TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ilgas nomenklatūros ruduo

2009 11 13 0:00
SSRS Ministrų Tarybos pirmininko Aleksejaus Kosygino vizitas Lietuvoje. Lenino (dabar Lukiškių) aikštėje priekyje iš kairės: A.Kosyginas, LKP CK I sekretorius A.Sniečkus, LSSR Ministrų Tarybos pirmininkas J.Maniušis, LKP CK skyriaus vedėjas P.Griškevičius. (Vilnius, 1972 m. rugpjūčio 14 d.)
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

1987 metų lapkričio 14 dieną mirus LKP CK pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui, daugelis tikėjosi, kad Maskvoje įsisiūbavusi demokratizacija ir viešumas pagaliau pasieks ir Lietuvą. Tačiau didelei visų nuostabai į velionio vietą buvo paskirtas kitas brežnevinio tipo vadovas - Ringaudas Songaila. Konservatyviosios nomenklatūros ruduo truko dar beveik metus.

Politinis klimatas Lietuvoje 1987-ųjų lapkritį - ne ką geresnis nei vėlyvo rudens orai: pilka, žvarbu, tingu, ūkanota. Nors Maskvoje jau antri metai vyksta pasaulį stulbinantys dalykai, mūsų krašte permainomis nė nedvelkia. Seno raugo partokratų kontroliuojama spauda geriausiu atveju perspausdina naujausias Kremliaus direktyvas, tačiau čia pat įnirtingai puola bet kokius viešus laisvesnės minties pasireiškimus. Rusijos spauda ir televizijos kanalai kaista nuo diskusijų apie netolimą šalies praeitį ir jos perspektyvas, kaip grybai po lietaus čia dygsta įvairiausi neformalūs judėjimai, o Lietuvos partinė valdžia vis dar šnairuoja į etnografinius sąjūdžius ir pirmąsias ekologines akcijas. Godžiai rydami kasdien laisvėjančios Rusijos žiniasklaidos pranešimus, lietuviai svarsto: kodėl tampame brežnevinės stagnacijos rezervatu ir kiek truks Gedimino prospekte užsibarikadavusių vietos komunistų pasipriešinimas Kremliaus lyderio paskelbtam pertvarkos ir viešumo kursui? Nejaugi tam, kad kas nors pasikeistų, reikės sulaukti, kol senieji Vilniaus nomenklatūrininkai paliks savo pozicijas populiariausiu brežnevinėje Sovietų Sąjungoje būdu - kojomis į priekį?

Kremliaus vietininko šešėlis

Mirus P.Griškevičiui, daug kas tikėjosi, kad dabar į valdžią Lietuvoje ateis naujo tipo komunistų lyderis. Tačiau tuoj pat teko nusivilti: pirmuoju LKP CK sekretoriumi buvo išrinktas ne ką menkesnis stagnatorius R.Songaila. Lietuvos žmonėms tai buvo aiškus signalas: tegu M.Gorbačiovas daro ką nori, bet Lietuvoje viskas lieka po senovei. Kodėl Vilniuje laimėjo senosios linijos šalininkai, tuomet suprato nedaugelis: viskas buvo nurašyta vidinėms vietos nomenklatūrininkų intrigoms. Tačiau iš tikrųjų to niekada nebūtų nutikę be Kremliaus palaiminimo: paradoksalu, bet pertvarkos iniciatorei Maskvai veikiausiai buvo parankiau, kad Lietuvą bent jau kol kas valdytų ne reformatoriai.

Vėliau bus kalbama, kad R.Songailos išrinkimas buvęs netikėtas net ir kai kuriems LKP CK veikėjams. Į pirmojo sekretoriaus postą, regis, turėjo pretenduoti kur kas energingesnis ir platesnių pažiūrų LSSR Ministrų Tarybos pirmininkas Vytautas Sakalauskas. "Tačiau išrenkamas tas, kurio visi mes, ano meto vadovai, nesitikėjom - R.Songaila, žmogus, perėjęs visas vadovavimo pakopas, niekur nepalikdamas gilesnio pėdsako", - po kurio laiko atsiminimuose parašys Algirdas Brazauskas. Reikia pripažinti, kad jau tuomet būsimas nepriklausomos Lietuvos prezidentas neslėpė nematąs R.Songailos faktinio Lietuvos administracijos vadovo poste. Priešinosi jo kandidatūrai ir Lionginas Šepetys, ir kai kurie kiti veikėjai, tačiau atmesti Kremliaus "nuleistos" kandidatūros buvo neįmanoma.

