TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ilgaamžis Lietuvos „šeimininkas“

2014 01 24 6:00
LKP CK I sekretorius Petras Griškevičius perkerpa simbolinę juostelę prie Antakalnio kapinėse pastatyto antkapinio paminklo jo pirmtakui Antanui Sniečkui. Vilnius, 1975 m. liepos 19 d. LCVA nuotraukos

Sausio 22 dieną sukako 40 metų, kai mirė sovietinės Lietuvos vadovas Antanas Sniečkus. Valdžioje jis išbuvo beveik 34 metus - gerokai ilgiau nei bet kurios sovietinės respublikos ar net visos SSRS lyderis. Šiandien, per daug nesigilindami į A.Sniečkaus biografijos detales, pamėginkime įminti tokio jo politinio ilgaamžiškumo paslaptį.

Tokiomis pat 1974-ųjų sausio dienomis į Vilniaus sporto rūmus plūdo minios žmonių. Vilniečiai ir atvykėliai rikiavosi į ilgą eilę, kad atsisveikintų su staiga mirusiu Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pirmuoju sekretoriumi Antanu Sniečkumi. Regis, šis noras buvo nuoširdus - velionį daugelis laikė Lietuvos šeimininku, geru ūkininku ir gynėju nuo Maskvos partokratų. Suprantama, kad apie "šeimininko" nusikaltimus lietuvių tautai tuomet beveik niekas negalvojo, o gal apie juos ir nežinojo.

Šiaip ar taip, beveik 34 metus valdžioje išbuvęs A.Sniečkus pokariu gimusiai lietuvių kartai simbolizavo stabilumą ir santykinę gerovę, nes kito sovietinės Lietuvos lyderio jie paprasčiausiai nematė.

Partinės piramidės statytojas

Žvelgiant į A.Sniečkaus politinę biografiją, kyla natūralus klausimas - kaip šis veikėjas sugebėjo išsilaikyti valdžioje net trečdalį amžiaus - nuo Lietuvos okupacijos pradžios iki pat mirties? Juolab kad pasibaigus Josifo Stalino erai A.Sniečkų ne kartą mėgino "suėsti" tiek vietiniai konkurentai bei intrigantai, tiek aukšti Maskvos partiniai šulai. Atsakymą į šį klausimą galima rasti pasitelkus mažai žinomus faktus iš tuometinės Lietuvos nomenklatūros gyvenimo užkulisių. Pasirodo, A.Sniečkus postalininiais laikais sugebėjo sukurti tokį galingą ir nepramušamą klaną, kokio nebuvo net Užkaukazėje ar Vidurinės Azijos respublikose.

A.Sniečkaus ilgaamžiškumo fenomeną nagrinėjęs istorikas Marius Ėmužis jo sukurtą nomenklatūros bastioną lygina su apversta piramide, kur klano lyderis yra ne viršuje, o apačioje. Pašalinus jį, visa sistema subyrėtų lyg kortų namelis. Štai kodėl į klaną įeinantis partinis elitas, drebėdamas dėl savo kailio, visomis išgalėmis rėmė savo šeimininką ir naudojo visas įmanomas priemones, kad jį išsaugotų. Tarsi termitai, saugantys ir ginantys savo motinėlę.

SSRS Ministrų Tarybos pirmininko Aleksejaus Kosygino vizitas Lietuvoje. Lenino (dabar Lukiškių) aikštėje priekyje iš kairės: Aleksejus Kosyginas, LKP CK I sekretorius Antanas Sniečkus, LTSR Ministrų Tarybos pirmininkas Juozas Maniušis, LKP CK skyriaus vedėjas Petras Griškevičius. Vilnius, 1972 m. rugpjūčio 14 d.

