaudininkai sudarė „Ašies“ vardu pavadintą sąjungą, prie jos vėliau prisidėjo ir socialdemokratai. Opozicija reikalavo skubiai sudaryti koalicinę vyriausybę. Įvairių politinių srovių atstovų pasitarimuose aktyviai dalyvavo ir I. Skrupskelis. Kaip pažymi J. Prunskis, nors I. Skrupskelis buvo „aiškios ir griežtos ideologijos katalikas, bet taipgi visų gerbiamas tolerantas, palaikęs plačius kontaktus su įžymiaisiais kitų srovių veikėjais“. Prisiminimų autoriaus nuomone, būtent svarbus jo postas „XX amžiaus“ dienraštyje ir didelė įtaka visuomenėje vėliau buvo svarbiausia suėmimo priežastis.

Guodė, kad sugrįš

Lietuvą okupuojant sovietams, I. Skrupskelis, kaip ir absoliuti daugumą kitų lietuvių, vargu ar suvokė tikrąjį tragedijos mastą. Birželio 15-ąją jis su grupe „Ašies“ veikėjų lankėsi pas paskutines dienas valdžioje skaičiuojantį premjerą Antaną Merkį, tarėsi dėl naujos vyriausybės, nė nenumanydami, kad viskas jau seniai nuspręsta Maskvoje. Tą tos pačios dienos vakarą jo vadovaujamo „XX amžiaus“ vedamajame vis dar skambėjo saikingai optimistinės gaidelės: „Reikia manyti, kad ir šios naujos Sovietų Sąjungos priemonės yra skiriamos dar daugiau sustiprinti saugumą mūsų regione.“ Maža to, po keturių dienų tas pats dienraštis kandžiomis karikatūromis piktdžiugiavo dėl Tautininkų sąjungos uždarymo, nė nenumanydamas, kad toks likimas laukia visų lietuviškų partijų.

Tuo metu sovietų emisaro Vladimiro Dekanozovo pastangomis sudarytai naujajai „liaudies vyriausybei jau trys dienos vadovavo „Ašiai“ artimas žmogus ir „XX amžiaus“ bendradarbis Justas Paleckis. Sprendžiant iš vieno I. Skrupskelio vedamojo, šį faktą redaktorius priėmė su tam tikru palengvėjimu – esą dabar nebėra taip blogai, kaip buvo galima tikėtis. Toks paklydimas buvo būdingas ir daugeliui I. Skrupskelio bendražygių – antai istorikas Zenonas Ivinskis tuomet tvirtino, kad J. Paleckis esąs „nuoširdus ir geras lietuvis“. Ko vertas tas nuoširdumas, paaiškėjo labai greitai, kai J. Paleckis kategoriškai atsisakė užtarti tiek suimtą I. Skrupskelį, tiek kitus jo buvusius bičiulius.

Paskutinį tašką I. Skrupskelio darbui „XX amžiaus“ redakcijoje padėjo jo parašytas vedamasis, kuriame svarstyta, koks turėtų būti naujasis Lietuvos Seimas, ir kad jis turėtų atstovauti ne vienai kuriai nors politinei srovei, o visiems Lietuvos žmonėms. Cenzūra, suprantama, straipsnio nepraleido. Tuomet redaktorius nutarė pasitraukti iš pareigų, naiviai tikėdamasis, kad tai padės išgelbėti dienraštį. Deja, rugpjūčio 1 dieną į dienraščio patalpas įsikraustė Jono Šimkaus vadovaujama propagandinio laikraščio „Darbo Lietuva“ komanda. Tuo metu I. Skrupskelis jau trečią savaitę sėdėjo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

Po pusmetį trukusių gana formalių tardymų (tokią išvadą galima daryti iš labai jau trumpų apklausų protokolų) 1941 metų sausio 16-ąją tardytojai suformulavo I. Skrupskeliui kaltinamąją išvadą, jos esmę atspindi tokios eilutės: „Aktyviai vedė kovą prieš Komunistų partiją ir dirbančiųjų revoliucinį judėjimą Lietuvoje, šmeižikiškoje dvasioje aprašė gyvenimą Sovietų Sąjungoje.“ To pakako, kad NKVD „troika“ nuteistų „kontrrevoliucionierių“ 8 metams lagerių.

Ignas Skrupskelis Kauno kalėjime 1940 m.LYA nuotrauka

Paskutinę kovo dieną A. Skrupskelienei buvo leista trumpam pasimatyti su vyru. Šį vos penkiolika minučių trukusį susitikimą moteris vėliau prisiminė taip: „Abu atsisėdom, mus skyrė platus stalas. Pamačius įeinant, aš buvau porą žingsnių paėjus pirmyn, bet sargybinis greitai sustabdė ir paaiškino: negalima sveikintis, tik kalbėtis iš tolo, negalima įduoti lagamino, negalima įduoti fotografijų, kitaip pasimatymas bus nutrauktas.“ Perkraudamas atneštus daiktus iš lagamino į maišą, I. Skrupskelis, paguodęs žmoną, kad išsiskyrimas nebūsiąs ilgas, ištarė jai paskutinius žodžius: „Prisimink tik tai, kas buvo gera. Pabučiuok vaikus.“

Kitą dieną prasidėjo dviejų savaičių kelionė gyvuliniame vagone iki Pečioros, iš ten – dar šimtas kilometrų pėsčiomis per gilius sniegynus. Apie I. Skrupskelio gyvenimą lageryje žinių išliko labai nedaug. Jau gerokai vėliau iš vyro likimo draugų A. Skrupskelienė sužinojo, kad Ignas dirbo prie liūdnai pagarsėjusio Kotlaso geležinkelio, tikrąja tų žodžių prasme nutiesto ant tūkstančių stalininio Gulago belaisvių kaulų. Kad vieną dieną sušalęs susirgo, nepajėgė atsikelti į darbą, prižiūrėtojo patrauktas už kojos nukrito nuo palubėje esančio gulto, atsitrenkė į žemę ir po kelių dienų ligoninėje mirė.

Jo amžinojo poilsio vietoje neliko nei kryžiaus, nei atminimo. Medinis stulpelis su numeriu Kočmeso kaimo kapinaitėse seniai sutrūnijo, o dešimtis bevardžių kapų užgožė skurdūs šiaurės krūmynai. Pasitraukusi į Vokietiją, o vėliau persikėlusi į Ameriką A. Skrupskelienė taip ir nesužinojo net vietovės, kurioje ilsisi vyro kaulai – tikresnės žinios iš Komijos buvo gautos jau po jos mirties. Todėl moteris nenorėjo patikėti blogiausia pabaiga ir visą gyvenimą neprarado vilties, kad jos Ignas sugrįš. Juk žadėjo sugrįžti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"