Tačiau kodėl Kremlius, regis, jau prieš porą metų nustojęs būti stagnacijos lopšiu, pritarė brežnevinio tipo lyderio paskyrimui? Juo labiau kad R.Songaila tuo metu jau šildėsi savo nomenklatūrinės karjeros saulėlydžio spinduliuose. Tiesą sakant, ir pati jo karjera nebuvo svaiginama. Tiesa, 1981 metais velionis P.Griškevičius, atsižvelgdamas į sėkmingą R.Songailos darbą žemės ūkyje, inicijavo jo skyrimą Ministrų Tarybos pirmininku. Kaip tik tuo metu net ir Lietuvoje ėmė trūkti maisto produktų, smuko ir kiti ekonominiai rodikliai, tad tiek vietos partiniai vadovai, tiek jų šeimininkai Maskvoje tikėjosi, kad šis administracinių metodų specialistas atgaivins "senuosius geruosius" Antano Sniečkaus laikus. Tačiau reikalai nesitaisė, tad nepateisinęs vilčių R.Songaila 1985-aisiais buvo išgrūstas į LSSR Aukščiausiosios tarybos pirmininko postą: šios nieko nereiškusios pareigos nomenklatūrinėje sistemoje beveik prilygo išvarymui į užtarnautą poilsį.

Ir štai, praėjus porai metų nuo M.Gorbačiovo deklaruojamos demokratizacijos pradžios, vyriausiojo Lietuvos nomenklatūrininko pareigas perima žmogus, kurio didžiausias nuopelnas buvo tai, kad per visus aparatinio darbo metus jis niekam nebuvo perbėgęs kelio. Stropiai vykdęs visas vadovybės užduotis, niekuomet nelindęs į užkulisines dvaro intrigas, uoliai tarnavęs tiek A.Sniečkui, tiek jo įpėdiniui P.Griškevičiui, jis greičiausiai buvo puiki kompromisinė figūra. Maža to, tokios R.Songailos savybės puikiai tiko ir iš Maskvos atsiųstam LKP CK antrajam sekretoriui Nikolajui Mitkinui, norėjusiam sutelkti savo rankose kuo daugiau valdžios. Matyt, visoje Sovietų Sąjungoje stiprėjant išcentrinėms jėgoms, laikyti tokį žmogų LKP vadovo pareigose buvo paranku ir seniesiems bei naujiesiems Kremliaus partokratams.

Taigi N.Mitkino žodis šioje situacijoje galėjo būti lemiamas. Tam, kad suprastume, ką tuo metu reiškė LKP CK antrojo sekretoriaus pozicija, vertėtų prisiminti tiek šių pareigų reikšmę, tiek kai kuriuos jas ėjusius asmenis. Beveik visada respublikinių kompartijų antraisiais sekretoriais būdavo skiriami iš Maskvos atsiųsti rusai. Svarbiausias jų darbas buvo prižiūrėti ir apsaugoti nuo galimos saviveiklos vietos partinį elitą bei teikti Centrui patikimą informaciją apie respublikose vykstančius procesus. Tad neatsitiktinai antrieji sekretoriai būdavo piktai vadinami "generalgubernatoriais".

Jau pats N.Mitkino paskyrimas LKP CK antruoju sekretoriumi rodė, kad kalbant apie pertvarką ir demokratizaciją Lietuvai galioja senas posakis: "Kas galima Jupiteriui, tas negalima jaučiui." Mat konservatyvusis Maskvos pasiuntinys į Lietuvą atvyko ne gūdžiais stagnacijos laikais, o 1986-aisiais, kuomet Kremliuje jau šeimininkavo M.Gorbačiovas. Galbūt Maskvą būtų tenkinęs ir ligi tol Lietuvoje sėdėjęs rusifikatorius bei karinio pramoninio komplekso interesų gynėjas Nikolajus Dybenka, tačiau jis "krito" M.Gorbačiovo paskelbtoje kovoje su girtavimu ir alkoholizmu: išgerti mėgęs "generalgubernatorius" buvo tyliai atšauktas į Maskvą, o po to dar tyliau ištremtas ambasadoriumi į Mozambiką.