Be abejo, piramidės iš ištikimų ir amžinai dėkingų globotinių A.Sniečkus nebūtų galėjęs pastatyti, jei ne dramatiškos permainos Kremliuje: J.Stalino mirtis, Lavrentijaus Berijos šuolis į valdžią ir jo žlugimas, Nikitos Chruščiovo reformos ir pagaliau Leonido Brežnevo užveista politinė pelkė. Besikeičiantis Maskvos politinis kursas sudarė A.Sniečkui puikias sąlygas veikti.

Pirmą paslaugą, pats to nežinodamas, A.Sniečkui padarė sovietinio saugumo šefas L.Berija. Po J.Stalino mirties be vargo iškovojęs SSRS Ministrų Tarybos pirmininko postą jis ėmėsi reformų, kurių svarbiausia buvo "nauja nacionalinė politika". Tai reiškė, kad respublikose vadovaujamus postus turi užimti ne Maskvos emisarai, o „nacionaliniai kadrai“. Taigi išsinešdinus daugeliui okupacijos pradžioje iš Rusijos atsiųstų pareigūnų, A.Sniečkus suskubo pasodinti į jų vietas savus žmones.

Dar didesnę paslaugą Lietuvos komunistų lyderiui padarė po L.Berijos žlugimo į valdžią atėjęs Nikita Chruščiovas. Jo pradėta sovietinės valstybės decentralizavimo kampanija suteikė A.Sniečkui didelę laisvę skiriant partinius ir sovietinius kadrus. Tačiau prieš statant nomenklatūros piramidę Lietuvos "šeimininkui" reikėjo perimti jėgos struktūrų kontrolę.

Situacija tam buvo kaip niekad palanki. Vykstant destalinizacijai, Maskva ėmė demontuoti ir diktatoriaus laikais susiformavusią saugumo sistemą. Savarankiška ir beveik niekieno nekontroliuota Saugumo ministerija (MGB) buvo reorganizuota į Valstybės saugumo komitetą (KGB), kuris formaliai buvo pavaldus Ministrų Tarybai. Turint galvoje, kad tiek Ministrų Tarybą, tiek ir jai pavaldų KGB faktiškai kontroliavo partija, A.Sniečkui atsirado galimybė ir į KGB, ir į Vidaus reikalų ministerijos svarbiausius postus susodinti sau lojalius ir patikimus žmones.

Tuomet buvo galima toliau dėlioti partinės piramidės plytas. Žinant, kaip veikė to meto partokratijos sistema, nesunku suprasti, kad nė vienas LKP CK biuro nomenklatūrai priklausęs veikėjas negalėjo pradėti eiti pareigų be asmeninio A.Sniečkaus palaiminimo, nors formaliai nomenklatūrininkus skirdavo ir atleisdavo pats biuras, kuriam taip pat vadovavo A.Sniečkus. Taigi, 1955 metais A.Sniečkaus asmeninę gvardiją sudarė 1177 įvairaus lygio partiniai vadovai.

Tiesa, dėl kai kurių svarbesnių postų buvo konsultuojamasi ir su Maskva. Ypač tai pasakytina apie tuos veikėjus, kurie priklausė ne tik Lietuvos, bet ir SSKP CK nomenklatūrai. 1972-aisiais tokių asmenų buvo 30. Tačiau ir po konsultacijų su Maskva galutinis žodis dėl jų skyrimo dažniausiai priklausydavo A.Sniečkui.

LKP CK sekretorius Ringaudas Songaila (priekyje) ir LKP CK I sekretorius Antanas Sniečkus komunistinės talkos metu.

O dabar pasižiūrėkime, kokie žmonės tapo A.Sniečkaus klaninės piramidės statybine medžiaga. Čia galime pastebėti labai įdomią tendenciją: postalininio laikotarpio pradžioje į daugumą postų Lietuvos vadovas skyrė savo buvusius bičiulius - tarpukario komunistinio pogrindžio dalyvius, o po dešimties metų senosios gvardijos nomenklatūroje beveik nebeliko. Pogrindininkus revoliucionierius ėmė keisti jaunesnės kartos partokratai, daugiausia išaugę komjaunimo struktūrose. Taip į partinės nomenklatūros viršūnes iškilo būsimi KGB vadovai Alfonsas Randakevičius ir Juozas Petkevičius, Lietuvos respublikinės profesinių sąjungų tarybos pirmininkas Algirdas Ferensas, LKP CK sekretorius Lionginas Šepetys, galiausiai, būsimas A.Sniečkaus įpėdinio Petro Griškevičiaus įpėdinis Rimgaudas Songaila ir daugelis kitų.

Taktiką senus bendražygius keisti jaunesniais "auklėtiniais" nesunku paaiškinti. Senoji gvardija, kurią sudarė seni A.Sniečkaus bičiuliai ir bendražygiai, gal ir buvo jam lojali, bet ypatingu klusnumu ir nuolankumu nepasižymėjo. Tuo metu "augintiniai" jautė "šeimininkui" begalinį dėkingumą ir šunišką ištikimybę puikiai suprasdami, kad bet kokia grėsmė A.Sniečkui yra tiesioginė grėsmė jiems patiems.

Taigi Lietuvoje A.Sniečkus tvarkėsi kaip tikrų tikriausias feodalas. Tačiau nuo Kaukazo ar Vidurinės Azijos vadukų jį skyrė vienas svarbus bruožas - "šeimininkas" niekuomet nemėgino įtraukti į nomenklatūrą nei savo giminių, nei artimųjų. Pavyzdys galėtų būti Kauno geto griuvėsiuose rastas ir A.Sniečkaus šeimoje užaugęs teisininkas Aleksandras Štromas. Jis ne tik neužėmė jokios pozicijos nomenklatūrinėje sistemoje, bet ir tapo disidentu, o nuo 1973-iųjų - ir politiniu emigrantu.

Maskvos skersvėjai

Taigi apsistatęs patikimais žmonėmis A.Sniečkus galėjo jaustis visiškai saugus nuo vietos užkulisinių intrigų. Tačiau nuo Maskvos politinių skersvėjų jis vis dėlto nebuvo apsaugotas. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos komunistų lyderiui buvo iškilusi labai rimta grėsmė netekti posto, tačiau jį tąsyk išgelbėjo besikeičianti jėgų pusiausvyra SSKP CK vadovybėje.

1967 metų pavasarį į Lietuvą atvyko LKP CK antruoju sekretoriumi paskirtas Valerijus Charazovas. Prisimindami to meto partinės nomenklatūros specifiką pastebėsime, kad "generalgubernatoriais" vadinti respublikų antrieji sekretoriais be jokių išimčių būdavo Maskvos paskirti rusai, kurių svarbiausias uždavinys - būti centro akimis bei ausimis ir neleisti vietos partiniam elitui pernelyg didelės saviveiklos.

Tačiau A.Charazovui buvo skirta dar viena misija - parinkti įpėdinį A.Sniečkui, kurį Maskva ketino nušalinti. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas, iki galo neaišku. Greičiausiai Maskvoje imta nuogąstauti dėl pernelyg didelės pirmojo sekretoriaus įtakos lietuviškajai nomenklatūrai. Šiaip ar taip, V.Charazovas, vos atvykęs į Vilnių, ėmė dairytis A.Sniečkaus įpėdinio.

Gana greitai Maskvos emisaras sustojo prie LKP CK sekretoriaus pramonei Juozo Maniušio kandidatūros. O ir pats pretendentas labai aiškiai veržėsi į pirmojo sovietinės Lietuvos asmens vietą. Kodėl V.Charazovas pasirinko būtent J.Maniušį, sunku pasakyti. Vis dėlto neatmestina versija, kad Rusijoje gimusį ir ilgai joje gyvenusį pretendentą bruko SSKP CK Organizacinio skyriaus vedėjas Ivanas Kapitonovas, su kuriuo J.Maniušį siejo sena pažintis. Šiaip ar taip, raginimas V.Charazovui nušalinti iš pareigų A.Sniečkų išėjo būtent iš I.Kapitonovo kabineto.