Vos atvykęs į Vilnių, N.Mitkinas aiškiai parodė neisiąs savo pirmtako pėdomis. Maža to, savo pabrėžtinai demonstruojamu asketiškumu jis ne juokais išgąsdino vietos partokratus, kurie, norėdami įsiteikti naujajam Kremliaus emisarui, pasiūlė jam erdvų N.Dybenkos butą. Tačiau visų nuostabai šis paprašė dviejų kambarių butuko, kuriame ketino gyventi su žmona ir anūke. Pagaliau po ilgiausių įkalbinėjimų "generalgubernatorius" sutiko apsigyventi kiek didesniame trijų kambarių bute.

Tačiau dar didesnį sąmyšį Lietuvos partiniam elitui kėlė N.Mitkino konservatyvumas ir aiškus polinkis į tvirtos rankos politiką, lyg ir nesiderinantis su naujuoju SSKP kursu. Iš tikrųjų, nepaisant Rusijoje vykstančios pertvarkos, N.Mitkinas buvo atsiųstas ne tik suaktyvinti vangiai vadovavusio P.Griškevičiaus ir jo aplinkos veiklos ekonominėje ir socialinėje srityse, bet ir užgniaužti dar kaip reikiant neprasidėjusio tautinio atgimimo. "Aš atvažiavau padaryti Lietuvą internacionalinę", - tokius Kremliaus vietininko žodžius vėliau cituos L.Šepetys.

Asketiškojo vietininko žodžiai iš tikrųjų nesiskyrė nuo darbų: jis ėmėsi pats vadovauti visoms prieš tautinį atgimimą ir viešojo gyvenimo demokratizavimą nukreiptoms akcijoms. 1988 metais jis pasiskyrė operatyvinio štabo - kovos su Vasario 16-osios minėjimu - vadovu. Kremliaus vietininkas visais įmanomais būdais trukdė ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrimuisi, atvirai vadino šią organizaciją fašistine ir reikalavo mesti iš partijos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius. N.Mitkinas labai greitai rado bendrą kalbą ir su Lietuvoje dislokuotų sovietinių karinių dalinių, ir su vietos KGB vadais.

Sunku patikėti, kad visa ši kova prieš tautinį atgimimą buvo tik N.Mitkino saviveikla. Nėra jokių abejonių, kad savo veiksmus Kremliaus vietininkas derino su savo viršininkais Maskvoje. Būtent šių viršininkų įtaka lemdavo ir griežtesnę ar švelnesnę "generalgubernatoriaus" poziciją. Niekam ne paslaptis, kad N.Mitkiną labiausiai rėmė vienas konservatyviausių to meto sovietinės vadovybės narių, SSKP CK sekretorius Jegoras Ligačiovas. Tačiau po to, kai Vilniuje apsilankė pagrindinis pertvarkos ideologas SSKP CK politinio biuro narys Aleksandras Jakovlevas, N.Mitkino pozicijos kiek sušvelnėjo: jis bent jau nereikalavo, kad partinės organizacijos šalintų savo narius, dalyvaujančius besikuriančiose Sąjūdžio rėmimo grupėse. Kaip matome, Kremliaus vietininko laikysena labai priklausė nuo trapios jėgų pusiausvyros Kremliuje.

Šiaip ar taip, brežnevinio tipo veikėjo paskyrimas LKP CK pirmuoju sekretoriumi ilgiems mėnesiams nutolino pertvarkos atėjimą į Lietuvą. Galimas dalykas, jog tiek Maskvos, tiek Vilniaus reakcionieriai tuomet dar tikėjosi, kad viešumas, pertvarka ir visuomenės demokratizavimas tebus tik eilinis trumpalaikis atlydys, kokių sovietinis ledynmetis jau buvo matęs ne vieną. Tad visur, kur tik buvo įmanoma, jie veikė pagal senus, laiko patikrintus scenarijus.

Pirmtako pramintais keliais

R.Songailos išrinkimas labai jau priminė kelius, kuriais į aukščiausią Lietuvos partinę valdžią pateko pilkas ir niekuo ypatingai nepasižymėjęs P.Griškevičius, pakeitęs nepalyginamai ryškesnę asmenybę - A.Sniečkų. Pastarasis, išbuvęs valdžioje 33 metus, mirė nuo širdies smūgio 1974-ųjų sausį. Nors nuo pat Lietuvos okupacijos užsirekomendavo kaip ištikimas stalinietis, valdžios viršūnėje jam pavyko išsilaikyti tiek per Nikitos Chruščiovo atšilimą, tiek ir po Leonido Brežnevo bei jo aplinkos įvykdyto rūmų perversmo. Kalbama, kad nors A.Sniečkus visuomet nuosekliai vykdęs besikeičiančią generalinę Kremliaus liniją, daugeliu ūkinių ir net kultūrinių klausimų jis turėjęs savo nuomonę ir nebijodavęs jos ginti Maskvoje. Tad po Lietuvos "šeimininko" mirties Kremliaus partiniams bonzoms, matyt, buvo priimtinesnis ne toks ryškus ir gerokai paklusnesnis vietininkas.