V.Charazovui tokia misija buvo patikėta neatsitiktinai. Ką tik paskirtas LKP CK antrasis sekretorius buvo Geležiniu Šuriku vadinto buvusio SSRS KGB vadovo Aleksandro Šelepino vaikystės draugas. Prisiminus Geležinio Šuriko vaidmenį nuverčiant N.Chruščiovą ir pasodinant į jo kėdę L.Brežnevą, galima suprasti, kad tuo metu A.Šelepinas buvo pasiekęs savo galios viršūnę, o šia galia naudojosi ir V.Charazovas.

Tačiau buvo dar vienas veiksnys, sujaukęs visus I.Kapitonovo planus. Šio veiksnio vardas buvo Michailas Suslovas. Pilkuoju kardinolu vadintas SSKP CK sekretorius su A.Sniečkumi artimai susibičiuliavo dar pirmaisiais pokario metais, kai J.Stalino pavedimu vadovavo VKP(b) Lietuvos biurui. Galimas dalykas, kad būtent M.Suslovas nesutiko su A.Sniečkaus nušalinimu, tad Lietuvos "šeimininko" likimą nulėmė pusiausvyra M.Suslovo, I.Kapitonovo ir A.Šelepino trikampyje.

LKP CK I sekretorius A.Sniečkus (dešinėje) ir Vokietijos vieningosios socialistų partijos I sekretorius Erikas Honekeris (kairėje) medžioklėje. Rytų Vokietija, 1972 m. Fotografas nenustatytas.

Šiaip ar taip, A.Sniečkus taip ir liko savo pareigose, o J.Maniušiui kaip kompensacija buvo pasiūlytos LSSR Ministrų Tarybos pirmininko pareigos, kurias jis su džiaugsmu priėmė. Iš tokios situacijos pasipelnė ir V.Charazovas - nenušalinęs A.Sniečkaus jis sulaukė vietos nomenklatūrininkų pasitikėjimo ir galėjo kurti nuosavą partokratų piramidę.

Neišklibino A.Sniečkaus kėdės ir 1972 metais vykęs Kauno pavasaris, kai, sodelyje prie Muzikinio teatro susideginus Romui Kalantai, mieste nuvilnijo iki tol neregėto masto antisovietinių demonstracijų banga. Po Kauno įvykių nomenklatūrinis partokratų klanas darė viską, kad išsaugotų savo patroną, o kartu - ir save. R.Kalanta buvo apšauktas psichikos ligoniu, o politinės demonstracijos - paprastu chuliganizmu. Lietuvos vadovybei pavyko įtikinti Maskvą, kad Kauno pavasaris neturi ir neturės jokių pasekmių, o A.Sniečkus visiškai kontroliuoja padėtį respublikoje.

Įpėdinio paieškos

Nors silpnėjo sveikata (nuolat šlubavo širdis), A.Sniečkus liko savo poste iki pat staigios mirties, ištikusios jį 1974 metų sausio 22-ąją. Tą pačią dieną vykusiame LKP CK biuro posėdyje buvo sudaryta vyriausybinė laidotuvių komisija, kurios pirmininku paskirtas jau minėtas LSSR vyriausybės vadovas J.Maniušis.

Prisimenant to meto sovietinės nomenklatūros tradicijas, būtina pažymėti, kad tai - labai svarbus faktas. Mat dažniausiai mirusio partinio šulo laidotuvių komisijos pirmininkas jau po keleto dienų tapdavo jo įpėdiniu. Tačiau šį kartą viskas vyko pagal kitokį scenarijų. Iš to, kad naujasis pirmasis sekretorius nebuvo paskirtas nei tą, nei kitą, nei trečią savaitę, paprasti Lietuvos žmonės galėjo suprasti, jog vyksta kažkas nenumatyta.