Tiesa, tada sklido gandai, jog į pirmojo sekretoriaus pareigas bus paskirtas energingasis Algirdas Ferensas, jau tuomet buvęs LKP CK nariu. Tuo tarpu P.Griškevičius užėmė svarbų, bet palyginti kuklų Vilniaus miesto partinės organizacijos vadovo postą. Tačiau A.Ferensui koją, regis, pakišo aukšto rango partiečiui nelabai pritinkantis faktas - jis buvo antrą kartą vedęs. Tuo tarpu P.Griškevičiaus "moralinis veidas" buvo skaistus. Matyt, aukštesniajai vadovybei tiko ir jo kuklumas, ir paklusnumas, ir kantrybė: šis veikėjas vengė dalyvauti vidaus intrigose, neišsišokdavo ir niekada neparodė pirma laiko pretenduojąs į aukštesnį postą. Tad P.Griškevičiaus karjera buvo tolygi, lėta, bet užtikrinta.

Pastebėtas ir gerai įvertintas būsimasis Lietuvos komunistų vadovas buvo gana seniai - dar tais laikais, kai jis dirbo Genriko Zimano vadovaujamoje "Tiesoje". Jau 1955 metais jis skiriamas LKP Vilniaus miesto komiteto sekretoriumi, o neilgai trukus palypėja laipteliu aukštyn iki antrojo sekretoriaus pareigų. N.Chruščiovo "atlydžio" P.Griškevičius, regis, nepastebėjo ir toliau rodė visišką nepakantumą kitaip mąstantiesiems, o juo labiau - "nacionalistams". Būtent jis po 1956 metų Vėlinių minėjimo Vilniuje (apie šiuos įvykius rašėme praėjusią savaitę) griežtai reikalavo pašalinti iš sostinės aukštųjų mokyklų 285 studentus ir persekiojo juos ginti stojusį Vilniaus universiteto rektorių Juozą Bulavą. Nors tokia pozicija tuomet buvo nepopuliari net tarp daugelio partinių Lietuvos vadovų, po brežnevinio perversmo ji leido P.Griškevičiui pelnyti papildomų taškų. Daug lėmė ir jo sugebėjimas gerai tvarkyti partinę dokumentaciją, ir sakyti "teisingas" kalbas plenumuose ir pasitarimuose. Taigi aktyvus "lenininės internacionalinės" politikos gynėjas 1964 metais paskiriamas į vieną svarbiausių LKP CK aparato postų - Organizacinio-partinio darbo skyriaus vedėjo pareigas, kurias eina septynerius metus. Tai buvo ne itin kūrybingas biurokratinis darbas, tačiau būtent jis padėjo pamatus tolesnei P.Griškevičiaus karjerai. Būtent čia galėjo atsiskleisti svarbiausios jo savybės, kuklumas ir paklusnumas, kurių negalėjo nepastebėti "šeimininkas" A.Sniečkus, patologiškai nepakentęs partiniame aparate ryškesnių asmenybių, nebijančių pasvajoti apie greitesnę karjerą. Taip 1971 metais susimovė LKP Vilniaus miesto partijos komiteto sekretorius Kazimieras Mackevičius, leidęs sau pernelyg atvirai domėtis LKP CK pirmojo sekretoriaus postu. Vietoje jo miesto komunistams vadovauti buvo paskirtas ne kas kitas, o P.Griškevičius. Jo besąlyginis lojalumas užtikrino A.Sniečkaus įtaką miesto partinėms organizacijoms, o kartu - visiems aukščiausio sovietinės valdžios ešelono veikėjams.