Trukdžius skiriant naują sovietų Lietuvos vadovą galima paaiškinti tuo, kad A.Sniečkaus sulipdytas partinis termitynas kurį laiką suderintai veikė ir be savo maitintojo.

Kaip ir 1967-aisiais, LKP CK antrojo sekretoriaus akys vėl nukrypo į J.Maniušį. Kaip pokalbiuose su istoriku Sauliumi Grybkausku tvirtino pats V.Charazovas, J.Maniušio kandidatūrą labai rėmė Maskva, o konkrečiai - buvęs A.Sniečkaus bičiulis M.Suslovas, kuris, beje, net nepasirodė jo laidotuvėse.

Tačiau didžioji dalis partokratų prieš J.Maniušio kandidatūrą stojo piestu. Viena vertus, J.Maniušis buvo labai nemėgstamas dėl savo asmeninių savybių, antra, Rusijoje iškilęs ir tik karo pabaigoje į Lietuvą atsiųstas veikėjas niekada netapo savas lietuviškos nomenklatūros piramidėje. Savaime suprantama, kad lietuviški partokratai visiškai nenorėjo atsidurti po dviejų Maskvos augintinių - V.Charazovo ir J.Maniušio - padu.

Ypač prieš J.Maniušio paskyrimą buvo nusistatę LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Motiejus Šumauskas, buvęs KGB vadovas ir A.Sniečkaus bendražygis Kazimieras Liaudis, Plano komisijos pirmininkas Aleksandras Drobnys ir tuometinio Radijo ir televizijos komiteto pirmininkas Jonas Januitis.

Velionio pirmojo sekretoriaus kūnas dar nebuvo palaidotas, kai visas ketvertas, susirinkę M.Šumausko namuose, nutarė veikti nedelsdami. J.Januičio nuomone, radikaliai problemą išspręsti galėjo tik tiesioginis skambutis SSKP generaliniam sekretoriui L.Brežnevui. Tačiau kas galėtų tai padaryti? Žinoma, kad K.Liaudis, kuris su L.Brežnevu buvo asmeniškai pažįstamas dar nuo Dnepropetrovsko laikų.

Vis dėlto kalbėtis su generaliniu sekretoriumi K.Liaudis neišdrįso. Užtat jis paskambino Dnepropetrovsko laikų pažįstamui - Ukrainos komunistų partijos CK pirmajam sekretoriui Vladimirui Ščerbickiui, paprašė šio susisiekti su L.Brežnevu ir informuoti jį, kad Lietuvos komunistai jokiu būdu nenori matyti J.Maniušio pirmojo sekretoriaus poste.

SSKP Politinio biuro narys Leonidas Brežnevas (centre) lankosi Vilniuje. Šalia dešinėje - LKP CK I sekretorius A.Sniečkus, iš kairės - LSSR Ministrų Tarybos pirmininkas Motiejus Šumauskas. Vilnius,1958 m.

V.Ščerbickiui, kaip labai įtakingam ir L.Brežnevo proteguojamam veikėjui, tokį prašymą įvykdyti buvo vieni niekai. Netrukus SSKP CK viršūnėse tapo aišku - kova dėl valdžios Lietuvos partinėje nomenklatūroje nebus lengva. Žinojo apie tai ir J.Maniušį protegavęs M.Suslovas. Greičiausiai nenorėdamas veltis į vietines intrigas, jis ir nutarė nevykti į A.Sniečkaus laidotuves, vietoj savęs nusiuntė I.Kapitonovą.

I.Kapitonovas V.Charazovui leido suprasti, kad J.Maniušio kandidatūra į pirmojo sekretoriaus postą nebebus svarstoma. Štai kaip apie savo pokalbį su tuometiniu antruoju sekretoriumi rašo istorikas S.Grybkauskas: "Kai po laidotuvių į Maskvą grįžtančio I.Kapitonovo V.Charazovas geležinkelio stotyje paklausė: "Ivanai Vasiličiau, ar jums pavyko pakalbėti apie tai, kas galėtų būti pirmuoju sekretoriumi?", šis atsakė: "Ne, nieko nepavyko, tu ruoškis."

Mėlynojo sąsiuvinio paslaptis

V.Charazovas atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Savo iniciatyva siūlyti J.Maniušio kandidatūros jis nebegalėjo, nes Lietuvos partokratai kone atvirai grasino sužlugdyti CK rinkimų plenumą. Tad norėdamas sužinoti nomenklatūrininkų nuomonę ir jau tuomet priimti atitinkamus sprendimus, antrasis sekretorius nutarė apklausti kiek galima daugiau partinio elito atstovų. Taip atsirado garsusis V.Charazovo mėlynasis sąsiuvinis, kuriame buvo kiek įmanoma išsamiai aprašytos visos teigiamos ir neigiamos galimų kandidatų savybės bei Lietuvos partokratų nuomonė apie galimus pretendentus.

Apklausos rezultatai V.Charazovą turėjo nustebinti. Iš 55 jo apklaustų partinių šulų daugiausia - net 12 - kaip pirmąjį kandidatą įvardijo pilką ir jokiomis išskirtinėmis savybėmis nepasižymintį partijos Vilniaus miesto sekretorių Petrą Griškevičių. Dar 29 apklaustieji šį funkcionierių apibūdino kaip galimą kandidatą. Kiti galimi pretendentai - LKP CK sekretoriai Algirdas Ferensas, Antanas Barkauskas ir R.Songaila - surinko kur kas mažiau balsų, o ką jau kalbėti apie J.Maniušį, kurio kaip pagrindinio kandidato neįvardijo nė vienas apklaustasis.

Apie apklausos rezultatus V.Charazovas pranešė I.Kapitonovui bei M.Suslovui ir gavo jų pritarimą. Tačiau informuoti apie tai paties P.Griškevičiaus "generalgubernatorius" neskubėjo, greičiausiai vengdamas bereikalingų kalbų. Apie tai, kad yra kviečiamas į Maskvą, pretendentas sužinojo tik po vasario 7-8 dienomis vykusios Vilniaus miesto partinės konferencijos, kurioje P.Griškevičius buvo perrinktas sostinės komunistų vadovu. Kaip, remdamasis pokalbiu su pačiu V.Charazovu rašo istorikas S.Grybkauskas, po konferencijos antrasis sekretorius su P.Griškevičiumi nuvažiavo į gana atokią vietą - ant Trijų Kryžių kalno, ten P.Griškevičius ir buvo supažindintas su SSKP CK sekretoriato sprendimu.

Į Maskvą būsimas A.Sniečkaus įpėdinis vyko visiškai slapta. P.Griškevičiui teko tenkintis paprastiems mirtingiesiems skirtu traukinio vagonu, o jo žmonai buvo griežtai užginta su kuo nors bendrauti ir net patarta išvykti iš Vilniaus.

Kam buvo reikalingas toks slaptumas? Be abejonės, V.Charazovui. Niekas negalėjo garantuoti, kad Politbiuro posėdyje P.Griškevičiaus kandidatūrai tikrai bus pritarta. O juk šią kandidatūrą pasiūlė ne kas kitas, o jis, antrasis LKP CK sekretorius. Tokiu atveju, jei tik Lietuvoje kas nors žinotų apie V.Charazovo pasirinkimą, o P.Griškevičiaus paskyrimas Maskvoje vis dėlto nebūtų palaimintas, antrojo sekretoriaus autoritetui būtų suduotas mirtinas smūgis. Be to, V.Charazovas greičiausiai mėgino išvengti ir galimų P.Griškevičiaus priešininkų intrigų.

Tačiau viskas baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis. 1974 metų vasario 18 dieną įvykęs LKP CK plenumas "išrinko" P.Griškevičių LKP CK pirmuoju sekretoriumi. Sovietinėje Lietuvoje prasidėjo nauja era.