Sužlugdė "bananų balius"

Kaip jau minėjome, 1974 metais sausio 22 dieną mirus "šeimininkui", apie P.Griškevičiaus kandidatūrą eiti faktinio respublikos vadovo pareigas niekas nė neužsiminė. Vasario 9 dieną įvykusioje XIX Vilniaus miesto partinėje konferencijoje jis vėl perrenkamas partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi. Tačiau po savaitės Vilniaus komunistų vadas netikėtai iškviečiamas į Maskvą, kur jam pasiūloma velionio A.Sniečkaus vieta. P.Griškevičius nustemba, bet nesispyrioja, tad vasario 19-ąją "Tiesa" jau praneša apie naująjį Lietuvos komunistų vadovą. Atrodo, kad lygiai kaip ir jau minėtais 1987-aisiais, Kremlius neapsiėjo be didesnės valdžios besigviešusio tuometinio "generalgubernatoriaus" - LKP CK antrojo sekretoriaus Valerijaus Charazovo rekomendacijos. V.Charazovas, tvirto ir valdingo charakterio žmogus, aktyviai kišosi į įvairias Lietuvos visuomenės gyvenimo sritis, ypač - į kultūrą ir ideologiją. Tačiau dirbti su A.Sniečkumi "generalgubernatoriui" nebuvo lengva - šeimininkiškos pastarojo ambicijos neretai įžiebdavo konfliktus. Tad, paskyrus nuolankųjį P.Griškevičių, antrasis sekretorius turėjo visas galimybes tapti svarbiausiu respublikos asmeniu, be kurio pritarimo nesprendžiami jokie svarbiausi Lietuvos reikalai. Kita vertus, P.Griškevičiaus kandidatūra buvo palanki ir Kremliui - du dešimtmečius partinių įstaigų kabinetuose išdirbęs funkcionierius visiškai atitiko brežnevinės epochos vadovui keliamus reikalavimus.

Būtent paklusnumas Kremliaus direktyvoms niekuomet nedavė preteksto pakeisti P.Griškevičių kuo nors kitu. Pirmasis sekretorius niekad neprieštaraudavo SSKP CK nurodymams ir tik retais atvejais pamėgindavo kiek sušvelninti jų toną. Jis visiškai nesipriešino 1977 metais suaktyvėjusiam rusifikavimo procesui ir klusniai vykdė SSKP CK nutarimus, vis labiau įtvirtinusius rusų kalbos vartojimą vaikų darželiuose, mokyklose, valstybinių įstaigų raštvedyboje ir visame visuomeniniame gyvenime. Kalbama, kad P.Griškevičius tiek bijojęs Maskvos, jog net iškilus būtinam reikalui nedrįsdavęs paskambinti L.Brežnevui ar kitiems aukštiems Kremliaus pareigūnams, tad pavaldiniams tekdavę ilgai jį įkalbinėti.

1985 metais prasidėjusių demokratinių pertvarkų P.Griškevičius nenorėjo pastebėti taip pat, kaip nenorėjo pastebėti N.Chruščiovo laikotarpio atneštų permainų. Nors M.Gorbačiovo kursui jis, kaip patyręs kabinetinis nomenklatūrininkas, viešai ir nesipriešino, sunku patikėti, jog jis būtų pritaręs daugeliui to meto naujovių, o ypač - viešumui ir beužsimezgančiam politiniam pliuralizmui.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais jam pirmą ir paskutinį kartą teko susidurti su atvira politine opozicija: 1987 metų rugpjūčio 23 dieną Lietuvos laisvės lyga prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje surengė mitingą, per kurį buvo pasmerktas Molotovo-Ribbentropo paktas. Tuomet P.Griškevičius be išlygų pasmerkė mitingo organizatorius bei dalyvius ir galutinai tapo konservatyviųjų sovietinės Lietuvos jėgų simboliu.

Tokiu pat simboliu save netrukus padarys ir P.Griškevičiaus įpėdinis R.Songaila. Jis nė nemėgins priešintis N.Mitkino iniciatyvai panaudoti specialius vidaus kariuomenės dalinius prieš taikius demonstrantus sostinės Katedros aikštėje. 1988 metų rugsėjo 28-osios įvykiai, vėliau praminti "bananų baliumi", galutinai įpykdė tiek Lietuvos visuomenę, tiek didelę dalį demokratiškiau nusiteikusio partinio elito. 1988 metų spalį LKP CK, neatsiklausęs Maskvos pritarimo, atleido iš pareigų tiek R.Songailą, tiek iš Maskvos atsiųstą jo prievaizdą. SSKP CK tokiam žingsniui nepasipriešino. Metus trukęs senosios nomenklatūros ruduo pasibaigė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"