Mitai gyvi ir šiandien

Ką reiškė Lietuvai A.Sniečkaus epocha? Kuo savo kraštui "nusipelnė" okupuotos šalies "šeimininkas"? Taip, jis buvo autoritetas daugeliui lietuvių, tačiau net artimiausia aplinka pirmajam sekretoriui nepadlaižiavo. Įdomu tai, kad tikrasis A.Sniečkaus kultas atsirado praėjus nemažai laiko po jo mirties, jau atgimimo metais. Ir toną šiam kultui uždavė tuometinis LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas. Likus devyniems mėnesiams iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, kalbėdamas LKP CK XVIII plenume jis pareiškė: "Būkim objektyvūs. Tomis tragiškomis sąlygomis būtent A.Sniečkus, J.Paleckis, M.Gedvilas, M.Šumauskas ir daugelis kitų padarė Lietuvai viską, ką galėjo."

Viena paskutinių A.Sniečkaus nuotraukų. 1973 m. / Nuotrauka iš Vytauto Tininio knygos „Sniečkus. 33 metai valdžioje“.

Dar įdomiau, kad A.Sniečkaus kultas ypač suvešėjo atkūrus nepriklausomybę. 2003-iaisiais Mokslų akademijoje buvo surengta okupantų parankinį šlovinanti konferencija, išleista jį garbinanti knyga "Sniečkaus fenomenas: prisiminimai ir pamąstymai". Joje daugelis buvusių partokratų negaili buvusiam šeimininkui tokių skambių apibūdinimų: "darbo žmonių lyderis" arba "sąžinės ir garbės riteris".

Kuo išties "nusipelnė" Lietuvai šis "riteris"? Gal tuo, kad nuo pat 1920-ųjų visais įmanomais būdais veikė prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę? O gal tuo, kad nuo pat okupacijos įnirtingai kovojo prieš lietuvių laisvės siekį? O gal tuo, jog su dideliu entuziazmu organizavo pirmuosius masinius lietuvių trėmimus į Sibirą, o vėliau darę viską, kad net reabilituoti tremtiniai negalėtų sugrįžti į Tėvynę?

A.Sniečkaus "nuopelnų" sąrašą galima tęsti be galo. Nors minėtoje "šeimininką" šlovinančioje knygoje tvirtinama, kad "lietuvis jam buvo tarsi šeimos narys", A.Sniečkus ne tik prisidėjo prie fizinio tautos naikinimo, bet ir ištrėmė į Sibirą savo tikro brolio šeimą. "Sąžinės ir garbės riterio" išsižadėjo net tikra motina, 1944-aisiais pasitraukusi į Vakarus.

Ne kas kitas, o A.Sniečkus jau postalininėje epochoje negailestingai slopino patriotinį jaunimo judėjimą, būtent jis pašalino iš pareigų studentus gynusį Vilniaus universiteto rektorių Juozą Bulavą, būtent jis 1956-aisiais sutrukdė grąžinti tikintiesiems Vilniaus arkikatedrą, uždarinėjo bažnyčias ir vienuolynus. Būtent jis nuosekliai vykdė sovietų imperinę politiką, turėjusią palikti Lietuvą be lietuvių.

Nepaisant begalinio A.Sniečkaus nusikaltimų Lietuvai sąrašo, jo garbintojų ar bent jau mėginančiųjų jį pateisinti gretos ir šiandien gana gausios. Disidentu ir politiniu emigrantu tapęs jo augintinis Aleksadras Štromas savo buvusį globėją apibūdina taip: "Vieniems jis buvo tiktai tautos išdavikas Nr. 1, okupantų vyriausias pakalikas ir paprastas jų valios vykdytojas, kitiems - Šeimininkas (artimoje aplinkoje jo niekas kitu vardu ir nevadino), tretiems (o jų Lietuvoje dauguma) - ir vienas, ir kitas."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"